Pagrindinis puslapis Pasaulis Išeivija Lietuviškoje Ukrainoje pasidairius

Lietuviškoje Ukrainoje pasidairius

Kijevo Maironio lietuvių kultūros draugijos choras „Viltis” Dainų šventėje Vilniuje 2014 m.

Donatas JANUTA, www.draugas.org

Šią vasarą Ukrainoje apvažinėjau dalį buvusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos (LDK) valdų, pamačiau šiek tiek išlikusio LDK paveldo ir pabendravau su Ukrainoje dabar gyvenančiais lietuviais.

Kai Lietuvos valstybė tęsėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūros, į ją įėjo ir dabartinės Ukrainos žemės. Vilnius valdė tas žemes apie 250 metų – nuo 1321 iki 1569 metų Liublino unijos, kada Ukrainos žemės perėjo Lenkijai. Tačiau ir po Liublino unijos Lietuvos didikai ir jų palikuonys toliau veikė Ukrainoje – gyveno, kovojo, statė pilis.

Apie 1321-uosius metus (tiksli data nenustatyta) Gediminas sumušė Kijevo kunigaikščio kariuomenę prie Irpinės upės ir užėmė Kijevo žemes. Bet Kijevas dar vis turėjo mokėti duoklę Aukso ordai, kol Gedimino sūnus Algirdas su savo brolio Karijoto trim sūnumis 1362-aisiais metais prie Mėlynųjų Vandenų Aukso ordą sutriuškino. Po šios pergalės didelė dalis šiandienos Ukrainos tapo įjungta į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją.

Taip Algirdas Lietuvai atvėrė kelią tarp Vidurio Europos ir Krymo  prekybininkų. Saugoti tą prekybos kelią Algirdas paskyrė Karijotaičius, kurie Ukrainoje statė pilis ir steigė miestus. Valdant šias žemes, jiems teko kovoti ne tik prieš mongolus-totorius, bet ir prieš mūsų kaimynus lenkus. Ukrainiečių šaltiniai rašo, kad vietiniai gyventojai draugiškai priėmė Karijotaičius ir jų veiklą – kaip išvaduotojus iš mongolų-totorių priespaudos.

*   *   *

Su manim Ukrainoje keliavo prityrusi keliautoja dukra Andrea ir Kaune gimęs ir augęs ukrainiečių kilmės daktaras Vladimiras Petrenko, kuris buvo ne tik mūsų vertėjas, bet ir puikus kompanionas. Visą kelionę, pagal mano pageidavimus ir vietines galimybes, iš anksto organizavo čikagiškis Algis Grigas kartu su daktaru Petrenko.

Skrydis iš Vilniaus į Kijevą truko nepilną valandą. Kijevo oro uoste mus pasveikino, kaip visus atvykstančius į Ukrainą, pranešimas didelėm raidėm, ukrainietiškai ir angliškai: „NESIŪLYKITE KYŠIŲ. KYŠIS YRA NUSIKALTIMAS”. Tai vienas dabartinės Ukrainos reiškinių – giliai įsišaknijusi valdininkų korupcija. Neaišku, ar gyventojai labiau nekenčia savo korumpuotų valdininkų, ar rusų dėl pagrobto Krymo ir nesibaigiančių karo veiksmų Rytų Ukrainoje.

Mes norėjome maršrutą pradėti automobiliu iš Lvovo miesto ir baigti Kijeve, tačiau iš Vilniaus į Lvovą mums pasitaikė skrydis su persėdimu Kijeve. Ir dar septynias valandas reikėjo laukti Kijevo oro uoste. Oro uostas modernus ir prilygsta Vakarų šalių oro uostams, bet neketinome jame septynias valandas nuobodžiauti.

Praėjus pasų kontrolę, mus pasitiko užsakytas vairuotojas su mašina ir nuvežė į Kijevo centrą pasidairyti ir papietauti. Pakeliui iš oro uosto geru plentu pravažiavome pro automobilių parduotuves „Volvo”, „Porsche”, „Volkswagen”, pro „McDonald’s” užkandinę, matėme kitų žinomų tarptautinių verslų užrašus. Buvo antra valanda po pietų, oras karštas ir tvankus, artėjant prie miesto automobilių susikimšimas didėjo.

Važiuojant  vairuotojas aiškino, kad kitoje miesto pusėje yra tipiškas sovietų statybos rajonas – vien aukšti pastatai, nėra medžių nei žalumynų, viskas pilka. Andrea atsiliepė, kad skamba lyg New Yorko Manhattan, kur ji gyvena. Pats miesto centras ne ką skiriasi nuo Vakarų Europos miestų. Truputį pasidairėme mieste, papietavome ir grįžome į oro uostą tęsti skrydžio į Lvovą.

Prieš apytikriai 10 metų Ukrainoje veikė 11 lietuvių draugijų. Jos puoselėjo lietuvių kultūrą, lituanistinį švietimą, ruošė lietuviškus renginius, dainų ir šokių šventes. Šešiuose Ukrainos miestuose veikė sekmadieninės lituanistinės mokyklos.

Ta veikla šiandien tęsiama, bet ryškiai sumažėjusi. Kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, nemažai Ukrainos lietuvių, turėdami arba įsigiję Lietuvos pasus, išvažiavo į Angliją, Airiją ir kitas šalis uždarbiauti. Kiti išvyko Lietuvon, nes Ukrainoje ekonominis gyvenimas sunkus. Taip pat užgrobus Krymą ten nustojo veikti dvi lietuvių draugijos; prasidėjus karui su Rusija nustojo veikti Donbaso lietuvių draugija.

Ukrainoje lietuvių yra beveik vien mišrios šeimos – lietuvis vedęs ukrainietę arba ukrainietis vedęs lietuvę. Senbuvių lietuvių Ukrainoje lyg ir nėra. Visi atsiradę jau po Antrojo pasaulinio karo. Vieni – buvę Sibiro tremtiniai ir jų palikuonys. Kiti – Raudonosios armijos kariai, čia paskirti. Treti – čia apsigyvenę darbo ar meilės reikalais.

Lvovas

1848 metais valstiečių ir darbininkų revoliuciniai sukilimai vyko beveik kiekvienoje Europos šalyje. Tie sukilimai neaplenkė ir šio krašto. Todėl Austrijos imperija, kuriai ši Ukrainos dalis tada priklausė, Lvove pasistatė tvirtovę apsisaugoti ne nuo svetimųjų, priešų, bet imperijos valdžią apsaugoti nuo savų gyventojų.

Čiurliono lituanistinės mokyklos patalpose, Lvove, Ukrainoje.
Čiurliono lituanistinės mokyklos patalpose, Lvove, Ukrainoje. Iš kairės: Valdimiras Petrenko, Andrea Janutaitė, Olegas Trocenko, Donatas Januta, Marina Trocenko Renke, Vytautas Naruševičius ir Vytautas Vaitekauskas.

Nedaug kas likę tos tvirtovės. Bet vienas bokštas likęs, dabar pertvarkytas į penkių žvaigždučių viešbutį „Citadel Inn”, kuriame apsigyvenome. Kas vakarą grįžę iš dienos ekskursijų, kad ir labai vėlai, prie baro šiame bokšte-viešbutyje atsisėsdavome su vynu, su ukrainietiška gorilka ir su užkandžiu.

Vokiečių pirkliai ir amatininkai Lvove vyravo jau nuo XIII šimtmečio. XIV amžiuje, kai lietuviai kovojo su lenkais dėl šių žemių, Lvovas ėjo iš rankų į rankas. Vėliau Lvovas daug metų priklausė Lenkijai, paskui Austrijos imperijai, o tarpukariu – vėl Lenkijai.

Gatvėse ir restoranuose matyti daug lenkų ir vokiečių turistų, kurie grįžta į „savą” kraštą pasižvalgyti. Miesto architektūra rodo Austrijos imperijos vokišką įtaką. Žmogus jautiesi lyg vaikščiotum kuriame nors Vokietijos ar kitame Vakarų Europos mieste.

Labai gražus Lvovo operos teatras, austrų statytas 1900 metais. Pasisekė mums gauti gerus bilietus į Mozarto „Figaro vedybų” spektaklį. (Palyginus su JAV operos bilietų kaina, beveik sarmata, kad už gerą spektaklį mokėjome tiek mažai – atskira ložė kainavo tiktai 10 dol. asmeniui.) Marcelinos rolę operoje vaidino mums negirdėta solistė lietuviška pavarde Irena Kibertaitė (Ірина Кібертайте).

Lvovo kraštas trumpai priklausė Gedimino sūnui Liubertui. Čia veikė ir kiti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos vietininkai, karžygiai ir didikai. Žalgirio mūšyje 1410 m. paimti į nelaisvę vokiečių riteriai buvo laikomi buvusioje Lvovo tvirtovėje.

Vincas Krėvė, nors studijas pradėjo Kijeve, įsgijo filosofijos daktaro laipsnį Lvovo universitete. Lietuviško paveldo žymių šiame mieste nedaug. Tačiau šis tas yra.

Kunigaikščių Ostrogiškių pilies griuvėsiai.
Kunigaikščių Ostrogiškių pilies griuvėsiai.

Lvovo istorinėse Ličiakovo kapinėse palaidota 1863 metų sukilėlių lietuvių, kurie buvo pabėgę į šį kraštą. Tarp jų – iš Birštono kilęs Adomas Dominykas Bartuševičius, kuris po  sukilimo Lvove leido laikraščius ir knygas. Kitas buvęs sukilėlis – Lvove palaidotas Simonas Vizūnas Šidlauskas, kuris sugebėjo išgelbėti ir išvežti į Lvovą sukilimo kovų vėliavą.

Leonas Sapiega (ne tas Lietuvos didysis etmonas Leonas Sapiega, kuris palaidotas Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčioje, bet Sapiegų giminės vėlesnis bendravardis), buvęs 1830–1831 m. sukilėlių vadas, vėliau finansiškai rėmęs 1863 m. sukilimą, kurį laiką gyvenęs Lvove. Tarp jo kitų nuopelnų yra tai, kad jis čia pastatė geležinkelį. Sako, kad dabartinė Banderos gatvė anksčiau vadinosi Sapiegos gatve.

Yra didelė ir įspūdinga Adomo Mickevičiaus statula. Bet negalima jos priskirti prie lietuviško paveldo, nes čia jis ne lietuvis, o ukrainietis, – kaip Lenkijoje jis lenkas, o Gudijoje/Baltarusijoje gudas. Šaunus vyras buvo tas mūsų visų Mickevičius – turi net keturias pilietybes. O mes, lietuviai, vien dėl dvigubos pilietybės nesutariame.

Išvažiavę iš miesto aplankėme kunigaikščių Ostrogiškių Stare Selo pilies griuvėsius. Vienu laiku ta pilis priklausė ir Radviloms. Belaipinėdamas tuose griuvėsiuose paslydau ir viena ranka prisiliečiau prie dilgėlių – paraudonavo ir skaudžiai niežėjo visą dieną. Greta griuvėsių – kaimelis, kuriame ganosi ožkos, vištos, kiemuose šunys loja.

Lvovo turgeliuose netrūksta Vladimirą Putiną išjuokiančių karikatūrų. Bet buvo įdomu užtikti ir antausį Vokietijos Angelai Merkel už tai, kad Vokietija čia matoma kaip pataikaujanti Maskvai.

„Frau Ribbentrop” alus.
„Frau Ribbentrop” alus.

Viena rūšis alaus su Merkel vokiška kariška uniforma pavadinta „Frau Ribbentrop”. Įdomu, kad ir čia dar neužmirštamas Molotovo-Ribbentropo paktas, kuris atidavė Maskvai Ukrainą kartu su Baltijos šalimis.

Lvove veikia Lietuvos generalinis garbės konsulatas. Teko susitikti su draugiška ir energinga konsulo atsakingąja sekretore Beatriče Biliavtsyv. Lvovo lietuvių draugijai priklauso apie 140 narių.

Lituanistinę mokyklą lanko 40 mokinių. Mokyklai patalpas gauna iš valdžios nemokamai buvusiame Pionierių namų komplekse, kuriame turi savo kambarius ir lenkai, rusai ir kiti. Sako, kad beveik su kiekvienu mokiniu reikia dirbti atskirai, nes mokinių lietuvių kalbos žinojimas yra labai skirtingas. Viena mergina – tėvas lietuvis, motina ukrainietė – visiškai nemokėjo lietuviškai, bet mokytojos Marinos Trocenko-Renke pastangomis išmoko lietuviškai tiek, kad buvo priimta į Vilniaus universitetą, kuriame dabar studijuoja 3-iame kurse.

Susėdus restorane su tuzinu vietinių lietuvių – mokytoja Marina Renke, lietuvių draugijos pirmininku Vytautu Naruševičium, iš Ivano Franko miesto atvykusiu Vytautu Vaitiekausku ir kitais, papietavome ir pasikalbėjome.

Ekonomika ir politika Ukrainoje

Dvi temos Ukrainos žmonėms dažniausiai kelia pyktį ir nusivylimą. Viena – tai valdininkų korupcija, antra – Krymo pagrobimas ir nesibaigiantis karas su Rusija.

Ekonominis gyvenimas Ukrainoje sunkus, kai kur jis primena sovietmečio Lietuvos  ekonomiką. Viename turgelyje kalbėjome su moterim, kuri sakė kiekvieną savaitgalį, per dvi dienas, pardavinėdama savo darže užaugintas daržoves, uždirba apie 100 ukrainietiškų  hryvnių, apie 4 dol. – tai 2 dol. per dieną. Vairuotojas, kuris dirba firmoje, vėžinančioje iš Vakarų atvykusius verslininkus, per mėnesį uždirba 80–150 dol., priklausomai nuo to, kiek  užsakymų tą mėnesį gauna.

Lvove gyvenančio lietuvio dukra, medicinos daktarė, mokosi moterų plaukų kirpimo ir dažymo, nes tikisi, kad dirbdama grožio salone ir patarnaudama pasiturinčioms moterims, uždirbs daugiau negu būdama daktarė.

Ne vienas žmogus mums sakė, kad Ukrainoje beveik nėra viduriniosios klasės. Yra turtingi, dažniausiai tie, kurie turi kokių nors ryšių su valdžia, o visi kiti, kurie Vakaruose priklausytų viduriniajai klasei, verčiasi gana skurdžiai.

Už visa tai žmonės kaltina valdžią ir valdžios korupciją. Išsilavinęs, ne šiaip eilinis, ukrainietis sakė, kad mokesčiai, skirti kelių taisymui, labai aukšti, bet keliai Ukrainoje labai prasti, nes gal tik kokie 5 % tų keliams skirtų lėšų patenka pagal paskirtį. Visa kita eina į valdininkų kišenes.

Vienas verslininkas pasakojo, kad kas dvejus metus jis savo verslo firmą uždaro ir steigia naują, nes per tą laiką valdininkai, ieškodami kyšių, firmai uždeda tiek įvairių neteisingų mokesčių ir baudų, kad mėgindamas jas susimokėti, neturėtų iš ko gyventi. Verslininkas, kuris turėjęs sutartį aptarnauti vieną ministeriją, sakė, kad 30 % gautų lėšų turėjo atiduoti ministerijos valdininkams. Tokios pasakos be galo.

Krymo užgrobimas ir besitęsiantis karas Rytų Ukrainoje yra sukėlęs didelę neapykantą rusams ir viskam, kas rusiška. Prezidentas Petro Porošenka praėjusiais metais paskelbė „desovietizaciją” – iš viešumos naikinti visas sovietines žymes, pakeisti sovietinius gatvių pavadinimus ir pan. Nemažai ukrainiečių supranta tai kaip „derusifikaciją”.

Ukrainoje veikia du pagrindiniai stačiatikių patriarchatai – vienas Maskvos, kitas vietinis, Kijevo. Maskvos patriarchatas, senesnis, turėjo gal trigubai tiek narių negu Kijevo. Šiomis dienomis vyksta tikybinis „karas” tarp tų dviejų institucijų. Maskvos patriarchato cerkvių parapijiečiai daug kur balsuoja už perėjimą į Kijevo patriarchatą.

Tai primena panašias kovas, kurios prieš šimtą ir daugiau metų vyko JAV lietuvių parapijose, kai lietuviai katalikai priešinosi JAV airiams vyskupams, valdžiusiems bažnyčias ir parapijas. Tada dalis lietuvių atskilo nuo Romos katalikų ir įsteigė Lietuvių katalikų tautinę bažnyčią, kurios parapijų buvo įsteigta Pennsylvanijoje, Atlanto pakraštyje ir Čikagoje.

Ukrainiečių neapykanta rusams pasireiškia įvairiais momentais. Kai buvome Kijevo požeminiame metro traukinuke, aš prasitariau, kad reikėjo nusileisti labai giliai po žeme.  Vietinis ukrainietis atsiliepė, kad kita – netolima metro stotis yra giliausia visoje Europoje. Daug negalvodamas ištariau, kad Maskvoje irgi yra labai gilių požeminių metro stočių. Iš karto ukrainietis atsakė: „Ruuusya is not Europe!”

Sutikti žmonės buvo draugiški. Atrodo, kad šiek tiek draugiškumo parodydavo vien todėl, kad mes buvome vakariečiai, nes Ukraina, nusigręžusi nuo Rusijos, žiūri į Vakarus. Vienur kitur miestuose matėme iškabintas Europos Sąjungos mėlynas vėliavas, parodančias ukrainiečių siekius, svajones.

Lvove viena vietinė, kai sužinojo, kad aš ne tik vakarietis, bet ir lietuvis, pradėjo pasakoti ukrainiečių ryšius su lietuviais, tarp kurių paminėjo ir sovietinius Sibiro tremties gulagus.  Tuojau paaiškino, kad daugiausia nužudytų gulaguose buvo ukrainiečių, o skaičiumi antri nukentėję – tai Baltijos šalių gyventojai. Aiškiai parodė, kad ji žiūri į ukrainiečius ir lietuvius kaip į vargo brolius.

Pakeliui iš Lvovo

Važiuojant automobiliu iš Lvovo ir vėliau iš Podolės Kameneco, vaizdai panašūs į Lietuvos. Bažnytkaimiai, arba cerkvėkaimiai, mažai skiriasi nuo Lietuvoje esančių kaimų ir miestelių. Nameliai tvarkingi, aptverti tvorele, greta daržas, keletas obelų. Laukuose panašūs dirvonai. Kai kur laukai geltonuoja saulėgrąžom – kiek akis mato, ir primena anų laikų Lietuvos laukus, kurie plačiai mėlynavo linų žiedais.

Chervonhorodo pilies griuvėsiai.
Chervonhorodo pilies, kurią pastatė Gedimino vaikaičiai Karijotaičiai, ir kuri vienu laiku priklausė Švitrigailai, vėliau Vytautui, dviejų bokštų griuvėsiai.

Keliai čia, vakarinėje Ukrainoje, asfaltuoti, ir, nors automobilio ratų dažnas dundėjimas praneša, kad jie daug kur mažiau prižiūrimi negu Vakarų Europoje, bet vis tiek lengvai pravažiuojami be visureigio. Ne taip, kaip rytinėje Ukrainoje, kur, sako, žmonės kai kur važiuoja pievomis –  norėdami išvengti duobėtų kelių.

Trumpam sustojome Karpatų kalnų papėdėje, Truskavec miestelyje. Truskavec garsus dėl savo mineralinių vandenų, kurių žmonės atvyksta gerti. Sako, kad sveika. Gal dėl to, kad nė vienas iš mūsų nesijautėm sergantis, o gal ir dėl nepatrauklaus vandens kvapo išvažiavome neragavę.

Pakeliui į Podolės Kameneco miestą norėjau aplankyti Červonhorodo pilies griuvėsius. Išsukome iš pagrindinio kelio į negrįstą keliuką, kuriuo teko važiuoti gal du kilometrus. Priėję keliuko galą bridome pėsti dar kokį pusę kilometro per žoles, takelius ir bruzgynus, kol pasiekėme griuvėsius.

Šią tvirtovę pastatė ir valdė Gedimino vaikaičiai Karijotaičiai. Vėliau ji perėjo Švitrigailai ir nuo 1411 iki 1430 m. priklausė Vytautui. Ši pilis buvo pakartotinai puolama ir sugriauta turkų, kazokų ir vengrų. Išlikę pilies du bokštai. Greta tvirtovės griuvėsių – dar ir bažnyčios griuvėsiai. Mūrinė bažnyčia šioje vietoje buvo statyta 1615 metais, vėliau turkų nuniokota ir iš naujo atstatyta. Neaišku, ar bažnyčios griuvėsiuose yra liekanų iš tos senesnės – 1615 metų bažnyčios.

Podolės Kamenecas ir Chotynas

Po to, kai Algirdas su savo brolio Karijoto trimis sūnumis 1362 metais Mėlynųjų Vandenų mūšyje sutriuškino Aukso ordą, jis Karijotaičiams paskyrė valdyti visą Podolės ir gretimas žemes.  Jie valdė iki 1394 metų, kada Lenkijos karalius Jogaila įžygiavo su savo kariuomene ir dalį Podolės žemių prijungė prie Lenkijos. Vėliau miestas vėl grįžo Lietuvai, kol pagaliau per Liublino uniją Lenkija pasiėmė tą kraštą ir valdė iki 1893 metų, Lenkijos-Lietuvos antrojo padalijimo.

Bažnyčios griuvėsiai greta Chervonhorodo pilies.
Bažnyčios griuvėsiai greta Chervonhorodo pilies.

Podolės Kamenece Šv. Petro ir Povilo katalikų katedra galbūt vienintelė, priešais kurią stovi musulmonų minaretas su katalikų Švč. Mergelės Marijos statula ant viršūnės. Katedrą lenkai pastatė 1580 metais. Vėliau šias žemes užėmė turkai, katedrą pavertė musulmonų mečete  ir pristatė minaretą. 1699 metais lenkai atgavo, grąžino katedrą ir, palikdami minaretą, ant viršaus pastatė Švč. Mergelės Marijos statulą.

Karijotaičių pastatyta Podolės Kameneco tvirtovė, apsupta upės, išlikusi sveika. Per metų metus ją puolė, bet neįveikė totoriai, turkai ir kazokų didysis etmonas Bohdanas Chmielnickis. Sakoma, kad šioje tvirtovėje 1404 metais Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas prisiekė ištikimybę karaliui Jogailai ir Lenkijos karūnai. Dabar tvirtovė pritaikyta turistams – su eksponatais, brošiūromis. Galima pasisamdyti gidą arba pačiam apžiūrėti. Pats miestas jaukus, vakare malonu jame pasivaikščioti.

Iš Podolės Kameneco mums truko mažiau nei valandą pasiekti Chotyno tvirtovę, esančią  apie 15 kilometrų (10 mylių)  nuo sienos, kur sueina trys valstybės – Ukraina, Moldova ir Rumunija.

Chotyno tvirtovėje 1621 metais, po sėkmingos kovos, sustabdęs turkų veržimąsi į Europą, mirė buvęs Žemaitijos seniūnas, Kretingos miesto steigėjas, Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius. Chodkevičiaus vadovaujami 35 000 lenkų-lietuvių ir 40 000 ukrainiečių-kazokų karių atsilaikė prieš 200 000 turkų (kitur rašoma 160 000).

Bažnyčios greta Chervonhorodo pilies griuvėsių vidus.
Bažnyčios greta Chervonhorodo pilies griuvėsių vidus – lubos ir choro balkonas.

Chodkevičius buvo to amžiaus vienas žymiausių Europos karvedžių, paskutiniuosius savo gyvenimo 30 metų beveik be pertraukos kovojęs prieš švedus, rusus, turkus, moldavus, kazokus ir net prieš maištaujančius lenkų bajorus.

Vien už 1605 m. Kircholmo, Latvijoje, pergalę prieš švedus Chodkevičius susilaukė sveikinimų ir dovanų ne tik iš Popiežiaus, Anglijos ir kitų Europos karalių, bet ir iš Turkijos sultono. Šešiolika metų vėliau, 1621 metais, savo paskutinėje kovoje Chotyne Chodkevičius atrėmė tuos pačius sultono turkus, kurie tada žengė užimti Lietuvos-Lenkijos valstybės.

Į Chotyno mūšį su karo pabūklais turkai buvo atvykę ant 1 000 kupranugarių ir keturių dramblių. Visi keturi drambliai buvo paimti į nelaisvę. (Tais laikais giminės savus išpirkdavo iš nelaisvės, bet apie šių dramblių tolesnį likimą neužtikau žinių.)

Kitą dieną, pakeliui į Vinicos miestą, norėjau pamatyti dar Sutkivicos tvirtovės likučius. Ši pilis įdomi tuo, kad pastatyta žemėse, kurias Lenkijos karalius Jogaila už „ištikimą tarnybą” padovanojo riteriui Chodkai; vėliau Chodkos vaikaitis pastatė šią pilį. Chodka buvo pradininkas Lietuvos didikų Chodkevičių giminės, vienas iš kurių buvo ir minėtasis Chotyno mūšio vadas Jonas Karolis Chodkevičius.

Pasiekti Sutkivicos griuvėsius mums reikėjo žengti žolynais per kažkurio ūkininko kiemą, saugantis, kad neįkąstų jo šuo. Radome išlikusio maždaug pusę vieno buvusio bokšto ir sienos likučius.

Vinica

Pasiekę Vinicos miestą ant Bugo upės, sutikome lietuvių draugijos „Sakalas” pirmininką Vasilijų Sugaką (Vasyl Sugak). Vasilijaus tėvas – ukrainietis, motina – lenkė. Sovietmečiu jo tėvas, Raudonosios armijos kariškis, buvo paskirtas į tarnybą Lietuvon. Vasilijus gimė Plungėje.    Dabar užklaustas, kokios tautybės, jis drąsiai ir nuoširdžiai atsako: „Esu žemaitis”. (Daugiau apie patį Vasilijų galima paskaityti 2016 m. liepos 23 d. „Drauge”, straipsnyje apie „Ballistic Missiles” Plungėje.)

Katalikų Šv. Petro ir Povilo katedra ir musulmonų minaretas skersai Podolės Kamenece.
Katalikų Šv. Petro ir Povilo katedra ir musulmonų minaretas skersai Podolės Kamenece.

Kai Vasilijaus tėvas su šeima buvo perkeltas iš Lietuvos ir Vasilijus atsirado Vinicoje, jis susidomėjo šio krašto lietuviška praeitimi. Pasirodo, kad Vinicos miestui pradžią Algirdo nurodymu davė Karijotaičių pastatyta tvirtovė.

Vasilijus susirado daugiau lietuvių, įkūrė lietuvišką mokyklėlę, rengė vakarus, parodas. Sukūrė lietuviškos dainos ansamblį „Skrydis”. Rengė ir dalyvavo įvairioje veikloje. Draugija  „Sakalas” išaugo iki beveik 60 aktyvių narių. Lietuviams išsivažinėjus uždarbiauti į kitas šalis, sako, dabar likę 15, daugiausia pensininkai, ir iš tų 15 – gal 5 aktyvūs.

Vasilijui pasisekė įgyvendinti vieną lietuvišką projektą, kai 2015 metais Ukrainos prezidentas paskelbė, kad Ukraina yra desovietinama ir sovietiniai gatvių pavadinimai turi būti pakeisti. Vasilijaus vadovaujama lietuvių draugija miesto valdžiai pateikė pasiūlymą, kad kuri nors gatvė būtų pavadinta Algirdo, o kita – Karijotaičių vardu. Pasiūlymas dėl Algirdo gatvės dingo biurokratinėse miglose, o Lenino kolegos Jakovo Sverdlovo vardo gatvė buvo pakeista į Karijotaičių.

Paįvairindami transportą vakare Vinicoje atsisveikinome su  vairuotoju ir sutarėme su juo susitikti Kijeve. Iš ryto patys sėdome į iš Odesos link Kijevo vykstantį traukinį. Vagonas buvo patogus, nuo vasaros karščių patogiai vėsinamas. Per dvi valandas atsiradome Kijeve, kur mus pasitiko  vairuotojas.

Kijevas

Kijevo žemes užkariavo Gediminas. Po Algirdo pergalės prie Mėlynųjų Vandenų 30 metų Kijevą valdė Algirdo sūnus Vladimiras. Kijevas, Ukrainos sostinė, išsidėstęs ant plačios Dniepro upės kranto, dabar turi gyventojų apytikriai tiek, kiek visoje Lietuvoje – 2.9 mln. Savo žemės plotu Ukraina yra didžiausia Europos valstybė. Tik Rusija yra didesnė, bet Rusijos didelė dalis yra ne Europoje, bet Azijoje. Visoje Ukrainoje yra apie 43 milijonai gyventojų.

Kijeve veikia Lietuvos ambasada ir lietuvių draugija, kuriai priklauso apie 200 narių.  Lituanistinę mokyklą lanko 32 vaikai ir 30 suaugusių. Sako, kad kitaip negu kitur Ukrainoje, lietuvių skaičius šiek tiek didėja, nes atvyksta verslininkų iš Lietuvos.

Karijotaičių gatvės užrašas Vinicijos mieste, Ukrainoje.
Karijotaičių gatvės užrašas Vinicijos mieste, Ukrainoje.

Kijevo lietuvių draugijos pirmininkės Virginijos Choružos dėka turėjau progos susitikti su lietuviais prie arbatos ir paragauti Algirdo Požėros kepto skanaus šakočio.

Kijevo draugija veikli. Ruošia parodas, susitikimus, minėjimus. Jos choras „Viltis” jau yra dalyvavęs penkiose pasaulio lietuvių dainų šventėse.

Mums pirmas, turintis ryšį su Lietuva, Kijeve vaizdas buvo Taraso Ševčenkos statula ir jo vardo Kijevo universitetas. Ševčenka (1814–1861) yra žymiausias Ukrainos literatūros klasikas ir tautinio atgimimo veikėjas, kuris 1829–1831 metais gyveno ir mokėsi Vilniuje. Jo vardo universitete studijavo Maironis, Vincas Krėvė ir kiti lietuviai. Trumpai apžiūrėjome universiteto pastatą ir aplinką bei kelias žymesnes cerkves.

Šis Kijevo universitetas buvo įsteigtas, kai po 1831 metų sukilimo caro valdžia uždarė Vilniaus universitetą ir perkėlė jo turtą į Kijevą. Pirmi studentai Kijevo universitete pradėjo lankyti paskaitas 1834 metais. Taip Kijevo universitetas iškilo iš Vilniaus universiteto likučių.

Antra lietuviška žymė, kurią užtikome Kijeve, buvo baras vardu „Klaipėda”, reklamuojantis „Litowska” virtuvę. Pasirodo, Kijeve yra tos pačios firmos keli „Klaipėdos” barai, ir juose galima ragauti ne tik „Litowska” virtuvės patiekalų, bet ir „Litowska” alaus.

Kijevo garsiajame Pečoros vienuolyne, įkurtame 1051 metais, palaidotas Algirdo sūnus, Kijevo valdovas kunigaikštis Vladimiras, ir Algirdo kitas sūnus – Skirgaila. Istorikas Alfredas Bumblauskas teigia, kad čia palaidota keturiolika Algirdaičių.

Pečoros vienuolyne irgi palaidota kunigaikščio Jono Alšėniškio-Algimantaičio palikuonė, Alšėnų kunigaikštytė Julijona, kuri Rytų Bažnyčios (stačiatikių) tikyboje laikoma šventąja. Romos Katalikų Bažnyčia pripažįsta tiktai vieną lietuvių šventąjį – šv. Kazimierą, o Rytų Bažnyčioje lietuvių šventųjų yra paskelbta ne mažiau kaip penki.

Vienas iš tų šventųjų – tai karaliaus Mindaugo žudikas, buvęs Nalšos, vėliau Pskovo, kunigaikštis Daumantas. Kiti šventieji – tai trys Vilniaus kankiniai – Antanas, Eustachijus ir Jonas, kurie 1346 ar 1347 metais lietuvių pagonių buvo nužudyti. Šių trijų šventųjų relikvijos laikomos Vilniaus Šventosios Dvasios cerkvėje.

Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius.
Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius – pasižymėjęs karžygys, Žemaitijos seniūnas, Kretingos miesto įkūrėjas.

Vienuolyne palaidoti ir kiti garsūs žmonės. Gal vienas iš garsiausių – žymus caro Rusijos politikas Petras Stolypinas, kuris 1911 metais Kijeve buvo nužudytas.

Vėliau, pietaujant restorane, užtikome mums nematytų patiekalų. Barščių ledai ant pagaliuko („borscht popsicles”), dilgėlių alus, éclair pyragaičiai ne su saldžia grietinėle viduje, bet su silkėmis. Prie kito stalo kokia dešimt policininkų baliavojo su dažnu ,,urah”! prie stikliuko (lietuviai gal sakytume „valio!” arba „į sveikatą!”). Jie šventė vieno iš jų pakėlimą į pulkininkus.

Kitą dieną kitame restorane teko sėdėti netoli bankininkų iš Amerikos ir jų vietinių kolegų. Jų kalba vyko angliškai, todėl galėjome pasiklausyti be vertėjo. Buvo aiškus verslo  reikalų pasitarimas. Sakėsi, kad sunku konkuruoti su viena ar kita vietine firma, kuri yra remiama valdžios. Kalbėjo ir apie kai kurių firmų pelnytas baudas, teisiamus ir į kalėjimą patekusius.

Kijevo centre – Nepriklausomybės aikštė, arba Maidanas. Čia 2013 metais prasidėjo tie visi protestai, kurie baigėsi 50 protestuotojų žudynėmis, Prezidento Viktor Janukovyč pabėgimu į Rusiją, Krymo užgrobimu ir dabar nesibaigiančiu karu Rytų Ukrainoje. Aplink aikštę, ant medžių ir sienų, fotografijos žuvusių, kai kur prie jų gėlės, kitur lapas su žuvusio biografija, gal koks šūkis. Tie žmonės ir įvykiai neužmiršti.

Maidano aikštės centre stovi 200 pėdų aukščio Nepriklausomybės bokštas su Kijevo miesto šventojo globėjo arkangelo Mykolo statula ant viršaus. Ir bokštas, ir pati aikštė – įspūdingi, primena Paryžiaus ir Vienos didingas aikštes. Po aikšte yra požeminis trijų aukštų modernus prekybos centras su tarptautinių ir vietinių firmų parduotuvėmis.

Atsisveikinant su Ukraina

Ši kelionė buvo pradinis susipažinimas su Ukraina ir su Ukrainos lietuviška praeitimi bei dabartimi. Ukraina – didelis kraštas ir daug liko nepamatyta. Vengėme rytinės Ukrainos neramumų, bet ir vakarinėje Ukrainoje nemažai liko pakartotinėms kelionėms, jeigu atsiras progų.

Pvz., pažvelkime tik į kelis miestus, kurių neteko aplankyti: Luckas, Olyka, Voluinės Vladimiras, Kremenecas.

Lucke stovi išlikusi Gedimino sūnaus Liuberto pilis. 1492 metais Lucke Vytautas sušaukė visos Europos valdovų suvažiavimą, kuriame dalyvavo ir Romos imperatorius ir kuriame buvo sprendžiamos tarptautinės problemos. Pirmą kartą čia buvo oficialiai kalbama apie Lietuvos valdovo karūnavimą.

Olykoje išlikę gražūs Radvilų palociai. Voluinės Vladimire buvo nužudytas  Mindaugo vyriausias sūnus Vaišvilkas-Vaišelga ir, sakoma, kad ten, Šv. Mikalojaus cerkvėje, jis palaidotas. Kremenece kunigaikštis Švitrigaila devynerius metus buvo kalinamas, kol jo bendražygis Ostrogiškis jį išvadavo.

Taip susiklostė mūsų istorija, kad Lietuvos paveldo žymių daug daugiau išlikę Ukrainoje ir Baltarusijoje, negu dabartinėse Lietuvos žemėse.

http://www.draugas.org/lietuviskoje-ukrainoje-pasidairius/

Naujienos iš interneto