Lietuviškieji slapyvardžiai – nacionalinės kultūros paveldo sergėtojai

Autorius: Data: 2012-02-10, 13:42 Spausdinti

Genovaitė BURNEIKIENĖ, Vilnius

Išleistas dr. Jono Mačiulio Lietuviškųjų slapyvardžių aiškinamasis žodynas (2011 m.) – tai vertinga dovana bibliografams, kultūrologams, žurnalistams, istorikams, spaudos tyrinėtojams ir kitų specialybių atstovams besidomintiems mūsų šalies kultūros palikimu bei jos įprasminimu.

Slapyvardžius seniai tyrinėja mūsų šalies mokslininkai, tačiau yra nemažai dar neatskleistų pseudonimų. Dar ir šiandien nežinome, kas išties slypi po Mykolo Lietuvio slapyvardžiu, parašiusio (1550 m.) Žygimantui Augustaui skirtą traktatą (1). Mūsų nacionalinės kultūros paveldo lobyne esama dar netiksliai identifikuotų autorių, nes slapyvardžių tyrimas ir jų aiškinimas tai itin sudėtingas ir kruopštus, reikalaujantis detalaus ir stropaus tikslinamojo darbo, procesas.

Žinome, kad pirmasis lietuviškuosius slapyvardžius tyrinėjo Silvestras Baltramaitis (1841-1918), kuriuos paskelbė „Lietuviškų ir senųjų prūsų knygų sąraše“ (1892,1904, rusų k.). Daugiausia lietuviškų slapyvardžių atskleidė Vaclovas Biržiška knygoje „Lietuviškieji slapyvardžiai ir slapyraidės“ (1-2 d., 1943). Rašytojas Julius Būtėnas knygoje „Pseudonimai, arba slapyvardžiai“ (1981) paskelbė savo tyrinėjimų rezultatus. Slapyvardžius nagrinėjo bibliografai Antanas Ulpis, Albertas Ruzgas, Vytautas Rimša, knygotyrininkė Žiedūnė Zaveckienė ir kiti Lietuvos mokslininkai. Taigi, atskirų mokslininkų darbuose atskleista ir identifikuota didžiuma lietuviškųjų slapyvardžių. Dabar šis daugelio mokslininkų triūsas sukauptas bei patikslintas ir papildytas naujais duomenimis bei apibendrintas dr. J. Mačiulio Lietuviškųjų slapyvardžių aiškinamajame žodyne, todėl šis leidinys įgyja itin svarbią reikšmę.

Šio leidinio tikslas, pasak dr. J. Mačiulio, – „paaiškinti slapyvardžius t. y. atskleisti jų prigimtį, parodyti, iš kokios „medžiagos“ jie sudaryti – vietovardžio, istorinės asmenybės ar autoriaus artimo žmogaus pavardės, autoriaus požiūrio į save ar jį veikiančias aplinkybes“ (2). Šis autoriaus sumanymas lėmė ir veikalo struktūrą. Pratarmėje glaustai aptarta žodyno priešistorė, nurodyti pagrindiniai šaltiniai, paminėtas kitų mokslininkų įnašas, identifikuojant lietuviškus slapyvardžius, bei įvardintos kliūtys, kurias tenka įveikti slapyvardžių tyrinėtojams, nes „aptariant slapyvardžius, yra nemažai sąlygiškumo: tas pats slapyvardis gali būti priskiriamas ne vienai grupei“ (3). Žodyno autorius yra išskyręs net 50 slapyvardžių rūšių bei aptaręs jų skirstymo kriterijus skyriuje Slapyvardžių rūšys. Matyt, kad klasifikuojant slapyvardžius, kurie implikuoja skirtingų rūšių požymius teko įveikti nemažai abejonių, nes vertinant retrospektyviai reiškinius, stinga autentiškų šaltinių.

Lietuviškųjų slapyvardžių aiškinamasis žodynas – tai pirmasis tokio pobūdžio veikalas, kuris ne tik pateikia ir identifikuoja slapyvardžių autorius bet ir atskleidžia konkretaus istorinio laikotarpio socialinę ir kultūrinę atmosferą bei slapyvardžio autoriaus požiūrį į jį supantį pasaulį, jo nuostatas bei intencijas. Žodyne „aiškinama 830 asmenų 5 870 slapyvardžių. Tai įvairiu laiku (nuo 19 a. pradžios iki mūsų dienų) gyvenę, įvairių socialinių politinių pažiūrų, įvairių profesijų asmenys, rašę vienu ar keliais šimtais slapyvardžių įvairaus žanro kūrinius, platintus atskirais leidiniais ar spausdintus periodinėje spaudoje“ (4). Tai ganėtinai ilgas ir sudėtingas mūsų šalies istorijos tarpsnis, palikęs mums nepakartojamą nacionalinės kultūros paveldą, todėl itin svarbu atskleisti, priminti ir įamžinti tuos, kurie formavo mūsų kultūros pagrindą bei supažindinti Lietuvos gyventojus su senosios kartos kultūros kūrėjais. Šią misiją ir atlieka dr. Jono Mačiulio Lietuviškųjų slapyvardžių aiškinamasis žodynas.

Slapyvardis – tarsi šifras ar ženklas, atskleidžiantis kiekvieno autoriaus skirtingus pasirinkimo motyvus ir priežastis, kurias dr. J. Mačiulis išsamiai gvildena skyriuje Slapyvardžių aiškinimas. Analizuodamas slapyvardžių pasklidimo priežastis, autorius išskiria pagrindines jų grupes, pabrėždamas, kad „visų pirma tai socialines politines priežastys“ bei „svarbią vietą užima ir pasaulėžiūrinės, idėjinės priežastys“, nes „skirtingi požiūriai į krašto vystimosi kelius ir perspektyvas, tautines vertybes, bažnyčios ir religijos vaidmenį visuomenės gyvenime skaldė visuomenę į grupes, kovojusias tarpusavyje. Toje kovoje slapyvardžiai buvo neišvengiami“ (5), – teigia autorius. Slapyvardžiais autoriai pasirašydavo ir dėl moralinių etinių priežasčių. Dr. J. Mačiulis nurodo konkrečius atvejus, kai autoriai dėl estetinių nuostatų, siekdami ryškaus skambesio ar išskirtinio vardo savo kūriniams, pasirinkdavo tokius slapyvardžius, kaip Šatrijos Ragana, Liūnė Sutema, Salomėja Nėris, Salys Šemerys, Pulgis Andriušis ir kiti skambūs slapyvardžiai, kurie vėliau „nurungė“ autorių asmenvardžius.

Autorius nurodo, kad šiandien autoriai, „besirenkantys slapyvardžius vis labiau akcentuoja asmenybės tapatybės (identiteto) ir įvaizdžio paieškas“ (6). Beje, taip pat turi įtakos reklamos diktatas, ypač pramogų verslo dalyviams, kurie renkasi slapyvardžius, norėdami išskirti, priblokšti, šokiruoti, todėl tarp nūdienos slapyvardžių daug užsienietiškų bei dirbtinių žodžių.

Žodyne išskirtos šios slapyvardžių grupės: spaudos slapyvardžiai, pokario ir vėlesnių metų rezistencinės kovos dalyvių slapyvardžiai, scenos (pramogų verslo atstovų) slapyvardžiai bei nurodytos dar dvi slapyvardžių grupės: „nusikalstamo pasaulio“ („mafijozų“, „brigadų“, „grupuočių“) narių slapyvardžiai ir internautų slapyvardžiai. Šios dvi grupės slapyvardžių dar nesulaukė tyrėjų dėmesio, nors internautų slapyvardžių internetinėje erdvėje kasdien daugėja. Tad mokslininkams, identifikuojant praeities ir dabarties slapyvardžių autorius, laukia ganėtinai plati neišaiškintų slapyvardžių sfera. Juk „Lietuviškųjų slapyvardžių aiškinamajame žodyne“ interpretuojami tik spaudos slapyvardžiai, t. y. slapyvardžiai, kuriais buvo pasirašomos knygos, grožinės literatūros kūriniai, moksliniai traktatai, publicistiniai straipsniai, žinutės, spausdintos periodinėje spaudoje, rinkiniuose ir pan.“ (7)

Autorius, analizuodamas slapyvardžius, išskiria du jų aiškinimo metodus: empirinį ir interpretacinį, pabrėždamas, kad šie pažinimo būdai papildo vienas kitą. „Empirinis, faktologinis slapyvardžių aiškinimas dažniausiai grindžiamas pačių autorių arba juos gerai pažinojusių asmenų liudijimais bei prisiminimais“. (8) Jeigu jų nėra, galima empiriškai paaiškinti daugelį slapyvardžių, žinant autoriaus biografiją, politines pažiūras, autoriaus pomėgius, charakterio ypatybes, gyvenamosios vietos aplinką, gimimo vietą, artimųjų vardus ir pan. Jei aiškinant slapyvardį negali „savo argumentų paremti autentiškai paliudytais faktais, aiškintojas pereina į interpretatoriaus pozicijas ir į konkretų autoriaus slapyvardį, ypač pagrindinį, žiūri per visos jo kūrybos prizmę“, nes slapyvardis tarsi „raktas, kuris leidžia prasiskverbti į kūrinio esmę“ (9) ir taip identifikuoti autorių.

Nagrinėdamas slapyvardžių darybos šaltinius, dr. J. Mačiulis išskiria šias jų grupes: asmenvardis ir slapyvardis, vietovardis ir slapyvardis, asmenybė ir slapyvardis, dvasinė kultūra ir slapyvardis, gamta ir slapyvardis, ironija ir slapyvardis. Analizuodamas kiekvienos grupės pseudonimus, autorius detaliai aptaria tos grupės slapyvardžių skiriamuosius požymius, atskleidžia jų kilmę ir prasmę, pateikdamas išsakytiems teiginiams konkrečių pavyzdžių, įdomių epizodų, kurie supažindina mus su naujomis mūsų rašytojų biografijų detalėmis ar atskleidžia dar nežinomus Lietuvos kūrėjų asmenybės bruožus. Aptardamas slapyvardžių kilmę, autorius juos priskiria konkrečiai slapyvardžių rūšiai, kurioms (jų 50) apibūdinti ir skirtas – pirmasis žodyno skyrius Slapyvardžių rūšys. Tai gan „sausas“ pavadinimų, definicijų ir pavyzdžių skyrius, kuris, manau, geriau tiktų po įdomaus ir argumentuotai bei įtaigiai išdėstyto Slapyvardžių aiškinimo skyriaus.

Autorius, apžvelgdamas šiuolaikinius slapyvardžius, pažymi, kad ir „dabar yra socialinių politinių, dorovinių bei kitokių prieštaravimų“, todėl autoriai „dangstosi“ slapyvardžiais, bet „dažniausiai dangstomasi slapyvardžiais dėl daug formalesnių priežasčių: reikia, kad nebūtų pasirašinėjama vis ta pačia pavarde“. Kita grupė – tai „įvaizdžio reikalavimų, estetinių sumetimų padiktuoti slapyvardžiai“, kurių paskirtis – „išryškinti, išreklamuoti autorių, atskleisti spausdinamo kūrinio ypatumus“ (10), – reziumuoja autorius.

Tačiau apibendrinant šiuolaikinius slapyvardžius nenurodyta dar viena tekstų rūšis, kurių autoriai slapyvardžius naudoja, kaip mistifikacijos priemonę. Paulius Subačius pastebi, kad „mistifikacijos liudija kultūros lygį, istorinę savimonę, autorystės svarbos refleksiją“ (11), todėl postmodernizmo epochoje įsitvirtina literatūriniai žaidimai ir mistifikacijos. Laura Auksutytė tyrinėdama Gintaro Beresnevičiaus kūrybą ir išsiaiškinusi, kad garsusis religijotyrininkas savo tekstus yra pasirašinėjęs Andriaus Jaro, Johanneso Lanzebergo ir Šiaurės Katino slapyvardžiais, konstatuoja, kad „šiandien dangstimasis slapyvardžiais jau yra tapęs literatūriniu, žaidybiniu, o ne gynybiniu ar savisaugos elementu. Rėksmingoje postmodernizmo epochoje greičiausiai atkrenta ir kuklumo kriterijus“, (12) – teigia L. Auksutytė. Tad slapyvardžio iššifravimas ir raštų autorystės nustatymas bei tikrųjų paskatų, kodėl buvo pasirinktas slapyvardis, išaiškinimas itin aktualus ir šiuolaikinės kūrybos proceso tyrinėtojams.

Nepaisant šių pastebėjimų, dr. Jono Mačiulio Lietuviškųjų slapyvardžių aiškinamasis žodynas reikšmingas veikalas, kuriame išsamiai ir detaliai apibendrinti lietuviškųjų slapyvardžių tyrimų rezultatai, pateiktos mokslininkų įžvalgos, atskleisti slapyvardžių darybos šaltiniai. Ypač vertingi ir įdomūs slapyvardžių genezės aspektai, parodantys slapyvardžio reikšmę, jo prasmę autoriui ar laikmečiui, pasirinkimo momentinį impulsą ar autoriaus dvasines inspiracijas. Lietuviškųjų slapyvardžių aiškinamasis žodynas vertingas įnašas įprasminant nacionalinės kultūros paveldą.

Literatūra:

1. Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius, V., 1966.

2. Mačiulis J. Lietuviškųjų slapyvardžių aiškinamasis žodynas, V., 2011, p.14.

3. Ten pat.

4. Ten pat, p. 16.

5. Ten pat, p. 28.

6. Ten pat, p. 29.

7. Ten pat, p. 31.

8. Ten pat.

9. Ten pat, p. 32.

10. Ten pat, p. 48.

11. Subačius P. Tekstologija: teorijos ir praktikos gairės. V., 2001, p. 250.

12. Auksutytė L. Šiuolaikiniai literatūriniai žaidimai ir mistifikacijos. Gintaro Beresnevičiaus atvejis. Akiračiai, 2008, nr. 8, p.10.

Nuotraukose:

1. „Lietuviškųjų slapyvardžių aiškinamasis žodyno“ viršelis

2. Visi šiuo metu žinomi lietuviški slapyvardžiai telpa į šį dr. J. Mačiulio rankose laikomą diskelį

Voruta. – 2012, kov. 3, nr. 4 (743), p. 15.

Spauda , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra