Pagrindinis puslapis Sena Voruta Lietuviškai išmokęs JAV istorikas Th. R. Weeksas: „Rašau apie tai, kaip įvairios tautos savinosi Vilnių“

Lietuviškai išmokęs JAV istorikas Th. R. Weeksas: „Rašau apie tai, kaip įvairios tautos savinosi Vilnių“

Pietų Ilinojaus universiteto profesorius Theodoras R. Weeksas yra vienas iš nedaugelio JAV dirbančių istorikų, tiriančių buvusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos teritorijų – tarp jų ir Lietuvos – istoriją. Mokantis lietuvių kalbą, dviejų knygų ir daugybės akademinių straipsnių autorius tyrinėjo rusifikacijos strategijas ir tautinius judėjimus, lenkų, rusų, žydų, ukrainiečių, totorių etninių grupių istoriją buvusiose vakarinėse Rusijos imperijos teritorijose.
 
Su profesoriumi kalbėjomės Vilniuje, kur žiemos atostogų metu jis renka medžiagą naujam veikalui, – daugiau nei du šimtmečius apimančiai Vilniaus miesto istorijai.
 
Ne vienus metus tyrinėjate Vilniaus istoriją. Esate paskelbęs daug išsamių straipsnių apie įvairius miesto istorijos etapus – Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus, pokarį, vėlesnįjį sovietmetį. Šiuo metu rašote knygą apie Vilnių. Kokie šios knygos tikslai, temos, metodologija?
 
Preliminarus mano knygos pavadinimas yra „Vilna-Wilno-Vilnius: daugiataučio miesto istorija nuo 1795 iki 2000 metų“. Mane ypač domina, kaip įvairios su šiuo miestu susijusios kultūros, kalbos, religijos savinosi Vilnių.
 
Nesiekiu tikslo parašyti kultūrinę Vilniaus istoriją, tačau bandysiu aprėpti įvairias perspektyvas ir parodyti, kaip kiekvienas politinis režimas – rusų, lenkų, sovietų – įvairiais būdais bandė akcentuoti savo teisę į šį miestą.
 
Tai įdomiai atspindi nuolatos keisti gatvių pavadinimai, paminklai, urbanistinė plėtra ir kiti Vilniaus raidos aspektai. Tai ir tyrinėju savo knygoje.
 
Pirmą kartą apsilankėte Vilniuje 1984 metais. Minėjote, jog tuo metu mažai žinojote apie šią Sovietų Sąjungos okupuotą valstybę. Kokį prisimenate praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio Vilnių?
 
Iš tiesų tuo metu beveik nieko nežinojau apie Vilnių, o ir apskritai apie Lietuvą. 1981 metais teko lankytis Maskvoje ir Rygoje, todėl buvau susidaręs šiokį tokį bendrą gyvenimo Sovietų Sąjungoje vaizdą.
 
Mes, vakariečiai studenčiokai, pakankamai greitai išvystėme vietinių gyventojų įgūdžius – pamatę lūkuriuojančių žmonių eilę tuoj pat prisijungdavome ir tik tada pasiteiraudavome: „O ką parduoda?“
 
Vilnius tuomet man įsiminė tuo, kad čia buvo galima nusipirkti net kelių rūšių ledų. Neregėta prabanga! Kituose Sovietų Sąjungos miestuose tokios prabangos nepastebėjome, todėl tai įstrigo į atmintį.
 
Per tuos kelis dešimtmečius tapote vienu kompetetingiausių JAV dirbančių šio regiono moderniosios istorijos tyrinėtojų. Išmokote lietuvių kalbą, puikiai suvokiate politines ir socialines šalies realijas. Kas skatina tokį susidomėjimą?
 
Su Lietuva nesu susijęs kilmės ryšiais. Mano tyrimų motyvacija yra daugiausia profesinė. Galbūt domėjimąsi įvairiomis kultūromis ir kalbomis įgijau vaikystėje: tėvas buvo JAV armijos karininkas, todėl mūsų šeima dažnai gyveno skirtingose šalyse ir kultūrose.
 
Kurį laiką gyvenome Vokietijoje – ten išmokau vokiečių kalbą. Po to išmokau rusų, lenkų kalbas. Dar vėliau pramokau ir lietuvių kalbos. Mane apskritai domina kalbos, na, o rašant apie Vilnių jos yra būtini mano darbo įrankiai.
 
Susidomėjimas Vilniumi susijęs su ankstesniais mano tyrimais – domėjausi tautiniais judėjimais Rytų ir Vidurio Europoje, tautinėmis mažumomis Rusijos imperijoje ir Sovietų Sąjungoje, etninių grupių santykiais ir asimiliacija.
 
Pirmoji mano knyga tyrinėja rusifikacijos strategijas ir tautinius judėjimus vėlyvuoju Rusijos imperijos laikotarpiu vakarinėse jos teritorijose (1863-1914). Taigi Vilnius natūraliai pateko į tyrimų lauką.
 
Bet tikrai nedrįsčiau teigti esąs šio regiono istorijos tyrimų lyderis – nebent jei pabrėšime tai, kad vakaruose – ypač Šiaurės Amerikoje – yra itin mažai Baltijos šalių ar Lietuvos istorijos tyrinėtojų.
 
Kadangi domiuosi Vilniaus miestu, neišvengiamai teko išsamiau susipažinti ir su Lietuvos istorija, ypač XX amžiumi. Ir tai buvo tikrai labai įdomu!
 
Regis, paskutiniame dešimtmetyje Vakaruose sustiprėjo susidomėjimas mažai žinomais Paribio regionais – tarp jų ir buvusiomis LDK teritorijomis. Akademikai tarsi iš naujo jas atranda – čia pirmiausia turiu galvoje garsių JAV istorikų Timothy Snyderio, Amiro Weinerio darbus. Ar tai jau tendencija, akademinė mada?
 
Nežinau, ar galima įžvelgti tokią tendenciją. Nors iš tiesų paribio regionai ir jų tyrinėjimas šiuo metu yra tam tikra akademinė mada. Tačiau paribys jau savaime reiškia, kad pirmiausia domimasi tuo, kaip ten sąveikauja didesni politiniai-istoriniai junginiai (kalbant apie Lietuvą, greičiausiai Lenkija ir Rusija ar galbūt Rusija ir Vokietija).
 
Man regis, kad Amirą Weinerį domina ne tiek Ukrainos ar kito jo tyrinėto regiono istorija, o daug platesnės temos – juk jau pats jo knygos pavadinimas tai implikuoja „Making Sense of War“ (Karo įprasminimas: Antrasis pasaulinis karas ir bolševikų revoliucijos likimas, 2002).
 
Tą patį galima pasakyti ir apie Timothy Snyderį. Jo darbus galima apibūdinti kaip tam tikrą išplėstą daugiatautės Žečpospolitos istoriją.
 
Kita vertus, šiuo metu palyginti populiari ir vaisinga yra mikroistorijos perspektyva. Čia paminėčiau Gregoro Thumo nuostabią knygą apie pokario Vroclavą „Die fremde Stadt: Breslau 1945“ (Svetimas miestas: Vroclavas 1945-aisiais, 2003), dar Markiano Prokopovycho XIX amžiaus Lvovo istorijos studiją „Habsburg Lemberg: Architecture, Public Space, and Politics in Galician capital 1772-1914“, (Hansburgų Lembergas: architektūra, viešoji erdvė ir politika Galicijos sostinėje, 2009).
 
Nepaisant šių tikrai solidžių veikalų, akivaizdu, kad Rytų ir Vidurio Europos tyrimai Vakarų Europoje ir JAV stipriai nukentėjo pasibaigus Šaltajam karui – mat susidomėjimas šiuo regionu gerokai susilpnėjo.
 
Yra daug puikių tyrimų, bet šį regioną tiriantiems jauniems mokslininkams dabar sunku rasti nuolatinį darbą, o tai reiškia, kad regionas tikrai nesulaukia didesnio dėmesio.
 
Galbūt situaciją truputį pagerina tai, kad po Šaltojo karo Vakaruose susilpnėjo susidomėjimas ir Rusijos istorija. Tai gal ir sudaro kiek palankesnes sąlygas Rytų ir Vidurio Europai.
 
Vilnius yra daugiatautis ir daugiakultūris miestas, tačiau jo istoriniai ir kiti tyrimai dažniausiai buvo rašomi iš kurios nors vienos kalbinės, kultūrinės ar politinės perspektyvos. Paprastai ji prieštaraudavo kitoms. Kaip jūs sprendžiate šią problemą? Ar tai tam tikras iššūkis rašant Vilniaus istoriją?
 
Sakyčiau, kontrastingi įvairių tautinių grupių požiūriai į Vilnių ir sudaro mano knygos esmę. Juk iš tiesų nėra vieno teisingo požiūrio – Vilnius yra lenkiškas, žydiškas, rusiškas, baltarusiškas ir lietuviškas miestas.
 
Man įdomiausia tai, kaip kiekviena tautinė grupė jį savinasi. T. y., kokią retoriką, pavyzdžius naudoja, kaip įgijusi valdžią paženklina miestą – palieka savo pėdsakus.
 
Pavyzdžiui, šiandieninis Gedimino prospektas, imperinės Rusijos valdymo metais vadintas Georgijaus prospektu (jis dar vadinosi A.Mickevičiaus, J.Stalino ir V.Lenino vardais), XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje buvo laikomas modernia ir tuo pačiu metu rusiška Vilniaus dalimi, o senamiestis buvo pasidalinęs į lenkiškąją ir žydiškąją dalis.
 
Mano strategija – išlaikyti tam tikrą atstumą visų tyrinėjamų perspektyvų atžvilgiu, neužsidaryti kurio nors vieno istorinio naratyvo rėmuose. Galbūt tai, kad nesu susijęs su šiuo miestu asmeniniais ryšiais, leidžia lengviau pažvelgti į jo istoriją iš šalies.
 
Beje, tenka susidurti su kitu iššūkiu: kaip pateikti Vilniaus istoriją Vakarų skaitytojams taip, kad ši tema jiems atrodytų svarbi ir aktuali.
 
Tokių problemų neiškyla rašant apie Paryžių ar Niujorką net jei rašai apie juos šimtąją ar tūkstantąją knygą. Tačiau jei rašai pirmąją ar antrąją knygą apie Vilnių, tenka ilgai aiškinti, kodėl pasirinkai būtent tokią „neaktualią“ temą ir kuo ji reikšminga Vakarų – ypač Amerikos – skaitytojams.
 
Dažnai tenka pradėti nuo Vokietijos ir jos istorinių ryšių su Lenkija, o tada jau sieti Lenkiją su Lietuva ir taip padėti skaitytojui susieti nežinomus dalykus su tuo, kas žinoma…
 
Rašant apie Vilnių vakariečiams, tenka pradėti nuo paties bendriausio miesto įvaizdžio – papasakoti, kad mieste yra upė, pilis ir pan. Kalbant apie didesnius miestus to nereikia, nes skaitytojai tokį vaizdinį jau turi – pavyzdžiui, Paryžių sieja su Eifelio bokštu, Niujorką – su Taims skveru ir panašiai. Žodžiu, tai tiesiog kitokia patirtis.
 
Esate vienas iš nedaugelio nelietuvių kilmės istorikų, naudojančių lietuviškus šaltinius. Ar dažnai remiatės Lietuvos istorikų tekstais? Kokių autorių darbai atnešė daugiausia naudos jūsų tyrimams? Kokių tyrimų trūksta?
 
Naudoju daug lietuviškų šaltinių. Jų galėtų būti dar daugiau, jei mano lietuvių kalba būtų tobulesnė. Kalbant apie naujus leidinius, būtina paminėti Tomo Venclovos ir Antano Čaplinsko knygas.
 
Tačiau man naudingas net ir senasis sovietinis Juozo Jurginio, Henriko Šadžiaus, Reginos Žepkaitės ir Juozo Žiugždos Lietuvos istorijos dvitomis. Nors šių autorių požiūris yra itin sovietinis ir dažniausiai visiškai nepaisoma tautiškumo bei kultūrų įvairovės, vis dėlto knygoje galima rasti daug naudingos medžiagos.
 
Labai trūksta rimtų tyrimų apie sovietinį Vilniaus laikotarpį – pavyzdžiui, miesto atstatymą, kasdienį gyvenimą sovietiniame Vilniuje.
 
Įdomu būtu sulaukti įvairių mikroistorijos studijų – pavyzdžiui, įvairių urbanistinių objektų ar naujųjų sovietinių Vilniaus kvartalų. Kita vertus, jei visą gyvenimą teko gyventi tokiame rajone, suprantama, jog gali nesinorėti apie jį dar ir rašyti.
 
Vis dėlto labai tikiuosi, kad kas nors iš jaunųjų Lietuvos istorikų imsis „Alltagsgeschichte“ metodų – tarp jų ir pokalbių su liudininkais, padės geriau suvokti ne tik miesto aukštąją kultūrą, politiką, pasipriešinimo ar kolaboravimo sovietiniu laikotarpiu problemas, bet ir normalų kasdienį žmogaus gyvenimą šiame mieste.
 
Minėjote, kad Antrasis pasaulinis karas ir holokaustas atnešė galbūt patį didžiausią pasikeitimą Vilniaus istorijoje. Ar tai reiškia, kad tas Vilnius, kuris egzistavo prieš Antrąjį pasaulinį karą, visiškai mirė? Galvoju apie Karlo Schlögelio panaudotą „urbicido“ – tam tikro miesto genocido – sąvoką. Jei iš tiesų taip nutiko, koks naujas urbanistinis darinys atsirado po to?
 
Pasakykime paprastai: vos saujelė vilniečių, gyvenusių Vilniuje 1939 metų rugsėjo 1-ąją, ten dar tebegyveno, pavyzdžiui, 1948 metų sausio 1-ąją. Taigi, tam tikra prasme Vilnius po Antrojo pasaulinio karo tapo visiškai naujas miestas – bent jau kalbant apie miesto gyventojus.
 
Įdomu tai, kad jau nuo pat pirmųjų to naujojo miesto atsiradimo dienų naujoji lietuviška sovietinė vyriausybė (beje, noriu pabrėžti abu šio darinio komponentus, nes šiuo atveju tikrai negalima kalbėti vien apie grynai rusišką okupaciją) stengėsi pabrėžti miesto istorinį tęstinumą – geras pavyzdys yra Gedimino pilies atstatymas.
 
Tačiau svarbu nepamiršti, kad mieguistas ir provincialus 1939-ųjų Wilno po dešimtmečio jau buvo daug didesnis ir gyvybingesnis pramoninis miestas Vilnius – Sovietų Lietuvos sostinė (čia cituoju labai naudingą ir įdomią 1956 metais išleistą J. Jurginio ir V. Mikučionio knygą).
 
Aš pats parašiau straipsnį apie „atminties ir užmaršties“ strategijas, naudotas kuriant naująją sovietinės Lietuvos sostinę („Remembering and Forgeting: Creating a Soviet Lithuanian Capital. Vilnius 1944-1949” (Journal of Baltic Studies, vol. 38 no. 4 (December 2008)).
 
Savaime suprantama, jog sunku apibūdinti visą miestą vienu žodžiu ar sakiniu, tačiau, manau, galima užtikrintai tvirtinti, kad 1959-ųjų Vilnius prieškario gyventojui būtų jau beveik nebeatpažįstamas (išskyrus pastatus miesto centre).
 
Ar manote, kad tokios transformacijos yra būdingos visam regionui, ar Vilnius šiuo pažiūriu yra išskirtinis? Kokius matote panašumus tarp XX amžiaus Vilniaus istorijos ir kitų Rytų Vidurio Europos miestų likimo?
 
Savaime suprantama, kad kiekvienas miestas yra kažkuo unikalus. Daug kitų Rytų ir Vidurio Europos miestų nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metu – Minskas, Varšuva, Vitebskas buvo dar stipriau sugriauti. Vilnius man atrodo išskirtinis tuo, kad jo urbanistinis audinys, pavyzdžiui, tokie garsūs ir vertingi pastatai kaip universitetas ir Generalgubernatoriaus (Vyskupų, Menininkų) rūmai, kur dabar yra Prezidentūra, išliko nesugriauti, tačiau beveik visi miesto gyventojai pasikeitė.
 
Būtent todėl sovietinės Lietuvos vadovybė turėjo pakeisti labai lenkišką ir katalikišką miesto praeitį jiems naudingu „pažangiu“ lietuvišku naratyvu. Žinoma, V. Kapsuko ir F. Dzeržinskio vardai (tinkamai lituanizuoti!) čia buvo labai naudingi.
 
Jei palygintume tą laikotarpį Vilniuje ir Lvive, tikrai rastume paralelių. Miestų likimų palyginimas XX amžiuje būtų labai įdomi ir vaisinga konferencijos ar knygos tema.
 
Kokį įspūdį jums palieka šiandieninio Vilniaus urbanistinė kultūra?
 
Kiekvienas miestas yra sudėtingas istorinis, urbanistinis ir kultūrinis darinys, o sąvoka „kultūra“, savaime suprantama, siekia daug plačiau nei aukštoji ar elitinė kultūra.
 
Kadangi nesu taip puikiai įvaldęs lietuvių kalbos, man nelengva visapusiškai įvertinti Vilniaus dabartinę urbanistinę kultūrą. Vis dėlto Vilnius man neatrodo provincialus ar kaimietiškas. Tai tiesiog mažytis didmiestis su skirtingiems rajonams būdingu koloritu ir stilistika.
 
Šiandien Vilniaus gatvėmis vaikštantys žmonės iš išorės mažai skiriasi nuo Helsinkio, Varšuvos ar net Indianapolio (JAV), gyventojų.
 
Apskritai globalizacijos amžiuje kasdienis gyvenimas (ir net aukštoji kultūra) yra gerokai labiau suvienodėję, nei, pavyzdžiui, praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje.
 
Mano galva, ateityje Vilniaus laukia kitoks iššūkis: kaip išlikti unikaliam, originaliam ir lietuviškam tinkamai akcentuojant tiek turtingą daugiakultūrinį miesto paveldą, tiek gyvybingą šiandieninio miesto kultūrą. Darnus šių dalykų mišinys dar labiau sustiprintų miesto patrauklumą.
 
 
Nuotraukoje: Th. R. Weeksui tenka susidurti su iššūkiu: kaip pateikti Vilniaus istoriją Vakarų skaitytojams taip, kad ši tema jiems atrodytų svarbi ir aktuali

Naujienos iš interneto