Lietuvininkų bendrijos jubiliejus: ar rytojaus rūkai išsisklaidys?

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Gegužės 27 d. Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“ mini garbingą 20 metų jubiliejų. Pasidalinti ateities vizijomis, pakalbėti apie tai, kas nuveikta ir ko neįstengta padaryti bendrijos senbuviai rinkosi gegužės 23 d. Klaipėdoje Prano Domšaičio galerijoje.
Nueitas tolimas, šviesus ir prasmingas Lietuvininkų bendrijos kelias atskleidė, jog svarbiausios problemos bei siekiai iš esmės nepakito, o rytojaus dienas dengiantys nežinomybės šešėliai savaime neišsisklaidys. Galbūt dėl šios priežasties bendrijos susiėjime pirmą kartą taip aštriai iškeltos jaunimo dalyvavimo bendrijos veikloje bei nekilnojamojo kultūros paveldo išsaugojimo problemos
.

„Dvidešimt metų praėjo nuo pirmojo lietuvininkų susiėjimo. Atsimenu kokiomis džiaugsmingomis širdimis susirinkome tada, su viltimi, kad galime kurti vėl mūsų kraštą ir bent prisiminimui įsteigti mažą bendriją, apjungiančią tai, kas dar liko iš mūsų“, – jubiliejinį susirinkimą su malda iškilmingai pradėjo kunigas Liudvikas Fetingis.
Savo šventę drauge su lietuvininkų bendrija paminėjo ir jaunimo ansamblis „Vorusnėlė“, vadovaujamas režisierės ir mokslininkės Dalios Kiseliūnaitės.
„Mūsų ansamblis ir lietuvininkų bendrija švenčia tą patį amžių. Mums taip pat dvidešimt metų, nors į kai kuriuos pažiūrėjus turbūt taip nepasakytumėme“, – rodydama į pačius mažiausius ir prisimindama jau užaugintus vaikus kalbėjo D. Kiseliūnaitė.
Sveikindami save ir savo bendraamžius, „Vorusnėlė“ dovanojo dalį naujosios programos, kurioje pristatomas išskirtinis Klaipėdos krašto dainų bruožas – vietovardžių gausa.
Ir ne tik dainomis pagerbtas Lietuvininkų bendrijos jubiliejus. Ilgiausių metų linkėjo Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros skyriaus, Klaipėdos etnokultūros centro atstovai. Gražiausi sveikinimai bendrijai perduoti ir nuo Mažosios Lietuvos fondo tarybos pirmininko Viliaus Trumpjono, nuo lietuvininko, gyvenančio Vokietijoje, Martin‘o Tydecks, Vytauto Kaltenio, Evos Labutytės sūnaus. Savo likimo brolius ir seseris taip pat sveikino Klaipėdos vokiečių bendrija, linkėdama klestėti, stiprėti, ir drauge kovoti už bendrus tikslus.
Filmuoti pirmojo lietuvininkų susirinkimo kadrai, nuotraukos, primenančios prasmingą bendrijos istoriją, suveikė tarsi viso dvidešimtmečio atspindžių švytuoklė. Prisiminti tie, kurie bendrijos labui nuveikė daugiausiai, tie, kurie išėjo visiems laikams.
„Ką tik matėte žmonių eiseną, kuri giedojo giesmes ir nešė vėliavas, geroką pusamžį slepiamas tolimiausiame kampelyje. Jie ėjo prisistatyti, kas mes esame, ir kuo norime būti. Pasiginčiję, pasitarę, įkūrė Lietuvininkų bendriją „Mažoji Lietuva““, – kalbėjo Lietuvininkų bendrijos pirmininkas Jonas Jogutis.
Dvidešimt metų – gana ilgas tarpas, todėl, pasak J. Jogučio, būtina stabtelti ir nors trumpam žvilgtelti atgal, pamąstyti, ką mes padarėme, kas nepavyko, ką dar būtinai turime padaryti.
Nuveiktus darbus prisiminti kviesti pirmieji bendrijos pirmininkai. Pirmąjį dešimtmetį bendrijai pirmininkavusiam Viktorui Petraičiui nedalyvaujant, žodį tarė antroji seimelio pirmininkė Rūta Mačiūnienė.
Pasak šešerius metus pirmininkavusios R. Mačiūnienės, svarbiausias tikslas pačioje veiklos pradžioje buvo – suburti Mažosios Lietuvos senbuvius. Vardydama bendrijos susiėjimus, kurių būta daug, R. Mačiūnienė priminė naujai atidarytų liuteronų bažnyčių lankymus, Tilžės akto minėjimus, mokslines konferencijas, atgaivinta šiupinio šventė, medelių sodinimo akcijas, tolimas ir artimas keliones. Per šitiek metų būta ir bendrų rūpestėlių – tvarkytos Bitėnų kapinės. Kiekvieną pavasarį imta švęsti kapinių šventė Bitėnuose. Į gimtąjį kraštą perkelti Vydūno, Erdmono Simonaičio, Martyno Jankaus, Viliaus Gaigalaičio ir jo žmonos palaikai.
„Išleidome nemažai knygų lietuvininkų tematika, ruošta Mažosios Lietuvos enciklopedija, šiemet žadame išleisti ketvirtąjį tomą. Taip pat reikia paminėti, jog Mažosios Lietuvos fondas remia Karaliaučiaus krašto lietuviškas mokyklas“, – sakė R. Mačiūnienė.
Keletą metų lietuvininkų bendrijai pirmininkavusi dr. Silva Pocytė atkreipė dėmesį į tai, jog bendrijos gretose reta jaunimo ir tai nesikeitė visus dvidešimt metų.
„Prieš du dešimtmečius didžioji auditorijos dalis buvo vyresnio amžiaus žmonės, šiandien yra taip pat. Mūsų nariai su kiekvienais metais vis išeina ir šios netektys yra labai skaudžios. Manau, jog viena iš svarbiausių mūsų bendrijos vangesnės veiklos priežasčių yra tai, kad jaunimas, bendrijos narių vaikai ir anūkai, nežinia kodėl nebuvo įtraukti į bendrijos veiklą. Dabar turime savotišką vakuumą, nes nebėra kas perima pareigas iš vyresniųjų“, – kalbėjo S. Pocytė.
S. Pocytės žodžiais, kertiniu akmeniu pritraukiant jaunimą galėtų tapti visus vienijanti liuteronų bažnyčia. S. Pocytė taip pat ragino užmiršti asmenines nuoskaudas, nesutarimus, ambicijas, nesuteikiančias bendrijos veiklai vienybės ir stiprybės, ir susimastyti apie kitokias veiklos formas.
Dabartinis lietuvininkų bendrijos primininkas Jonas Jogutis vienu sėkmingiausių pastarųjų metų bendrijos veiksmu įvardijo Visuomeninės kultūros paveldo komisijos įkūrimą, kurios veikloje dalyvauja visa eilė Klaipėdos visuomeninių organizacijų, puikiai žinantys miesto istoriją istorikai, siekiantys išsaugoti unikalų miesto ir pagal galimybes viso Klaipėdos krašto kultūros paveldą.
„Iki šiol bendrija minėdavo visų žymių Klaipėdos krašto veikėjų gimtadienius, dabar rengiame žygius, kad būtų įamžinti tie žmonės, kurie stovėjo bendrijos įkūrimo priekyje ir jau paliko mus. Pirmas žingsnis šia linkme – atšvęsta dailininkės Evos Labutytės septyniasdešimties metų sukaktis, ir ta proga prie senosios Plikių mokyklos pritvirtinta atminimo lenta. Paminėtos ir jos penkerių metų mirties metinės. Visai realu, jog rugsėjo pradžioje minėta mokykla ims veikti kaip E. Labutytės vardo mokykla“, – kalbėjo J. Jogutis.
Šiuo metu taip pat organizuojamas aktyvaus lietuvininko, mokytojo, žymaus fotožurnalisto Albino Stubros aštuoniasdešimtmečio paminėjimas ir ta proga namo, kuriame gyveno jis gyveno pažymėjimas atminimo lenta, inicijuotas apskrities Žurnalistų sąjungos.
Bendrijos susirinkime taip pat pasveikintas šešiasdešimtmečio sulaukęs dailininkas Romanas Borisovas.
Lietuvininkų bendrijos finansų ministre pakrikštyta Ieva Biržienė – Toleikytė apžvelgė visus dvidešimt bendrijos gyvavimo metų, priminė dosniausius aukotojus, tai, kas nuveikta už surinktus pinigus, nušvietė dabartinę bendrijos finansinę situaciją.
Apie konkrečius svarbius darbus kalbėjo vienas iš bendrijos rėmėjų AB „Klaipėdos nafta“ generalinis direktorius Jurgis Aušra.
„Mes turėtume pagalvoti, kaip Klaipėdoje, kol dar esame pajėgūs, sukurti simbolį, kuris apjungtų visą išeiviją ir sugrįžusius, kur galėtų būti žymių Klaipėdos krašto žmonių panteonas. Aš kalbu apie Klaipėdos Šv. Jono atminimo bažnyčios atstatymą“, – sakė J. Aušra.
J. Aušros žodžiais, jau parengtas naujos bažnyčios projektas, paruošti bukletai, kuriuose parodyta naujosios bažnyčios vizija, raginama aukoti šio prasmingo ir daugelį funkcijų atliksiančio pastato atsiradimui.
„Kaip J. Aušra sako, turime ne tik įvardyti problemas, turime ir kažką pasiūlyti, pasitarę tarpusavyje. Svarbiausia tai, ką mes patys galime padaryti, tai, ką aš galiu padaryti“, – kalbėjo Vytautas Gocentas.
Kaip bendrijai būtinus ir įkandamus uždavinius V. Gocentas įvardijo tėvų-vaikų vasaros stovyklas, kurios padėtų spręsti jaunimo pritraukimo bendrijos veiklai problemą.
„Nemanau, kad prarasime jaunimą, jis yra šalia… Tačiau be jaunosios dalies bendrija neišgyvens“, – kalbėjo V. Gocentas.
Kaip būtinus darbus V. Gocentas taip pat įvardijo „Keleivio“ laikraščio leidimą, vidurinio amžiaus žmonių įjungimą į veiklą ir kt.
„Jei mes nieko neveiksime, dar po penkerių metų atšvęsime sidabrines pabaigtuves. Taigi, ar tai bus sidabrinis atgimimas, ar sidabrinė žūtis – pamatysim. Reikia daug konkrečių, nedidelių darbelių ir viskas bus gerai“, – sakė V. Gocentas.
Apie etnografinio regiono „Klaipėdos kraštas“ paveldo išsaugojimo problemas Lietuvos administracinio-teritorinio susiskirstymo reformos šviesoje kalbėjęs J. Jogutis pažymėjo: „Mažoji Lietuva kaip Atlantida grimzta į užmarštį“ rašė Vygantas Vareikis viename savo straipsnių, kurie buvo skelbiami prieš pasirodant jo knygai „99 Klaipėdos miesto istorijos“. „Paradoksalu – juk Lietuva už daug ką šiam kraštui turėtų būti dėkinga, – kalbėjo bendrijos pirmininkas. – Aš manau, kad ši liūdna prognozė būtų tiesiog neįmanoma, jeigu nuoširdžiai ir su meile bus saugomos šio krašto žmonių sukurtos kultūros vertybės, technikos paminklai, kitaip sakant šio regiono kultūros paveldas, ypač nekilnojamasis arba materialusis, kuris nuolat primintų apie šio krašto savitumą“.
Pasak J. Jogučio, rimta kliūtimi paveldosaugai Klaipėdos krašte tapo po nepriklausomybės atgavimo įvykdyta nevykusi, bent jau šio krašto atžvilgiu, administracinio-teritorinio susiskirstymo reforma. Klaipėdos kraštas buvo išdraskytas į gabalus ir pateko į kelias apskritis, o savivaldybės buvo suformuotos iš Žemaitijos ir Klaipėdos krašto „gabalų“. Tai lėmė struktūros paveldosaugos sistemoje nebuvimą, kuri būtų atsakinga už kultūros paveldą būtent Klaipėdos krašte – kad ir tipinių sodybų išsaugojimą, kurias tyrinėjo Martynas Purvinas ir aprašo savo knygoje „Mažosios Lietuvos tradicinė kaimo architektūra“.
„Šiandien, naujos administracinio-teritorinio susiskirstymo reformos aušroje, būtina siekti, kad nepasikartotų prieš tai vykusios reformos klaidos ir Klaipėdos kraštas patektų į vieną iš regionų. Galbūt tuomet atsirastų reali galimybė prie Kultūros paveldo departamento sukurti nedidelę struktūrą, besirūpinančia Klaipėdos krašto kultūros paveldu. Taip pat turime siekti, kad įstatymiškai būtų įteisinti jau dabar realiai egzistuojantys 5 etnografiniai regionai. Tuo turime itin susirūpinti, nes jau dabar vyksta procesas, kurį Astrida Petraitytė straipsnyje „Klaipėdos krašto likimas: ignoramus et ignorabimus?“ pavadino Klaipėdos „iššlavimu“ iš Lietuvos žemėlapio“, – kalbėjo J. Jogutis, kaip pavyzdį pateikdamas nemokamą savaitraštį Žemaitijos žmonėms, kuriame pateikiant orų prognozes Lietuva pirma suskirstoma į „valstybes“ – Žemaitiją ir Lietuvą, o Žemaitija parodoma kaip „vieninga“ valstybė, tai matyti iš pateikto žemėlapio, kuriame Klaipėdos kraštas pranyksta Žemaitijoje.
J. Jogučio žodžiais, būtina kelti ir dar vieną reikalavimą – „savotiškai Klaipėdos krašto nekilnojamojo kultūros paveldo išsaugojimo koncepcijai“ parengti. Tai, bendrijos pirmininko nuomone, padėtų apsaugoti vertingus kultūros paminklus nuo sunaikinimo, kol Lietuvos valstybė bus pakankamai pajėgi finansuoti šią kultūros sritį.

Juozo Vercinkevičiaus nuotr.
 
Nuotraukose:
 
1.2. „Vorusnėlė“ yra ne tik Mažosios Lietuvos folkloro ansamblis, bet ir Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ bei Klaipėdos etnokultūros centro ansamblis
3. Rašytoja A. Petraitytė dalina autografus

Voruta. – 2009, birž. 6, nr. 11 (677), 4, 8.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra