Lietuvišką žodį iškėlęs. Kalbininko Zigmo Zinkevičiaus 90 metų jubiliejui paminėti

Autorius: Data: 2015-02-10, 14:24 Spausdinti

Lietuvišką žodį iškėlęs. Kalbininko Zigmo Zinkevičiaus 90 metų jubiliejui paminėti

„Mano gyvenimo tikslas – lietuvių kalbos istorija“,-  sako akademikas, profesorius habilituotas daktaras Zigmas Zinkevičius.  Žymiausias Lietuvos kalbininkas, baltistas, dialektologas, akademikas, vadovėlių autorius, visuomenės bei politinis veikėjas šiais metais paminėjo garbingą 90 metų jubiliejų. Šiai progai skirtas renginių ciklas.

Renginiai, skirti garbingai sukakčiai

2015 metų sausio mėnesį LMA Vrublevskių bibliotekoje veikė akademiko Zigmo Zinkevičiaus jubiliejui skirta paroda „Lietuvišką žodį iškėlęs“. Bibliotekoje parengta paroda papildė renginių, skirtų žymaus Lietuvos kalbininko jubiliejui, ciklą. Lietuvos mokslų akademija bei Lietuvių kalbos institutas LMA didžiojoje salėje kvietė į susitikimą su Zigmu Zinkevičiumi. Buvo rodomas režisieriaus Algirdo Tarvydo sukurtas dokumentinis filmas „Zigmas Zinkevičius. Pamilęs Lietuvių kalbą“. Vasario 5-9 dienomis LR Seime vyko paroda, parengta iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos fondų ir  profesoriaus šeimos archyvo. Parodų stenduose galima pamatyti profesoriaus didžiulio mokslinio palikimo dalį ir nuotraukų iš Bibliotekos bei asmeninio profesoriaus archyvų. Parodos rengėjai turėjo gražią progą susitikti su jubiliatu bei jo šeima namuose. Garbusis profesorius pasidalino atsiminimais apie nueitą prasmingą, lietuvių kalbai paskirtą, gyvenimo kelią.

Darbų aruodas

Z.Zinkevičius -  produktyviausias pastarųjų dešimtmečių lietuvių kalbininkas. Net ir dabar, būdamas garbaus amžiaus, jis kasdien dirba po 10-12 valandų. Pagrindinės iškilaus kalbininko mokslinio darbo sritys – lietuvių kalbos istorija, dialektologija, baltistika. Jis daug nuveikė siekdamas įtvirtinti lietuvybę pietryčių Lietuvoje (Vilniaus krašte). Būdamas švietimo ir mokslo ministru 1996-1998 metais, Z.Zinkevičius stiprino lietuviškas mokyklas pietryčių Lietuvoje. Jis pasiekė, kad visi šio regiono gyventojai, norintys mokytis lietuviškai, galėtų tai daryti.
Profesorius  paskelbė daugiau kaip 100  knygų, nemažai jų verstos į įvairias kalbas, per 1000 straipsnių lietuvių ir užsienio kalbomis (net Japonijoje). Jo rūpesčiu parengta ir išleista apie 20 lituanistinių kalbos vadovų aukštosioms mokykloms. Atskira mokslinės veiklos sritis – Kazimiero Būgos mokslinio palikimo tyrinėjimas bei publikavimas. Reikšmingi Lietuvos kalbotyros mokslui yra akademiniai Z. Zinkevičiaus veikalai:  „Lietuvių dialektologija“, šešių tomų veikalas „Lietuvių kalbos istorija”, „Lietuvių asmenvardžiai“,  studijų vadovai „Lietuvių kalbos dialektologija”, dviejų tomų „Lietuvių kalbos istorinė gramatika”, „Lietuvos poteriai”, keturi tomai „Rinktinių straipsnių”, „Krikščionybės ištakos Lietuvoje”, „Lietuvių tautos kilmė” , „Lietuvių tarmių istorija”, „Tautos kilmė”,  „Senosios Lietuvos valstybės vardynas” bei kt. Neteisingi Lietuvos istorijos vertinimai po nepriklausomybės atkūrimo aptariami Z. Zinkevičiaus knygoje „Istorijos iškraipymai“.

Faktai iš dosje
Įspūdingą kalbininko veiklą liudija jo įvertinimas: Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, nuo 2011 – narys emeritas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas (1991), Švedijos karališkosios mokslų akademijos (1982), Norvegijos mokslų akademijos (1991), Latvijos mokslų akademijos užsienio narys (1995), Latvijos universiteto (1991), Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaras (1994),

1950 m. baigė Vilniaus universitetą ir iki 1994 m. jame dėstė. 1956-1968 m. Istorijos ir filologijos fakulteto prodekanas, 1973-1988 m. Lietuvių kalbos katedros vedėjas, 1988-1991 m.Baltų filologijos katedros vedėjas. Dėstė ir tuometiniame Vilniaus pedagoginiame (dabar Edukologijos universitetas) bei Vytauto Didžiojo universitete. 1995-1996 m. Lietuvių kalbos instituto direktorius. 1996-1998 m. Lietuvos švietimo ministras.

Zigmas Zinkevičius yra daugybės premijų laureatas: Lietuvos valstybinę premija (1968), Herderio premija (1994), Kazimiero Būgos (1995), Nacionalinės mokslo pažangos (2007), Apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 3-ijo laipsnio ordinu (1995). 2012 m. išrinktas Ukmergės miesto garbės piliečiu. Akademikas nepamiršo  gimtojo Ukmergės krašto , dalyvauja Antano Smetonos gimnazijos buvusių klasės draugų tradiciniuose susitikimuose bei įvairiuose renginiuose. Didžiausia mokslininko dovana Ukmergės kraštui ir visai Lietuvai – knyga „Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė“. Apie Z. Zinkevičių rašoma Onos Voverienės knygoje „Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai“, Elenos Sliesoriūnienės knygoje „Inteligentų karta“.

Biografijos momentai

Daug informacijos apie prof. Z. Zinkevičių yra jo autobiografinėse knygose. Darbo Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijoje patirtį akademikas aprašė knygoje  „Kaip aš buvau ministru”. Apie visą savo gyvenimą detaliai pasakojama atsiminimų knygose „Prie lituanistikos židinio” bei šios knygos tęsinyje „Po aštuonerių metų”. Pateiksime nors pluoštelį biografijos faktų iš memuarų „Prie lituanistikos židinio”, kad susidarytume įspūdį, kokia tai buvo neeilinė asmenybė.

Zigmas Zinkevičius  teigė per savo gyvenimą matęs šilto ir šalto, bei visuomet išlikęs ištikimas savo principams. „Mačiau daug valdžių, bet niekada nekeičiau savo pažiūrų, dėl to buvau nemėgstamas tų, kurie jas kaitaliodavo. Toks jau esu, toks ir mirsiu“, – sako jis. Kalbininkui sovietų okupacijos metais buvo nelengva: Dvasios jėga išlaikė rimtį, ramybę ir nepaliko be dėmesio Lietuvai pavojingų įvykių, gindamas ją nuo bandančių pažeisti kalbą ir tautiškumą.

Zigmas Zinkevičius gimė 1925 m. sausio 4 dieną Juodausiuose (Žemaitkiemio valsčius).  Z.Zinkevičiaus tėvas suprato mokslo reikšmę, todėl Zigmą ir jo seserį išsiuntė mokytis. Zigmas vaikystėje buvo silpnos sveikatos, dažnai sirgdavo. Sunkiausi disciplina jam buvo lietuvių kalba, todėl jai skyrė didžiausią dėmesį.  Pedagogai Rapolas Šaltenis ir Rapolas Stankūnas gimnazijoje įdiegė meilę literatūrai – mokiniai kūrė eiles, rašė apsakymus, o lietuvių kalba tapo mylimiausia disciplina. Zigmas tapo žodynininkų būrelio pirmininku,  domėjosi kalbotyra. Mažasis Zigmas matė bolševikinio maro vaizdus.  „Lietuvą mylėti buvome mokomi ne darbais,  o žodžiais“, – rašo jis, – Tada įgytos dorovinės nuostatos išliko visą gyvenimą“.  Jaunasis Zigmas  buvo valdžių kaitaliojimosi liudininkas: vokiečiai, paskui vėl rusai. Teko matyti, kaip Lietuva nusidažė raudona bolševikine spalva. Iš propagandos atrodė kad bolševikai – tai šventieji, o buvusi Lietuvos valdžia – prakeiktieji. Teko stebėti neregėto masto melų, šmeižtų kampaniją. Zigmas matė, kaip kardinaliai priešingai  pasikeitė istorijos mokymas. Žmonės ėmė gyventi „savo kiaute“. NKVD mėsmalėje dingdavo žmonės, giminės, trėmimai, areštai, bendramokslių partizanų liūdnas likimas.   Ukmergės vienuolynas tapo baubu – kančių vieta. Tame NKVD rūsyje teko pabūti ir Zigmui, vežė  sunkvežimyje šautuvo buožę atstatę, nes kažkas įskundė. Zigmo nuostata buvo tokia: „Svarbu ne tik kovoti, bet ir išlikti. Geriau Lietuvos jaunimui ne žūti, bet eiti mokytis ir dirbti Lietuvai, kuri kada nors turės prisikelti“. Baigęs Ukmergės Antano Smetonos vardo gimnaziją išvyko studijuoti lietuvių kalbą į Vilniaus universitetą.

Studijos ir angelai sargai

Studijų metu atsidūrė alkaname Vilniuje. Paskaitos VU vyko nekūrenamose, karo metu suniokotose auditorijose. „Tauro“ bendrabutyje besišildydami studentai sukūreno  visas apylinkės  tvoras. Nepasiturintis, bet itin smalsus ir stropus studentas Vilniuje gyveno  varganai, stipendijos ne[pakako, tėvai negebėjo paremti, tad teko užsidirbti. Kasdien košė, blynai, arbata be cukraus, nebent gelbėjo naminė uogienė.  „Tauro“ bendrabutyje apniko utėlės, nebuvo kur džiauti skalbinių, o ir vyrukams prastai sekėsi skalbti… Bet kur kas blogiau buvo kitkas  – jaunimo idėjinis nuodijimas neturėjo ribų.  Universiteto bolševikai nuodijo studentų gyvenimą, įsigalėjo rusų kalba, kurios ne visi studentai suprato.  Tam blogiui gražiausia atsvara buvo  neeilinė akademinė  bendruomenė, iškiliausios kalbininkų asmenybės, kurios padarė didelę įtaką tolesniam gyvenimui. Čia jaunuolis atrado savo  angelus sargus – antruosius tėvus, kurie jaunąjį  Zigmą  globojo ir ugdė stiprios dvasios galia, netgi rėmė finansiškai, sudarė sąlygas studijuojant įsidarbinti universitete laborantu., o po studijų paliko dirbti dėstytoju katedroje. „Taip jau mano gyvenimas susiklostė, kad beveik nuo pat pirmųjų pokario metų buvau šalia profesorių Juozo Balčikonio, Vinco Mykolaičio Putino, Balio Sruogos (…) ir kitų žymiausių to meto lituanistų(…) taigi buvau prie lituanistikos židinio“, – rašo  Z.Zinkevičius.  Apie Lietuvių kalbos katedros vedėją, Juozą Balčikonį Z. Zinkevičius  rašo su didele meile. Su juo bendravo asmeniškai iki pat jo mirties.  Gabiausius ir smalsiausius studentus  J.Balčikonis kvietė į namus ir švietė.  Jo egzaminai buvo sunkūs, o jis itin reiklus., retai, kas gaudavo aukščiausią įvertinimą. Kitas dvasios lyderis, daug padėjęs jaunam studentui, buvo Jonas  Kruopas. Juozas Senkus sudomino lietuvių kalbos  tarmėmis.  Iš literatų labiausiai žavėjo Vincas Mykolaitis – Putinas  ir Jurgis Lebedys, su kuriuo teko daug keliauti po Lietuvą.

Bolševikų maras

Didžiąją dalį gyvenimo  Z. Zinkevičius mokėsi ir  dirbo VU bolševikinio genocido metais,  sovietinio perauklėjimo, šmeižto, bukinimo žeminančioje atmosferoje. Baisus laikmetis, bet ir iškilus, nes teroro sąlygomis sugebėta išsaugoti svarbiausias vertybes.  Vilniaus universitete jis  išdirbo 50 metų.  Teko matyti, kaip bolševikai įnirtingai persekiojo jo dvasios lyderius: J.Balčikonis, J. Kruopas, Vincas Mykolaitis – Putinas ir kiti iškilūs kalbininkai  buvo  dvasiškai luošinami, bauginami, šantažuojami, išguiti  iš VU, VU profesorių likimą  nulemdavo  žemo išsilavinimo felčerė, dirbusi Kadrų skyriuje. Įtariama, kad garsus lituanistas Jonas Kazlauskas KGB buvo nužudytas.  Jo baisi mirtis (buvo rastas Nėryje) prieš pat darbinę  kelionę į Ameriką sukrėtė akademinę  bendruomenę.  Saugumas nuolat persekiojo Juozą Balčikonį, Joną Kruopą, Juozą Senkų, Balį Sruogą, ką tik grįžusį  iš Štuthofo koncentracijos stovyklos pragaro. Kiti iškilūs kalbininkai buvo pasitraukę į vakarus. Tad po karo lietuvių kalbininkų gretos buvo silpnos. Išguitų talentingų  dėstytojų  vietas užimdavo mažaraščiai atvykėliai iš Maskvos. Buvo terorizuojami  ir studentai.  Z.Zinkevičius skaudžiai išgyveno  retų, vertingų mūsų kultūrai, vadinamų „antisovietinių“ knygų naikinimą – jas veždavo į popieriaus fabriką kaip makulatūrą. Vertingas knygas gelbėjo kaip išmanydami, apgaulės būdu slapstė palėpėse, plėšė lapus su vertingais straipsniais. Zigmas nebuvo komjaunuolis, todėl pats ne kartą ilgą laiką užkliūdavo bolševikams: „Zinkevičiui katedroje – ne vieta“. „Pats stebiuosi, kaip tada išvežė mano nervai“, – rašo atsiminimuose  Z.Zinkevičius.  Jis pamena kaip vėlyvą vakarą stovėjo ant tilto žiūrėdamas į tamsius masinančius Nėries vandenis kaip galimą išsigelbėjimą nuo stalinistinių niekšybių.  Juk stalinistų akyse lituanistai buvo potencialūs nacionalistai – tie, kurie rūpinosi gelbėti tautą nuo išnykimo buvo didžiausi priešai bukinančiai  sistemai.  Sekimo, skundimo atmosfera, kuomet  su artimiausiais kolegomis galėjai tik šnibždėtis, nes sienos turėjo ausis, slėgė, alino. Skaudu buvo matyti, kaip lietuvių kalba buvo stumiama iš viešojo gyvenimo, tampa antraeilė.  Visi viską matė, bet pasipriešinti neįstengė. „Tokie buvo laikai, kitaip elgtis negalėjome norėdami  išsaugoti lituanistiką“, – rašė  Z.Zinkevičius. Ne kartą teko susiduti su saugumu.  Saugumas  bandė pasinaudoti kalbininko žiniomis prašė pamokyti iš teksto tarminių ypatybių nustatyti rašiusiojo kilimo vietą.  Stojamųjų  egzaminų komisijoje dirbęs Z.Zinkevičius  matė kas yra sovietinis „blatas“ – nuolat skambindavo nomenklatūriniai žmonės, reikalaudami įkišti į universitetą  jų netalentingus vaikus.  Trukdyta ir disertacijų gynimo procesuose – nelojaliems talentingiems kalbininkams buvo daromos kliūtys apsiginti disertaciją, tampomi jų nervai, o lojalūs valdžiai prisitaikėliai kurpė niekines disertacijas ir buvo prakišinėjami be jokių reikalavimų.  Dirbant bet kokį darbą nuolat sekė budri bolševikinė  ir saugumo (KGB) akis, viską reguliavo, plovė smegenis. Ypač  stipriai buvo sekami  ryšiai su kolegomis užsienyje  – o juk tie ryšiai su laisva kalbininkų  visuomene buvo neįkainuojami.

Eruditas

Visą gyvenimą Z.Zinkevičius domėjosi  daugeliu pasaulio kalbomis, nes tai jam buvo svarbi medžiaga lyginamojoje kalbotyroje. Mokėsi senųjų indoeuropietiškų kalbų:  sanskrito, senosios (bažnytinės) slavų, senąją graikų ir gotų, studijavo indoeuropietiškų kalbų istoriją.  Savarankiškai mokėsi  skaityti vokiečių,  anglų, prancūzų, lenkų,  latvių, estų ir net karaimų ir uzbekų kalbomis. Su kalbomis jį suvesdavo ir įdomūs gyvenime sutikti  neeilinės dvasios žmonės: karaimai, uzbekai, gruzinai.  Gyvendamas Žvėryne susibičiuliavo su senyvu karaimu, ilgą laiką bendravo, šis jam atvėrė karaimų papročių pasaulį. Jiedu vakarodavo rūkydami kaljaną.  Apskritai, žingeidusis Zigmas Zinkevičius domėjosi viskuo.  Susirašinėdavo su įvairių šalių kalbininkais, juos kviesdavo į savo namus pasisvečiuoti.  Gyvenime sutikti neeiliniai žmonės plėtė Zigmo akiratį. Tarkim, keliaudamas nusipirkdavo uzbekų kalbos vadovėlį ir imdavo mokytis uzbekiškai, įdėmiai klausydavosi vietos gyventojų kalbos. Užkarpatėje Z.Zinkevičius susidraugavo su medicinos studentu juodaodžiu iš Ganos ir vėliau profesoriaus pakviestas jis viešėjo Vilniuje.

Šeima ir draugai

Zigmas Zinkevičius yra šeimos žmogus. Su būsima žmona Regina, lituaniste, buvusia jo studente, susipažino per bendrus draugus, kai ši su drauge atėjo aplankyti sergančio Zigmo. Ji aptvarkė kambarėlį, išplovė grindis. Buitiškai nepraktišką viengungį Zigmą pakerėjo jos darbštumas, tvarkingumas. Ji tapo angelu sargu visam gyvenimui.  Ji visiškai išvadavo nuo  namų buities rūpesčių, jis net  algą atsiduodavo žmonai, kad nesuktų akademinės galvos. Susituokti nutarė prieš pat Reginos studijų pabaigą, kad nebūtų paskirta dirbti kur nors provincijoje toli nuo Zigmo.  Jiedu išaugino du vaikus: duktė Laimutė baigė anglų kalbos ir literatūros, o sūnus – informatikos studijas.  Zigmo Zinkevičiui labai svarbūs giminystės ryšys, jis palaikė glaudų ryšį su tėvais, broliu, seserimi, nuoširdžiai bendravo su giminėmis, priglausdavo giminių vaikus studijoms. Namai buvo atviri ir draugams. Čia viešėdavo svečiai, kolegos iš įvairių pasaulio kraštų: Vokietijos, Latvijos, Lenkijos, Amerikos, tuometinės Sovietų Sąjungos respublikų.  Ypatingas ryšys Zigmą Zinkevičių siejo su mediku  Vladu Šimkūnu,  išgyvenusiu sovietinių lagerių pragarą, prieš kurį nublanksta Dantės pragaras.  Lageryje Šimkūnas dirbo ligoninėje, ant jo rankų užgeso garsių Lietuvos žmonių gyvybės – vyskupų, profesorių, generolų. V.Šimkūnas mirus profesoriui Karsavinui  skrodimo metu į krūtinės ląstą slapta įsiuvo flakonėlį su specialiu rašteliu viduje – kad kada nors būtų identifikuotas. Gydytojas  padėjo Z.Zinkevičiaus šeimai susirgus dukrai Laimutei. O ir patį profesorių 1989 metais ištiko infarktas. V.Šimkūnas turėjo ypatingų įsigebėjimų  hipnozei, dirbo Vilniaus psichoneurologinėje ligoninėje.  Artimai susibičiuliavo su legendiniu  sporto mediku Karoliu Dineika. Ilgaamžiui Z.Zinkevičiui teko palydėti daug artimų draugų į paskutinę kelionę.

Su artimais kolegomis  ir šeima Z.Zinkevičius vykdavo iškylauti:  automobiliais išvažinėjo nuostabias Lietuvos vietas – tai jo žodžiais tariant buvo „ Vasaros ant ratų“, plaukdavo baidarėmis, gyveno palapinėse.  Dažniausiai  miegodavo kempinguose kukliomis sąlygomis. Jaunystėje Z.Zinkevičius labai domėjos būriavimu. Automobiliais vyko per  tris Baltijos šalis, išmaišė Lenkiją, Vokietiją, tuometinę Čekoslovakiją. Vėliau  aplankė  Užkarpatę, Gruziją, Armėniją,  po stipraus žemės drebėjimo aplankė  Taškentą, jį žavėjo kelionės į Tian-Šanio,  Altajaus kalnus. 1981 m. organizavo kelionę plaustu  Belaja upe Pietų Urale, plaukė garlaiviu Volga. 1968 metais jam pavyko išvykti į Indiją  bei Ameriką, kur susitiko daugybę  išeiviais lietuvių ir užsienio kalbininkais. Tai buvo ne taip paprasta, reikėjo gerų rekomendacijų, vizas išdavinėjo Maskvoje, teko praeiti saugumo skaistyklą. Z.Zinkevičiaus atsiminimų knygoje aprašyta daugybę įdomių įvykių, jo pastebėjimų. Matyti, kad ypatingas akademiko aktyvumas, darbštumas, smalsumas, komunikabilumas ir charizma atvėrė daugybę galimybių, ryšių, jį supo ypatingos asmenybės,  jis mezgė kontaktus kelionėms, naujiems įspūdžiams , o  tos kelionės ir pažintys su įvairių šalių žmonėmis ypač išplėtė lingvisto horizontą.

 

Loreta Glebavičiūtė

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka

Kultūra Lietuva , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra