Lietuviškais Latvijos keliais

Autorius: Data: 2012-11-15, 10:11 Spausdinti

Donatas JANUTA, Kalifornija

Diekavuojem žemaitems

atrei 1260 m. leipas 13 d.

Dorbes mūšie

Nugalieje kryžiuotus.

Durbė, 1260 m.

 

Keleivi,

Pasakyk Lietuvai,

Kad mes žuvom gindami tėvynę.

Daugpilis, Červonka, 1919–1920 m.

 

Už šių vartų vaitoja žemė.

Salaspilis, 1944–1945 m.

 

Liepoja ir Durbė

Pakeliui iš Palangos į Liepoją dar stovi Lietuvos-Latvijos sienos kontrolės būdelė – tuščia ir apleista. Nėra nei kontrolės, nei budėtojų. Netrukus neliks ir tos būdelės. Pravažiuodami nesulėtinome net greičio. Anais laikais, kada Latvijos dar nebuvo, į šį, tada Livonijos kraštą, žemaičių karžygiai, žirgus pasibalnoję, irgi be sustojimo jodavo kovoti prieš kalavijuočis, vėliau – ir prieš švedus. 65 kilometrai (40 mylių) į šiaurę, (2) netrukus, nė valandos nesugaišę, pasiekėme Latvijos uostamiestį Liepoją.

XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje lietuviai važiuodavo į Liepoją darbų ieškoti, kiti – iš ten į Ameriką vykti. 1910 m. Liepojoje veikė daugiau nei 50 įmonių, kuriose dirbo apie 7 000 darbininkų, tarp jų – nemažai iš 18 000 tuo metu mieste gyvenusių lietuvių. Rudeniop žemaičių vežimai, pilni grūdų ir kitų ūkio produktų pardavimui užkimšdavo į Liepoją vedančius kelius. Iš ten grįždavo prisipirkę įrankių, baldų, cukraus, moterims – papuošalų, vaikams – saldainių, kitų šeimai ir ūkiui reikalingų prekių.

Lietuvos pramonė nesivystė pagrečiui su Estijos ir Latvijos, todėl Lietuva ir ekonomiškai buvo atsilikusi. Prekyba ir pramonė ypač sparčiai augo Latvijoje, kuri turėjo du didelius prekybinius uostus – Rygą ir Liepoją, kai tuo tarpu Lietuva buvo atskirta nuo savo geografiškai natūralių uostų – Klaipėdos ir Karaliaučiaus.

XX a. pradžioje Lietuva iš trijų Baltijos šalių buvo ir kultūriškai labiausiai atsilikusi. Pvz., 1923 m. beveik trečdalis (32 proc.) Lietuvos gyventojų buvo beraščiai, palyginti su Latvijos 10 proc. ir Estijoje beveik 0 proc. Tai buvo palikimas 40 metų spaudos draudimo ir lietuviškų mokyklų varžymo ir persekiojimo po lenkų surengtų neapgalvotų 1831 m. ir 1863 m. sukilimų.

Po tų nelemtų sukilimų nemažai lietuvių apsigyveno Liepojoje. 1890–1891 m. lietuviai sudarė Liepojos gimnazijos mokinių daugumą. Ten mokėsi būsimas Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis, rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis, kompozitorius Balys Dvarionas ir kiti žymūs lietuviai. 1907 m. Liepojos gimnaziją baigė būsimas JAV lietuvių komunistų veikėjas Leonas Prūseika, dabar gulintis Čikagos lietuvių tautinėse kapinėse. Liepojoje gimė ir kunigas Bronius Dagilis, po Antrojo pasaulinio karo gyvenęs Detroit, vienas iš pirmosios Dainavos stovyklos organizatorių, 1962–1965 m. Ateitininkų sendraugių dvasios vadas.

Liepojoje šiandien veikia lietuvių kultūros draugija ,,Rūta“, įsitaisiusi nuosavame dviejų aukštų mūriniame name, kurį Liepojos lietuviai pasistatė 1931 m., o sovietai buvo atėmę ir pavertę kino teatru. Tarpkariniu laiku Liepojoje lietuviams tarnavo Lietuvos Respublikos konsulatas, įvairios lietuvių draugijos ir organizacijos. Veikė sporto klubas ,,Vytis“, Lietuvių kultūros plėtojimo draugija, Šv. Zitos pašalpos draugija ir daugelis kitų. 1933 m. Liepojos lietuvių skautų draugovėms priklausė 33 skautai ir 27 skautės.

Pasak dabartinės ,,Rūtos“ draugijos pirmininkės Irenos Želvės, šiuo metu draugija turi apie 20 aktyvių narių, bet per Vasario 16-sios ir kitus renginius susirenka apie 100. Draugijos ansamblis, vadovaujamas Zitos Bugavičienės, dalyvauja dainų šventėse Lietuvoje, bendrauja su Palangos ir Klaipėdos ansambliais. Draugijos veiklą išlaikyti padeda jų namo pirmame aukšte parduotuvėms išnuomotų patalpų nuomos.

Netoli Liepojos yra Durbės miestelis, kur 1260 m. žemaičiai smarkiai sumušė jungtinę kryžiuočių ir kalavijuočių kariuomenę. Nelabai sekėsi tiems vokiečiams kariauti prieš žemaičius. Vykdydami popiežiaus Grigaliaus IX paskelbtą kryžiaus karą prieš lietuvius, 1236 m. rugsėjo 22 d. Saulės mūšyje kalavijuočiai buvo žemaičių taip smarkiai sutriuškinti, kad prarado savo vietoves Dauguvos upės krante, kurias įtvirtinti jiems prireikė 30 metų kovoti.

Kalavijuočiai, sumušti Saulės mūšyje, prarado nepriklausomybę, nes buvo priversti prisijungti prie tvirtesnio Kryžiuočių ordino, tapdami jam pavaldūs. Kalavijuočiams prireikė apie 20 metų atsigauti, bet jie spėjo ant kojų atsistoti tik tam, kad žemaičiai juos dar kartą sumuštų – 1259 m. Skuodo mūšyje. Skuode žemaičiams vadovavo jų karžygys kunigaikštis Alminas, Livonijos eiliuotoje kronikoje vadinamas ,,šauniu kariu“.

Tuoj po Skuodo nelaimės Kalavijuočių ordinas išgavo iš popiežiaus Aleksandro IV bulę, kuria paskelbtas dar vienas kryžiaus karo žygis prieš žemaičius. Susirinkusi Klaipėdos (Memelio) pilyje, jungtinė kryžiuočių ir kalavijuočių kariuomenė, kartu su danų ir švedų daliniais, išžygiavo prieš žemaičius ir 1260 m. liepos 13 d. sutiko savo pražūtį prie Durbės ežero. Mūšyje žuvo Livonijos magistras, 150 riterių ir šimtai eilinių karių. Istorikai nesutaria, ar Durbėje žemaičiams vadovavo kunigaikščiai Alminas ar Treniota. Šis mūšis paskatino Didįjį Prūsų sukilimą, kuris truko 14 metų, ir panašius sukilimus Kuršiuose ir Žemgaliuose. Durbės mūšio vietoje pastatytas atminimo akmuo su žemaitišku užrašu: ,,Diekavuojem žemaitems katrei 1260 m. leipas 13 d. Dorbes mūšie nugalieje kryžiuotus.“

Jelgava arba Mintauja

Jelgavą, anksčiau vadintą Mintauja, pasiekti plentu iš Šiaulių ar Mažeikių užtrunka truputį daugiau nei valandą. Mintaują įkūrė tie patys Livonijos kalavijuočiai, 1266 m. čia pastatę pilį, iš kurios puldinėdavo Lietuvą. Bet ir čia jiems ne visuomet sekėsi. Kai įkyrėjo kalavijuočių puldinėjimai, 1345 m. lietuviai užkariavo miestą ir pilį ir viską sudegino. Šią teritoriją puldinėjo ir kunigaikštis Kęstutis. Mintauja buvo pakaitomis valdoma kalavijuočių ir lietuvių. Vis tiek ilgainiui Mintauja išaugo į svarbų pramonės, prekybos ir transporto centrą. Jau XIX a. pabaigoje traukiniai iš Mintaujos keliavo į Rygą ir Mažeikius.

Šiandien Jelgavoje veikia lietuvių kultūros draugija ,,Vytis“, kurios pirmininkas yra buvęs šio miesto savivaldybės deputatas Algimantas Burba. Algimantas, paskutinio Dzūkijos ,,Vytenio“ būrio vado, partizano Viktoro Urbono-Varpo sūnus, aktyviai dalyvavo Latvijos atgimimo judėjime, Tautos fronte. Pačioje judėjimo pradžioje, 1988 m. lapkričio 18 d., užlipęs ant buvusios Mintaujos gimnazijos, dabartinio Jelgavos istorijos ir kultūros muziejaus, Algimantas ant bokšto užkėlė Latvijos vėliavą. Priešais muziejų tada stovėjo KGB būstinė. Latvijos atgimimo judėjime pasižymėjo ir kitas lietuvis – Vilniuje gimęs ir mokslus ėjęs neurochirurgas, antrasis Latvijos Tautos fronto pirmininkas, dabar Latvijos Seimo narys Romualdas Ražukas.

XIX a. pabaigoje Mintaujos miestas buvo vienas iš lietuvių kultūrinių ir politinių centrų. Lietuviai sudarė ketvirtadalį miesto gyventojų ir daugumą gimnazijos moksleivių. Veikė chorai, kelios lietuvių draugijos, tarp kurių – ir slaptos lietuvių mokslo ir politinės draugijos. Toje apylinkėje gyveno nemažai ir vietinių žiemgalių, kurie nuo seno laikė save lietuviais. 1894 m. Juozas Tumas-Vaižgantas buvo Mintaujos lietuvių parapijos vikaru. Kalbininkas Jonas Jablonskis 1889–1896 m. Mintaujos gimnazijoje dėstė graikų ir lotynų kalbas. Ten mokėsi Antanas Smetona ir daug kitų žymių lietuvių, tarp jų – keturi Vasario 16-osios akto signatarai. 1898–1901 m. Mintaujoje gyveno ir veikė žymiausias lietuvių komunistų veikėjas Vincas Mickevičius Kapsukas.

Latvija ir rusakalbiai

Visoje Latvijoje latviai dabar sudaro 59 proc., rusai – 28 proc., o visi slavai – rusai, ukrainiečiai, baltarusiai ir lenkai, paėmus kartu, – 36 proc. gyventojų. Tačiau yra rajonų ir vietovių, kuriuose vyrauja rusai su kitais slavais. Pvz., Rygos mieste visi slavai sudaro 51 proc. gyventojų, o latviai – 42 proc. Rytų Latvijoje, esančioje arti Rusijos ir Baltarusijos, yra vietovių, kur gyventojų dauguma yra beveik vien tik slavai.

Šių metų vasario 18 d. Latvijos piliečiai balsavo referendume, kuris siūlė priimti rusų kalbą kaip antrą oficialią Latvijos kalbą ir ją lygiai su latvių kalba vartoti valdiškose įstaigose. Referendume balsavo 1,098,593 piliečių. Už rusų kalbą, kaip antrą valstybinę kalbą, pasisakė 273,347, arba 24.88 proc. balsuotojų, prieš – 821,722, arba 74.80 proc. Taigi 3/4 Latvijos piliečių atmetė rusų kalbą.

Didelei daliai Latvijos rusakalbių (apie 290 000), nors ir gimusių Latvijoje, kaip okupantams ir okupantų palikuonims, nėra suteikta Latvijos pilietybė. Todėl jie referendume negalėjo balsuoti. (Net jei ir visi 290 000 būtų balsavę už rusų kalbos priėmimą, skaičiai parodo, kad tai rezultato nebūtų pakeitę.) 1991 metais, kai 73 proc. Latvijos gyventojų balsavo dėl atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos ir nepriklausomos Latvijos paskelbimo, nemažai rusų prisidėjo prie balsų, pasisakiusių už nepriklausomybę persvaros. Atsižvelgiant į tai, kad didžiumai tų rusų paskui nebuvo duota tos nepriklausomos Latvijos pilietybė, už kurią jie balsavo, rusakalbių klausimas Latvijoje pasidaro dar sudėtingesnis. Bet latvių išgyventa pokarinės okupacijos istorija irgi reikalauja dėmesio ir supratimo.

Įtampa tarp latvių ir rusakalbių tebetvyro, ji ypač paaštrėja per kovo 16-tos – Atminimo dienos – šventę, kurios metu pagerbiami Latvijos legionieriai, kovoję dviejose vokiečių ,,Waffen SS“ divizijose. Kas metai apeigos prasideda Rygos katedroje, iš kur procesija žygiuoja prie Laisvės paminklo padėti gėlių, iš ten vyksta į Legionierių kapines.

Mobilizuodami latvių vyrus, 1943 m. vokiečiai buvo sudarę dvi latvių ,,Waffen SS“ divizijas – 15-tą ir 19-tą. Šios latvių divizijos buvo kariniai pulkai, naudoti kovose prieš sovietus, kur jie pasižymėjo. Patys latviai, negalėję išvengti mobilizacijos, galvojo, kad šie kariai, atsilaikę prieš sovietus, vėliau sudarys atkurtos nepriklausomos Latvijos kariuomenės branduolį. Maždaug panašiu tikslu latvių kariai, suburti caro Rusijos kariuomenėje, vėliau, 1918–1920 m., iškovojo Latvijos nepriklausomybę.

Po karo 1946 m. Tarptautinis karinis tribunolas Niuremberge ir 1950 m. Amerikos valdžia pripažino, kad tos dvi latvių ,,Waffen SS“ divizijos buvo vien kariniai pulkai, nedalyvavę karo nusikaltimuose ir todėl nepriskiriami prie vokiečių ,,Waffen SS“, kuri smerkiama kaip karo nusikaltėlių organizacija. Karui pasibaigus, apie 1000 latvių legionierių tarnavo kaip sargybiniai, kurie saugojo Niuremberge teisiamus nacius nusikaltėlius. Tačiau vien dėl SS etiketės Rusija ir žydų aktyvistai šių karių metinį pagerbimą naudoja savo propagandai prieš Latviją.

Nors Latvijoje dar yra rusakalbių, kurie atsisako kalbėti latviškai, didžiuma iš jų, nors ir nenoromis, atrodo, yra susitaikę su tuo, kad latvių kalba yra ir bus pagrindinė šalies kalba, ir kad jeigu jų vaikai ir toliau gyvens Latvijoje, latvių kalba jiems reikalinga. Išvažinėjau Latviją išilgai nuo Baltijos jūros vakaruose ligi Rusijos ir Baltarusijos sienų rytuose ir nepastebėjau nė vieno gatvės užrašo, nė vienos parduotuvės pavadinimo ar viešos reklamos, kuri būtų parašyta ne latvių kalba.

Ryga

Latvijos lietuviai yra išsibarstę maždaug dešimtyje Latvijos miestų. Rygos mieste susibūręs didžiausias ir veikliausias Latvijos lietuvių telkinys. Iš 25 000 Latvijoje gyvenančių lietuvių apie 8 000 gyvena Rygoje. Rygos lietuviškos veiklos pagrindinis variklis yra Rygos lietuvių vidurinė mokykla (latv. Rīgas Lietuviešu vidusskola) ir jos direktorė, mokslus išėjusi Vilniuje, daugiau nei 20 metų Rygoje besidarbuojanti žemaitė Aldona Gedvilaitė Treija.

Bet lietuvių Rygoje yra buvę ir anksčiau. Nuo XIII a. pabaigos iki XIV a. pradžios Rygoje stovėjo lietuvių karių įgula. XIX a. antroje pusėje, kaip ir į anksčiau minėtus Liepojos ir Jelgavos miestus, į Rygą lietuviai irgi važiavo darbo ieškoti. Jau tada Rygoje kapitalas buvo kalamas, lietuviai darbo rasdavo Rygos geležinkelio vagonų statyboje, popieriaus ir gumos fabrikuose, degtinės varyklose ir alaus bravoruose, linų verpyklose, lentpjūvėse, baldų dirbtuvėse, prie tramvajų ir geležinkelių, uostuose ir kitur. Nuo pat įkūrimo Ryga buvo prekybos ir pramonės miestas.

Rygoje latviai sudaro 42 proc. visų gyventojų, rusai – 41 proc. Tačiau jeigu prie rusų priskaičiuosime ir baltarusius, ukrainiečius ir lenkus, tai Rygoje 51 proc. visų gyventojų yra slavai. Šiame latvių ir dar kol kas slavų mieste Rygos lietuvių vidurinė mokykla užima garbingą ir mums lietuviams itin svarbią vietą. Į mokyklą pirmiausia priimami lietuvių šeimų vaikai, kurie sudaro apie pusę 400 mokyklos mokinių. Priėmus lietuvius vaikus, likusias vietas užpildo latvių, rusų ir kitų tautybių vaikai.

Šioje mokykloje kiekvienas mokinys – ne tik lietuvis, bet ir latvis, rusas, ukrainietis ar kitos tautybės – privalo išmokti lietuviškai. Bet dėl to, kad mokykloje mokslas pripažintas aukšto lygio, lietuvių kalbos reikalavimas neatbaido kitataučių, iš kurių mokykla susilaukia 50 proc. daugiau prašymų negu mokykloje yra vietų. Mokiniai išeina visus Rygos mokslo ministerijos nustatytus bendro kurso reikalavimus, papildomai jiems dėstoma lietuvių kalba, istorija ir kultūra. Lietuvos valdžia mokyklą paremia finansiškai, bet ją, kaip ir kitas Latvijos mokyklas, išlaiko Latvijos Respublikos valdžia.

Man teko dalyvauti mokslo metų pradžios šventėje, kurioje tarp svečių buvo LR ambasadorius Latvijai, Lietuvos Seimo narys Valdemaras Valkiūnas, įvairūs Rygos valdžios atstovai. Atidarymo metu pasirodė mokiniai su tautiniais šokiais, eilėraščiais – viskas buvo atlikta lietuvių ir latvių kalbomis. Direktorės Gedvilaitės Treijos pastangomis įkurta ir išvystyta mokykla ir mokyklos patalpos yra ir Rygos lietuviškos veiklos centras, neoficialūs ,,lietuvių namai”. Čia susirenka, repetuoja, pasirodo Lietuvių draugijos ir ansambliai, čia švenčiama Vasario 16-oji ir kitos Lietuvos šventės.

Okupacijos ir karo muziejai

Tokio senamiesčio, kaip Vilniuje, Ryga turi tik kelias trumpas gatveles miesto centre. Rygos centras susideda beveik vien iš šešių aukštų art nouveau stiliaus namų, Latvijos vokiečių statytų XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, kurie labai primena Paryžiaus ir kai kurių Vokietijos didmiesčių kvartalus. Turistinių įdomybių Rygoje netrūksta – ten tikrai galima pramogauti, linksmintis ar kultūros pasisemti. Nes didelę ir svarbią Latvijos istorijos, kaip ir Lietuvos dalį, sudaro pakartotini svetimšalių – vokiečių, švedų, rusų – užkariavimai ir okupacijos. Du muziejai pačiame miesto centre verti aplankyti. Vienas yra Okupacijos muziejus, kitas – Karo muziejus.

Keturkampį, tarsi didelį juodos spalvos karstą, sovietų griozdiško modernizmo stiliaus pastatą, kuriame dabar įsikūręs Okupacijos muziejus, pirmą kartą aplankiau dar sovietmečiu. Tada jame veikė Latvių šaulių (Latviešu strēlnieki) muziejus. Sovietai garbino Latvių šaulius, nes latvių dalyvavimas Rusijos pilietiniame kare bolševikų pergalei buvęs lemtingas.

1915 m. vokiečiams veržiantis į Latviją, latviai gavo Rusijos caro leidimą Rusijos kariuomenėje sudaryti atskirus Latvių šaulių būrius. Vėliau, 1917 metais, didžiuma Latvių šaulių perėjo pas bolševikus ir buvo patikimiausi ir narsiausi bolševikų kariai. Ne tik Lenin pasirinko juos savo asmeniniais sargybiniais, ir pilietiniame kare jie pasižymėjo svarbiausiose kovose prieš visus bolševikų priešus. Latvių šaulių pulkininkas Jukums Vacietis tapo pirmuoju Raudonosios armijos kariuomenės vadu.

Po Sovietų Sąjungos sugriuvimo buvusiame šaulių muziejaus pastate buvo įsteigtas Okupacijos muziejus, kuris fotografijomis, dokumentais ir tų laikų išlikusiais eksponatais labai aiškiai, vaizdingai ir išsamiai parodo 1941–1991 m. trijų okupacijų – sovietų, vokiečių ir sovietų – kovas, trėmimus ir kančias. Jeigu į vieną vietą sudėtume Vilniaus Genocido muziejų ir Grūto parko eksponatus, būtų kiek panašu į tai, ką randame Rygos Okupacijos muziejuje.

Ne per toliausiai esančiame Karo muziejuje irgi įspūdingai pavaizduotos latvių karių kovos Pirmajame pasauliniame, Rusijos pilietiniame, Latvijos nepriklausomybės ir Antrajame pasauliniame karuose. Pažymėtina, kad Rusijos pilietiniame kare bolševikų pusėje kovojo apie 20 000 latvių ir maždaug pusė tiek latvių kovojo prieš juos baltųjų pusėje. Panašiai latvis prieš latvį buvo priversti stoti ir Antrajame pasauliniame kare. Bet kai 1944 m. gruodžio mėnesį Rytų fronte Latvijos ,,Waffen SS“ 19-ta divizija sutiko dvi sovietų mobilizuotų latvių divizijas, nė viena pusė neparodė noro kautis ir kartais atsitraukdavo be šūvio. Po kelių dienų sovietai savo latvių divizijas perkėlė kitur.

Salaspilis arba Kircholmas

Salaspilis, miestelis netoli Rygos, daugelį metų buvo žinomas vokišku vardu Kircholmas. Ši vietovė į lietuvių istoriją įeina ir Kircholmo, ir Salaspilio vardais. 1605 m. rugsėjo 17 d. čia vyko didelis Kircholmo mūšis, kuriame lietuviai, vadovaujami Lietuvos garsiausio karo vado, Didžiojo Lietuvos etmono Jono Karolio Katkevičiaus-Katkaus (1560–1621), sumušė keturis kartus didesnę švedų karuomenę. Švedai prarado 9 000 nukautų, o lietuvių žuvo tik 100 ir keli šimtai buvo sužeista. Kovos lauke nukentėjo visi švedų karo vadai: žuvo du švedų generolai, vienas sužeistas, pats Švedijos karalius Karolis IX, sunkiai sužeistas, tik su keliais šimtais išsigelbėjusių švedų raitelių laivu pabėgo į Švediją.

Kircholmo mūšio vietoje šiandien stovi paminklinis akmuo, kuriame įrėžtas užrašas gerbia tos kovos pergalę. Užrašas – tik latvių ir lenkų kalbomis, nors lenkai mūšyje nedalyvavo. Pergalė buvo ne latvių ar lenkų, bet lietuvių, ir Katkevičius, Kretingos miesto įkūrėjas, laikė save lietuviu. Po Kircholmo pergalės prieš švedus Katkevičių pasveikino Anglijos ir kiti Europos karaliai bei Turkijos sultonas. Atsiminkime ankstesnes kovas – Saulės, Skuodo, Durbės, kurios prasidėjo su popiežiaus skelbtais kryžiaus karais prieš lietuvius ir žemaičius. Skirtingai nuo jų, po Kircholmo pergalės, neatsilikdamas nuo kitų Europos valdovų, popiežius irgi pasveikino Katkevičių.

Gaila, kad tuometinė netvarkingai valdoma bendra Lietuvos-Lenkijos valstybė nemokėjo Katkevičiaus ir kitų pergalių išnaudoti politiškai. Paskutiniuosius 30 savo gyvenimo metų Katkevičius praleido beveik be pertraukos kovodamas prieš švedus, rusus, turkus, moldavus, kazokus ir net prieš maištaujančius lenkų bajorus.

Nacių vokiečiai, tie kalavijuočių ir kryžuočių palikuonys, Antrajame pasauliniame kare Salaspilyje įsteigė koncentracijos lagerį – ,,Stalag 350“. Šiame lageryje buvo įkalinta nemažai lietuvių, tarp jų generolas Povilas Plechavičius ir jo štabas. Lagerio vietoje dabar stovi įspūdingas, sovietmečiu pastatytas memorialas ten kalintiems, kankintiems ir nužudytiems. Daug sovietų meno pelnytai laikoma menkos vertės kiču. Bet šis didingas ansamblis, sukurtas latvių architektų ir skulptorių, su didžiulėmis akmeninėmis žmonių statulomis yra įsidėmėtinai iškilus nacių režimo aukų atminimas.

Daugpilis

Daugpilis, esantis rytų Latvijoje, yra arti Rusijos ir Baltarusijos sienų, visiškai kitame Latvijos gale nuo Baltijos jūros, uostamiesčio Liepoja. Pasiekti Daugpilį automobiliu iš Rygos mums užtruko keturias valandas. Iš Liepojos būtų buvę beveik dvigubai ilgiau.

Daugpilyje yra ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) Latvijos skyriaus būstinė. Ten gyvena ir veikia Latvijos LB pirmininkas. Nors prieš kelionę LB pirmininkui išsiunčiau du e-laiškus, pirmutinį – kelis mėnesius prieš kelionę, ligi pat kelionės paskutinės dienos nebuvau gavęs iš jo jokio atsakymo. Tad į Daugpilį važiavome ,,aklai“ – tik su žemėlapiu ir Rygos lietuvių nurodymais.

Daugpilyje radome gražų LB priklausantį namą, tačiau be jokio užrašo ar ženklo, kad jis turi ką nors bendro su lietuviais. O gyvo žmogaus neradome nė kvapo. Pagalvojome – gal namas kieno nors jau privatizuotas? Tačiau mano vairuotojas pastebėjo kieme ant stiebo kabančią nublukusią trispalvę. Tad gal pastatas vis dar tebėra lietuvių rankose. Vis dėlto taip ir nepasisekė susitikti su Latvijos LB atstovu.

Daugpilio apylinkės nuo seno buvo lietuvių etninės žemės. 1920 m. lietuvių kariai, čia sumušę bermontininkus ir bolševikus, turėjo atsitraukti ir nukreipti didelę savo kariuomenės dalį į Vilniaus kraštą kovoti prieš Žulikausko (lenk. Zeligowski) lenkus. Tada braliai latviešai vietoj to, kad padėtų lietuviams sunkiose kovose prieš lenkus, pasinaudojo proga ir jėga atėmė šį kraštą iš lietuvių. Jeigu latviai būtų padėję lietuviams, Vilniaus kraštas būtų likęs Lietuvai. Ironija yra ta, kad jei lietuvių kariai nebūtų lenkus sustabdę prie Giedraičių ir Širvintų, tai ne tik Lietuva, bet ir Latvija galėjo atitekti lenkams.

Lenkų maršalo, lietuvio bajoro Pilsudskio svajonė buvo atkurti buvusią dviejų šalių – Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos – imperiją, kuriai priklausė ne tik Ukraina ir Baltarusija, bet ir Livonija. 1920 m. lenkai užėmė Baltarusijos ruožą greta Latvijos sienos, ir, sakoma, kad Lenkijos kariuomenės štabe buvo sudarytas planas užimti ne tik Lietuvą, bet ir Latviją. Tačiau lietuviai lenkus sustabdė Giedraičiuose ir Širvintuose.

Vis tiek tarpkariniais metais Latvijos politika visą laiką buvo prolenkiška, todėl glaudesni ryšiai tarp Latvijos ir Lietuvos neužsimezgė. Ir po 1934 m. Latvijos valdžios perversmo, kuris įvedė diktatūrą, lietuviai buvo iškeldinti iš Daugpilio krašto pasienio vietovių, jiems uždrausta ten pirkti žemę, o lietuviški vietovardžiai sulatvinti.

Daugpilio apylinkėje apvažinėjau ir išvaikščiojau penkias kaimų ir kaimelių kapinaites, iš kurių 3-ose – Červonkos, Sventės ir Gryvos – radau 1919–1920 m. Nepriklausomybės kovose žuvusių lietuvių savanorių kapų. Šioje apylinkėje žuvusių lietuvių kapų yra ir daugiau. Visi jie žuvo kovose išvaduojant šią žemę, nežinodami, kad paskui ją pasigrobs latviai, nepasakę lietuviams nė ačiū. Netoli Eglainės miestelio esančiose Červonkos kapinaitėse yra atskira kapų dalis, kurioje palaidoti šioje apylinkėje žuvusių lietuvių savanorių palaikai, jiems pagerbti pastatytas įspūdingas, daugiau nei 20 pėdų (6.5 metrų) aukščio paminklas su užrašu: ,,Keleivi, pasakyk Lietuvai, kad mes žuvome gindami tėvynę“. Ant atskirų kryželių pavardės – lietuviškos ir baltarusiškos, nes su lietuviais prieš bolševikus kovojo ir gudų batalionas. Ant vieno kryželio užrašyta, kad čia palaidoti nežinomi lietuvių kariai – ,,kariai“ daugiskaita. Generolo Vlado Nagevičiaus rūpesčiu 1934 m. vieno čia žuvusio neatpažinto kareivio palaikai buvo perlaidoti prie Nežinomo kareivio paminklo Kaune.

Po Antrojo pasaulinio karo šioje apylinkėje veikė bendri lietuvių ir latvių partizanų būriai. Vienu laiku Balys Vaičėnas (Lordas-Liubartas-Pavasaris) vadovavo aštuoniems bendriems lietuvių ir latvių partizanų būriams. Priešais Červonkos kapinaičių vartus pastatytas kryžius netoliese žuvusiems Ilukstės pulko lietuvių-latvių kuopos partizanams.

Mįslė

Tarpkariniu laiku, kada dar nei PLB, nei atskirų kraštų bendruomenių nebuvo, Latvijoje veikė Latvijos lietuvių sąjunga (LLS). Šiandien Latvijoje atskirai veikia ir bendruomenė, ir sąjunga. Čia iškyla mįslė. Internete LLB apie save šitaip rašo ,,1991 m. birželio 12 d. įkuriama Latvijos Lietuvių Bendruomenė (LLB) kaip iki karo veikusios Latvijos Lietuvių Sąjungos tęsėja ir juridinių teisių perėmėja (išskirta mano – D. J.), jungianti visas šešias tuo metu veikusias lietuvių kultūros draugijas Latvijoje“. PLB leidinio ,,Lietuvis“ 2012 m. liepos-rugpjūčio numeryje rašoma: ,,Latvijos lietuvių bendruomenė sudaryta iš draugijų, kurios veikia konfederacijos principu ne Latvijos centre, Rygoje, o kituose miesteliuose“.

Apie LLS kitur rašoma šitaip: ,,Latvijos Lietuvių Sąjunga buvo atkurta 1997 m. liepos 14 d. Ją sudaro Latvijos lietuvių kultūros draugija (350 narių), Rygos lietuvių kultūros ir švietimo centras (300 narių), Latvijos lietuvių politinių tremtinių ir represuotųjų draugija (100 narių), Latvijos lietuvių jaunimo sąjunga (50 narių).“

Klausimai aiškūs: ar dabartinė LLB, ar atkurta LLS yra prieškarinės LLS tęsėja? Kas ir koks yra tas ,,konfederacijos principas“, pagal kurį LLB pasisako veikianti? Bet šie klausimai gal tik techninės smulkmenos, palyginti su pagrindiniu klausimu ir mįsle: kodėl LLB, kuri yra PLB dalis, neatstovauja didžiausiai ir veikliausiai Latvijos Lietuvių Bendruomenei – Rygos LB? Minėjau, kad man nepasisekė susitikti Daugpilyje su LLB pirmininku. Gal, jei būtų pavykę, viskas būtų buvę aiškiau.

Rygos lietuvių veikėjai susidariusią padėtį išaiškino taip. 1991 m. dabartinis Latvijos Seimo narys Romualdas Ražukas ir kiti įkūrė Latvijos lietuvių draugiją pagal naujus organizacinius įstatus. Po šešerių metų gyvavimo organizacija dėl nesutarimų skilo. Viena grupė įkūrė dabartinę LLB, kita atkūrė LLS, atnaujindama prieškarinės LLS įstatus ir atributiką. Prieš dvejus metus Rygoje atšvęstas LLS įkūrimo 70-metis, kurioje LLB nefigūravo. Išeitų, kad LLB neteisingai teigia, kad ji yra ,,iki karo veikusios Latvijos Lietuvių Sąjungos tęsėja ir juridinių teisių perėmėja“.

Kai kurie faktai abejonių nekelia. Rygoje gyvena apie 8 000 lietuvių. Daugpilyje, kur šiuo metu yra įsikūrusi LLB būstinė ir gyvena jos pirmininkas, pagal gyventojų surašymą gyvena apie 1000 lietuvių. Rygoje veikia šokių ansamblis ,,Bijūnas“, kaimo kapela ,,Jurginis“, penki vaikų ir jaunimo šokių kolektyvai, Vaidilutės Indrelienės vedama lietuvių radijo programa, daug įvairių meninės bei sportinės krypties būrelių: šokių, dramos, choro, krepšinio, tinklinio.

Daugpilio LLB oficialiame PLB leidinyje sakoma, kad ,,konfederacijos principu“ ji apima draugijas, esančias Bauskėje, Liepojoje, Jelgavoje, Dobelėje, Valmieroje ir Daugpilyje. Man paklausus vieno iš tų vietovių veikėjo apie ,,konfederacijos“ ryšius su Daugpilio LLB, sulaukiau atsakymo: ,,Mes veikiame savarankiškai, ir Daugpilis veikia savarankiškai“. Kitoje iš čia paminėtų vietovių man skundėsi, kad jų ansamblis šią vasarą negalėjo dalyvauti – negalėjo konfederuoti – Daugpilio šventėje, nes atstumas per tolimas ir nebuvo lėšų visam ansambliui transportą išnuomoti.

Ryga yra Latvijos geografiniame centre, netoli kitų miestų, kurie turi aktyvius lietuvių telkinius. Daugpilis yra Latvijos pačiame rytiniame pakraštyje. Iš Rygos nuvažiuoti į Daugpilį trunka 4 valandas, iš Jelgavos – 5 valandas, iš Liepojos – 7 valandas. LR ambasada yra Rygoje. Kas važiuoja į Latviją susitikti su lietuviais, važiuoja ten, kur daugiausia jų yra, kur jų veikla plati, kur yra LR ambasada – važiuoja į Rygą. Visi dabartiniai LR prezidentai – nuo Landsbergio ligi Grybauskaitės – yra lankęsi Rygoje ir pagerbę Rygos lietuvių veiklą.

Bet Ryga, didžiausia ir veikliausia Latvijos lietuvių visuomenė, nepriklauso LLB, negauna iš PLB pranešimų, negauna kvietimų dalyvauti konferencijose ar renginiuose. Viskas iš PLB eina tik į Daugpilį. Rygos LLS veikėjai man pareiškė, kad norėtų priklausyti PLB, bet dabartinė tvarka, kurioje viskas eitų per jiems tolimą Daugpilį, jiems neturi prasmės. Įtraukti Rygos energingus lietuvius į PLB būtų didelis PLB nuopelnas ir pripažinimas fakto, jog LLS yra viena iš pasaulio lietuvių organizacijų. Kaip tai padaryti? Gal naujai išrinkta PLB valdybos pirmininkė energinga Danguolė Navickienė užsiimtų šiuo reikalu. Gal PLB rastų užtenkamai vietos tiek Daugpiliui, tiek Rygai.

Latvijos lietuviai šiandien

Latvijoje 1998 m. gyveno 2.4 mln. gyventojų. Šiandien likę tik 2 mln. (Latviai juokauja, kad 2030 m. paskutinis latvis Rygos oro uoste galės prieš išskrisdamas užgesinti šviesas.) Gyventojų mažėjimo priežastys yra tos pačios, kaip ir Lietuvoje, – emigracija ir mažas gimstamumas. Lietuvių Latvijoje irgi sumažėjo – 1989 m. jų buvo 35 000, šiandien tik 25 000. 2000 m., praėjus 10 metų, po atkurtos Nepriklausomybės, Latvijoje dar gyveno 34 000 lietuvių, tad visas sumažėjimas vyko per paskutinį dešimtmetį. Sako, kad tai padarė ekonominė krizė, kuri privertė ir Latvijos lietuvius vykti į užsienius darbų ieškoti.

Pradedant nuo 1989 m., lituanistinės mokyklos kūrėsi ir veikė Aknystoje, Daugpilyje, Jelgavoje, Jūrmaloje, Kegume, Liepojoje, Valmieroje ir Rygoje. Dabar, išskyrus Rygoje, jos arba užsidariusios, arba kai kur dar likusi saujelė mokinių susirenka šeštadieniais ar sekmadieniais. Bet ir vietovėse, kuriose beliko tik keli šimtai lietuvių, lietuviška veikla dar gali nemažai metų išsilaikyti. San Francisco, CA apylinkėje, kur aš jau daugiau nei 50 metų gyvenu, lietuvių per visą tą laiką buvome tik keli šimtai, bet vis tiek sueidavome, bendraudavome, vyko minėjimai ir renginiai, gyvavo lietuvių tautinių šokių  grupė. 

Tvirčiausiai Latvijoje laikosi Rygos lietuviai. Rygoje lietuvių ne tik yra gausiausia, bet ir jų gretos šiek tiek pasipildo atvykstančiais iš Lietuvos darbo reikalais. Rygoje susitikau tik ką iš Lietuvos atkeltą visos Latvijos ,,Maxima“ parduotuvių vadovą, kuris užrašė savo vaikus į Rygos Lietuvių vidurinę mokyklą. Be to, Rygoje ne tik lietuviukiai, bet ir latviai, rusai, ukrainiečiai ir kiti mokomi lietuvių kalbos, istorijos ir kultūros – ko daugiau galima norėti? Jeigu PLB pasistengtų, galėtų visus Latvijos lietuvius apjungti į vieną bendrą draugiją ir padaryti LLB centrą lengviau geografiškai prieinamą visiems Latvijos lietuviams. Gal ne tiek Rygos lietuviams reikalinga bendruomenė, kiek bendruomenei būtų naudinga Rygos lietuvių veikla.

„Draugas“

Nuotraukose:

1. Liepojos lietuviai skautai dviračiais iškylauja Palangoje, circa 1935 m.

2. Jelgavoje priešais buvusią Mintaujos gimnaziją, kurioje mokytojavo kalbininkas Jonas Jablonskis, mokėsi Antanas Smetona ir daug kitų žinomų lietuvių. Iš k.: Donatas Januta su Jelgavos lietuvių kultūros draugijos ,,Vytis“ veikėjais Liongina Upeniece, Algimantu Burba, Regina Detlava

3. Salaspilyje pastatytas memorialas buvusios vokiečių koncentracijos stovyklos aukoms

4. Viduryje iš kairės: Latvijos Respublikos prezidentė Vaira Vykė-Freiberga ir mokyklos direktorė Aldona Gedvilaitė Treija tarp Rygos lietuvių vidurinės mokyklos mokinių

5. Akmuo Durbės pergalei atminti su žemaitišku užrašu: ,,Diekavuojem Žemaitems katrei 1260 m. Leipas 13 d. Dorbes mūšie nugalieje Kryžiuotus“

6. Paminklas Červonkos kapinaitėse lietuviams savanoriams, 1919–1920 m. žuvusiems Daugpilio apylinkėje kovose prieš bloševikus ir bermontininkus

Lietuva - Latvija , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra