Lietuviškų klėtelių godos

Autorius: Data: 2013-08-19, 10:00 Spausdinti

Bernardas Aleknavičius

Carinės Rusijos priespaudos metais Mažojoje Lietuvoje leistas nelegalus, pasaulietinio turinio laikraštis „Aušra“, skirtas Didžiosios Lietuvos žmonėms, XIX a. tautiniam atgimimui suvaidino lemtingą vaidmenį.

„Aušra“ ir žadino, ir kėlė

Žinome, kad per 1883–1886 m. laikotarpį šio laikraščio buvo išleista 40 numerių ir kad pirmąjį „Aušros“ numerį redagavo dr. Jonas Basanavičius. Žinome taip pat, kad Bitėnuose, Martyno Jankaus namuose, saugoto „Aušros“archyvo pačius svarbiausius dokumentus išvogė V. Mickevičius-Kapsukas ir juos kažkur paslėpė, o karo metais dingo ir likusi „Aušros“ archyvo dalis.

Archyvas atsirado.

Pagaliau, kas buvo „Aušros“ sumanytojai? Ir šioje terpėje turime aibę pretendentų. Rimtai, o, ko gero, ir tvirtai tarp pretendentų stovi ir sodybų tautos sūnus dr. Jurgis Zauerveinas-Girėnas (1831–1904) ir dr. Jonas Šliūpas (1861–1944), ir Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, spaustuvininkas Martynas Jankus (1858–1946), kuris 1942 m. pedagogui ir mokyklinių vadovėlių autoriui Juozui Lazauskui (1892–1970) teigė, „kad iš teisybės Jankus „Aušrą“ leidęs, o ne Basanavičius, nes Jankus pinigų davė. Basanavičius jų tada neturėjo“. O kai Juozas Lazauskas paklausė: „Tai dėl ko jūs parašėte: „Laikrasztis iszleidziamas per dr. Basanaviezu“? Reikėjo parašyti „per Martyną Jankų“, M. Jankus tuomet atsakė: „O kas tada „Aušrą“ būtų skaitęs? Kas Jankų žinojo? Apie Basanavičių žinojo. Dėl to ir parašėme, kad laikraštis leidžiamas per jį“. 

O dėl pinigų? Ir mūsų dienomis vos neužmirštas spaustuvininkas Jurgis Mikšas (1862–1903) visą savo turtą ant „Aušros“ aukuro paaukojo, ir Klaipėdoje leisto pirmojo laikraščio redaktorius Martynas Šernius (1849–1908) į „Aušros“ aruodą nemažą indėlį įdėjo. Ne be reikalo Juozas Tumas-Vaižgantas vėliau sakė, kad jeigu ne M. Šernius, tai vargu ar „Aušra“ būtų pasirodžiusi… O juk ir mintis, kad Lietuvai reikia tokio laikraščio, kaip „Aušra“, ne kur kitur, bet klaipėdiškėje „Lietuviškoje ceitungoje“ pasirodė. Tik veliau dr. Jurgio Zauerveino-Girėno išsakytas mintis išplėtė ir sukonkretino dr. Jonas Basanavičius. Kaip ten buvo ar nebuvo, bet „Aušra“ – tai auštantis rytas, artėjanti laisvės diena. Ir tauta prisikėlė. Atkūrė  savo valstybingumą, bet Rytų raudonasis slibinas 1940 m. ją vėl pavergė. Ir vėl prireikė „Aušros“ laikraščio. Šį kartą simboliniu pavadinimu susižavėjo zanavykų šeimoje gimęs kunigas Pranas Račiūnas.

Kunigus suartino lageris

Apie šviesaus atminimo kunigą Praną Račiūną pirmą kartą išgirdau Sakalo parapijos vikaro kunigo Jono Balčiūno (1927–2008?) kuris buvo grįžęs iš Mordovijos lagerio. Sužinojęs, kad esu zanavykas, kunigas Jonas Balčiūnas pradėjo man pasakoti apie savo lagerio dienų bičiulį kun. Praną Račiūną ir pareiškė norą jį aplankyti. Patariau nuvažiuoti į Lekėčius, pernakvoti mano tėviškėje, o paskui, pasiskolinus dviratį, per girias važiuoti į Paluobius, kur tuomet gyveno ir dirbo kun. Pranas Račiūnas. Jonas Balčiūnas taip ir padarė. Mordovijos lagerio laikų bičiuliai pagaliau susitiko. Vėliau kunigas Jonas Balčiūnas apie kelionę į Paluobius man pasakojo:

-Atvažiavęs į Paluobius, savo kolegos neradau. Klebonijoje sužinojau, kad klebonas motociklu kažkur išvažiavo. „Bet jį surasti nesunku, – aiškino man šeimininkė. – Reikia važiuoti motociklo paliktomis vėžėmis ir kleboną surasite“. Taip ir padariau. Neseniai buvo pradėjęs lietus ir motociklo gana vingiuotos vėžės vedė mane į girią. Paliktos vėžės rodė, kad motociklininkas – nepatyręs. Savo kolegą suradau nesunkiai vieno tarpgirio vienkiemyje besikalbantį su žmonėmis.

Kokius reikalus tvarkė šie du buvę Mordovijos lagerio laikų kunigai, nepatyriau, o konkrečiai ir žinoti nenorėjau, tik jaučiau, jog visa tai buvo susiję su 1976 m. vykusiu tarptautiniu Eucharistiniu kongresu Filadelfijoje. Kunigas Jonas Balčiūnas man patarė pasitaikius progai aplankyti ir susipažinti su savo kraštiečiu ir kolega Pranu Račiūnu ir sakė: „Tai labai tauri asmenybė, domisi literatūra, klėtelėje turi įrengęs senienų muziejų. Važiuok į Paluobius. Nesigailėsi“. Pažadėjau, bet pažadą ištesėjau labai vėlai – tik 1994-aisiais, kai kunigas Pranas Račiūnas jau klebonavo Tabariškėje. Tuomet ir konkretų tikslą turėjau.

Į Tabariškes mane atvedė noras iš pirmųjų lūpų šį tą plačiau išgirsti apie sovietmečio laikais leistą „Aušrą“. Kun. Pranas Račiūnas mus su broliu Vincentu priėmė gana šiltai. Susipažino su savo turtinga biblioteka. Kai kuriais retesnes knygas leido net pavartyti. Šeimininkas mums parodė visus klebonijos kambarius. Suradome ir seną albumą, kurį kunigas Pranas Pačiūnas buvo paveldėjęs iš kunigo Vinco Dvaranausko (1871–1966). albume buvo nemažai ikonografinės medžiagos, kuri vėliau ženkliai praturtino mūsų sumanytą leidinį „Novužės krašto vaikai“.

Laikraštis atgimė Paluobiuose

- O dabar aš jums parodysiu tapybos darbelį, kuriame pavaizduota Paluobių klebonijos klėtelė, – prasitarė kunigas Pranas Račiūnas, – tai joje aš suredagavau 41-ąjį „Aušros“ numerį.

 Su šiuo tapybos darbeliu nufotografavau šviesaus atminimo kun. Praną Račiūną, o paskui ilgai kalbėjomės. Prisiminėme Paluobius, prisiminėme zanavykų šviesuolį, pirmąjį Paluobių parapijos kleboną kun. Vincentą Vizgirdą (1874–1966?), jo rūpesčiu statytą nedidukę klėtelę.

Paluobių klebonijos klėtelė – mūsų tautos prisikėlimo simbolis. Tai šventenybė, ją statė būsimasis Vilkaviškio vyskupijos valdytojas kanauninkas Vincentas Vizgirda, o 41-ąjį „Aušros“ numerį čia rengė kitas zanavykų šviesuolis – kun. Pranas Račiūnas. Čia simboliškai ir tautos atgimimo šaknys. Ir Paluobių klebonijos klėtelė tvirtai atsistoja greta Antano Baranausko klėtelės Anykščiuose, kur gimė mūsų gamtos grožio himnas „Anykščių šilelis“. Taip ausyse ir skamba“

Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!

Kas jūsų grožei senobinei tiki?  

O kiek pastangų ir jaudulio dėl šios klėtelės išlikimo padėjo rašytojas Vienuolis!

Klėtelės, lietuviškos klėtelės! Tai jūs – dainuojančios baladės mums menant tautos šviesuolių jaunystės dienas, tautos praeitį.

Yra šalis, kur upės teka

- – - – - – - – - – - – - – - – -

Ten prakaitas aplieja žmones

Prie vasaros darbų sunkių…

- liejasi dainos žodžiai iš Prano Vaičaičio klėtelės Sintautuose. Ir kiek čia poeto kentėta dėl krašto ir tautos likimo… Nuo Sintautų nebetoli ir Rygiškiai – Jono Jablonskio klėtelėje, iš kurios vietoj „neprigulmybės“ į Lietuvą iškeliavo drąsesnis ir tvirtesnis žodis „nepriklausomybė“. Paežeriuose turime dr. Vinco Kudirkos klėtelę, Žiemaičių žemėje – Kalviuose puikuojasi istoriko Simono Daukanto, Nasrėnuose – vyskupo Motiejaus Valančiaus klėtelės.  Ir visos jos – tautos atgimimo simboliai, nebylios praeities liudininkės, menančios spaudos draudimą, skelbiančios tautos prisikėlimą. Greta šių garsenybių ir Paluobių klebonijos klėtelė – mūsų tautos atgimimo ryškus simbolis, nes joje buvo tęsiamas dr. Jono Basanavičiaus pradėtas darbas.

  Susidomėjau kunigo pasakojimu ir Paluobių klėtelės išskirtine istorija, nes ji taip glaudžiai siejosi, net suaugo su tautos žadintoja ir gaivintoja „Aušra“.

Prano Račiūno atsiminimai

- Naujosios „Aušros“ atsiradimo idėja gimė ne iš karto, – pasakoja kunigas Pranas Račiūnas.

-Grįžęs iš lagerio gilinausi į Lietuvos bažnyčios ir valstybės istoriją. Daug skaičiau, o ir pats šia tema parašiau apie 2000 mašinraščio puslapių. Mane ypač domino caro Rusijos ir tarybinių ateistų priemonės siekiant nutautinti ir nukatalikinti Lietuvą. Kažkada Rusijos imperatorė Kotryna II žymaus Prancūzijos laisvamanio Volterio klausė: „Kaip sunaikinti Lietuvą?“ Volteris tuomet atsakė: „Nukatalikinti, demoralizuoti ir tautos nebeliks“. Pasirodo, jog carizmo ir sovietinio režimo tikslai nė kiek nepasikeitė. Reikėjo dirbti priešingą darbą. Ir idealu man čia tapo vyskupas Motiejus Valančius. Motejus Valančius buvo be galo aukšto lygio diplomatas. Jis puikiai suvokė, kad svetimos valstybės brutaliam okupaciniam valdymui jėga priešintis neįmanoma. Reikia ieškoti kelių ir kryžkelių, kuriomis eidamas galėtum ne tik išlikti, bet ir praturtėti. Taip vyskupas Motiejus Valančius ir darė, – pasakoja kunigas.

- Tiesa, to meto kai kurių veikėjų jis buvo nesuprastas ir jam buvo grasinama net mirtimi, – prisimena pašnekovas. – Panaši dilema iškilo ir man, kai 1976 m. buvau pakviestas į Lietuvos bažnyčios delegacijos sudėtį vykti į tarptautinį Eucharistinį kongresą Filadelfijoje. Ne vienas tuometinis kunigas, kovojantis už Katalikų bažnyčios teises, mano apsisprendimui nepritarė. Tarp jų buvo ir geras mano bičiulis kunigas monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Bet aš tvirtai laikiausi vyskupo Motiejaus Valančiaus nuostatos. Sovietų valdžia norėjo, kad į Filadelfiją vyktų ir geras mano bičiulis vyskupas tremtinys Vincentas Sladkevičius. Jaučiau, jog jeigu aš atsisakysiu vykti į kongresą, tai taip pasielgs ir vyskupas Vincentas Sladkevičius. Abejonių neturėjau, tuo labiau kad jaučiau pareigą aplankyti ir savo motiną, gyvenančią Čikagoje. Ir mano apsisprendimas buvo teisingas, nes ši kelionė praturtino Lietuvos katalikų bažnyčią, – įsitikinęs kalba kunigas.

Įdomus susitikimai Amerikoje

-JAV mes, Lietuvos pasiuntiniai, – vyskupas Povilionis, vyskupas R. Krikščiūnas, vyskupas tremtinys V. Sladkevičius, Kauno kunigų seminarijos rektorius V. Butkus, kunigai Juodeikis, Sidaras, kanauninkas Beinorius ir aš buvome sutikti gana draugiškai. Pasibaigus tarptautiniam Eucharistiniam kongresui, JAV lietuvių veikėjai nusivežė mane į vaišes. Ten mūsų jau laukė JAV lietuvių bendruomenės vadovai, o tarp jų ir kunigas Kazimieras Pugevičius. Jis tuomet manęs teiravosi, kuo JAV galėtų padėti persekiojamai Lietuvos katalikų bažnyčiai? Šiame pokalbyje kun. Kazimieras Pugevičius man priminė ir tai, kad Amerikos vyskupai pageidauja, kad Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje mažiau vietos būtų skiriama Lietuvos nacinaliniams klausimams.

Taip pat reikėtų, kad kronikos būtų daugiau religinio pobūdžio leidinys. Tautiniams klausimams nušviesti kun. K. Pugevičius pasiūlė leisti kitą, pasaulietinio turinio laikraštį. Kalbų buvo daug, daug pasiūlymų. Vieni jų buvo įgyvendinti, kiti užsimiršo. Bet nuo šio kongreso LKB kroniką ir buvo pradėta leisti įvairiomis kalbomis. Labiausiai tuo rūpinasi kun. K. Pugevičius ir „Draugo“ redakcija. Vėliau LKB kronikos atskirus tomus išleido kun. Kuzmickas. Šios kelionės į JAV metu trumpam teko susitikti ir pasikalbėti su kardinolu Karoliu Voityla. Kai kurie mūsų ekskursijos dalyviai atkreipė dėmesį į kardinolo pavardės lietuvišką kilmę. Išgirdęs tai, būsimasis popiežius atsakė: „Taip, manyje yra lietuviško kraujo“.

Antrasis „Aušros“ gimimas

-Grįžęs iš JAV, tvirtai nutariau atgaivinti „Aušros“ leidimą ir Paluobių parapijos klėtelėje parengiau jos 41-ąjį numerį, – tęsia pasakojimą Pranas Račiūnas.

-Atgaivinamam leidiniui parašiau įžanginį straipsnį apie vyskupą Motiejų Valančių ir tai, kad carinės Rusijos ir sovietinės valdžios tikslai – tie patys: nukatalikinti Lietuvą, sugriauti tikėjimą, pakirsti tautos dvasią ir taip paruošti kelią jai sunaikinti. Sutikęs vyskupą Sigitą Tomkevičių, išdėsčiau jam savo sumanymą atgaivinti „Aušros“ leidimą ir perdaviau dalį medžiagos. Vyskupas S. Tomkevičius, išgirdęs apie JAV vyskupų ir kunigo K. Pugevičiaus pageidavimą, pritarė mano projektui ir sutiko „Aušrą“ leisti greta LKB kronikos. Taip tos pačios leidėjų grupės redaguojama ir buvo leidžiama naujoji „Aušra“. Tolimesnis „Aušros“ redagavimas buvo patikėtas principingam kovotojui už Katalikų bažnyčios ir Lietuvos laisvę kunigui Lionginui Kunevičiui (1932–1994). „Aušrą“ redaguoti ir leisti kunigui L. Kunevičiui padėjo kunigas Kazimieras Ambrasas ir keletas kitų veikėjų.

1994 m. vasario 28 d., buvęs pogrindžio „Aušros“ laikraščio redaktorius kun. Lionginas Kunevičius iškeliavo Amžinybėn. Todėl keletu žodžių ir prisiminkime šią bebaimę asmenybę, kovojusią už Katalikų bažnyčios ir lietuvių tautos išlikimą. Kun. Lionginas Kunevičius nugyveno 62 metus, bet jo kovos už bažnyčią ir tautos laisvę įmintos pėdos be galo ryškios.

Kaip erelis audroje

Dar studijuodamas Kauno kunigų seminarijoje, klierikas Lionginas Kunevičius rašė:

„Nei ereliai į aukštumas nei bitutė lanko

Neišlėks vėtrom siautėjant, nesipriešins audroms.

Tik sparnams kunigų nevalia bot audrų,

Reikia vesti minias į Tėvynę…“

Šios eilutės nusako visą kun. Liongino Kunevičiaus gyvenimą. Ir vedė jis tautos tikinčiuosius į laisvę, nesilenkė prieš netiesą. Tai buvo Lietuvoje pirmasis kunigas, pasipriešinęs ir brutaliems kulto reikalų įgaliotinio Rugienio veiksmams. Kunigas Lionginas Kunevičius iki nepriklausomybės atgavimo taip sumaniai leido „Aušrą“, kad ji nė karto nepakliuvo į KGB nagus. Iš Paluobių klebonijos klėtelės iškeliavusi „Aušra“ nuolat švietė tautai kelią į auštantį rytą.

O kokias godas godoja Paluobių klėtelė laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje?

Paluobių klėtelėje – garažas

1995 metais per Žolinės atlaidus atvažiuoju į Paluobius ir skubu prie kun. Vincento Vizgirdos rūpesčiu statytos klėtelės, kurioje atgimė „Aušros“ leidimas. Ir ką? Prieklėtis apkrautas lentomis. Galinė klėtelės siena (į pietų pusę) iškirsta. Į angą įstatytos suveriamos durys, pakabinta spyna… Jaučiu, jog šios tautos šventenybės viduje „puikuojasi“ koks nors užsienietiškas limuzinas. Tai štai kaip mes gerbiame savo praeitį ir tautos prisikėlimo simbolį. Ten, kur atgimė tautą žadinantis laikraštis „Aušra“, įrengtas garažas.

Brangūs zanavykai, mieli mano kraštiečiai, kodėl praradome gėdos jausmą ir tautinį orumą? O gal čia kitos priežastys? Gal tai pusės amžiaus raudonųjų vergo grandinių vaisiai!? Pasvarstykime tai bent dėl ateities kartų. Prisiminkime ir mums Vydūno pasakytus žodžius. „Paskutinė ir esminė Tautos atspirtis yra jos savigarba. Kai ji sunaikinama, nesulaikomai artėja pražūtis.“

        Klaipėda 2004 m.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra