Lietuviškosios katalikybės ištakos: nepažįstamas pranciškonų paveldas

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Žodis jubiliejus neretai asocijuojasi ne tik su branda ir šventiniu minėjimu, bet ir su tam tikru nusistovėjimu, apkerpėjimu ar net ženklu, kad laikas užleisti vietą kitiems – naujai kartai.
Pranciškonų ordino 800 metų jubiliejus toli gražu ne apie tai. Tai matė tie, kas sekė šios išties neeilinės istorinės datos paminėjimą Asyžiuje, kur Palapinių ir Generalinėje kapitulose buvo žvelgiama ne tik į neabejotinai šlovingą ir Dievo palaimintą praeitį, bet aistringai mėginta įžvelgti, kur Dvasia pučia šiandien, kur link ragina.
Spalio pradžioje minima šv. Pranciškaus diena šiais metais buvo skirta pranciškoniškosios šeimos gimtadienį švęsti savo bendruomenėse. Lietuvos mažesnieji broliai greta įvairių kitų renginių pakvietė ir į mokslinę konferenciją Lietuvos nacionaliniame muziejuje „Mažesnieji broliai Lietuvoje“.
Klausantis pranešimų nuolat stiprėjo jausmas, kad prieš akis atveriama brangakmenių kupina skrynia, kažkur glūdėjusi ilgus dešimtmečius, ir štai dabar nuo jos nupučiamos laiko dulkės. Nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė teigė buvusi pati nustebinta, kai pamatė jubiliejui skirtą bažnytinės dailės parodą: „Susipažinome su kol kas visai nežinomu Lietuvos kultūros klodu“, – sakė ji. Ne veltui įžangos žodyje, minėdamas didelės pranciškoniškosios brolių ir seserų šeimos indėlį į Lietuvos kultūrinį gyvenimą, provincijolas br. Astijus Kungys pratrūko šlovinimu: „Garbė Dievui Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai…“, į kurį atsiliepė iš visos Lietuvos susirinkę mažesnieji broliai bei kiti konferencijos dalyviai. Gražu, kad renginiuose dalyvavo taip pat ir kitų dviejų pranciškonų atšakų – kapucinų ir konventualų – atstovai.
Pranciškonai Lietuvos krikščionybės aušroje
Dėkoti tikrai yra už ką. Konventualas br. Marekas ir dr. Liudas Jovaiša savo pranešimuose išsamiai papasakojo brolių atvykimo į Lietuvą aplinkybes, įsitvirtinimą kunigaikščio Mindaugo (jau 1250–1251 m.) bei Gedimino dvare, indėlį raginant priimti ir rengiant Lietuvą krikštui. Netrūko ir konfliktinių situacijų, pretekstų užsitraukti valdovų nemalonę, kuri broliams kainavo gyvybę. Šį, anot istorikų Lietuvos krikščionybei dirvą parengusių įvykių, ligi šiol mena Trijų Kryžių kalnas. Kankinių kraujas tik sustiprino brolių misionierišką užsidegimą. Būtent pranciškonų provincijolas br. Andriejus paskirtas Vilniaus vyskupu 1371-siais dalyvavo krikštijant Jogailą, Lietuvos bajorus ir galiausiai visą liaudį. Nėra žinoma, kur stovėjo pirmasis vienuolynas, tačiau neginčytina, kad pranciškonai tapo dvasiniu traukos centru įvairių sluoksnių žmonėms: nuo gediminaičų iki paprastų miestiečių. Anot br. Mareko Dettlaff OFM Conv., pranciškonai savo sielovados veikla LDK išsiskyrė kaip reikšmingiausias evangelizuojantis ordinas iki jėzuitų įsikūrimo Vilniuje. Būtent pranciškoniškoje aplinkoje buvo rasta pirmųjų rašytinių lietuviškų maldų tekstų, puošnių liturginių giesmynų fragmentų, šiuo metu jie eksponuojami jubiliejinėje parodoje.
Pirmųjų bažnyčių statyba, interjeras, tapyba – visa tai vienaip ar kitaip susiję su pranciškonų vardu. Įvertinant šios vienuolijos evangelizacines pastangas, Vilniaus vyskupo sostas kurį laiką patikimas būtent jiems. Žinoma, kaip pabrėžė dr. L. Jovaiša, anuomet tai toli gražu nereiškė privilegijų ar išskirtinio statuso, kurį šios pareigos įgijo vėliau. Dievui laiminant vienuolija išaugo įgaudama neįtikėtiną mastą: XVII a. LDK teritorijoje veikė jau 31 konventas.
Vilniuje įsikūrusios seserys bernardinės buvo pirmoji moterų vienuolija Lietuvoje. Vėliau iš tretininkų išsivystė rokitų vienuolija, pasišventusi ligonių slaugai, ir kitos kongregacijos, įkvėptos šv. Pranciškaus dvasingumo. Juo buvo persmelkta visa pirminė lietuviškoji katalikybė, pasisavinusi daugelį šio pamaldumo formų, be kurių ji dabar tiesiog neįsivaizduojama: tai ir Kryžiaus kelio stotys, prakartėlės, varpų skambėjimas per Viešpaties Angelo maldą ir kt. Dr. L. Jovaiša paminėjo ir pranciškonų dėmesį gamtai, indėlį teologijos raidai, rašytiniam kultūros paveldui.
Lietuviškosios provincijos istorija ir paveldas
1729 m. patvirtinamas Lietuvos provincijos atkūrimas. Įvairūs ankstesni mėginimai įtvirtinti lietuviškųjų konventų tvarkymąsi, nepriklausomai nuo Lenkijos, trukdavo neilgai, pasakojo VDA Dailėtyros instituto darbuotoja dr. Rūta Janonienė. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo didelė dalis konventų palaipsniui pateko į Rusijos sudėtį ir 1783 m. sudarė atskirą Baltarusijos provinciją.  1801 m. visi buvusių LDK žemių konventai vėl buvo sujungti į bendrą Lietuvos bernardinų provinciją, veikusią Rusijos imperijos sudėtyje. Dr. R. Janonienės demonstruotose fotografijose užfiksuota dabartinė architektūros ir sakaralinės dailės paminklų būklė, neretai apverktina. Pranešime pabrėžta, kad būtina išsamiau tyrinėti šį plačiai pasklidusi paveldą, liudijantį nepamainomą bernardinų indėlį į regiono meno kultūros istoriją.
Kultūrinio paveldo, apimančio ne tik bažnytinį meną, leidybą, bet ir teologiją, švietimą, ugdymo patirtį tyrinėjamas bei pristatymas plačiajai visuomenei, be abejonės, būtų vienas iš reikšmingų žingsnių atkuriant visapusišką Lietuvos kultūrinę tapatybę, be kurios neįmanoma vaisinga ir kūrybinga šiandiena bei veržlus ėjimas į ateitį.
Vienas iš tokio tyrinėjimo pavyzdžių galėtų būti doktorantės Gabijos Surdokaitės pranešime nagrinėta Rūpintojėlio simbolika. Ši tautodailės figūra yra tapusi neatskiriama bei savita mūsų šalies pamaldumo išraiška. Tikriausiai daugeliui buvo netikėta žinia apie tai, kad tokio Dievo vaizdavimo ištakos glūdi Vakarų Europos pranciškoniškoje tradicijoje. Dar XIV a. pradžioje randami tekstų, užsimenančių apie Jėzų Kristų, kuris, nešdamas kryžių kančios keliu, buvo pasodintas ant akmens pailsėti. Nukryžiavimo laukiantis ir ant kryžiaus sėdintis Kristus labai plačiai vaizduojamas pranciškoniškosios aplinkos ikonografijoje, ypač Lenkijoje, Slovakijoje, Čekijos teritorijoje ir kitur. Įdomu, jog net Tridento susirinkimo įvykdyta bažnytinio meno reforma, raginusi atsisakyti vaizduoti su Bibliniu tekstu nesisiejančius siužetus, neprieštaravo, kad būtų kuriamos Rūpintojėlio skulptūros ir paveikslai. Ankstyviausias žinomas Rūpintojėlio atvaizdas Lietuvoje išliko Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios XVI a. pradžios freskoje.
Istorijos vingiai – lietuviai pranciškonai JAV
Apie mūsų dienoms artimesnius įvykius kalbėjo dr. Irena Vaišvilaitė. Jos pasakojimas apie Antrojo pasaulinio karo išvakarėse bernardinų persikėlimą į JAV, jų įsikūrimą ir išaugimą ten panašėjo į tikrą įtempto siužeto filmą. Provincijolas Augustinas Dirvelė – pasakojo pranešėja, asmeniškai rinkusi medžiagą apie brolius – grįžęs iš Italijos, kur buvo tėvo Pijaus iš Pietrolčinos įspėtas apie artėjančius sukrėtimus, įgaliojo br. Justiną Vaškį perkelti vienuolyną į JAV. Pats provincijolas buvo sovietų suimtas ir tolesnis jo likimas nežinomas. Vienuolynas pradžioje įsikūrė ūkininko sodyboje, kurioje broliai dirbo, ką reikėjo, o pamažu įsiliejo į tas veiklos sritis, kur buvo įsileidžiami. Pirmiausia jie ėmėsi plačiajai katalikų visuomenei skirtos spaudos leidybos, būrė išeivius inteligentus, brandino akademinę veiklą. Vienas iš daugelio pavyzdžių – žurnalo „Aidai“ leidyba, žurnalo, be kurio, anot istorikės, nebūtų galima įsivaizduoti šiandienės katalikų inteligentijos veiklos. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, ypač provincijolo br. Placido Bariaus pastangomis, pamažu lietuviškosios pranciškonybės centras perkeliamas atgal į Lietuvą. Tačiau iškalbingas dalykas, anot dr. I. Vaišvilaitės, tai, jog Kenebunkporte (Meino valstija) vietos žmonės, nieko bendro neturintys su Lietuva, susirūpinę, kad lietuvių pranciškonų veikla neužgestų ir JAV.
Pranciškoniškoji mistika: šv. Bonaventūros „Sielos vadovas į Dievą“
Popietinėje sesijoje – kita tema. Dr. Tomas Sodeika pristatė ką tik leidyklos „Aidai“ išleistą šv. Bonaventūros veikalą „Sielos vadovas į Dievą“. Bažnyčios daktaras, kardinolas ir ilgametis Ordino generolas yra klasikiniu mistikos veikalu tapusio teksto autorius. 1259-aisiais parašyta knyga laikoma pirmuoju sistemingu pranciškoniškojo dvasingumo pristatymu. Šv.Bonaventūra pasirinko savitą itinerarium (iter – lot. kelias, kelionė) žanrą: „Sielos vadovas į Dievą“ – tai malda ir kartu kelio aprašymas, simbolinė kelionė, kurią kviečiama ne tik suprasti, bet ir keliauti, patirti patį slėpinį, – pabrėžė dr. Sodeika. Per didžiulių pastangų pareikalaujančius simbolinės kelionės etapus perėjęs piligrimas, galiausiai pasiekia aukščiausią tašką – susitikimą su Nukryžiuotuoju. „Čia nuostabai nėra ribų, komentavo dr. T. Sodeika, – nes mus užklumpa Kristaus dievažmogystės paradoksas: didžiausia tobulybė ir sykiu tai, kas menkiausia bei nereikšmingiausia, amžinybė, kartu kančia ir mirtis…“ Tarsi kopiant stačiu šlaitu, pasiekiamas galutinis kelio taškas – mistinė ekstazė, „kurioje išnyksta visi vaizdiniai, kurioje įsiviešpatauja tyla.“
Šv. Bonaventūros „Sielos vadovas į Dievą“ išlieka vienas iš reikšmingiausių, originaliausių mistine ir filosofine prasme veikalų, toliau plėtojantis paties šv. Pranciškaus įžvalgas. Leidykla „Aidai“ šiuo veikalu pradeda naują knygų seriją Mystica christiana ir telieka viltis, kad sėkmingai užpildys šią neginčijamą Lietuvos krikščioniškojo paveldo spragą.
Pranciškoniškoji dvasia XXI amžiuje?
„Sužinojome daug naujų ir svarbių dalykų“, – po konferencijos sakė patys broliai pranciškonai. Išties pristatyta medžiaga buvo nepaprastai įspūdinga ir neretai netikėta ne tik plačiajai visuomenei, bet ir istorikams profesionalams. Kaip ne visada pasitaiko konferencijose, išsivystė gyva ir konstruktyvi diskusija taip pat ir tarp pačių pranešėjų. Tačiau šiame kontekste labai pasigedau viso šio nepaprasto gyvybingumą ir vaisingumą laidavusio pranciškoniškojo dvasingumo pristatymo, ką jau kalbėti apie išsamesnę analizę. Kaip žinoma, šv. Pranciškaus sužadintas dvasinis sąjūdis buvo epochinės svarbos įvykis ne tik Bažnyčioje: būtent Pranciškus pirmasis ima vadinti savo pasekėjus nebe vienuoliais, o broliais – gimsta visiškai naujo tipo dvasinė šeima, paliekanti vienuolynų mūrus ir išeinanti į pasaulį; jam svarbus radikalus atsigręžimas į Evangeliją; šio dvasingumo sužadinta estetinės patirtis davė pasauliui genialių menininkų ir kt. Didžiųjų charizmų poveikis Vakarų civilizacijai tarsi akivaizdus, deja, dažnai nėra per daug pabrėžiamas.
Tikėkimės, kad neteks laukti kito garbingo jubiliejaus, kol atsiras proga artimiau susipažinti su pirminiu šv. Pranciškaus įkvėpimu bei jo charizmos įsikūnijimu XXI amžiuje. Juk šiandien kaip niekada būtina skubiai sugrąžinti į pasaulį autentiško broliškumo bei visos Kūrinijos vienybės patirtį, atpažinti žmogaus protą pranokstančią Dievo meilę, geriausiai atskleistą Nukryžiuotojo veide.
Jevgenia Levin – Zenekos nuotr.
www.bernardinai.lt

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra