Lietuviško ir lenkiško etnocentrizmo ypatumai

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Tautinė netolerancija būdingesnė ne paprastų Vilniaus rajono žmonių tarpusavio santykiams, bet visų pirma valstybinėms ir visuomeninėms institucijoms – konstatuoja tyrimo „Mokymosi prieinamumas Vilniaus rajono gyventojams" autoriai.
Apklausas apibendrinusiems mokslininkams susidaro įspūdis, kad tautinės netolerancijos eskalavimas, įtampos palaikymas Vilniaus krašte kai kurias organizacijas ar institucijas įgalina dirbtinai save sureikšminti, įgauti socialinės įtakos galių ir politinio svorio, remiantis tautiškumo kriterijumi padeda sutelkti savo elektoratą ir tokiu būdu palaikyti savo galios bei valdžios tęstinumą.
Tyrėjų duomenimis, tautinė netolerancija sistemingai pasireiškia būtent tarp lenkų ir lietuvių, nors Vilniaus rajone nuo seno yra ir kitų tautų atstovų – rusų bei baltarusių.
Etninės įtampos pagal kitus teoriškai įmanomus santykių derinius, kaip antai „lietuviai – rusai“, „lenkai – rusai“ ir kt., tyrimo metu neaptikta.
Ko nerimauja lietuviai
Pasak sociologų, kraštutine forma lietuviškas etnocentrizmas atsispindi įžeidžiančioje frazėje, kurią tyrėjams interviu ir susitikimų metu teko išgirsti: „Lietuvoje (arba Vilnijoje) nėra lenkų, yra tik sulenkėję lietuviai“.
„Šis lozungas turi kelias potekstes – a) bandymą ignoruoti lenkų tautinę mažumą Lietuvoje, jos istorines šaknis ir legitimumą, b) suponuoja ir idėjiškai pagrindžia ketinimą ryžtingai „atstatyti teisingumą“ jei ne politinės istorijos, tai bent jau kalbos istorijos požiūriu“, – rašoma studijos išvadose.
Savo ruožtu, lenkų tautinės mažumos telkimasis išskirtinai tautiniu pagrindu, tautinių motyvų dominavimas lenkų rinkėjų pasirinkimuose, skatina lietuvių nerimą, esą, nenorima integruotis į Lietuvos visuomenę, negerbiamas Lietuvos valstybingumas ir valstybinė kalba, lipdomos „lenkų respublikos Lietuvoje“, „penktosios kolonos“ ir kitos nekorektiškos etiketės.
„Lietuviškas ir lenkiškas etnocentrizmas idėjiškai maitina vienas kitą ir tam tikra prasme yra vienas kito priežastis“, – pažymi tyrėjai.
Apie tautines nuoskaudas
Svarbus momentas palaikantis ir vieno, ir kito tipo etnocentrizmą yra skirtingos tų pačių įvykių istorinės traktuotės. Lietuvių nuoskauda – Vilniaus krašto praradimas. Lenkiška istorijos interpretacijos versija – Lietuva apskritai buvo Lenkijos dalis.
„Šios interpretacijos šviesoje kitaip atrodo ir Vilniaus krašto prijungimas prie Lenkijos“, – teigia tyrėjai, pridurdami, jog šiame kontekste įdomu tai, kad baltarusių istorikai irgi pateikinėja savas istorijos versijas.
Pavyzdžiui, esą Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvusi baltarusių valstybė, tiesiog jos pavadinime formaliai figūravo žodis Lietuva.
Akcentuodami Lietuvos visuomenei ir švietimui dar neįprastą, tačiau, jų nuomone labai aktualią „etnocentrizmo“ sąvoką tyrimo autoriai siūlo apibūdinti ją detaliau.
Tarp tapatybės ir nacionalizmo
Etnocentrizmas tai – individo arba jų grupės savybė, pasireiškianti tuo, kad į daugumą socialinių reiškinių, procesų ir įvykių, taip pat į kitas socialines grupes ir tautas žiūrima išskirtinai tik per savo tautinės kultūros bei patirties prizmę.
Tai iš dalies prasilenkia su moderniai ir europietiškai suvokiama tautine tapatybe ir atspindi supaprastintą, susiaurintą požiūrį į save patį bei socialinę aplinką.
Etnocentrizmas trukdo plačiau, be išankstinio nusistatymo įžvelgti su tautos kultūra ir tautiškumu tiesiogiai nesusijusius socialinio gyvenimo atspalvius bei dimensijas. Šiuo požiūriu etnocentrizmas gali pasireikšti kaip iš dalies nepatraukli, asmens ar grupės galimybes ribojanti savybė, skatinanti socialinę įtampą ir nekonstruktyvų konfliktiškumą.
„Visgi etnocentrizmas nėra vienareikšmiškai neigiama savybė kaip nacionalizmas, kuris pasireiškia kitų tautų sumenkinimu“, – pažymi mokslininkai. Anksčiau atlikti tautinio tapatumo nuostatų tyrimai rodo, kad etnocentrizmas užima tarpinę poziciją tarp moderniai ir demokratiškai suprantamos tautinės tapatybės ir nacionalizmo.
Tai, kad tyrimo metu tiesiogiai neklausiant, vadinasi, ir neperšant nuomonės, gyventojų pasisakymuose išryškėdavo etnocentrizmo ir tautinės netolerancijos faktai, tyrėjų nenustebino.
„Esmė ta, kad būtent viešas kalbų vartojimas ir švietimas daugiakalbiame regione kaip tik yra ta socialinė arena, kurioje tautinė netolerancija ir gali pirmiausiai pasireikšti tiek individualiu, tiek instituciniu lygmeniu“, – rašome tyrimo išvadose.
Kam atstovauja rajono savivaldybė?
Įtaigus tautiškai motyvuoto nesusikalbėjimo instituciniu lygmeniu pavyzdys – santykiai tarp dviejų valstybinių institucijų, administruojančių švietimą Vilniaus rajono teritorijoje: Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir ne pirmą kadenciją Lietuvos lenkų rinkimų akcijos valdomos Vilniaus rajono savivaldybės.
Lietuvoje natūraliai susiklostė praktika, kuomet įprastinių bendrojo lavinimo mokyklų steigėjas yra savivaldybė, o specialiųjų mokyklų steigėjas – apskrities viršininko administracija. Tačiau „simptomiška yra tai, kad ši taisyklė negalioja kai kurioms daugiatautėms Vilniaus apskrities savivaldybėms, o taip pat Vilniaus rajono savivaldybei“, – pastebima tyrimo išvadose.
Pasak mokslininkų, nuokrypis nuo bendros šalies praktikos čia pasireiškia tuo, kad apskrities administracija, kitaip nei įprasta šalyje, yra daugelio lietuviškų mokyklų steigėja. Tačiau nuo bendros praktikos nukrypstama todėl, kad „Vilniaus rajono savivaldybė, kurią jau eilę kadencijų valdo Lietuvos lenkų rinkimų akcija, pirmiausiai atstovauja lenkų tautybės gyventojus, svarbiausiu politiniu prioritetu laiko lenkiško etniškumo (kad nesakyti lenkiško etnocentrizmo) puoselėjimą“.
„Tokia pozicija išplaukia iš minėtos partijos pavadinimo, deklaruojamų idėjinių vertybių, politinės strategijos bei taktikos, galiausiai šios partijos etnocentrinį kryptingumą liudija jos konkretūs politiniai ir valdymo sprendimai“, – teigia tyrėjai.
Proteguoja lenkiškas mokyklas
Pateikdami pavyzdžių, mokslininkai pastebi, kad „minėtoje daugiatautėje savivaldybėje pastaruoju metu buvo plečiamas būtent lenkiškų mokyklų tinklas, kai visoje šalyje, taip pat ir Vilniaus rajone stebima mokyklinio amžiaus vaikų demografinė duobė“.
Tyrėjai pažymi, jog šalies realybė šiandien, deja, yra tokia, kad kiekybiškai plėsti mokyklų tinklą prielaidų nėra. Dalis mokyklų nesukomplektuoja klasių ir yra uždaromos, kitos reorganizuojamos ir tampa kokios nors greta esančios didesnės mokyklos skyriais.
„Simptomiška tai, kad sovietmečiu Vilniaus rajone buvo plečiamas rusiškų mokyklų tinklas, tuo tarpu atkūrus Nepriklausomybę, kryptingiausiai plėstas lenkiškų mokyklų tinklas“, – rašoma studijos išvadose.
Lietuvos lenkų rinkimų akcijos, valdančios vietos savivaldybę, veiklos etnocentrinis kryptingumas atsispindi ir lėšų švietimui skirstyme bei perskirstyme.
Teisiškai įtvirtina mokinio krepšelio metodika numato, kad steigėjas, reikalui esant, gali perskirstyti iki 5 proc. krepšelio lėšų. Tuo tarpu Valstybės Kontrolė nustatė, kad rajono savivaldybė neleistinai perskirstydavo iki 10 proc. krepšelio lėšų.
Priešingai, nei daugelyje kitų šalies savivaldybių, Vilniaus rajono savivaldybė nėra linkusi diegti pažangią praktiką – deleguoti mokykloms savo finansus tvarkyti savarankiškai. Tokiu būdu tarsi kuriamos biurokratinės prielaidos stiprinti ir įtvirtinti centralizuotą finansų valdymą, o tuo pačiu ir didesnes perskirstymo galimybes.
„Svarbu suvokti, kad pats neteisėto perskirstymo faktas tautinės netolerancijos kontekste atveria principinę galimybę atitinkamą temą eskaluoti[1] ir teigti, kad savivaldybės administracija proteguoja būtent lenkiškas mokyklas“, – įspėja sociologai.
Kas lemia kalbos pasirinkimą
Anoniminis nuomonių tyrimas atskleidė ir kitus nepalankius etnocentrizmo, išplaukiančio iš vietos administracijos ar bendruomenės veiksmų, faktus.
Pasak tyrėjų, realybė yra tokia, kad dalis Vilniaus rajono gyventojų neturi aiškios tautinės tapatybės. Galiausiai dalis šeimų, nepriklausomai nuo savo tautinės tapatybės, leidžia (arba norėtų leisti) vaikus į mokyklą, kurioje mokoma valstybine kalba.
„Toks apsisprendimas integruotis (arba netgi asimiliuotis) taip pat yra žmogaus teisių dalis, todėl turėtų būti be išlygų gerbiamas ir apsaugotas“, – pažymi mokslininkai.
Apklausa parodė, jog gyventojai, nepriklausomai nuo tautybės, supranta valstybinės kalbos reikšmę savo ir savo vaikų ateičiai. Deja, šeimos, apsisprendusios leisti vaikus į lietuvišką mokyklą, neretai patiria (ar bijo patirti) vietos valdžios arba lenkų vietos bendruomenės spaudimą.
Žmonės nerimauja „kaip reikės į akis pažiūrėt“, klijuojamos etiketės „prokliatyje litvaki“. Vietos bendruomenėje tokios šeimos pajunta, kad atšalo santykiai, kad jos bendruose renginiuose tarsi yra nepageidaujamos.
Apklaustieji sakė nerimaujantys, jog tokioms šeimoms pretenduojant į paslaugas, kurias teikia seniūnija, tikėtina, vienaip ar kitaip bus patiriami suvaržymai, vilkinimas ir pan.
Per apklausas minėtos ir kitos spaudimo priemonės – ekonominiai svertai, kurie sąlyginai skurdokame rajone įgauną itin didelį paveikumą, pvz., tai kad ir užuominomis išsakomas gąsdinimas atleisti iš darbo ir pan.
Kai kurie apklaustieji nurodė, jog lenkų kilmės kunigai kartais paragina vietos bendruomenę telktis tautiškumo pagrindu: „lenkai privalo laikytis vienas kito, neišduoti savo tautiškumo“.
„Dviejų šeimininkų“ situacija
Ne lenkų kilmės asmenys sąlyginai dažniau skundėsi prastu mokyklų pasiekimu, kai kurie iš jų teigė, kad vietinio susisiekimo transporto tvarkaraščiai esą specialiai sudaryti taip, kad daugiau keblumų patirtų moksleiviai, norintys pasiekti lietuviškas mokyklas.
Ne lenkų kilmės apklaustieji pastebi labai didelį lenkiškų mokyklų aktyvumą, agituojant vietos bendruomenes šeimas savo vaikus leisti į mokyklą, kurioje mokoma būtent lenkų kalba.
Kai kurie ne lenkų kilmės respondentai akcentuodavo, kad lenkiškos mokyklos gauna daug labdaros iš Lenkijos ir tokiu būdu tarsi yra remiamos papildomai.
Įvertinus dar minėtus centralizuoto lėšų skirstymo ir perskirstymo ypatumus peršasi išvada, kad mokyklos, dėstančios ne lenkų kalba, šiuo požiūriu bent jau sąlyginai jaučiasi diskriminuojamos, subjektyviai įžiūri čia prielaidas lygioms galimybėms pažeisti.
Apklausų metu išryškėjo tendencija, jog ne lenkų kalba dėstančių mokyklų bendruomenių nariai neretai pasijunta vienaip ar kitaip išskiriami, jaučia esantys kitokie.
Kai kurios apskrities viršininko administracijai pavaldžios lietuviškos mokyklos skundėsi, kad joms sunkokai sekasi gauti paslaugas iš Pedagoginės psichologinės tarnybos, kuri pavaldi Lietuvos lenkų rinkimų akcijos valdomai vietos savivaldybei.
Buvo išreikšta nuomonė, kad mokyklų poreikių ignoravimo ir „tarpžinybinio nesusikalbėjimo“ priežastys bent jau iš dalies nulemtos politinių ir tautinių motyvų.
Apskritai įvairios respondentų kategorijos pabrėždavo, kad rajone egzistuoja dvi lygiagrečios mokyklų sistemos – viena valdoma savivaldybės, kita – apskrities. Taip pat buvo pabrėžiama, kad tarp tų dviejų sistemų egzistuoja trintis.
„Tokią „dviejų šeimininkų“ situaciją ir dviejų sistemų trintį dauguma respondentų, nepriklausomai nuo tautybės, linkę traktuoti kaip negerovę“, – parėžia tyrėjai.
Daugiakalbystė – žalinga?
Per apklausas užfiksuotos įvairios švietimo vadovų, mokytojų ir tėvų interpretacijos, esą, mokydamiesi vienu metu ir gimtąja, ir valstybine kalba vaikai susipainioja, jiems sunkiau mokytis, vadinasi, – daugiakalbystė yra žalinga.
„Šiuo požiūriu tautinės mažumos baiminasi kad sunkiau bus įsisavinama medžiaga, todėl prieštarauja, kad kai kurie dalykai nelietuviškose mokyklose būtų dėstomi valstybine kalba. Savo ruožtu kai kurie lietuvių kilmės respondentai bijo, daugiakalbystė susilpnina valstybinės kalbos pozicijas ir plėtros galimybes rajone. Tokiu būdu viena kitai oponuojančių grupių nuomonės paradoksaliai susivienija ir daugiakalbystę traktuoja tik kaip neigiamą ir rizikingą reiškinį“, – pastebi tyrėjai.
Tačiau, pasak psichologų, yra priešingai. Natūrali daugiakalbė aplinka skatina vaiko kognityvinę, socialinę-kultūrinę raidą, vaikai natūraliai išmoksta daug kalbų.
Tyrimas parodė, kad tėvai ir mokiniai, atstovaujantys tautines mažumas, supranta valstybinės kalbos svarbą, todėl yra linkę rinktis lietuviškas mokyklas.
Visgi nuogąstaujama, kad lietuviškoje mokykloje, kur kalbama tik lietuviškai, kitataučiai tinkamai nebeįsisavins gimtosios kalbos gramatikos, nacionalinės literatūros ir t.t., nes paprastai šeimose gimtąja kalba tik kalbama.
Tyrėjų nuomone, tautinių mažumų mokyklose bent vyresnėse klasėse kai kurie mokomieji dalykai galėtų būti dėstomi lietuvių kalba, kad moksleiviai geriau įsisavintų lietuvių kalbos terminiją ir tai jiems padėtų siekiant karjeros Lietuvoje.
Apklausos parodė, jog visuomenės dėmesio sulaukianti valstybinių brandos egzaminų problema daugiakalbiame rajone natūraliai apauga papildomomis komplikacijomis.
Dažniausiai keliamas klausimas – ar suvienodinti valstybinės (lietuvių) kalbos egzaminų reikalavimus moksleiviams, kurie mokosi gimtąja tautinių mažumų kalba ir moksleiviams, kurie mokosi lietuviškose mokyklose.
Santykinė dauguma apklausos dalyvių, ypač mokiniai, priešingai nei politikai ar vietos švietimo vadovai, pageidauja, kad gimtosios kalbos valstybinis egzaminas būtų laisvai pasirenkamas.
„Šalyje, ypač didmiesčiuose, yra daugiau mokyklų, kuriose mokoma tautinių mažumų (rusų) kalba, tad demokratiškos švietimo politikos sąlygomis tikslinga būtų ištyrinėti ir kitų regionų bendruomenių nuomones bei požiūrį į gimtosios kalbos egzaminą“, – mano mokslininkai.
Lietuviai – irgi mažuma
Tyrimą „Mokymosi prieinamumas Vilniaus rajono gyventojams“ inicijavo trišalė darbo koordinavimo grupė, kurią sudaro Vilniaus rajono savivaldybės administracija, Vilniaus apskrities viršininko administracija bei Švietimo ir mokslo ministerija.
Jo apibendrinime teigiama, jog daugiakalbėje savivaldybėje teikti švietimo paslaugas gerokai sudėtingiau, tačiau Vilniaus rajone švietimas nėra prastas. Galima pagrįstai teigti, kad mokymosi prieinamumas bei kokybė atitinka bendras šalies tendencijas ir nėra kuo nors ypatingai pranašesni ar atsiliekantys.
Kur kas didesnį problema – ne lenkų tautinėms mažumoms Vilniaus rajone iškylanti asimiliacijos rizika, kuri sukuria prielaidos sąlyginei diskriminacijai. Visų pirma čia minimi rusai ir baltarusiai.
„Paradoksalu yra tai, kad savotiška „tautine mažuma“ bent jau Vilniaus rajone tampa ir lietuviai, – pabrėžia mokslininkai.
Prezidentūroje pristatytos studijos autoriai – Kauno technologijos universiteto Sociologijos katedros profesorius Gediminas Merkys, Aistė Balžekienė, Audronė Telešienė, doktorantė Audronė Lapėnienė ir Žemyna Pauliukaitė, taip pat Šiaulių universiteto Socialinių tyrimų centro mokslo darbuotojas Sigitas Balčiūnas.
wwww.delfi.lt

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra