Lietuviškųjų leidinių konfiskavimai ir teismai

Autorius: Data: 2017-01-03, 09:29 Spausdinti

Lietuviškųjų leidinių konfiskavimai ir teismai

 

Vytautas Valentinas ČESNULIS, Vilnius

Lenkijos okupuotoje Pietryčių Lietuvoje 1920–1939 m. šimtus kartų konfiskuoti krašte išėję lietuviški leidiniai ar iš Nepriklausomos Lietuvos siųsti bei vežti spaudiniai. Kaip 1933 m.vasario 11 d. Nr. 12 rašė laikraštis „Vilniaus rytojus“, į Vilniaus kraštą neįsileisti net nuplėšiami sieniniai kalendoriai. Iškelta dešimtys bylų teismuose. Pateiksime pluoštelį informacijos apie tokias represijas.

Vilniaus apygardos teismo prokuroro pavaduotojas 1922 m. gegužės 31 d. pasiūlė teismui areštuoti Vilniuje leistus lietuvių laikraščius – dienraščius „Vilnietis“ ir „Litwa“ („Lietuva“) bei savaitraščius „Nasza ziemia“ („Mūsų žemė“) ir „Vilniaus garsas“. Kartu pasiūlyta šiuos leidinius uždaryti, o jų redaktoriams bei straipsnių autoriams iškelti bylas; pagal Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 548 str. bylas turėjo nagrinėti Apygardos teismas (Lietuvos centrinio valstybės archyvo – LCVA – f. 129, ap. 2, b. 4408).
Prokuroro pavaduotojo rašte teismui sakoma: „… Lietuvių spauda jau ilgoką laiką tęsia planingą destrukcinę veiklą, savo skiltyse spausdindama visą eilę straipsnių, sąmoningai aštrinančių tautinius ir klasinius santykius.“ Prie laikraščių pridėta brošiūra „Wybory w Mysichkiszkach“ („Rinkimai Misichkiškėse“), „įžeidusi lenkiškumą per rinkimus į Vilniaus seimą“. Visi šie kenksmingi, anot prokuroro, priešvalstybine pozicija pasižymintys leidiniai spausdinti „Švyturio“ spaustuvėje.
Apie laikraštį „Litwa“ jau rašėme „Vorutos“ 2015 m. Nr. 12 ir 2016 m. Nr. 1 (str. „Vilniaus lietuvių laikraščiai lenkų kalba“), nors be ten minėtų kelių laikraščio numerių okupantų valdžiai „kenksmingų“ ir konfiskuotų buvo dvigubai daugiau.
„Vilniečio“ konfiskuoti penki numeriai. Paminėsime ne visus.
1922 m. balandžio 25 d. Nr. 88 konfiskuotas dėl str. „Ne tie bendrieji žodžiai“ – atsiliepimo į Lenkijos Valstybės viršininko
J. Pilsudskio kalbą per iškilmes Vilniuje miesto prijungimo prie Lenkijos proga; autorius – Povilas Karazija – pasirašęs kriptonimu K. C. „… Vienas jos sūnų [iš Lietuvos kilęs Pilsudskis. – Aut. pastaba], vadovaudamas svetimai valstybei ir labai daug jos darbuose nusveriąs, drįsta ištarti žodžius, jog girdi mes ištiesiame taikos ranką Kaunan. Ar tai taip taika pradedama, kai Lietuvos dalis brutaline jėga ir kraujo praliejimu išplėšta ir pateko svetimos valstybės nelaisvėn?“ „Mindžiojo mūsų kraštą carai ir jo bernai korikai, geležiniais nelaisvės ir bado pančiais buvo sukaustęs kaizeris, buvo dar kartą užplūdę rusai, nors ir nebe carų vedami, bet visi jie savo naudai darė ir tai atvirai buvo sakoma. […] Bet štai dabar atsiveda iš pietų mums priešų mūsų pačių atskalūnai. Štai kas yra bjauru, štai dėl ko šitie priešai yra dukart priešai.“
Gegužės 18 d. Nr. 106 paimtas dėl str. „Žodžiai ir darbai“ (aut. K. C.). „Kas negirdėjo arba nežino lenkų gyrimosi savo kultūra ir nuolatinio kad ir lietuvių akių badymo nekultūringumu, atsilikimu. Ir tai jau daroma nebe nuo vakar. Dar būvant kartu visiems rusų nelaisvėje tą akių badymą tekdavo nuolat girdėti.“ Laikraštis „Robotnik“ 1922 m. gegužės 12 d. rašė, kad lenkų tauta – tai tautų Kristus. Tačiau kokias kultūringumo žymes parodė lenkai, atėję į mūsų kraštą? Viešą mirties bausmės vykdymą arba kai karininkai botagais kapoja šaligatviais einančius žmones ir kt. „Bet čia rūpi demaskuoti tą taip įkyrų lenkų didžiavimąsi kultūringumu. To kultūringumo, našesnio už kitas mūsų tarpo tautas, paprastame gyvenime nematyti.“
Lenkų valdžiai nepatiko gegužės 25 d. Nr. 112 išspausdintas str. „Graži proga“ (aut. K-as=P. Karazija). Jame apeliuojama į Vilniaus krašto moksleiviją: raginama per vasaros atostogas bendrauti su sodžių jaunimu, padėti jam kultūrėti, nes lenkų valdomas Vilniaus kraštas atsilikęs ne tik ekonomiškai, bet  ir kultūriškai. „… Paskutiniu laiku vietos valdžia, norėdama pasirodyti tikra anų laikų [caro rusų. – Aut. pastaba] persekiotojų įpėdinė esanti, ėmė smarkiai persekioti lietuvių švietimą, tai uždarydama esančias mokyklas, tai darydama joms įvairių formalinio pobūdžio kliūčių, o ypač neleisdama kurti naujų.“
Konfiskuoti savaitraščio „Vilniaus garsas“ 1922 m. trys numeriai.
Balandžio 30 d. Nr. 15 areštuotas dėl straipsnio „Mes ir lenkai“ (autorius P. V-tas=Petras Kraujalis). „Iš senų senovės Vilniaus kraštas yra mūsų lietuvių. Pats Vilniaus miestas buvo statytas Lietuvos kunigaikščių. Lietuviai Vilnių savo krūtinėmis gynė ne tik nuo rusų ir prūsų [t. y. kryžiuočių. – Aut. pastaba], bet ir lenkų, kol nebuvo priėmę krikšto. […] Kad Vilnius yra Lietuvos miestas, užginti negalėjo net pats lenkų dabartinis vadas p. Pilsudskis. Jisai savo ilgoje prakalboje atvirai pasakė ir laikraščiuose pagarsino, jog Vilnius buvo lietuvių statytas ir lietuvių gintas senovėje net nuo pačių lenkų.“ Dabar gi „lietuvių spaudai lenkai sudarė kelias dešimtis bylų ir apkrovė šimtais tūkstančių bausmės, o lietuviai veikėjai be teismo išvežami satrapų nuožiūra iš Vilniaus“, „Varšuvos apmokamoje lenkų Vilniaus spaudoje varoma prieš lietuvius juodžiausia agitacija.“
Kitame P. Kraujalio (V-to) straipsnyje „Vilniaus klausimas“ (gegužės 7 d. Nr. 16) paliestas mūsų sostinės likimas anuomet vykusios Genujos konferencijos proga. „Varšuvos ir Vilniaus lenkai nuo Velykų ėmė „trūbyti“, kad su Vilniumi jau pabaigta, amžinai Vilnius jiems teksiąs. […] Jau kitos valstybės sutikę Vilnių atiduoti Lenkijai.“ Tačiau Vilniaus klausimas dar nebuvo išspręstas, o Rusija atsiuntė lenkams aštrią notą dėl Vilniaus krašto jungimo su Lenkija. „Šiandien Varšuva savinasi Vilnių, rytoj panorės Maskvos, užporyt gal Londono ir net Amerikos Chicagos (Čikagos), nes ir ten lenkų yra ne mažiau, gal net daugiau kaip Vilniuje.“ Be to, lenkai ypač stengiasi savo pusėn patraukti žydus.
Vilniaus klausimą sąryšy su Genujos konferencija P. Kraujalis (P. V-tas) aptaria ir str. „Vilnius – Genujos konferencijoje“ (gegužės 21 d. Nr. 18). Pasak autoriaus, Vilniaus klausimas konferencijoje pradėtas rimtai svarstyti; lietuvius palaikė Anglija ir kitos valstybės, o lenkams su prancūzų pagalba nepavyko šio klausimo nustumti. „Suprantamas Varšuvos nusiminimas. […] Juk visai Lenkijai ir Vilniaus lenkams endekams dabartinė Lenkijos valdžia tiek buvo prikalbėjusi, kad Vilniaus klausimas baigtas – net iškilmės Varšuvoje ir Vilniuje su Pilsudskiu ir kardinolais švęsta.“ „Visam pasauliui aišku, kad Vilniaus likimas dar neišrištas, kad čia valdo okupantai laikinai…“  Anot autoriaus, reikia vilties ir ištvermės, ir Vilnius Lenkijai neteks. Tačiau P. Kraujalio rašinys pavėlavęs: gegužės 19 d. konferencija baigė darbą ir joje iškeltas Vilniaus klausimas liko nesvarstytas, o Ambasadorių konferencija Paryžiuje užgrobtą Vilniaus kraštą 1923 m. kovo 15 d. pripažino Lenkijai.
Lenkų kalba leisto lietuvių laikraščio „Nasza ziemia“ („Mūsų žemė“) konfiskuoti penki 1922 m. numeriai – 12–16. Paliesime bent tris.
Balandžio 23 d. Nr. 12 areštuotas dėl straipsnių „Komedija baigėsi nauja komedija“ (be autoriaus parašo) ir „Repninai Vilniuje“ (aut. Wiktor).
Pirmajame straipsnyje apibūdinta buvusi Vidurinė Lietuva: „… Vidurinės Lietuvos valdžia atstovavo Varšuvos valdžiai, kuri pasauliui vaidino komediją, jog ji neturinti jokių reikalų su maištą pakėlusiu generolu [L. Želigovskiu. – Aut. pastaba] ir jo valstybe, kad tai valstybei palieka visišką laisvę, nenorėdama niekuo varžyti Vidurinės Lietuvos gyventojų valios…“ Antrasis komedijos veiksmas – tai vadinamieji rinkimai į Vilniaus seimą: „Tas seimas, sudarytas išimtinai iš pačių „vidurinių lietuvių“, tai yra vietinių lenkų ponų ir įvairių jų tarnų, nutarė Vilniją amžiams ir be jokių išlygų prijungti prie Lenkijos.“ O 1922 m. balandžio 18 d. suvaidintas komedijos III-sis veiksmas, kai „Vilniaus krašto valdžią perėmė Lenkijos vyriausybė“: Vilniuje vyko iškilmės, Želigovskiui dėkojo patsai Valstybės viršininkas Pilsudskis ir t. t.
Str. „Repninai Vilniuje“ prisimintas Abiejų tautų respublikos padalijimas, carienės Jekaterinos II statytinis ir pirmasis Lietuvos generalgubernatorius Nikolajus Repninas. Po daugiau kaip 120 metų Lietuvos sostinė pergyveno panašų dalyką: „Lenkų imperialistai stengiasi padaryti Vilnių vaivadijos centru ir iš kvailumo drįsta tvirtinti, kad būti juo miestui yra garbingiau, negu vadintis Lietuvos ir krašto sostine.“ „Suvažiuoja iš Varšuvos ponai ministrai, o tarp jų, kaip Pilotas iš Credo, Pilsudskis ir prasideda prijungimo orgijų puota.“
Gegužės 7 d. Nr. 14 išspausdintas straipsnis be autoriaus parašo „Vis dėlto…“ Straipsnyje pažymima, kad lenkų mokyklose jaunimas nuodijamas neapykanta viskam, kas nelenkiška. Nuo mokyklų neatsilieka spauda: „Lenkų spaudoje lenkiškumas tapo kažkokiu stabu, kuriam melstis privalo kunigai, vyskupai ir net pats kardinolas. Lenkiškumo vardan uždarinėtos ar persekiotos lietuvių ir baltarusių mokyklos, […] visi žymiausi lietuvių ir baltarusių veikėjai įkalinti ir pagaliau išsiųsti už demarkacijos linijos. O kiek ašarų išliejo nekalti vaikeliai, išmesti į gatvę iš prieglaudų ar mokyklų pastatų.“ „… Net aukščiausias bažnyčios dignitorius primas ir kardinolas Dalboras gieda Katedroje „Te Deum“, dėkodamas Dievui už sėkmingus Lenkijos žygdarbius Vilniaus krašte.“ Švietimo bei kultūros ir meno ministras Antonis Ponikovskis buvo toks įžūlus, kad išdrįso nusiųsti kvietimą į balių Lietuvos atgimimo patriarchui dr. J. Basanavičiui. („Iškilmėse“ Vilniuje dalyvavęs Edmundas Dalboras – Dalbor, 1869–1926 – Gniezno ir Poznanės arkivyskupas, nuo 1919 m. kardinolas, pirmasis Lenkijos primas XX a. tarpukaryje.)
Laikraščio gegužės 14 d. Nr. 15 – straipsnis „Pažadai ir darbai“ irgi be autoriaus parašo. Jame rašoma, kad užimdami Vilniaus kraštą lenkai vietos gyventojams žadėjo aukso kalnus, kad Vilnius taps toks turtingas, kokiu būti net nesapnavęs, kad bežemiai ir mažažemiai valstiečiai gaus dvarų žemės, kad niekam netruks darbo ir t. t., ir t. t. „Su pažadų, bertų kaip iš gausybės rago per spaudą, įvairių agitatorių ir net kunigų iš sakyklų, pagalba daugelį iš tamsios minios pavyko aklai įtikinti ir jie su siela ir kūnu parsidavė ponams dvarininkams.“ Nuobiromis nuo ponų stalo šerta minia balsavo už endekus per Vilniaus miesto tarybos rinkimus, o su policijos rimbų ir kariuomenės šautuvų pagalba kaimuose – per rinkimus į Vilniaus seimą. Vilnius dabar net aptemęs nuo visokių atvykėlių iš Varšuvos, Galicijos, Poznanės ir Pamario. Jie gauna geras tarnybas ir moko mūsų „tikruosius lenkus“ grynos lenkų kalbos. Kariškiai vaikštinėja su poniutėmis, degtinės – nors maudykis, o kiekviename kaime yra po policijos šnipelį…
Mažyčio formato 8 puslapių brošiūrėlė „Wybory w Mysichkiszkach“, Mykolo Biržiškos redaguoto laikraščio „Głos Litwy“ 1922 m. leidinys be autoriaus pavardės – tai satyra apie rinkimus Misichkiškių kaime, kitaip tariant, apie Vilniaus seimo „rinkimus“ 1922 m. sausio 8 d. „Po poros dienų nustebę kaimiečiai sužinojo, kad balsavime dalyvavo visi, netgi truputį daugiau arba 105 %. Po poros savaičių viršaitis ir seniūnai gavo po medalį už ištikimybę.“ „Nuo to laiko Misichkiškių kaime įsigalėjo įprotis kas sekmadienį prie suplikacijų pridėti: nuo maro, bado, ugnies, karo ir rinkimų gelbėk mus, Viešpatie!“ (p. 8).
Kas parašė brošiūrėlę, bibliografai kol kas neišaiškinę. Rašymo stilius sakytų, kad autorius yra pats M. Biržiška, laikraščiuose paskelbęs kelis straipsnius tų rinkimų tema. Tekste atpažįstama Vilnijos lenkų tarmė. Lenkišką kaimo vardą Mysichkiszki galima versti kaip Pelėžarniai.
***
Vilniaus miesto storasta 1931 m. balandžio 14 d. raštu pranešė Vilniaus apygardos teismui apie tais metais Vilniuje, spaustuvėje „Ruch“ atspausdintą „ydingą“ Esmaičio (Stasio Matjošaičio) knygą „Lietuvos istorijėlė. Vadovėlis pradžios ir vidurio mokykloms“ (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 382). Pasak rašto, knygoje „autorius Vilnijos istoriją pateikė kaip lenkų įsiveržimą į grynai lietuviškas žemes, nepaisius sudarytų tarptautinių sutarčių, o lenkų ir lietuvių kovų eigai suteiktas neapykantos lenkams jausmą skatinantis atspalvis.“ Vadovėlis skirtas Lenkijos lietuvių mokykliniam jaunimui ir jis gali „diegti Lenkijos lietuvių tautybės jaunimo širdyse neapykantos nuodus savo Valstybei.“ Storasta rėmėsi 1919 m. vasario 7 d.
dekretu dėl laikinųjų spaudos taisyklių.
Vilniaus miesto storastija vadovėlio tiražą balandžio 15 d. areštavo ir prašė Apygardos teismo tą areštą patvirtinti. Areštui balandžio 17 d. pritarė Apygardos teismo prokuroras. Atseit, knygos leidėjai nusikaltę pagal Baudžiamojo kodekso (BK) 129 str. ir 263 str. 1 §.
178 puslapių vadovėlyje pateikta Lietuvos istorija nuo gilios senovės iki naujosios Lietuvos valstybės susikūrimo. Priešistorės puslapiuose pasakojama apie ledynmečius, pirmykščių žmonių gyvenimą, rašoma apie aisčių gimines ir Lietuvos kaimynus. Toliau dėstomas didžiųjų kunigaikščių valdymas ir t. t. Be abejo, lenkų valdžiai nepatiko tekstas, kur rašoma apie įvykius, 1918 m. paskelbus Lietuvos valstybės atkūrimą ir mūsų kovas dėl nepriklausomybės. „Dabar didžiausias lietuvių rūpestis buvo išsivaduoti iš svetimos globos – nusikratyti vokiečiais, rusais ir lenkais, kurie vieni po kitų skverbėsi Lietuvon“ (p. 175). „… Paskui vokiečius Lietuvon smelkėsi rusai ir lenkai. Dar nesutvirtėjusi Lietuvos vyriausybė turėjo kraustytis iš Vilniaus Kaunan. Įvairiose Lietuvos vietose rinkosi vyrai kariuomenėn, kuriai pavyko sustabdyti besiveržiančius Lietuvon rusus ir paskui lenkus. Ji išvijo ir vokiečių generolo Bermonto kariuomenę.“
Lietuvos valdžia 1920 m. vėl buvo pradėjusi keltis į Vilnių. „Bet veikiai gavo trauktis, nes lenkai, nugalėję rusus ties Varšuva ir Gardinu, sugrįžo atgal Vilniun. Jie bandė ir toliau eiti, bet Lietuvos kariuomenė lenkus sustabdė. Buvo daug smarkių ir kruvinų kovų su lenkais. Minėtinos lietuvių kovos ties Širvintais ir Giedraičiais, kur lietuviai smarkiai sukovė lenkus ir privertė kovą sustabdyti. Čia buvo įsikišusi ir Tautų Taryba. Vis dėlto Rytų Lietuva su Vilnium ir kitais Lietuvos miestais lig šiolei tebelieka Lenkijos valdžioje“ (p. 176).
Vilniaus apygardos teismas, 1931 m. balandžio 30 d. susipažinęs su prokuroro balandžio 17 d. siūlymu patvirtinti „Lietuvos istorijėlės“ areštą, pažymėjo, jog vadovėlyje nerado jokių nusikaltimo požymių, nurodytų miesto storastos balandžio 14 d. rašte,  ir nutarė vadovėliui  storastos uždėtą areštą panaikinti. Tačiau prokurorai manė kitaip. Todėl Apygardos teismas gegužės 8 d.
BPK 246 str. pagrindu – trūkstant kaltės įrodymų – nutarė bylą nutraukti, knygas grąžinti leidėjams ir apie tai pranešti miesto storastai. Tą pačią dieną Apygardos teismo IX rajono prokuroro pavaduotojas apie teismo sprendimą informavo Apygardos teismo prokurorą.
***
Švenčionių apskrities storasta St. Dvorakas (Dworak) prie 1934 m. lapkričio 7 d. Vilniaus apygardos teismui siųsto rašto pridėjo pluoštą areštuotų lietuviškų leidinių: brošiūrą „Prūsai – ketvirtas Baltijos narys“ (Kaunas, 1934), žurnalo „Žiburėlis“ 1934 m. Nr. 9, laikraščio „Mūsų rytojus“ 1934 m. spalio 26 d. Nr. 83, laikraščio „Rytas“ 1934 m. spalio 25 d. Nr. 244 ir savaitraščio „Ūkininko patarėjas“ 1934 m. spalio 25 d. Nr. 43. Jų turinyje storasta įžiūrėjo BK 170 str. numatytus nusikaltimus, todėl 1919 m. vasario 7 d. dekreto dėl laikinųjų spaudos taisyklių 27 str. 1 d. pagrindu juos areštavo. Areštą lapkričio 2 d. atliko Švenčionių policijos tardymo skyriaus tardytojas seržantas A. Kondratas (Kondrat). Leidiniai iš Kauno per Rygą buvo siųsti „Ryto“ draugijos Švenčionių skyriui, ir pašte juos turėjo atsiimti skyriaus bibliotekos ir skaityklos vedėja Eleonora Tunkūnaitė (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 709).
Vilniaus apygardos teismas – pirmininkas, teismo vicepirmininkas V. Bžozovskis (Brzozowski), teisėjai V. Tomaševskis (Tomaszewski) ir K. Bobrovskis (Bobrowski), prokuroro pavaduotojas J. Radvanskis (Radwański) ir protokoluotoja J. Savicka (Sawicka) – lapkričio 12 d. nutarė Švenčionių storastos siūlymą patenkinti: dėl BK 170 str. numatytų nusikaltimų leidinių areštą patvirtino. Pagrindas: brošiūroje ir laikraščiuose teigiama apie tariamai Lenkijos užgrobtų Vilniaus ir Naugarduko vaivadijų priklausymą Lietuvos Respublikai, be to, kad Lenkija norėtų užgrobti visą Lietuvą; šitokie teiginiai galį sukelti viešus neramumus.
Vykdydamas Vilniaus apygardos teismo viceprokuroro lapkričio 26 d. nurodymą, tardytojas A. Kondratas gruodžio 6 d. apklausė E. Tunkūnaitę. Ji pripažino gaunanti ne tik Vilniaus lietuvių, bet ir Kauno bei kitų didesnių lietuvybės židinių užsienyje leidinius. Sulaikyti leidiniai nebuvo platinami, nes paimti pašte net neišpakuoti. Taigi siuntinys sulaikytas nebent pagal jo lydraštį arba dėl to, kad visi iš Nepriklausomos Lietuvos ateinantys siuntiniai lenkų valdžiai kėlė įtarimą. Paklaustas Švenčionių storastijos tarnautojas Jonas Vanagas pasakė, kad visi lapkričio 2 d. sulaikyti spaudiniai išleisti Kaune ir neturi Lenkijos pašto debito (cenzūros) leidimo.
Tad kodėl gi konfiskuotas siuntinys?
16 puslapių brošiūroje „Prūsai – ketvirtas Baltijos narys“ (parašė A. Umbras, redagavo A. Briedis) pirmiausia užkliuvo žemėlapis: jame lenkų okupuota Rytų Lietuva su Vilniumi priskirta Lietuvai. Skyrelyje „Koridorius ir vokiečių paktas“ priminta 1934 m. sausio 26 d. Berlyne 10-čiai metų pasirašyta vadinamoji Lenkijos ir Vokietijos deklaracija dėl prievartos nenaudojimo („Polsko-niemiecka deklaracja o niestosowaniu przemocy“). Deklaracija palengvino Hitleriui įgyvendinti grobikišką politiką Europoje, tačiau nepažabojo jo norų Lenkijos atžvilgiu: 1939 m. balandžio 28 d. Vokietija susitarimą nutraukė ir rugsėjo 1 d. Lenkiją užpuolė.
1934 m. Lietuvoje minėtas prezidento A. Smetonos – „Tautos Vado“ – 60-metis. Tautininkams prijaučiančioje ar šiaip išsilaikyti norėjusioje spaudoje pasipylė liaupsės. Sukakties proga vaikų žurnalas „Žiburėlis“ Nr. 9 išspausdino St. Varno 8-nių posmų eilėraštį „Mūsų Vadas“. Švenčionių apskrities valdžiai ypač nepatiko 6-tas posmas, kuriame paminėtas Vilnius:
„– Vesk toliau mus, Vade! –

Šaukė laisvos minios.
– Vesk į šviesų rytą
Mūsų ateities!
Mes vargus ir baimę,
Kaip usnis, pamynėm,
Vėliava trispalvė
Vilniuj išsities! –“
Pretekstas spalio 26 d. „Mūsų rytojaus“ konfiskavimui buvo informacija be autoriaus parašo – „Nauja persekiojimų banga Vilniaus krašte“. Joje pranešta, jog visose lietuvių įstaigose ir privačiuose butuose daromos kratos, daugelis žmonių suimami ir kišami į kalėjimus. Tęsiant akciją prieš lietuvius mokytojus, daromi žygiai ir prieš lietuvius kunigus, stengiantis kuo greičiau iš bažnyčių išstumti pamaldas lietuvių kalba ir kraštą greičiau sulenkinti. Be to, su rubrika „Laiškai iš Okup. Lietuvos“ išspausdintas Virbalo (Vinco Uždavinio) straipsnis „Vilniaus krašto lietuviškumas“. Pasak straipsnio, „Vilniaus gatvėse lietuviai prisivengia garsiai kalbėti lietuviškai, nes nenori būti apspjaudyti.“ „… Vadinti Vilnių lenkišku miestu nėra mažiausio pagrindo. Greičiau jis žydiškas“ (dėl gyventojų sudėties). „Tikrų lenkų Vilniaus krašte labai maža. Dabar Vilniaus kraštą lenkai stengiasi kolonizuoti, išdalydami dvarų žemes buvusiems kariams ir valdininkams. Ypač jie stropiai kolonizuoja lietuvių ir rusų pasienį“ (t. y. pasienį su Baltarusija).
„Kenksminga“ spalio 25 d. „Ryto“ informacija „Lietuvių kančios Vilniaus krašte“ (jos autorius irgi nenurodytas). Informacijoje rašoma, kad lenkų sanitarinė komisija, įvairiose Vilniaus dalyse apžiūrėjusi lietuvių įstaigas, bendrabučius, dirbtuves ir šiaip namus, surašė protokolus. Spalio 17 d. į miesto storastiją tardymui buvo pakviesta 15 lietuvių. Jie užginčiję protokoluose užrašytą netvarką jų namuose, dirbtuvėse ir kitur. Tardant Lietuvių labdarybės draugijos bendrabučių ir dirbtuvių vedėjus, buvo šaukiamas draugijos pirmininkas kun. K. Čibiras. Po tardymo visiems buvo liepta ateiti kitą dieną 14 val.: jiems bus pranešta apie bylų rezultatus. Spalio 18 d.
storastijos valdininkas pranešė, kad pinigine bausme arba areštu nubausta 10 žmonių, tarp jų: Konstantinas Stašys (Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto pirmininkas) – 140 auksinų (zlotų) arba 15 dienų arešto, K. Čibiras – 300 auks. arba 30 d. arešto, Marija Žukauskaitė (Šv. Mikalojaus prieglaudos vedėja) – 100 auks. arba 10 d. arešto, Agota Mackevičiūtė (žurnalisto ir rašytojo R. Mackevičiaus-Mackonio sesuo) – 75 auks., J. Vaičiulis – 15 auks. arba 5 d. arešto; keturių asmenų bylos dar neišspręstos.
Į laikraščių „Mūsų rytojus“ ir „Rytas“ panašią informaciją spalio 25 d. išspausdino ir „Ūkininko patarėjas“ – „Nauji lietuvių persekiojimai Vilniaus krašte“. „Iš Vilniaus ateina žinios, kad ten vėl prasidėjo nauji lietuvių persekiojimai ir suėmimai.“ Suimti 5 lietuvių veikėjai. Švenčionių apskr. suimti 2 „Ryto“ skaityklų vedėjai ir 3 mokytojai. „Po poros dienų ir ištardžius, jie iš kalėjimo buvo išleisti. Tenka pažymėti, kad per kratas niekur nebuvę surasta nieko, kas bent mažiausiai galėtų jų suėmimą pateisinti.“ „Bevesdami kovą su lietuvių švietėjais Vilniaus krašte, lenkai rado reikalingu paraližuoti lietuvius gyventojus nuo bažnyčios, kurioje pamaldos yra atliekamos lietuvių kalba. Tam tikslui pasiekti lenkai rado reikalingu šalinti iš tokių parapijų lietuvius kunigus.“ Valdžia kreipėsi į arkiv. R. Jalbžykovskį, kad iš parapijų būtų pašalinti kunigai Vincas Zajančkauskas, Zigmantas Žeidys, Ambraziejus Jakavonis ir Jonas Kuzminskas, kurie esą vedą priešvalstybinę agitaciją. „Nepatinka darnus kunigų sugyvenimas su parapijiečiais.“
Dėl Švenčionyse paimtų lietuviškų leidinių byla Apygardos teisme niekam nebuvo iškelta – apsiribota konfiskavimu.
***
Vilniaus miesto storastija 1936 m. sausio 21 d. pranešė Vilniaus apygardos teismo prokurorui, kad Lenkijos valstybės teritorijoje pastaruoju metu atskleistas knygos „Pasaulio lietuviai“ platinimas; keli knygos egzemplioriai paimti iš apyvartos (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 907). „Pasaulio lietuviai“ – tai Petro Rusecko redaguota 363 puslapių, nuotraukomis iliustruota knyga apie lietuvių veiklą įvairiose pasaulio šalyse (Kaunas, 1935) su prezidento A. Smetonos įžanginiu žodžiu.
„Kalbamos knygos turinyje kiekviena proga kuo blogiau apibūdinami lenkai, giriamas užsienio lietuvių organizacijų bendradarbiavimas su Vilniui vaduoti sąjunga, o Vilniaus kraštas laikomas lenkų okupuota Lietuvos dalimi“, – sakoma storastijos rašte. „Knygos turinys paremtas šovinistine dabartinių Lietuvos veikėjų nuomone ir iš esmės neigiamai nušviečia Lenkijos ir Lietuvos santykių formavimąsi.“ Pagal BK 154 ir 170 straipsnius knyga yra nusikalstama ir todėl ją, remiantis 1919 m. vasario 7 d. dekretu, reikėtų areštuoti. Apygardos teismas, pasirėmęs tais pačiais BK straipsniais, knygos areštą sausio 25 d. patvirtino.
Archyve saugomoje byloje pateikta „nusikalstamų“ knygos ištraukų. Pvz., Karolio Vairo straipsnyje „Amerikos lietuvių kultūros darbai“, apibūdinus kultūrinį lietuvių gyvenimą Amerikoje, rašoma, kad tam darbui trukdė lenkai ir pan.; lenkai netgi neįsileido lietuvių kunigų, puolė juos su lazdomis ir akmenimis. Straipsnyje „Lietuviai Varšuvoj ir jų kovos dėl Lietuvos reikalų“ Antanas Kasakaitis savaip, iškreiptai perteikęs J. Pilsudskio pokalbį su lietuvių delegacija 1918 m. lapkričio pabaigoje (pokalbį vedęs straipsnio autorius). (K. Vairas, kurio tikroji pavardė Račkauskas, – literatas, žurnalistas, žurnalų redaktorius, vertėjas, daugelio knygų autorius ir albumų sudarytojas; A. Kasakaitis – spaudoje bendradarbiavęs pedagogas, buvęs Knygų leidimo komisijos ir Lietuvių kalbos rašybos komisijos narys, redagavęs žurnalą „Švietimo darbas“, 1950 m. atvykęs į JAV.)
Apygardos teismo prokuroras, remdamasis BPK 248 str. 1 § – neradus kaltininkų, 1936 m. kovo 16 d. nutarė tyrimą nutraukti, o to paties kodekso 250 str. pagrindu knygas „Pasaulio lietuviai“ konfiskuoti.
***
Vilniaus-Trakų apskr. storastos pavaduotojas B. Vendorfas (Wendorff) 1936 m. vasario 17 d. pranešė Vilniaus apygardos teismo prokurorui, kad apskrities teritorijoje aptikta Kaune išleistų knygų „Neo-Lithuania 1922–1932“. Knygose yra pastraipų, kuriose pagal BK 93, 127, 152 ir 170 straipsnius esama nusikalstamų požymių. Todėl storasta, pasirėmęs 1919 m. vasario 7 d. dekretu dėl spaudos taisyklių, vasario 15 d. knygas areštavo ir prašė areštą patvirtinti. Prokuroras K. Murza-Murzičius (Murza-Murzicz) storastos prašymą vasario 19 d. persiuntė Apygardos teismui. Pastarasis vasario 21 d. areštą patvirtino (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 906).
Apygardos teismo viceprokuroras Z. Pavlucis (Pawłuć), vadovaudamasis BPK 244 str., kovo 2 d. įsakė Vilniaus-Trakų apskr. valstybinės policijos komendantūrai atlikti tyrimą ir išaiškinti knygų platintojus. Trakų policijos posto komendantas Janas Sokulas (Sokół) nustatė, kad Pasienio apsaugos korpuso (Korpus ochrony pogranicza – KOP) pareigūnai knygas sulaikė Zaviasų (Lazdėnų) sienos perėjimo punkte dar 1934 m.
Jas legaliai vežė Vladimiras Sakavičius, kuris pats apie jas pasakė ir sutiko, kad siunta būtų peržiūrėta.
KOP žandarmerijos diviziono Trakų bataliono postas gegužės 20 d. patvirtino, jog knygos buvusios pas Trakų bataliono seržantą, Lentvaryje gyvenusį Juzefą Orylskį (Orylski). Šis paaiškino, kad 1934 m. ėjo Lazdėnų sargybos posto viršininko pareigas ir sulaikė V. Sakavičių su knygomis. (V. Sakavičius – publicistas, kelių Vilniuje ėjusių lietuvių laikraščių redaktorius; šiek tiek žinių apie jį žr. „Vorutos“ 2015 m. Nr. 12 str. „Vilniaus lietuvių laikraščiai lenkų kalba“ – apie dienraštį „Litwa“.)
Kalbamos knygos – tai Vytauto Didžiojo universiteto studentų korporacijos Neo-Lithuania leidinys „Lietuvių studentų tautininkų korp. Neo-Lithuania 1922–1932“, Kaunas, 1932. Pacituosime kai kurias „blogas“ knygos vietas.
A. Diržio str. „Neo-Lithuanios vaidmuo universitete“ rašoma (p. 99): „Ypač, kada Santarvė pripažino rytų Lenkijos sienas, kada okupantų valdžia uždarė Švenčionių lietuvių gimnaziją, kada buvo nuteisti už lietuvybę baigę Vilniaus krašto gimnazijas jaunuoliai, kada nuo žiaurių lenkų okupantų liejosi nekaltas mūsų brolių kraujas Dimitraukoj, kada dalis Mažosios Lietuvos teko gelbėti iš engėjų globos…“, tada teko šaukti mitingus, reikšti protestus, priimti rezoliucijas ir atsišaukimus į tautą. (Dimitrauka – tai Mitrauka, dabar Senosios Varėnos dalis, kur per jaunimo vakarėlį 1930 m. gegužės 18 d. okupantai surengė kruvinas skerdynes.)
„Didelis vaidmuo teko Neo-Lithuaniai, kada 1929 m. buvo beįsibraunanti į SELL s-gą lenkų studentija. […] Čia teko išlaikyti linija, kokios kad laikosi visa lietuvių tauta ir visa mūsų politika: jokio bendravimo dėl visiems žinomų priežasčių su lenkais negali būti“ (p. 101). (SELL sąjunga – Suomijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos studentų sąjunga.)
J. Čiburas str. „Keli Neo-Lithuanios esmės bruožai“ pastebi, kad atkūrę nepriklausomą valstybę, šiandien beveik niekas iš lietuvių rimtai negalvoja apie savo valstybės teritorijos praplėtimą už 1920 m. liepos 12 d. Maskvos sutarties nustatytų ribų. „Bet užtat tose ribose visi lietuviai nori ir iš visų jėgų stengsis atvadavę okupuotą dalį su sostine Vilnium, Gardinu ir visu Nemuno upynu, sukurti tiek materiališkai, tiek dvasiškai galingą savo tautinę valstybę, kuri Europos gyvenime turės vaidinti svarbų vaidmenį“ (p. 116).
Vilniaus-Trakų apskr. policijos komendantas 1936 m. gegužės 29 d. rašte užsiminė, kad Lenkijos ir Lietuvos sieną dažnai kirsdavęs ir kažkoks Vilniaus gyventojas Juozas Valaitis. Jis lietuviškų knygų veždavęs pilnus vežimus, tad galėjęs įvežti ir „Neo-Lithuania“. Tačiau knygų platintojai nebuvo išaiškinti, ką 1936 m. birželio 8 d. patvirtino ir Vilniaus apygardos teismo prokuratūra. Byla dėl „Neo-Lithuania“ nutrūko.
***
Vilniaus apygardos teisme 1936 m. buvo užvesta byla dėl keturių tomų A. Smetonos raštų (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 908). Pasak Vilniaus-Trakų apskr. storastos pavaduotojo B. Vendorfo 1936 m. balandžio 6 d. rašto Vilniaus apygardos teismo prokurorui, „visi veikalai parašyti tendencinga antilenkiška dvasia, raginant nuo Lenkijos Valstybės atplėšti dalį jos teritorijos.“ Teismo prašyta patvirtinti knygų konfiskavimą. Apygardos teismo posėdyje balandžio 17 d. pažymėta, kad knygose „yra melagingos ir viešus neramumus galinčios sukelti žinios apie tariamą lietuvių tautybės gyventojų persvarą Vilniaus krašte, apie lenkų siekimą nutautinti lietuvius, o piešinys, vaizduojantis Baltąjį erelį persmeigiančią Vytį, yra Lenkijos valstybės herbo išniekinimas.“ Tačiau tokio piešinio nėra nei A. Smetonos raštų keturtomyje, nei 1935 m. išėjusioje knygoje „Pasakyta parašyta“ (pastarosios knygos p. 152 yra paveikslėlis, kur raitelis ietimi smeigia slibiną, tačiau jis labiau primena šv. Jurgį). Gal paveikslėlis su Vyčiu į kurią nors knygą buvo įdėtas kaip atvirukas ar įklija?
Byloje trumpai perpasakotas visų tomų turinys. Pabrėžta, kad t. III yra tendencingas etnografinis žemėlapis, kuriame Vilniaus kraštas priklauso Lietuvai, o jame gyvena api 60 % lietuvių. Nusikalstama pagal BK 93, 96, 152, 153 ir 170 straipsnius. Knygų konfiskavimą teismas patvirtino.
Storastos pavaduotojo balandžio 6 d. raštą papildo apskrities storastijos gegužės 5 d. raštas Vilniaus miesto IV rajono viceprokurorui. A. Smetonos raštų visi keturi tomai sulaikyti prie Lenkijos ir Lietuvos sienos; juos iš Lietuvos vežėsi Vilniuje gyvenęs daktaras Vytautas Legeika. Be to, du tomai, I ir II, rasti pas Zigmantą Prontkevičių Varėnos valsč. Rudnios kaime.
Vilniaus apygardos teismo prokuroras bylą Z. Prontkevičiui, kaltintam pagal BK 152 ir 170 str., dėl nusikaltimo įrodymų stokos gegužės 18 d. nutarė nutraukti. A. Smetonos raštai, be abejo, konfiskuoti.
***
Varenavo (dabar Baltarusija) policijos postas nustatė, kad Daržininkų (balt. Aharodniki) kaime, Petro Šarkos bute, kur gyveno iš pasienio ruožo iškeldintas Vytautas Borisevičius, 1936 m. rugpjūčio 7 d. rasta dvylika lietuviškų knygų. Jas paėmė vyresnysis policininkas Kazimiežas Juralevičius (Juraliewicz), patruliavęs su policininku Vincentu Kozela (Kozełło). Viena knyga – tai 1927 m. Kaune išleistas Jono Norkaus surinktų dainų rinkinys „Didžiojo karo laikų lietuvių dainos“. 240 puslapių knygoje išspausdintos 188 dainos. Policininkai pas Šarką knygas aptiko ant stalo, ir jas skaitė šeimininko vaikai.
Pasak LCVA f. 131, ap. 5, b. 909, užkliuvo bent septynios dainos, nors lenkų valdžiai nepatikusių vietų buvo ir kitose dainose. Įtartinų dainų tekstus į lenkų kalbą vertė Lydos policijos tardytojas S. Olechnovičius (Olechnowicz).
Buto šeimininką P. Šarką kaip liudytoją spalio 29 d. apklausė Varenavo policininkas Vladislavas Kubiakas (Kubiak). V. Borisevičius su žmona pas Šarką gyveno nuo 1936 m.
liepos. Prieš tai apie du mėnesius jis buvo gyvenęs Ramaškonyse. Keturiolikmetis Šarkos sūnus Česlovas dainų knygą tikrai skaitė. Ją skaityti galėjo ir visa Šarkos šeima: žmona Zofija, ne tik sūnus Česlovas, bet ir 16 m.
Vladislovas bei 10 m. Stanislovas, visi kalbantys lietuviškai. Nors P. Šarka sakė, kad jo šeimoje niekas lietuviškai skaityti nemokėjo ir knygos turinio nežinojo, tačiau iš tikrųjų buvo kitaip: lietuviškai skaitė visi. Varenavo policijos posto komendantas D. Blachas (Błach) išaiškino, kad V. Borisevičius knygų buvo davęs Ramaškonių kaimo gyventojams ir net mokęs jaunimą iš jų dainuoti.
Paminėsime kai kuriuos „pavojingų“ dainų posmus.
Daina Nr. 124, pavadinta „Nelaisvis Lenkijoje“:
Paskutinį jau kartą šiandieną
Pamatysiu kaip saulė tekės…
[…]
Tos kruvinos rankos budelių
Jau galanda man kardą aštriai…
Daina Nr. 164:
Ko verki, sesute, tu mano jaunoji,
ko ašaros byra iš tavo akių?
[…]
Kur Kaunas ir Vilnius, ten mūsų tėvynė,
drąsiai mes statysim čia savo krūtines.
Pasak dainos Nr. 185, ne vienais pančiais lietuviai buvo surakinti:
Vienus rusas mums paliko,
Antrus vokiečiai uždėjo,
Trečiais lenkai prikalbėjo,
Bet uždėti negalėjo.
V. Borisevičius gimęs 1910 m. Vilniaus apskr. Riešės valsč. Baltupių kaime. Baigęs šešias gimnazijos klases. Kaip lietuviškos skaityklos vedėjas Vydenių kaime dabartiniame Varėnos rajone, jis 1934 m. buvo išvežtas į Lukiškes, kai lenkų ščelcai (šauliai) vasario 21 d. suskaldė lietuvių statytą paminklą Vytautui Didžiajam ir išdaužė skaityklos langus. Iškeldintas iš pasienio ruožo, iš Valkininkų valsčiaus 1936 m. kovo mėn., atvyko į Beniakainių valsč. Butrimonių kaimą (dabar Šalčininkų r.), ėmė vadovauti lietuviškai skaityklai ir, pasak policijos, „pasireiškė priešišku nusiteikimu prieš Lenkijos valstybę.“ Birželio 30 d. Kalesninkų bažnyčioje susituokė su Marijona Parafinavičiūte. Tačiau Beniakainių valsčius irgi priklausė pasienio ruožui, todėl Borisevičius negalėjo ten gyventi, persikėlė į Ramaškonis, o paskui į Daržininkus. 1936 m. gegužės 2 d. iškviestas į Varenavo policijos postą, elgėsi pasipūtėliškai ir išdidžiai, lenkus vadino kiaulėmis, todėl, apkaltinus pagal BK 132 str., Lydos miesto teisme jam iškelta baudžiamoji byla. Prijungtas kaltinimas pagal tą patį BK straipsnį už tarnybines pareigas ėjusio policininko Piotro Žyliuko (Żyluk) įžeidimą rugsėjo 23 d.
1936 m. rugsėjo 18 d. V. Borisevičius persikėlė į Poškų kaimą Dieveniškių valsčiuje ir buvo lietuviškos skaityklos vedėjas. Lydos miesto teismo išvažiuojamoji sesija spalio 30 d. jį nubaudė dviem savaitėms arešto. Tą pačią dieną dėl knygos „Didžiojo karo laikų lietuvių dainos“ Borisevičių apklausė Lydos policijos tardymo skyriaus tardytojas seržantas Feliksas Karasis (Karaś). Tardomasis prisipažino, kad policijos Daržininkuose paimtos knygos yra su „Ryto“ draugijos mokytojų seminarijos antspaudu; knygas jis kažkada pasiskolinęs iš dabar jau uždarytos seminarijos bibliotekos Vilniuje. Dainų knygą paėmęs iš seminarijos raštininko Vinco Budrevičiaus be jo žinios. Nežinojęs, kad knyga yra antivalstybinio turinio.
Bylą iš Lydos policijos perėmė Vilniaus apygardos teismas. Jo prokuratūra 1936 m.
lapkričio 16 d. Vytauto Borisevičiaus, kaltinto pagal BK 155 str. 2 §, bylą dėl kaltės įrodymų stokos nutraukė; pagrindas – BPK 93 str. 1 §.
***
Vilniaus apygardos teismo prokuroras BPK 93 str. 1 § pagrindu 1936 m. lapkričio 20 d. nutraukė bylas trims asmenims: Marijonai Latvienei ir Vincui Sčesnulevičiui, kaltintiems pagal BK 155 str. 2 §, ir Pranui Stasioniui, kaltintam pagal BK 154 str. 2 § (LCVA, f. 129, ap. 2, b. 4410).
Pasak bylos, M. Latvienė, g. 1883 m. Varėnos valsč. Noškūnų kaime, ir jos žentas V. Sčesnulevičius, g. 1905 m. Marcinkonyse, gyvenę Jageloničių (?) viensėdyje netoli Noškūnų (lenk. Jagiełonicze; viensėdžio jau seniai nėra), nuo 1935 iki 1936 m. vidurio platinimo tikslu saugojo iš Jungtinių Amerikos Valstijų gautą lietuvišką laikraštį „Žinios“. Slučajaus kaime 1901 m. gimęs P. Stasionis, „Ryto“ skaityklos Noškūnuose vedėjas, laikraštį laikė skaitykloje. Laikraštį leido JAV Lietuvių darbininkų draugija, iš Lietuvos palaikoma Vilniui vaduoti sąjungos – organizacijos, kuri siekė Vilniaus kraštą atplėšti nuo Lenkijos.
Iš tikrųjų „Žinios“ – tai Brukline 1936 m.
trumpai ėjęs nedidelio formato aštuonių puslapių savaitraštis. Redagavo jį spaudos veikėjas Jonas Steponaitis, 1934–1936 m. buvęs Vilniui vaduoti sąjungos generalinis įgaliotinis JAV.
Vilniaus-Trakų apskr. storasta M. Latvienės adresu atsiųstą vieną „Žinių“ egzempliorių, datuotą 1936 m. gegužės 23 d., liepos 25 d.
areštavo. Pridėjęs Kaniavos policijos posto vyresniojo policininko Juzefo Ružanskio (Różański) raštą, jog žurnalas platinamas tarp apylinkės gyventojų, storasta pranešė Vilniaus apygardos teismui, kuris rugpjūčio 7 d. areštą patvirtino. Iš Kaniavos policijos posto ir Varėnos pašto ir telegrafo įstaigos susirašinėjimo matyti, kad „Žinios“ neturėjo Lenkijos pašto cenzūros leidimo. Remiantis BPK 19 str. ir 26 str. 1 §, Apygardos teismas bylą turėjo spręsti trujų teisėjų sudėtimi.
Lenkų valdžiai nepatiko laikraščio vinjetėje abipus pavadinimo esantys tekstai: kairėje – „Lietuvi! Vilnius, Lietuvos sostinė, dar pavergtas! Sesutės, broliai laukia išvadavimo! Ištiesk jiems ranką! Būk rėmėju Viln.[iui] Vad.[uoti] Sąj.[ungos]“; dešinėje – „Nors mūsų tauta ir nedidelė, bet jei būsim vieningi, tai ir stipriausi priešai neišdrįs mus paliesti. Į vienybę, tad broliai, sesutės, į vienybę!“ Atseit, šitaip raginama nuo Lenkijos valstybės atplėšti dalį jos ploto.
Anot viceprokuroro Z. Pavlucio teikinio, Apygardos teismo tardytojo apklausti M. Latvienė, V. Sčesnulevičius ir P. Stasionis kalti neprisipažino ir paaiškino: 1) M. Latvienė: yra neraštinga ir nežino, kokius laikraščius iš JAV jai siunčia vyras; gaunamus laikraščius ji pakabina ant sienos ir juos skaito visi, kam įdomu; iš Varėnos pašto laikraščius paima sūnus, Stasionis ar kaimynai; 2) V. Sčesnulevičius: tarp Latvienei iš JAV siunčiamų laikraščių „Žinių“ niekada nematęs; 3) P. Stasionis: „Ryto“ skaityklos Noškūnuose vedėju buvęs iki 1936 m. birželio, kai dėl jam nežinomų priežasčių administracinė valdžia skaityklą uždarė; Latvienei iš JAV siunčiamų laikraščių niekada neskaitė ir skaityklai niekada jų neimdavo.
Buvo apklausti Noškūnų gyventojai Povilas Korkutis, Juozas Lenkevičius, Juozas Turevičius ir Adomas Svetlavičius.
P. Korkutis patvirtino, kad iš V. Sčesnulevičiaus, gyvenusio pas uošvę M. Latvienę Jageloničiuose, 1935–1936 m. gaudavo iš JAV siunčiamus lietuviškus laikraščius, tarp jų ir „Žinias“. J. Lenkevičius, J. Turevičius ir A. Svetlavičius sakė, kad iš JAV atsiųstus laikraščius pašto agentūroje paima Noškūnų „Ryto“ skaityklos vedėjas ir skaityklos patalpose atiduoda juos Latvienei; tuos laikraščius skaito į skaityklą užėję žmonės. Be to, J. Lenkevičius pripažino, kad Stasionio tvarkomoje skaitykloje rasdavęs bei skaitydavęs ir „Žinias“.
Ar procesas Apygardos teisme įvyko ir ar į jį buvo kviesti liudytojais numatyti keturi Noškūnų gyventojai bei policininkas J. Ružanskis, archyvo byloje žinių nėra. Teismo byla 1936 m. lapkričio 20 d. buvo numarinta greičiausiai jos plačiau nenagrinėjus.
***
Vilniaus miesto storasta J. Černichovskis (Czernichowski) 1937 m. birželio 25 d. areštavo tik ką atspausdintos knygos „Lietuviški eilėraščiai“ tiražą ir prašė Vilniaus apygardos teismo prokuroro areštą patvirtinti: mat knygos leidėjai nusikaltę pagal BK 154 ir 170 straipsnius. Štai, pvz., anot Maironio eilėraščio „Trakų pilis“, „šiuo metu Trakuose įsiviešpatavusi naktis, o tai reikia suprasti, jog dabar Trakuose yra blogiau, negu buvo praeityje ir t. t.“ Maironio eilėraščio „Jaunimo giesmė“ paskutinysis posmas „kviečia jaunimą eiti Lietuvos keliu, o ir kitos šio eilėraščio ištraukos kviečia lietuvių tautybės jaunimą Lenkijoje žengti kaimyninės Lietuvos valstybės keliu“ (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 1040). Storastos prašymą Apygardos teismas liepos 1 d. patenkino: knygos konfiskavimą patvirtino. Teismas įžiūrėjo, kad Maironio ir kitų autorių eilėraščiai kalba apie lietuvių asimiliavimą Lenkijoje, kviečia juos vaduotis iš Lenkijos valdymo, ragina sukilti ir t. t. Maironio tekstus į lenkų kalbą išvertęs K. Eimontas (Ejmont).


„Lietuviški eilėraščiai“ – 112 puslapių rinkinys su 62 Nepriklausomos Lietuvos ir Vilniaus poetų eilėraščiais, žurnalo „Lietuviškas baras“ leidinys, atspausdintas spaustuvėje „Ruch“ (Vilnius, Totorių g. 2). Leidėjų „Žodyje skaitytojams“ rašoma:
„Lietuvių tauta – skambių dainų tauta. Turime tūkstančius gražiausių liaudies dainų, kuriomis didžiuojamės. Turime nemaža ir įžymių savo poetų, tik dėl stokos mūsų krašte jų raštų mažai juos pažįstame.
Norėdami mūsų skaitančią visuomenę bent su kai kuriais mūsų prieškariniais ir pokariniais poetais supažindinti, leidžiame šį „Lietuviškų Eilėraščių“ rinkinį.“
Knyga suskirstyta į penkis skyrius: I. Lietuvos šalis, II. Mūsų senovė, III. Jaunimo dainos, IV. Gamta, V. Mūsų jauniesiems. Be Maironio, rinkinyje yra J. Zauerveino, Pr. Vaičaičio, L. Giros, A. Baranausko, F. Kiršos, P. Vaičiūno, V. Stonio, V. Kudirkos, O. Miciūtės, Putino, J. Zabrocko, Ks. Vanagėlio, A. Miškinio, Vyt. Nemunėlio bei B. Brazdžionio ir Myk. Zablocko eilėraščių.
Policija išaiškino, kad spaudai knygą atidavė Motiejus Kraužlys, nors knygoje jis nepaminėtas. (M. Kraužlys, g. 1907 m. Seinų valsč. Vaitakiemio kaime, gyvenęs Vilniuje, – Lietuvių ūkio draugijos instruktorius-agronomas ir „Lietuviško baro“ ats. redaktorius, buvęs Lietuvių studentų sąjungos pirmininkas, Lietuvių mokytojų sąjungos valdybos narys, Šv. Kazimiero draugijos vicepirmininkas. Miręs 1961 m.)
Policininko Karolio Bartošo (Bartosz) 1937 m. rugpjūčio 28 d. tardomas M. Kraužlys kaltas neprisipažino, aiškino, kad 1932 m. mirusio Maironio eilėraščiai paimti iš rinkinio „Pavasario balsai“, gauto iš Šv. Kazimiero dr-jos knygyno. Pasak tardytojo išvados, moraliniu požiūriu M. Kraužlys turėjo gerą autoritetą, dažnai važinėjo po kaimus, kur organizavo žemės ūkio ratelius ir vykdė Vilniui vaduoti sąjungos nelegalią veiklą. Jo priklausymą Vilniui vaduoti sąjungai nustatęs Valstybinės policijos Vilniaus vaivadijos komendantūros tardymo skyrius. Tačiau Apygardos teismo prokuroras dėl kaltės įrodymų trūkumo rugsėjo 16 d. M. Kraužlio bylą nutraukė.
***
Laikinai pareigas ėjęs Vilniaus miesto storasta T. Vielioveiskis (Wielowieyski) 1919 m. vasario 7 d. dekreto pagrindu 1937 m. birželio pabaigoje konfiskavo Lietuvių mokslo draugijos (LMD) lėšomis tais metais išleistos Juozo Maceikos ir Adomo Juškevičiaus knygos „Vilnius ir jo apylinkės“ tiražą. Jį spausuvėje „Ruch“ paėmė policijos III komisariato pareigūnai ir nuvežė į miesto storastiją, davę pakvitavimą LMD pirmininkui kun. Antanui Viskantui.
Storasta liepos 27 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismo prokurorą su prašymu areštą patvirtinti. Atseit, knyga su iliustracijomis – planais, žemėlapiais, Vilniaus ir jo apylinkių nuotraukomis bei Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir žymių lietuvių veikėjų portretais, yra nusikalstama pagal BK 154 str. 2 § ir 93 str. 1 § (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 1043). „Knygos turinys yra informacinio-politinio pobūdžio ir inspiruotas Vilniui vaduoti sąjungos, tarpininkaujant vietos lietuvių veikėjams. Lietuvių šovinistų veikla Lenkijoje vyksta Vilniaus krašto lietuvių tautinio auklėjimo ir jo dvasinio sujungimo su visa lietuvių tauta – dabartine Lietuva kryptimi.“ Iškraipyti kai kurie vietovardžiai, pvz., upė vadinama ne Vilija, o Nerimi, ir t. t., ir t. t. „Knygos turinys visumoje peržengia vadovo po Vilnių rėmus ir įgauna mokslinio veikalo išore pridengtą politinę reikšmę. Be to, čia atskleista informacija ir medžiaga, kurios būtinos Kauno veikėjams jų kampanijoje prieš Lenkiją.“
Apygardos teismas rugpjūčio 5 d. nutarė pavesti Apygardos teismo prokurorui atlikti tardymą. A. Juškevičių rugpjūčio 30 d. apklausė jau mums žinomas policijos tardytojas K. Bartošas. Tardomasis kaltas neprisipažino, sakė, kad pirmojo straipsnio autorius yra jis, tačiau straipsnį pataisė J. Maceika ir kun. A. Viskantas; už straipsnį iš LMD turėjęs gauti 20 % nuo parduotų knygų, tačiau jas konfiskavus, negavo nieko. (A. Juškevičius gimęs 1905 m. Lydos valsč. Bruoželės (balt. Broža) kaime. Istorikas ir žurnalistas, baigęs Vilniaus S. Batoro universitetą. Buvo Švenčionių lietuvių gimnazijos direktorius, „Žiburėlio“ bendrabučio vedėjas Vilniuje ir kt. Mirė 1999 m.)
Kaltas neprisipažino ir rugsėjo 2 d. apklaustas J. Maceika. Jis sakė, kad yra straipsnių p. 20, 42, 53 ir 80 bendraautoris, kartu su A. Juškevičiumi jie parengę Vilniaus miesto planą. Kai kuriuos vietovardžius rašę taip, kaip juos vadina lietuviai. Leisdami knygą turėjo tikslą plačiau supažindinti vietos lietuvių visuomenę su Vilniaus kultūros paminklais. (J. Maceika g. 1904 m. Lazdūnuose, Baltarusijos Yvijos r., baigęs Vilniaus un-tą. Dalyvavo LMD ir kitų lietuvių draugijų veikloje. Vėliau mokytojavo, dirbo Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje ir Dailės muziejuje, išleido kelias informacinio pobūdžio knygas, parengė lietuviškų kalendorių ir kt. Mirė 1991 m.)
Anot K. Bartošo išvados, A. Juškevičius pragyvena iš žurnalistinio darbo, yra Tautinio Vilniaus lietuvių komiteto tarnautojas. Turi gerą autoritetą, „tačiau politiniu aspektu yra šovinistinių lietuviškų pažiūrų.“ J. Maceika pragyvena iš korepeticijų ir leidinių. Lėšų studijoms universitete gaudavęs iš Lietuvių labdarybės draugijos. Yra Šv. Kazimiero dr-jos valdybos ir revizijos komisijos narys. Turi gerą reputaciją ir „tarp vietos lietuvių pripažįstamas kaip gabiausias lietuviškasis šovinistas.“ Abu yra Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto auklėtiniai ir abu įtariami kaip Vilniui vaduoti sąjungos nelegalūs veikėjai.
A. Viskantas, A. Juškevičius ir J. Maceika ginti jų reikalus įgaliojo advokatą Bronislovą Kšyžanovskį (Krzyżanowski).
Vilniaus apygardos teismo prokuroras dėl kaltės įrodymų trūkumo 1938 m. vasario 23 d. nutarė bylą nutraukti. Teismo išlaidos padengtos iš valstybės iždo. Prokuratūros nutarimas dėl bylos nutraukimo kaltinamiesiems įteiktas kovo 5 d. Beje, vertėjai į lenkų kalbą Valentinai Dluskai (Dłuska) teismas vasario 23 d. sumokėjo 10 zlotų, nors ekspertas K. Eimontas už 5 darbo valandas verčiant sausio 25 d. prašė 15 zl, bet gavo tik 5 zl.
J. Maceika ir A. Juškevičius 1938 m. lapkričio 12 d. kreipėsi į Apygardos teismo prokurorą grąžinti jiems bylos daiktinius įrodymus – būtent, visą knygos tiražą. Viceprokuroras St. Volskis (Wolski) atsakė, kad prokuroro vasario 25 d. nutarimu knygos 2 egz. paliekami prie tyrimo bylos. Ir pagaliau 1939 m. sausio 12 d. Apygardos teismas nutarė knygos tiražą be 2 egz. grąžinti autoriams.
1940 m. išėjo knygos „Vilnius ir jo apylinkės“ antras leidimas, o 1991 m. – trečias fotografuotas leidimas.
***
Vilniaus miesto storasta 1937 m. spalio 28 d. pateikė raštą Vilniaus apygardos teismo prokurorui dėl Kaune leistų lietuviškų vadovėlių, atsiųstų per Latviją ir konfiskuotų Vilniaus muitinėje. Vadovėliai buvo skirti Anelei Rastenytei, g. 1881 m. Švenčionių apskr. Linkmenų valsč. Stagalėnų kaime (dabar – Ignalinos r.), tačiau gyvenusiai Vilniuje, Polocko g. 20-1.
Konfiskuota penkių vadovėlių siunta (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 1041).
„Lietuvių kalba“ – 1928 m. Kaune išleistas Pr.[anciškaus] Vikonio vadovėlis nelietuviams (II pataisytas leidimas). P. 110 yra apsakymėlis „Gardino muzikantas“. „Nuodėminga“ jo pradžia: „Gardinas nemažas, gražus miestas. Gardino gyventojai sakydavo: „Nėra nė vieno Lietuvoje tokio gražaus miesto, kaip mūsų Gardinas.“
1937 m. išėjusi Ig.[no] Maliausko ir J.[urgio] Talmanto „Lietuvių kalbos gramatika pratimais V-jam pradžios mokyklos skyrius“. Knygos p. 30 – pratimas daiktavardžio mokymuisi: „Mūsų tėvynė Lietuva. […] Didieji mūsų krašto miestai: Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys, Marijampolė. O tikroji Lietuvos sostinė – Vilnius.“ Būtent sakinys apie Vilnių okupantams ir užkliuvęs.
J.[uozo] Trinkūno „Spindulėlis. Skaitymai II-jam pradžios mokyklos skyriui. III dalis“, K., 1934 m. Knygoje „blogi“ Maironio eilėraščiai „Lietuva brangi“ (p. 57) ir „Vilnius prieš aušrą“ (p. 238) bei liaudies daina „Kam šėrei žirgelį“ (p. 115). Kenksmingu pripažintas pastarosios posmelis:
O kad ašei jojau
per Vilniaus miestelį,
visos miesčionkėlės
manimi gėrėjos.
J.[ono] Murkos „Mažasis lietuvių kalbos vadovėlis III pradžios mokyklos skyriui“, K., 1931 m. Jo p. 45 išspausdintos „priešiškos“ Maironio eilės „Pirmyn gi, vyrai, už tėvynę“ (eilėraščio „Pirmyn į kovą“ fragmentas).
Zigm.[anto] Kuzmickio „Lietuvių kalbos gramatika. Vadovėlis mokykloms“, K., 1935 m.
Okupantų valdžią papiktino knygos p. 119 esančios Maironio eilės „Kur tie balsai“ –
to paties eilėraščio „Vilnius“, kaip ir „Spindulėlyje“, ištrauka:
Kame tas garsas, kuriuo skambėjai?
Kame galybė ir pranokėjai?
Kur tavo, Vilniau, tie spinduliai,
Kuriuos skleidei
Lietuvai, mūsų tėvynei?
Storasta prašė prokuroro patvirtinti knygų konfiskavimą, nes Vilniaus apygardos mokyklų kuratorius neleidžia naudoti iš Kauno atsiųstų vadovėlių, jeigu tik jų kaina nurodyta litais. „Yra pagrindo manyti, kad jie atgabenti Lenkijos lietuvių vaikų nelegaliam mokymui namuose.“ Prokuroras storastos raštą spalio 30 d. persiuntė Vilniaus apygardos teismo III baudžiamajam skyriui. Teismas spalio 4 d. vadovėlių konfiskavimą patvirtino.
Vykdydamas viceprokuroro 1937 m. lapkričio 23 d. įsakymą, policijos tardytojas K. Bartošas lapkričio 29 d. nustatė, kad oficialiai A. Rastenytė yra lietuviško knygyno Aušros Vartų g. 17 savininkė, nors iš tikrųjų knygynas priklauso lietuvių Šv. Kazimiero draugijai.
A. Rastenytė yra tik verslo liudijimą turinti knygyno vadovė. Vadovėliai skirti namų mokytojams lietuviams, kuriuos išlaiko Šv. Kazimiero dr-ja. Pasak tardymo skyriaus, Rastenytė yra lietuvių šovinistė, tačiau kad ji priklausytų Vilniui vaduoti sąjungai, nustatyti nepavyko. Jog moteris nėra bausta, gruodžio 10 d. pranešime patvirtino Lenkijos teisingumo ministerija.
Per A. Rastenytės tardymą gruodžio 10 d. K. Bartošas išaiškino, kad iš Kauno A. Ptašeko knygyno per Rygos pašto įstaigą siųstos knygos pirmiausiai turėjo patekti į Latvijos konsulatą Vilniuje. Vadovėlis „Lietuvių kalba“ skirtas Vilniaus kunigų seminarijos lietuvių kalbos dėstytojui kun. V. Taškūnui, „Spindulėlis“ – pradinėms mokykloms, „Mažasis lietuvių kalbos vadovėlis“ – vos pradedantiems mokytis vaikams. Knygų turinį Rastenytė žinojo, nes jų jau buvo knygyno sandėlyje. A. Rastenytė tvirtino, kad ji, knygyno savininkė, su Šv. Kazimiero dr-ja tuo metu nieko bendro neturėjusi. Anksčiau draugija vadovėlių, skaitinių knygų gaudavusi, bet pastaruoju metu per ją niekas draugijai jokių siuntinių nesiųsdavo.
Apygardos teismo prokuratūra 1937 m. gruodžio 14 d. bylą, A. Rastenytei užvestą pagal BK 155 str. 2 §, dėl kaltės įrodymų stokos nutarė nutraukti. Remiantis BPK 250 str., konfiskuoti vadovėliai palikti prie bylos, kitaip tariant, jie knygynui neperduoti ir sunaikinti.
***
Vilniaus miesto storasta J. Černichovskis 1937 m. gruodžio 18 d. pranešė Vilniaus apygardos teismo prokurorui, jog areštavo tais metais išėjusios Rapolo Mackevičiaus knygos „Tautinės mažumos“ tiražą (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 1042). Sulaikymo pagrindas – 1919 m. vasario 7 d. dekretas dėl spaudos.
Pasak storastos, knygoje pateikta visa eilė tendencingų rašinių apie tautinių mažumų padėtį, spausdintų dabar uždarytame laikraštyje „Vilniaus rytojus“, kurio faktiniu redaktoriumi buvęs R. Mackevičius (nuo 1940 m. Mackonis). Įžangoje autorius pažymėjęs, kad jo tikslas yra suteikti skaitytojui naudingų žinių. Pateikdamas duomenis apie tautines mažumas atskirose valstybėse, jis rašo, kad jų daugiausia yra Lenkijoje (p. 13, 15). Aptardamas tautinių mažumų klausimą Lenkijoje, autorius bando įtikinti skaitytoją, kad šalyje vyksta kažkoks „kryžiaus karas“ su tomis mažumomis (p. 86, 87). „Pagal mano turimą patikimą slaptą informaciją, savo knygą R. Mackevičius išleido nelegaliai veikiančio buv. Tautinio lietuvių komiteto užsakymu, turint specialų tikslą duoti lietuvių veikėjams Lenkijos teritorijoje medžiagos prolietuviškai propagandai apie tariamą tautinių mažumų priespaudą, o tuo pačiu palengvinti jiems propaguoti maištingus Vilniui vaduoti sąjungos šūkius.“
Storastos nuomone, pagal BK 170 str. knyga yra nusikalstama ir jis prašė prokuroro leidinio konfiskavimą patvirtinti. Atspausdinta 800 knygos egzempliorių: 795 egz. sulaikyti, o 5 egz. išsiuntinėti bibliotekoms. Prokuroras storastos raštą su priedu – knygos egzemplioriumi – gruodžio 23 d. persiuntė Apygardos teismo III baudžiamajam skyriui. Teismas gruodžio 29 d. konfiskavimą patvirtino; motyvas: knyga savo turiniu galinti sukelti viešus neramumus.
Konfiskuota 94 puslapių knyga yra straipsnių rinkinys apie tautines mažumas įvairiose šalyse, tarp jų ir Lenkijoje, kurioje pagal oficialią statistiką 31 % arba beveik 10 milijonų gyventojų buvo nelenkai. Tautinės mažumos, išskyrus žydus, šalyje gyveno daugiausia ištisais plotais.
Iki Pirmojo pasaulinio karo Europos imperijose gyveno 60 milijonų tautinių mažumų; po karo liko apie 40 mln.
Knygoje autorius demaskavęs ir Vokietijos politiką tautinių mažumų, tarp jų ir lietuvių, atžvilgiu (str. „Aštuntas tautinių mažumų kongresas“ iš „Vilniaus rytojaus“ 1931 m. Nr. 51). Panašiai apie tai rašoma ir „V. ryt.“ 1935 m. Nr. 70 str. „Rimtas dalykas, iš kurio padaryta karikatūra“.
Kn. p. 83 str. „Šešioliktuosius metus pradedant“ (iš „V. ryt.“ 1933 m. Nr. 32) rašoma: „1918–1919 metais mažos pavergtos tautos krauju pirko sau laisvę, o šiandieną, praėjus penkiolikai metų, turi dideliausiu akylumu sekti gyvenimo raidą ir ištvermingu pasišventimu dirbti, kad nepalanki raida nenušluotų jų nuo žemės paviršiaus ir kad nesunaikintų tiek daug padaryto darbo.“
P. 91 str. „Klausimas, kurio nieks negali išspręsti iš „V. ryt.“ 1937 m. Nr. 27; čia skaitome: „Dešimčių milijonų beteisių žmonių kryžiaus keliai darosi vis labiau sunkūs, ir tiesiog nėra vilties, kad kada nors tautinių mažumų padėtis pagerėtų. Priešingai, diena dienon ši padėtis darosi vis labiau nepakenčiama…“
Knygos paskutinis p. 94 baigiamas tekstu iš „V. ryt.“ 1937 m. Nr. 63: „… Mes sekame tautinių mažumų gyvenimą, apie jį rašome, tačiau nieko neperdedame. Tuo tarpu tie, kurie tautines mažumas spaudžia ir persekioja, kartu vengia apie tai kalbėti. Jie elgiasi pagal posakį: „Kam nesopa, tas ir nedejuoja.“ […] Laimei, tautinės mažumos jau išmoko dirbti ištvermingai, nuosekliai, pasitikėdamos savo rytojumi, turėdamos vilties, kad teisėtumas vis dėlto kada nors turės paimti viršų“ (originale paskutinis sakinys išretintas).
Pasak Vilniaus policijos Tardymo skyriaus policininko Adolfo Fridenštalio (Friedenstal) 1938 m. sausio 27 d. įrašų, R. Mackevičius nuo 1931 iki 1937 m. „Vilniaus rytojuje“ išspausdino daug straipsnių apie tautines mažumas ir nė vienam straipsniui nebuvo uždėtas areštas ar laikraščio numeris su straipsniu nebuvo konfiskuotas. Žurnalistas 1937 m. išleido tų 20 straipsnių rinkinį, būdamas tikras, kad laikraštyje spausdinti straipsniai išvengs kolizijos su teise. Tardytojas padarė išvadą, kad R. M. yra vienas žymiausių ir aktyviausių Vilniaus lietuvių veikėjų, dalyvaująs lietuviškų organizacijų veikloje, yra jų valdybų narys, buvęs Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto sekretorius, Lietuvių blaivybės dr-jos iždininkas, „Ryto“ dr-jos valdybos narys, Lietuvių kredito bendrovės vienas steigėjų. Įtartas priklausymu Vilniui vaduoti sąjungai, 1934 m. vasario 14 d. buvo suimtas, bet kovo 15 d. paleistas. Šį kartą R. Mackevičius apkaltintas pagal BK 23 ir 170 straipsnius, nors įtariamasis kaltės nepripažino.
Dar vienas su R. Mackevičiaus knyga susijęs dokumentas yra 1938 m. kovo 9 d. peržiūros protokolas. Jame iš esmės pakartotas storastos 1937 m. gruodžio 18 d. rašto turinys. Tik pridėta, kad knyga atspausdinta spaustuvėje „Ruch“. Pasak prokuroro pavaduotojo A. Marcinkovskio 1938 m. kovo 17 d. pastabos, daiktinio įrodymo – „Tautinių mažumų“ – vertimui į lenkų kalbą sugaištos 4 valandos po 2,50 zl, t. y. vertimas iš viso kainavo 10 zl.
Anot Apygardos teismo prokuroro K. Murzos-Murzičiaus 1938 m. kovo 18 d. nutarimo, paremto rajono prokuroro išvada, byla R. Mackevičiui nutraukta, o teismo išlaidos padengtos iš valstybės iždo. Archyvo byloje knygos egzemplioriaus nėra.
„Tautinės mažumos“, atrodo, lig šiol niekur neaprašytos. Jos neminimos net kai kuriose R. Mackonio bibliografijose. Almos Lapinskienės knygos „Atėjęs Vilniun“ (Vilnius, 2014) p. 19 leidinys paminėtas, bet plačiau neanalizuojamas.

Voruta, Nr. 9 (827), 2016 m. rugsėjo 24 d., p. 14; Voruta, Nr. 10 (828), 2016 m. spalio 29 d., p. 14; Voruta, Nr. 11 (829), 2016 m. lapkričio 26 d., p. 14; Voruta, Nr. 12 (830), 2016 m. gruodžio 31 d., p. 13, 14.

Okupacija Rytų Lietuva Spauda , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra