Lietuvis šokėjas J. Gineika: „Belgija – liberali šalis, todėl sąlygos laisvai menininko išraiškai yra išties geros“

Autorius: Data: 2017-01-18, 08:10 Spausdinti

Lietuvis šokėjas J. Gineika: „Belgija – liberali šalis, todėl sąlygos laisvai menininko išraiškai yra išties geros“

www.voruta.lt

Mažo vaiko svajonė tapti profesionaliu šokėju, kuris atstovaus, kurs ir puoselės šiuolaikinį šokį, lietuvį Joną Gineiką nuvedė į Belgiją. Šokį laikantis savuoju draugu, kaunietis baigė Lietuvos muzikantų, dailininkų ir baleto artistų kalve tituluojamą M. K. Čiurlionio menų mokyklą ir toliau šiuolaikinio šokio subtilybių mokosi bei savo svajonės link eina gerai žinomoje ir įvertintoje mokykloje P.A.R.T.S, Briuselyje.

Šokio mokykla P.A.R.T.S. yra įkurta 1995 metais, belgų šokių trupės „Rosas“ choreografės Anne Teresa De Keersmaeker iniciatyva. Ši švietimo įstaiga šokio pasaulyje yra gerai žinoma ir vertinama. Nepaisant to, kad šioje mokykloje tvarkaraštis bei mokytojai nuolat keičiasi, ši kaita moksleivius tik dar labiau užgrūdina.

Su Jonu kalbamės apie šokį, profesinius pasiekimus, gyvenimą Belgijoje, mokslus ir Lietuvą.

Jonai, kada į tavo pasaulį atėjo šokis?

Vaikystę prisimenu nuotrupomis, tad galiu tik spėti, jog su šokiu susipažinome, kai buvau maždaug ketverių. Prisimenu, jog televizoriaus ekrane matytas baleto figūras iki visiško troškulio bandydavau imituoti plasnodamas rankytėmis, sukdamasis aplink save ir šokinėdamas. Šokau klausydamas rusų romantiko P.I.Čaikovskio (Pyotr Ilyich Tchaikovsky), italų barokinės muzikos simbolio A.Vivaldžio (Antonio Vivaldi) arba austrų J.Štrauso (Johann Strauss) ir kitų klasikų kūrinius.

Esi kaunietis, kuris dar ketvirtoje klasėje išvyko į Vilnių, sceninio meno mokytis M. K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriuje. Ar savo noru ar kažkieno paskatintas? Kaip sekėsi? Pasidalink įdomiausiomis emocijomis/patyrimais.

Skatinti šokti manęs nereikėjo, pats tryškau begaliniu noru mokytis judesio. Tereikėjo mane nukreipti į tam tikrus būrelius, taip pat ir į M. K. Čirlionio menų mokyklą.
Pradžia nebuvo lengva. Aš buvau labai doras, labai sąžiningas berniukas ir kartais skųsdavau kitus, todėl vaikai manęs nemėgo. Prisidėjo ir tai, kad į mokyklą atvykau mėnesiu vėliau, nei visi tais metais įstojusieji, klasėje mokinių buvo labai daug, tad man teko vienam sėdėti papildomai patalpoje įtaisytame suole. Prireikė laiko ir apsiprasti kitokioje mokyklos struktūroje, tačiau nepasidaviau. Po metų daug kas pasikeitė.

M. K. Čiurlionio menų mokykloje mokeisi pas modernaus/šiuolaikinio šokio mokytoją Liną Puodžiukaitę-Lanauskienę. Kas labiausiai įstrigo mokantis pas šią pedagogę?

Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė – man viena svarbiausių mokytojų ne tik kaip šokio pedagogė, bet ir kaip vienas tų nedaugelio žmonių, per kuriuos pasaulį pažįstame geriau – kitaip – giliau ar naujai suvokiame principus, jų veikimą. Ji yra viena iš tų mokytojų, kurie padeda išmokti daug daugiau nei profesinė sritis apima. Ir sakau taip tikrai ne todėl, kad tai yra gražus būdas atsiliepti apie mokytoją, sakau taip todėl, nes besimokydamas svetur prisimenu tuos L. Puodžiukaitės-Lanauskienės patarimus ir jais pasinaudoju.

Jonai, žiniasklaidoje esi įvertintas kaip daug žadantis artistas. Ką esi pasižadėjęs pats sau?

Pažadas man yra labai stipri išraiška, noriu, kad žmonės manu pažadu galėtų pasikliauti ir pasitikėti, todėl kas kart neriuosi iš kailio, kad tai, ką esu pažadėjęs būtų įgyvendinta. Turiu didelių svajonių, didžių norų ir tikiu juos pasieksiąs, tačiau nevadinu jų pasižadėjimais, nes taip pat tikiu sėkme. Pasiekimai ateityje – reliatyvus dalykas, bijau, kad, jeigu juos sau pasižadėčiau, pritrūkę sėkmės ir neišsipildę jie mane sugniuždytų. Nesakau, kad viskas priklauso nuo sėkmės, kad tereikia atsiduoti gyvenimo tėkmei ir viskas savaime pavyks. Žinoma, kad reikia dirbti, reikia atiduoti daug jėgų, kad didžiausi norai išsipildytų, tačiau kartais lėktuvai sudūžta, niekada eidamas miegoti nežinai ar kitą rytą atsibusi, o paskutinio pusmečio įvykiai, supurtę pasaulį, liudija galimus didelius pasikeitimus. Kaip bebūtų, vieną pasižadėjimą turiu – įveikti savas silpnybes: visiškai atsisakyti tabako, praleisti tik tiek laiko prie socialinių medijų, kiek yra būtina gauti reikiamai informacijai ir nebevartoti cukraus.

Tavo portfolijo  puošia solinės miniatiūros, duetai, choreografija ir režisūriniai patyrimai. Kuris asmeninis pasiekimas tau mieliausiai, labiausiai lauktas?

Ko gero didžiausias iki šiolei mano nuveiktas darbas – abiturientų Čiurlioniukų opera, kurią praeitais metais režisavau ir dirbau su V. Montrimaite kurdamas šiai operai choreografiją. Mūsų karta statė A. Navako ir K. Antanėlio „Peras Giuntas“,  pagal to paties pavadinimo H. Ibseno pjesę. Tačiau man tai buvo pirmas toks didelis projektas, kuriam tikrai nebuvau pasiruošęs. Jei atvirai, neturėjau pakankamai teorinių ir praktinių žinių kaip būti režisieriumi, tik intuiciją. Žinoma labai pravertė šokio spektaklių repeticijos, kurių baleto skyriaus mokiniai gauna didelę dozę (esu šokęs L. Puodžiukaitės-Lanauskienės „Metų laikai“ bei „Juodvarniai“, pagr. vaidmenį J. Deineko „Arklio Dominyko kelionė į žvaigždes“, V. Brazdylio „Kopelija“, „Piteris Penas“, „Baltaragio Malūnas“, LNOBT pastatymuos „Pelenė“, „Miegančioji gražuolė“, „Bajaderė“ ir daugelyje vienkartinių mokyklos projektų), tačiau šokio spektaklių, choreografinės repeticijos turi keletą didelių skirtumų nuo operos repeticijų. Taigi labiausiai man mielos dvi gerokai mažesnės kūrybinės miniatiūros – solinis darbas „7 indulgencijos“ ir M. Čaplinskytės bei D. Atkočiūno statytas duetas „Jei nebūtų vasaros“. Šiems darbams buvo skirta užtektinai laiko, juose nugulė mano tuometiniai apmąstymai, išgyvenimai, potyriai.

Šiuo metu esi Belgijoje. Iš 1 154 kandidatų, buvai išrinktas toliau šiuolaikinio šokio mokytis mokykloje „P.A.R.T.S“. Kodėl pasirinkai būtent Briuselį?

Pirmiausia tai pasirinkau ne šalį, o mokyklą, tačiau Briuselis šiuolaikinio šokio pasaulyje taip pat turi labai didelių privalumų. Vadinamoji Europos sostinė yra vienas pagrindinių šiuolaikinio šokio, bet, tikriausiai, ir šiuolaikinio meno, plačiąja prasme, centrų pasaulyje. Čia gimsta daug ryškių pastatymų, didelė dalis vėliau rimčiausiuose Europos festivaliuose pristatomų darbų pirmiausiai pasirodo Briuselyje. Svarbus aspektas ir tai, kad Belgija yra viena liberaliausių šalių, todėl sąlygos laisvai menininko išraiškai yra išties geros. Čia galima pamayti to, kas kitose šalyse yra nepriimtina, nevertinama, draudžiama, o menininko akiratį tai bet kuriuo atveju praplečia, jį vienaip ar kitaip praturtina.

Kaip sekasi pritapti kitoje šalyje? Kaip vyksta tavo studijos ten? Papasakok plačiau apie šokėjo rutiną užsienyje.

Pritapti svetur turbūt nė vienam nėra lengva. Pradedant užsienio kalba, kurios kasdienis vartojimas gerokai skiriasi nuo to, ko mokoma mokykloje, tęsiant pažįstamų gatvelių, suoliukų, troleibusų, pažįstamų veidų, draugų, šeimos ilgesiu ir baigiant saugumo bei vertės trūkumu. Tačiau jaučiuosi veikiantis kur kas daugiau, nei vien ieškantis būdų pritapti ir studijuojantis. Suvokiau, kad nebuvau ir išties tai vis dar nesu toks, kokiu noriu būti ir ėmiausi šiokių tokių veiksmų. Jau kiek daugiau nei pusmetį nebevalgau mėsos, bandau atsisakyti ir kitų gyvulinių produktų, taip pat ir cukraus, mokausi pats gaminti maistą. Stengiuosi kas savaitgalį lankytis muziejuose, parodose ar tiesiog šokti į metro ir važiuoti iki paskutinės stotelės, taip geriau pažindamas Briuselį. Stengiuosi domėtis viskuo, kas smalsu ir neatidėti iškilusio klausimo į šalį. Tai pasirodo nėra taip paprasta, nes nuo pastangų keistis taip pat pavargstama. Nepasiduodu.

Kalbant apie šokėjo rutiną Briuselyje, dažniausiai diena yra pradedama valanda jogos, tada pusantros valandos skiriama šiuolaikinio šokio technikai ir dar pusantros – baletui. Tarp šių paskaitų yra penkiolikos minučių pertraukos, o po jų – valandos pertrauka pietums. Antroji dienos pusė vis kitokia. Penkias savaites iš eilės skirtingomis darbo dienomis šokėjai mokosi muzikos analizės, meno ir šokio istorijos, filosofijos, anatomijos arba kompozicijos. Vyksta ir choreografijos subtilybių iš trupės „Rosas“ (ją įkūrė Anne Teresa De Keersmaeker, taip pat, kaip ir P.A.R.T.S.) repertuaro pamokos, šiuo metu mokomės 1998 metais išleisto pastatymo „Drumming“ choreografiją, pagal to paties pavadinimo minimalisto Steve Reich muziką. Taip pat turime dainavimo bei ritmo pamokas, o ateityje laukia sociologijos, dramos, šokio vadybos ir kitos disciplinos. Bent kas trečią vakarą mes taip pat esam užimti, neretai ir iki vėlumos – dalyvaujame „workshop‘uose“, repetuodami artėjantį projektą, kurdami savas choreografijas ar dalyvaudami vienkartinėse teorinėse paskaitose, interviu su mokytojais.

Ar tavosios studijos nemokamos? Galbūt pavyko gauti stipendiją? Ar pavyksta/ Galbūt jau bandei Belgijoje uždarbiauti ir pagal savo profesiją?

Mano studijos mokamos ir pakankamai brangios, tačiau esu dėkingas likimui, kad man pavyko gauti stipendiją. Pagal profesiją uždarbiauti Belgijoje dar neteko, tačiau tai padaryti būtų labai sunku, nes esu pilnai užimtas mokykloje.

Kuri kalba Belgijoje tau priimtinesnė – prancūzų, vokiečių, anglų ar šokio?

Labai noriu išmokti prancūzų kalbos ir tai yra dar viena papildoma veikla, kuria užsiimu. Jos mokiausi mokykoje, tačiau dabar susiduriu su dideliais sunkumais ją vartojant ir suprantant kasdienėje aplinkoje, tad papildomai mokausi namuose. Džiaugiuosi, kad gyvenu mieste, kuriame kalbama prancūziškai, kad turiu geras sąlygas tobulėti šioje srityje, tačiau mano studijos vyksta anglų kalba ir mokyklos aplinkoje visi tarpusavyje  bendrauja angliškai. Gerai, kad tuo būdu lavinu anglų kalbos įgūdžius, ypač profesinės kalbos, tačiau tai nepadeda prancūzų  žinioms, nes kalbėdamas angliškai tarsi pabėgu nuo sunkumų kalbėti prancūziškai. Žinoma, šokio kalba mieliausia.

Profesionaliam šokėjui reikia palaikyti fizinį aktyvumą visų atostogų metu. Kada, kur ir kaip ilsisi šokėjas Jonas?

Per rudens atostogas lankiausi Hamburge, Vokietijoje. Nepavadinčiau jų pasyviu poilsiu, kurio deja, kartais fizinį darbą dirbantiems labai reikia, tačiau jos buvo labai įdomios. Hamburgo operoje žiūrėjau J. Neumeier pastatytą baletą „Romeo ir Džuljeta“, pagal S. Prokofiev muziką. Pirmą kartą mačiau tokį gyvą, tokį tikrą ir šiuolaikiniam žmogui kalbantį baletą. Tikėjau artistais, tikėjau meile scenoje, negalėjau atsižavėti apgalvotais, svariais režisūriniais, choreografiniais sprendimais. O svarbiausia, ši pati pačiausia meilės istorija, šis romantinės meilės etalonas buvo nesugadintas, tyras. J. Neumeier‘io pastatymas mane didžiai įkvėpė.

Kalėdas ir Naujuosius metus žinoma, sutikau Lietuvoje. Tik atsitiktinumo dėka gavau progą vėl sudalyvauti choreografės, savo mokytojos L. Puodžiukaitės-Lanauskienės kurtame bei režisuotame šokio spektaklyje „Metų laikai“. Susirgus moksleiviams ir sužinojus, kad aš esu sugrįžęs į gimtinę, buvau pakviestas šokti. Išties yra gera jaustis reikalingu.

Mokslus Belgijoje baigęs profesionalus šokėjas Jonas Gineika grįžta į Lietuvą. Ar tai įmanomas scenarijus? Jei taip, kaip įsivaizduoji save ateityje, Lietuvos kontekste?

Po šių studijų labai norėčiau patekti į „RUBBERBANDance“ šokio trupę Kanadoje arba į tą pačią, jau minėtą trupę „Rosas“ Belgijoje, nors iš čia esančių labiau į „Ultima Vez“, kurios šokėjai ir pagrindinis choreografas trykšta sveikai nutrūktgalviška energija. Norėčiau daug keliauti ir daugelyje vietų pagyventi, o vėliau galvoju apie kitas studijas arba atsidavimą kūrybinei veiklai. Žinoma, kad scenarijus grįžti į Lietuvą įmanomas, tačiau, kad ir kaip liūdna būtų tai sakyti, jis nėra tarp mano artimiausių norų. Be abejo, jeigu ateityje Lietuvoje būčiau vertinamas ir reikalingas, jeigų pavyktų įkurti savo teatrą ir jį padoriai išlaikyti, labai norėčiau bazuotis gimtojoje šalyje, tačiau žinau, kad patirties semtis ir savo kelią kloti bent jau 5-7 metų perspektyvoje turiu svetur.

Kalbino Evelina KISLYCH

Keren Kraizer nuotr.

Lietuva - Vokietija , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra