Lietuviškos kultūros puoselėtojos Jadvygos Damušienės šimtmečiui

Autorius: Data: 2015-10-19, 14:29 Spausdinti

Lietuviškos kultūros puoselėtojos Jadvygos  Damušienės šimtmečiui

Nuotraukoje - Jadvyga Damušienė kalba Pabradės „Ryto“ mokyklos kolektyvui (2000 06 18).

Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ, www.voruta.lt, 

Jadvyga (1915 10 29–2010 08 04) ir Adolfas (1908 06 16–2003 02 27) Damušiai man, manau ir daugeliui juos pažinojusių, buvo ir yra darbštumo, kruopštumo, atsakingumo, dėmesio kiekvienam pavyzdys. Damušių meilė Lietuvai, tikėjimo gilumas sklisdavo iš jų kiekvieno pokalbio metu.

Susipažinau su šiais kilniais žmonėmis atvykusi į Čikagą. Žavėjo jų tarpusavio santykiai, jautrumas ne tik vienas kitam, bet ir gebėjimas suprasti sutiktuosius. Ir aš gavau iš jų vertingų patarimų renkant medžiagą apie dr. prel. Juozą Prunskį (1907 12 22–2003 04 26). Ji šią Suvalkijos krašto dukrą – Jadvygą Pšibilskytę Damušienę – yra palyginęs su Katalikų Akcijos Karaliene, kuri,  tarsi švyturys, šviečia daugeliui savo mokinių.

2001 m. J. Damušienei  suteiktas „Giedros“ korporacijos apdovanojimas (žymuo ir premija). Jis įteiktas 2001 m. lapkričio 17–18  d. Vilniaus Antano Vienuolio  gimnazijoje vykusio Vilniaus vietovės Ateitininkų savaitgalio metu („XXI amžius“. 2001. Gruodžio 19. Nr. 95. P. 4;  „Mokslo Lietuva“. 2002. Sausio 10–23. Nr. 1. P. 2;   „Voruta“. 2001. Gruodžio 8. Nr. 23. P. 1, 4). Žymaus mecenato dr. prelato Juozo Prunskio iniciatyva Giedros korporacija parenka kandidates apdovanojimams, kurie skiriami „lietuvei moteriai, ypatingai pasižymėjusiai krikščioniškų idealų tarnyboje“. Tai tryliktas šios organizacijos apdovanojimas (Tokį apdovanojimą iki Jadvygos Damušienės jau yra gavusios: Juzė Daudžvartienė (1986), Nijolė Sadūnaitė (1987), Alina Grinienė (1990), Gintė Damušytė (1993), Albina Pajarskaitė (1994), Aldona Žemaitytė (1995), Birutė Jasaitienė (1996), Nijolė Liobikienė (1996), Angelė Skinkienė (1997), Dijana Kančienė (1998), Loreta Paulavičiūtė (2000), dr. Aldona  Vasiliauskienė (2000)).

 2004 metais pedagogė, ilgametė ateitininkų jaunimo globėja, buvusi Dainavos stovyklos administratorė Jadvyga Damušienė Lietuvos Prezidento apdovanota Vytauto Didžiojo ordino medaliu. Ponios Jadvygos gyvenimo moto tapo prof. Prano Dovydaičio (1886 10 02–1942 11 04) žodžiai: „Krikščioniško auklėjimo mokslas moko turėti prieš akis visą žmogų, globa, mokymu ir drausme lavint jo kūną, dvasią ir valią. Mokant jis leidžia pasireikšt subjektyviam ir objektyviam veiksniui, nes žino, kad yra ne tik žinojimo darbas, bet ir žinojimo kūrinys, kuris organiškai kilęs, turi būti ir suprastas kaip organizmas ir  sąryšyje su gamta,  su kultūriniu darbu turi aiškiai būti suprastas ir mūsų pasaulio kūrėjo tikslas, kuriam jis leido savo kūrinius“.

Primintina, kad Jadvyga gimė Jaroslavlyje 1915 m. spalio 29 d. (į šį miestą su šeima kuriam laikui buvo atvykęs mokesčių inspekcijos tarnautojas Juozas Pšibilskis (1883–1950). Sugrįžus į Lietuvą, Juozas Pšibilskis įsidarbino Kybartų muitinėje ir su šeima apsigyveno Kybartuose.

Per tris metus baigusi keturias pradžios mokyklos klases, 1926 m. Jadzytė įstojo į Kybartų ,,Žiburio gimnaziją“, kur aktyviai įsijungė į visuomeninę – ateitininkų veiklą.

1934 m. baigusi gimnaziją, Jadvyga Pšibilskytė stojo į VDU Medicinos fakultetą. Kadangi atestate nebuvo lotynų kalbos (gimnazijoje jos nemokė), Jadvyga buvo pervesta į Gamtos fakultetą, tačiau leista lankyti paskaitas Medicinos fakultete su sąlyga, kad per metus išmoks lotynų kalbą. Mokyti apsiėmė Adolfas Damušis su kuriuo jau buvo susipažinusi jam lankantis Kybartuose pas ateitininkus.

- Deja,  lotynų kalbos  jis  manęs taip ir neišmokė! -  su šypsena yra pasakojusi ponia Jadvyga.

Universitete Jadvyga įstojo į  studentų ateitininkų korporaciją “Giedra” – tai visuomenininkų, kultūrininkų korporacija. Korporacija leido žurnalą “Naujoji Vaidilutė”, organizavo rekolekcijas, ateitininkų užgavėnių balius. Nuo studijų laikų šiai korporacijai Jadvyga liko ištikima visą gyvenimą.

Dėl finansinių aplinkybių (sunkiai susirgo brolis, reikėjo lėšų jo gydymui) Jadvyga 1935 m. įstojo į Klaipėdoje ką tik atsidariusį pedagoginį institutą, kur mokslas truko 2 metus. Gavusi diplomą ji tris mėnesius mokytojavo ir ištekėjo už Adolfo Damušio.

Adolfas Damušis tuo metu tobulinosi Berlyne, tad Jadvyga, atvykusi pas vyrą pradėjo lankyti Geothės universitetą – čia svetimtaučiams buvo organizuojami specialūs vokiečių kalbos kursai. Po pusmečio, išvykus į Frankfurtą prie Maino, Jadvyga tęsė studijas tame pačiame universitete.

1938 m. gruodžio pradžioje Damušiai sugrįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune. 1940 m. vasario 28 d. Jadvyga ir Adolfas susilaukė sūnaus Vytenio, o 1942 m. gegužės 31 d. sūnaus Saulius.

Dr. Adolfą Damušį, įsijungusį į pogrindinę  kovą už Lietuvos laisvę, 1944 m. birželio 16 d. suėmė naciai. Laukiant teismo jie su kitais nuteistaisiais pabuvojo net keliuose Vokietijos kalėjimuose.

Artėjant antrajam sovietų frontui, iš Lietuvos pasitraukė Jadvyga Damušienė su savo tėvais ir dviem mažamečiais vaikais, tikėdama, ką nors sužinoti apie vyrą ir tėvą.

Sužinojusi, kad Adolfas Damušis Landsberg an der Warte kalėjime, įvairiais būdais siekė jam padėti. Dr. A. Damušį, išbuvusį ne viename Vokietijos kalėjime, kartu su kitais lietuviais 1945 m. balandžio 14 d. išvadavo JAV armija.

Damušiai apsigyveno Kempteno “išvietintųjų”  stovykloje, vėliau Niurtingene. Kemptene 1946 m. gimė dukra Indrė-Marija, kuri deja, pakirsta sunkios ligos mirė 1980 m. nesulaukusi nė 34-rių.

1947 m. Damušiai pasiekė JAV. 1947–1957 m. Adolfas Damušis dirbo Scherwin Williams kompanijoje Klivlende. Tik 1949 m. Ameriką pasiekė Jadvygos tėvai, tačiau 1950 m. gegužės mėnesį mirė tėvas.

1956 m. balandžio 25 d. Damušiai susilaukė jaunėlės Gintės – Bernadetos.

Nuo 1955 m. Adolfas Damušis, pritariant ir skatinant žmonai Jadvygai, pradėjo rūpintis stovykla jaunimui (1955 m. buvo nupirktas sklypas “Dainavai”, o 1957 m. vasarą “Dainava” priėmė pirmuosius ateitininkus). Tad A. Damušis įsidarbino arčiau ateitininkų stovyklos. 1957–1973 m. jis dirbo BASF’o Wyandotte kompanijoje Detroite, Mičigane, polimerų sintezės srityje.

Apsigyvenus Detroite, Jadvyga rūpinosi suparalyžiuota motina Uršule Černeckaitė Pšibilskiene (1888–1967), keturiais vaikais. Nepaisant sunkios ir sudėtingos padėties šeimoje, Jadvyga siekė mokslo žinių. 1962 metais įstojo į Detroito  Pedagoginį universitetą, troško dirbti pedagoge. Vyras nuveždavo į vakarines pamokas, atvažiuodavo paimti.

1967 m. Jadvyga baigė universitetą, tačiau dirbti neteko: 1968 m. buvo sumažintas svetimų kalbų (rusų, vokiečių) mokymas- paliktas tik specialiose mokyklose. O jose dirbančiųjų netrūko.

1983 m. Adolfas Damušis, Detroite antrą kartą išėjęs į pensiją likosi konsultantu, tad su žmona persikėlė į Čikagą, vėliau – į jos priemiestį Lemontą, o 1997 m. Damušiai visam laikui sugrįžo į Lietuvą.

Pedagogikos žinias Jadvyga panaudojo mokydama lietuviukus: lituanistinėje mokykloje,  įvairiuose kursuose.

Tačiau pats svarbiausias efektyviausiai veikęs jaunimą Jadvygos darbas – drauge su vyru, dr. A. Damušiu (tuo metu jis buvo Amerikos lietuvių katalikų federacijos pirmininkas) Amerikoje įsteigta ir įrengta ,,Dainavos” stovyklą (1955). Jadvyga ir Adolfas Damušiai – retas puikus gyvenimo duetas, kuris galėjo gražiai skambėti, tik dėl jų abiejų darnos.

Jadvyga buvo ištikima savo vyro dr. Adolfo Damušio žymaus chemiko, politiko bei visuomenininko visų darbų palaikytoja, vėliau – jo atminties saugotoja, jo vardo ir darbų garsintoja. Vyro palaikymas neužgožė jos pačios asmenybės veiklos raiškos. Visi išeiviai lietuviai žinojo ponią Jadvygą, jos pedagoginius gebėjimus, taktą, šmaikštų žodį, jos meilę Lietuvai, savo tautai, gilų tikėjimą.

J. Damušienės asmeny jaunimas rado lietuvių kalbos mokytoją, lietuvybės skleidėją, patriotinių minčių ugdytoją, dorovinių – etinių normų auklėtoją. Ji buvo kaip mama ir mokytoja, pasiryžusi savo vaikus ginti iki galo, kaip ir savo principus, ji  buvo tikras akumuliatorius, kurio jėgą pajuto įvairių kartų Amerikos lietuviukai. Jadvyga Damušienė dirbo skatinama ateitininkų šūkio išauginti tikrus, pilnaverčius žmones. Ji rašė: ,,Būdama mokytoja, visą savo laiką ir darbą (per 50 metų) atidaviau augančios lietuvių kartos auklėjimui lietuviškoje mokykloje, ateitininkų jaunimo organizacijose, vasaros stovyklose. Skiepijau meilę tėvų kraštui, jo kalbai ir tautinei kultūrai ir mokiau būti garbingais savo tautos vaikais JAV – įvairių tautų šalyje. Nutautėjimo katile, ne prievartiniame, bet laisvu asmeniniu pasirinkimu, tautai ir valstybei ,,pradingsta“ ne vienas. Todėl mes, mažos tautos vaikai, stengėmės išsilaikyti ir išlaikyti augančią kartą tautai, būdami svetimoje, ne savo tautos arimų, žemėje“ („XXI amžius“. 2003. Sausio 29. Nr. 8. P. 14).

Jadvyga inscenizavusi ne vieną pasaką. Paminėsime Detriotą, kuriame  1973 m. balandžio 15 d. aktorei L. Rastenytei – Lapinskienei pirmą kartą demonstruojant lėlių teatrą – pasaką apie Dailidę, Perkūną ir Velnią, vietiniai ateitininkai vaidino Jadvygos Damušinės inscenizuotą  V. Pietario pasaką ,,Lapės teismas“ , nes pasaka užtruko tik 15 min. („Aidai“. 1973. Nr. 4. P. 188).

Sugrįžę į Lietuvą, Jadvyga ir Adolfas Damušiai, o nuo 2003 m. jau viena Jadvyga vykdavo į Ameriką praleisti ten šaltą laikmetį Lietuvoje, dalyvauti svarbiuose renginiuose. Taip jiedu  dalyvavo 1998 m. kovo 21 d. Jaunimo centre vykusiame koncerte  minint Dainavos stovyklos 40 metį. Šio susitikimo metu Jadvygai ir Adolfui Damušiams – stovyklos kūrėjams ir puoselėtojams buvo išsakyta daug gražių žodžių („Draugas“. 1998. Kovo 26. Nr. 60. P. 6).

Lietuvoje  Jadvyga dalyvavo mokslinėse bei jubiliejinėse konferencijose, ateitininkų renginiuose, mokyklose, susitikimuose su jaunąja karta ir visur gebėjo tarti taiklų jaudinantį žodį: VI jaunųjų istorikų konferencijoje Rietave (2000 04 28), Pabradės ,,Ryto“ mokykloje (2000 06 18 ir 07 09), užsienio lietuvių mokykloje ,,Tautos namai“ (2002 04 19), Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio vidurinėje mokykloje  (2002 10 05) ir kitur.

Damušių bute Vilniuje, Kaštonų gatvėje ne kartą būrėsi ateitininkai, atvykę į Vilnių, į ateitininkų organizuojamus savaitgalius – šventes. Ateitininkų sendraugių Jadvygos ir dr. Adolfo Damušių šeimoje mažieji svečiai atlikdavo įvairias iš anksto pedagogės Jadvygos paruoštas užduotis, sužinodavo įdomybių apie lietuvių išeivių jaunimą, išeidavo skaniai pavaišinti. Tarkim,   2001 m.  kovo 3  d. lankėsi Marcinkonių vaikai,  lapkričio 17 d.  ateitininkai iš Valkininkų, Merkinės, Jonavos ir Vilniaus.

Damušių būte lankydavosi ne tik ateitininkai – čia buvo pilna mokslininkų, spaudos bei įvairių specialybių darbuotojų, atvykusių net iš toliausių Lietuvos rajonų…

Akcentuotina Jadvygos Damušienės publicistika: Amerikos ir Lietuvos laikraščiuose gausu J.Damušienės straipsnių- jai buvo svarbūs visi lietuvius ar Lietuvą liečiantys klausimai, ypač jaunimo auklėjimo, tikėjimo bei doros problemoms skirti darbai, informacinio pobūdžio rašiniai, nepaliktos nuošaly ir asmenybės.

J. Damušienė yra rašiusi apie Dainavos stovyklą („Draugas“. 1998. Kovo 14. Nr. 52. P. 5), jos puikią gamtą primenančią Lietuvos kraštovaizdį, Spyglio vardu pavadintą ežerą, apie šioje stovykloje organizuojamus renginius, akcentuodama, kad jaunimas gražios gamtos prieglobstyje auga fiziškai, bręsta dvasiškai ir stiprėja tautiniu sąmoningumu, nes Dainava buvo  kurta vadovaujantis pagrindiniu motyvu – tautinis jaunimo išlikimas, išlaikymas savo tikėjimo ir pasisavinimas universalių gyvenimo vertybių, paremtų Kristaus Evangelija. Straipsnyje apžvelgta ne tik Dainavos istorija, bet ir prof. Adolfo Damušio indėlis kuriant šią stovyklą, ją įtvirtinant, organizuojant vasaros poilsį bei darbą.

Jadvyga Damušienė visada gynė skriaudžiamus bei  neteisingai kaltinamus. 1997 m. sugrįžusi į Lietuvą J. Damušienė, savo bičiuliams išeivijoje parašė laišką, kuriame humoristiškai perteikė didžiulius sunkumus, su kuriais teko susidurti apsigyvenus Lietuvoje dėl paties menkiausio reikalo. Ji buvo nustebinta biurokratinio aparato neveiksnumu, žodžio nesilaikymu, nedėmesingumu, aplaidumu ir daugeliu kitokių dalykų („Draugas‘. 1997. Spalio 21. Nr. 207. P. 5).

J. Damušienė yra parašiusi nevienos knygos recenziją, įtaigiai ją pristatydama skaitytojui (Draugas  Literatūra. Menas. Mokslas. 2002. Kovo 2. Nr. 43 (9). P. 4; XXI amžius. 2002. Vasario 13. Nr. 12. P. 11, 16). Detaliai aprašė sudėtingą ir reikšmingą lituanistės fotomenininkės Onos Pajedaitės veiklą bei jos foto albumus (Draugas. 2002. Balandžio 18. Nr. 75. P. 5).

Jadvyga Damušienė ne vieną straipsnį skyrusi asmenybėms: Bernardui Žukauskui („Draugas“. 1997. Spalio 18. Nr. 203. P. 5), Alinai Grinienei („Draugas“. 1998. Vasario 14. Nr. 32. P. 2), prof. Pranui Dovydaičiui („XXI amžius“. 2002. Vasario 13. Nr. 12. P. 11, 16), šio straipsnio autorei („XXI amžius“. 2002. Gegužės 8. Nr. 34. P. 3) ir daugeliui kitų.

Itin  svariai argumentuotas Jadvygos straipsnis, kurį pasirašydama prie pavardės prirašė ,,viena Lietuvos ,,intelektualų“ nuvertintų patriotų“  išspausdintas 2003 m. pradžioje („XXI amžius“. 2003. Sausio 29. Nr. 8. P. 14).  Jadvyga Damušienė pateikia šio straipsnio atsiradimo priežastį: ,,kaip sąmoninga lietuvė patriotė ir tikinti katalikė, išpažįstanti Dievo Žodį – Tiesą, Gėrį ir gyvenimo Grožį, negaliu tylomis priimti Lietuvos istoriko, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesoriaus Liudo Truskos ,,istorinio nusišnekėjimo“ kalbą, pasakytą pernai rugsėjį akademinės konferencijos metu Varšuvoje. Perskaičiuos tos konferencijos aprašymą, rašytą konferencijos dalyvio R. Čekučio (,,Atgimimas“, 2002 09 21), apėmė siaubas. Užgavo tautiškus mano jausmus, kurie buvo išugdyti lietuviškos mokyklos dar prieš 1940-uosius laisvoje Lietuvoje“.

Jubiliejai skatina sugrįžti į praėjusius metus, prisiminti susitikimus, pokalbius ir jau iš laiko tėkmės žvilgterėti į kadaise netoli tavęs buvusią retą asmenybę, į tą pajustą gėrį, kuris šiandieną, teikdamas jėgų, skatina nepulti į neviltį, nepasiduoti nesėkmėms, kantriai ir atsakingai darbuotis.

Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo.

Visą gyvenimą ranka rankon – Adolfas ir Jadvyga Damušiai (2000 07 09)

Vytauto Didžiojo universiteto salėje Jadvyga Damušienė (kairėje) ir Rita Venclovienė (dešinėje)  dr. Aldonai Vasiliauskienei (viduryje) įteikė korporacijos „Giedra“ apdovanojimą (Kaunas, 2000 12 11)

Ambasadorė Gintė Damušytė prie tėvų kapo Petrašiūnų kapinėse Kaune

Prof. Adolfas (dešinėje) ir Jadvyga (šalia) Damušiai pas prelatą dr. Juozą Prunskį (dešinėje), šalai prelato dr. Aldona Vasiliauskienė. Lemontas, 1996 m. pavasaris.

Pas Jadvygą Damušienę (viduryje) svečiuojasi Rietavo Oginskių istorijos kultūros muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas (dešinėje), kairėje – dr. Aldona Vasiliauskienė.

 

Po konferencijos arkivyskupui Mečislovui Reiniui namuose pas Jadvygą Damušienę . uteniškis Vidmantas Valinčius (kairėje)  mero vardu Jadvygai įteikia „Utenos enciklopediją“. Toliau stovi dr. Aldona Vasiliauskienė, Saulius Damušis ir Jadvyga Damušienė (2003 11 13)

Istorijos mokslų konferencijos dalyviai. Iš dešinės: ilgametis šios tematikos konferencijų organizatorius prof. Algimantas Nakas, Jadvyga Damušienė, dr. Aldona Vasiliauskienė, prof. Adolfas Damušis, LMA narys korespondentas Kazimieras Zavadskis, prof. Jonas Šimkus, dr. Evaldas Palšaitis (2001 09 24)

 

Istorija , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra