Lietuvių antinacinė rezistencija 1941–1944 metais

Autorius: Data: 2013-09-17, 13:17 Spausdinti

Lietuvių antinacinė rezistencija 1941–1944 metais

Dr. Arūnas BUBNYS, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius, Vilnius

Sovietų Sąjungai 1940 m. okupavus ir aneksavus Lietuvos Respubliką, prasidėjo lietuvių tautos pasipriešinimo sąjūdis už okupacijos pašalinimą, valstybingumo atkūrimą ir tautos apsaugojimą nuo okupantų vykdomo teroro bei represijų. Lietuvių pasipriešinimo judėjimas, keisdamas kovos formas ir būdus, tęsėsi iki faktinio valstybingumo atkūrimo 1991 metais. Tautinis pasipriešinimas nacistų okupacijai 1941-1944 m. buvo sudėtinė ir dėsninga lietuvių kovos už nepriklausomybę dalis, turėjusi specifinių bruožų ir ypatumų (pirmiausia, jai būdinga neginkluotos kovos taktika).

Nors nacistinė propaganda skelbė esą Vokietija išvadavusi Lietuvą „iš bolševikų jungo“, tačiau naciai nepripažino nei lietuvių antisovietinių sukilėlių paskelbto Lietuvos valstybės atkūrimo, nei 1941 m. Birželio sukilimo metu pradėjusios veikti Lietuvos Laikinosios Vyriausybės (toliau - LLV). 1941 m. rugpjūčio 5 d. naciai privertė Lietuvos Laikinąją Vyriausybę nutraukti savo veiklą ir įvedė civilinį okupacinį režimą. Okupacinis vokiečių režimas uždraudė partijų ir politinių organizacijų veiklą (1941 m. rugsėjo 22 d. naciai uždraudė sukilimo prieš sovietus organizatorių – Lietuvių aktyvistų frontą (LAF)), įvedė griežtą spaudos ir knygų leidybos cenzūrą. Vokiečiai vengė bet kokio organizuoto lietuvių tautos valios pasireiškimo. Naciai paliko Lietuvoje bolševikų nacionalizuotą pramonę, valstybinius ūkius, namus ir kitą buvusią privatinę nuosavybę. LLV paskelbtų reprivatizacijos įstatymų vokiečių okupacinė valdžia nepripažino.

Naciams vykdant grubią ir tiesmukišką priespaudos politiką, 1941 m. vėlyvą rudenį pradėjo kurtis slaptos lietuvių tautinio pasipriešinimo organizacijos: Lietuvių frontas (LF), Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS), Lietuvos laisvės armija (LLA) ir kitos. Stipriausios ir aktyviausios pasipriešinimo organizacijos buvo LF ir LLKS (kūrėsi 1941 m. pab. – 1942 m. pradž.). Į LF daugiausia būrėsi katalikiškos orientacijos jaunimas ir inteligentija, į LLKS – tautinės ir liberalinės pakraipos asmenys. LF turėjo karinį skyrių („Kęstučio“ organizacija), politinį informacinį ir kt. skyrius. LF-o vadovais buvo buvo J. Ambrazevičius-Brazaitis ir VDU docentas A. Damušis. Svarbiausias LF laikraštis buvo „Į laisvę“ (pradėtas leisti 1943 m. sausio mėn.). Prie LF-o besišliejantys sambūriai leido slaptus laikraštėlius „Vardan tiesos“, satyrinį „Pogrindžio kuntaplį“ ir okupantų šnipus bei kitus tautos kenkėjus demaskuojantį „Lietuvos Judą“. Vokiečių saugumo policijai ir SD nepavyko išaiškinti „Į laisvę“ laikraščio spaustuvės ir jo leidėjų.

LLKS įsisteigė dar pirmosios sovietinės okupacijos metais ir savo veiklą atnaujino 1941 m. rudenį. Organizacija buvo suskirstyta į keturias apygardas: Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Panevėžio. Apskričių vadovybės įsteigė branduolius daugelyje Lietuvos valsčių. 1943 m. viduryje LLKS subūrė apie 3000 narių. Svarbiausias organizacijos laikraštis buvo „Laisvės kovotojas“, jis buvo leidžiamas du kartus per mėnesį Kaune. Iki 1944 m. vasaros buvo išleista 28 šio laikraščio numeriai. 1944 m. gegužės pradžioje gestapui pavyko Aukštojoje Panemunėje surasti gerai įrengtą LLKS spaustuvę ir suimti keliolika organizacijos narių. 1944 m. pradž. LLKS įsteigė slaptą „Laisvosios Lietuvos radiją“; jo transliacijos buvo girdimos net Švedijoje. LLKS siųstuvas buvo vienintelis slaptas foninis radijo siųstuvas nacių okupuotose Baltijos šalyse. „Laisvosios Lietuvos“ radijo transliacijas užrašinėjo kai kurių valstybių diplomatinės atstovybės Švedijoje. Taip Lietuvos pogrindžio balsas buvo plačiai išgirstas Europoje.

Lietuvos laisvės armija (LLA) susikūrė 1941 m. gruodžio mėnesį. Jos nariais daugiausia buvo žemesnio ir vidutinio rango buvusios Lietuvos kariuomenės karininkai. LLA išplėtė savo veiklą visoje Lietuvoje, leido laikraštį „Karinės ir politinės žinios“, kaupė ginklus, bet politinėse derybose dėl vieningo lietuvių rezistencijos centro sudarymo nedalyvavo, nes save laikė karinio pobūdžio organizacija ir buvo kategoriškai nusistačiusi prieš bet kokį partinį politikavimą. 1944 m. sovietams užimant Lietuvą, LLA pradėjo ginkluotą partizaninį pasipriešinimą.

Iki Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto įsteigimo 1943 m. lapkričio 25 d. lietuvių antinacinio pasipriešinimo judėjimas buvo susiskaldęs į keletą kovos ir politinių organizacijų. Svarbiausiomos kovos organizacijomis laikytinos aukščiau minėtos LLKS, LF, LLA, o politinės vadovybės centrais – Vyriausias lietuvių komitetas (VLK) ir Tautos taryba (TT). TT telkė katalikiškos orientacijos sambūrius ir organizacijas: LF’ą, krikščionis demokratus, Darbo federaciją, Ūkininkų sąjungą ir Lietuvių vienybės sąjūdį. Į VLK susibūrė LLKS, socialdemokratai, tautininkai, liaudininkai ir nacionalistai (buvę Lietuvių nacionalistų partijos, LNP nariai). 1942-1943 m. vis labiau brendo poreikis suvienyti pasipriešinimo organizacijas ir įsteigti centrinę politinę vadovybę, bet dėl pasaulėžiūros skirtumų ir partinių prieštaravimų tai užtruko. Po 5 mėnesius trukusių TT ir VLK derybų ir pasitarimų nuspręsta įsteigti vieną pogrindžio vadovybę – Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK’as). Pirmasis VLIK’o posėdis įvyko 1943 m. lapkričio 25 d. Kaune. 1943 m. lapkričio mėnesį, įsteigus Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą, antinacinis pasipriešinimo judėjimas iš esmės buvo centralizuotas. Demokratiškai buvo sukurta VLIK’o vadovybė, atstovaujanti beveik visoms lietuvių partijoms ir pogrindžio organizacijoms (pirmuoju VLIK’o pirmininku buvo išrinktas socialdemokratas Steponas Kairys, vicepirmininkais – LF’o atstovas A. Damušis ir tautininkų atstovas dipl. agronomas Balys Gaidžiūnas). Iki nepriklausomybės atkūrimo VLIK-ą planuota paversti nelegalia Lietuvos vyriausybe, vadovaujančia tautiniam pasipriešinimui, atstovaujančia Lietuvą užsienyje. Įsteigus VLIK’ą, nustojo veikti TT ir VLK. 1944 m. vasario 16 d. VLIK paskelbė deklaraciją „Į lietuvių tautą!“, joje buvo išdėstyta VLIK’o veiklos programa. 1944 m. gegužės mėn. gestapui pavyko suimti daugumą VLIK’o narių ir paralyžiuoti jo veiklą.

VLIK’o vadovai, norėdami atkreipti Vakarų demokratinių valstybių dėmesį į Lietuvos laisvės reikalą, ieškojo paramos ir ryšių Vakarų Europoje. 1943 m. liepos mėn. LLKS narys A. Vokietaitis Baltijos jūra nuvyko į Švediją. Šioje šalyje buvo įsteigtas Lietuvių komitetas (1943 m. rugpjūčio 2 d.), kuris vietos spaudoje demaskavo nusikalstamą nacių politiką Lietuvoje, informavo apie antinacinio pogrindžio veiklą ir propagavo Lietuvos nepriklausomybės įdėją. Lietuvių komitetas Švedijoje palaikė ryšius su Lietuvos generaliniu konsulu Niujorke dr. J. Budriu ir Lietuvos pasiuntiniu Londone B. K. Balučiu. Šveicarijoje politinę veiklą plėtojo Lietuvos diplomatai J. Šaulys, E. Turauskas, A. Gerutis ir S. Garbačiauskas. Jie redagavo antinacinius „Eltos biuleteinius“ ir siuntinėjo juos į užsienį, palaikė ryšius su Lietuvos pasiuntinybėmis JAV ir D. Britanijoje, su Berlyne veikiančiu K. Škirpa ir VLIK’u. Per ryšius su užsieniu antinacinės rezistencijos veikėjai Vakarų šalių visuomenei teikė informaciją apie tikrąją padėtį Lietuvoje: nacių nusikaltimus (žydų genocidą, politines represijas, krašto ekonominį plėšimą ir kt.), apie lietuvių siekius atkurti Lietuvos nepriklausomybę. 1944 m. vasario 8-9 dienomis VLIK’o pirmininkas S. Kairys dalyvavo Baltijos rezistencinių organizacijų pasitarime Rygoje. Pasitarimų metu buvo priimta 13 rezoliucijų. Nuspręsta Baltijos valstybėms bendrai gintis nuo Raudonosios armijos, vengti baltų ginkluotųjų pajėgų perdavimo SS dispozicijai, atsisakoma nuo galimo Vokietijos protektorato (ar kitokios priklausomybės) statuso Baltijos valstybėms, pasisakyta už glaudų Baltijos valstybių bendradarbiavimą ir konfederaciją pokario Europoje.

Norėdami išvengti konfrontacijos su lenkų pasipriešinimo judėjimu (Armija krajova, AK), lietuvių pogrindis 1942-1944 m. keletą kartų derėjosi su AK, veikusios Rytų Lietuvoje, vadovybe. Paskutinė lietuvių ir lenkų pogrindžio atstovų konferencija įvyko 1944 m. balandžio 5-6 d. Vilniuje. Pagrindinė susitarimo kliūtis buvo Vilniaus krašto valstybinės priklausomybės klausimas pasibaigus karui. Dėl diametraliai priešingų pozijų susitarti nepavyko, ir iki pat vokiečių okupacijos pabaigos lietuvių ir lenkų santykiai Vilniaus krašte liko labai įtempti ir konfliktiški.

1944 m. kovo mėn. VLIK’as pasiuntė į Suomiją savo atstovą plk. ltn. K. Ambraziejų, kuris turėjo informuoti suomius apie padėtį Lietuvoje, prašyti ginklų būsimai Lietuvos kariuomenei per jos kovas dėl nepriklausomybės. Tačiau 1944 m. balandžio 21 d. Taline K. Ambraziejų suėmė gestapininkai. 1944 m. balandžio-gegužės mėnesiais prasidėjo masiniai Baltijos šalių pasipriešinimo dalyvių suėmimai. VLIK’as, numatydamas artėjantį SSRS kariuomenės įsiveržimą, paskyrė atstovus Vokietijoje: prelatą M. Krupavičių, advokatą R. Skipitį ir dipl. V. Sidzikauską. Lietuvoje privalėjo likti trys vadinamojo Mažojo VLIK’o atstovai (pasiliko tik vienas P. Šilas). 1944 m. VLIK’o veikla Lietuvoje nutrūko.

Svarbiausias tautinių pasipriešinimo organizacijų tikslas buvo atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Lietuvių antinacinės rezistencijos vadai orientavosi į JAV ir Didžiąją Britaniją, tikėdamiesi, kad po Antrojo pasaulinio karo bus įgyvendinti Atlanto chartijos principai – visos karo metu agresorių užgrobtos šalys atgaus valstybingumą. Lietuvių rezistencijos vadovybė svarbiausiais savo priešais laikė bolševikinę Sovietų Sąjungą ir nacistinę Vokietiją. 1943 m. rugpjūčio 1 d. rezistencinis laikraštis „Į laisvę“ rašė: „<…> lietuviai neina nei už bolševizmą, nei už nacionalsocializmą, bet pasirenka tą trečiąjį – Lietuvos kelią; daro tai, kas būtų naudinga Lietuvai (1). Lietuvių rezistentai visą laiką stengėsi nedaryti nieko, kas būtų naudinga bolševizmui arba nacizmui. Antinacinės rezistencijos organizacijos laikėsi neginkluoto pasipriešinimo taktikos. Rezistencijos vadai suprato, kad maža lietuvių tauta negalės ilgai ir atvirai (ginklu) priešintis žiauriam okupaciniam režimui, masiškai naikinusiam, kalinusiam ir deportavusiam civilius gyventojus. Partizaniniai veiksmai Vokietijos kariuomenės užnugaryje būtų buvę pasmerkti pralaimėjimui ir būtų sukėlę masines represijas. Be to, lietuvių rezistencija negalėjo tikėtis jokios realios paramos iš antihitlerinės koalicijos valstybių. Kodėl buvo pasirinkta neginkluoto pasipriešinimo taktika, gerai paaiškino žymus antinacinės rezistencijos veikėjas Algirdas Vokietaitis: Lietuvių tauta pasirinko pasyviojo pasipriešinimo metodą savo priešui Nr. 2 (vokiečiams), nes laikė, kad būtų savižudiška ginkluotu pasipriešinimu, aktyviai kovojant prieš vokiečių kariuomenę fronto užnugaryje, palengvinti savo priešo Nr. 1 (bolševikų) grįžimą Lietuvon. Be to, aktyvusis pasipriešinimas būtų logiškai vedęs lietuvišką pogrindį į bendradarbiavimą su pavojingiausiu mūsų priešu – Sovietų Sąjunga ir jos diriguojamais bolševikiniais partizanų daliniais, – tas būtų tolygu mūsų tautos išdavimui. Tad vienintelė išeitis iš šios dilemos ne vien Lietuvai, bet ir kitiems Pabaltijo kraštams liko pasyviosios rezistencijos alternatyva siekiant tuo būdu kiek galint išlaikyti gyvąsias tautos jėgas krašte ir vengiant ginkluotu pasipriešinimu išprovokuoti vokiečių represijas ir mažą mūsų tautą visiškai išnaikinti.“ (2). Neginkluotas pasipriešinimas naciams vyko įvairiomis formomis: Lietuvos jaunimas nestojo į vokiečių organizuojamus karinius ir policinius dalinius, gyventojai vengė vykti dirbti į Vokietiją, ūkininkai nevykdė žemės ūkio prievolių, buvo vykdoma aktyvi rašytinė ir žodinė antinacinė propaganda, stengiamasi išsaugoti lietuvių kultūros ir švietimo įstaigas, demaskuojami ir bauginami nacių kolaborantai.

Svarbiausias antinacinės rezistencijos ginklas buvo slapta spauda. Ji demaskavo nacių politiką Lietuvoje ir ugdė pasipriešinimo dvasią, orientavo Lietuvos gyventojus į neginkluotą pilietinį pasipriešinimą, okupantų vykdomų akcijų sabotažą ir boikotą. Nacių okupacijos metu buvo leidžiama virš 20 slaptų laikraštėlių, svarbiausi laikraščiai („Į laisvę“, „Laisvės kovotojas“, „Nepriklausoma Lietuva“) buvo išleidžiami kelių tūkstančių, o kartais net keliolika tūkstančių tiražu ir dar papildomai dauginami provincijoje. Lietuvių pogrindžio spauda padėjo sužlugdyti nacių rengtas karines mobilizacijas, lietuvių SS legiono kūrimą, masinį Lietuvos gyventojų išvežimą prievartiniams darbams Vokietijoje. Slaptoji spauda buvo gaudyte gaudoma ir skaitoma Lietuvos miestuose ir kaimuose, jos nurodymai ir instrukcijos lėmė mūsų jaunimo vienokią ar kitokią laikyseną. H. Žemelis rašė: Jeigu vokiečių valdžia išleisdavo kokį potvarkį ar paskelbdavo kokią registraciją, tai visi laukė, kaip pasakys tuo klausimu pogrindis, ir tik tada išpildydavo arba ne. Nežinomų aukotojų aukos plaukė nepertraukiamai.“ (3).

Dėl pogrindžio skatinamo masinio boikoto naciams nepavyko sudaryti didesnių lietuviškų karinių ir policinių dalinių bei junginių (pulkų ir divizijų) ir pasiųsti juos kovoti su Vokietijos priešais Rytų ir Vakarų frontuose. Okupaciniam režimui 1943 m. vasarą ir rudenį nepavyko įvykdyti totalinės mobilizacijos į kariuomenę ir darbams Reiche, kaip tai buvo padaryta Vokietijoje ir kai kuriuose kituose nacistų okupuotuose kraštuose. Mobilizacinėse komisijose registravosi tik pusė šaukiamojo amžiaus jaunuolių, o į vermachtą ir prievartos darbams Vokietijoje buvo paimta tik 10-12% šaukiamųjų mobilizacijai. Vieningomis antinacinio pogrindžio ir patriotinio jaunimo pastangomis pavyko sužlugdyti hitlerinius mobilizacijos planus.

Antinacinės propagandos ir agitacijos veikiami iš lietuvių policijos batalionų nuo 1943 m. rudens iki 1944 m. balandžio mėn. dezertyravo beveik trys tūkstančiai žmonių. Naciams nepavyko 1944 m. pavasarį suorganizuotos Lietuvos vietinės rinktinės paversti SS daliniais ir išsiųsti kariauti iš Lietuvos. Beveik 100 Vietinės rinktinės kariškių tapo nacių keršto aukomis. 1944 m. gegužės viduryje, vokiečiams likviduojant Vietinę rinktinę, dauguma jos karių su ginklais ir amunicija pasitraukė į miškus ir pasislėpė. Pogrindžio spauda pabrėždavo, kad okupacinės administracijos skelbiamos mobilizacijos yra neteisėtos, prieštarauja Lietuvos įstatymams ir tarptautinei teisei. Vokiečių okupantams 1943-1944 metais nepavyko išvežti darbams į Vokietiją numatytų 100 tūkstančių Lietuvos žmonių.

Veikiami antinacinės agitacijos daugelis lietuvių savivaldos pareigūnų sabotavo okupantų potvarkius ir stengėsi išsaugoti Lietuvos žmones, materialiąsias ir kultūros vertybes. Dėl neginkluoto pasipriešinimo šimtai lietuvių pateko į nacių kalėjimus ir koncentracijos stovyklas, dalis jų ten ir žuvo. 1943 m. kovo 16-17 d. naciai, keršydami už lietuviškojo SS legiono steigimo boikotą, suėmė 46 žymius Lietuvos visuomenės ir inteligentijos veikėjus ir išsiuntė juos į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Neginkluoto pasipriešinimo taktikos dėka Lietuvos gyventojai (išskyrus žydų tautybės ir ginkluotame pasipriešinime dalyvaujančius įvairių tautybių žmones) buvo apsaugoti nuo masinių represijų ir didelių žmonių nuostolių. Lietuvių inteligentija išsaugojo veikiančias mokyklas, mokytojų seminarijas, universitetus (iki 1943 m. kovo 17 d.) ir net Mokslų akademiją. Lietuvių moksleivija ir studentija iš esmės buvo auklėjama tautine dvasia ir atitverta nuo stipraus germanizavimo ir nacistinio indokrinavimo. Antinacinės rezistencijos patirtis, ideologija, iš dalies ir pogrindžio struktūros parengė tautą masiniam pasipriešinimui sovietiniam okupantui 1944-1953 metais.

Šalia lietuvių antinacinės rezistencijos laimėjimų galima būtų pastebėti ir kai kuriuos trūkumus bei klaidas:

1. Užsidelsęs ir iki galo nebaigtas politinės konsolidacijos procesas (VLIK’o įsteigimas) dėl „partinių“ ambicijų, kivirčų ir „vyravimo“ pretenzijų.

2. VLIK’as nesugebėjo sukurti vieningos centrinės karinės vadovybės.

3. Nepakankamas konspiracijos lygis. Vokiečių saugumo policijai ir SD pavyko išaiškinti ir suimti daugumą VLIK-o ir LLKS vadovybės narių.

4. Laisvėje likusių rezistencijos vadų pasitraukimas į Vakarus kritišku tautai momentu – 1944 m. vasarą. Tauta ir pogrindis liko be politinės vadovybės ir orientavimo suirutės ir besikeičiančios okupacijos sąlygomis.

Vis dėlto aukščiau suminėti antinacinės rezistencijos nuopelnai žymiai atsveria pasipriešinimo trūkumus ir klaidas. Vokiečių okupacijos metu sukurtos organizacinės struktūros iš dalies buvo panaudotos ginkluotai antisovietinei rezistencijai pokario metais.

Nuotraukoje: Nacistinės okupacinės valdžios skelbimas, raginantis Lietuvos gyventojus registruotis karo ir darbo tarnybai bei atlikti kitas prievoles

Voruta. – 2013, rug. 28, nr. 20 (784), p. 7-8.

Istorija , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra