Lietuvininkai prisiminė ir pagerbė dailininkę Evą Labutytę

Autorius: Data: 2013-10-15, 16:44 Spausdinti

Lietuvininkai prisiminė ir pagerbė dailininkę Evą Labutytę

Aldona VAREIKIENĖ, Klaipėda

Šiemet Jai būtų sukakę 75 metai, o šį rugsėjį suėjo lygiai dešimtmetis nuo Jos mirties.

Mažosios Lietuvos dailininkės atminimas pagerbtas bendrijos „Mažoji Lietuva“ susiėjime Plikių evangelikų liuteronų bažnyčioje. Šiame nedideliame miestelyje ji lankė mokyklą. Čia su mama glausdamasi po Antrojo pasaulinio karo evangelikų liuteronų bažnyčioje klausėsi Dievo žodžio ir uoliai mokėsi giesmių. Čia, matyt, užgimė svajonės Mažosios Lietuvos bažnyčias, giesmes, kryžius, krikštus ir šio krašto vietinius gyventojus lietuvininkus perkelti į grafikos lakštus. Jos nuopelnai senųjų baltų tautų praeičiai atgaivinti ir įamžinti šiandienos akcentuose tikrai nenuginčijami.

Eva Labutytė-Vanagienė gimė Šilutės rajono buvusiame Begėdžių kaime – šalia pamario, kažkur tarp Vilkyčių ir Švėkšnos. To kaimo pastatų ir žmonių po sovietinės melioracijos išvis neliko. Dar kartais vyksta kapinių šventės. „Tėvas karui pasibaigus apsigyveno Vokietijoje. Klaipėdos krašte viena su dukra likusi ir gyvenamąją vietą priversta pakeisti motina sunkiai dirbo kolūkyje. Kaip ir visos pokario našlės, stengėsi, kad jų vaikai motyvuotai siektų mokslo, ieškotų savojo tikro gyvenimo kelio, sugebėtų reikšti prigimtines nuostatas,“ – šiandien pasakoja rašytoja, E. Labutytės bičiulė Edita Barauskienė.

Eva mokėsi Klaipėdos rajono Plikių miestelio mokykloje, baigusi mokytojų seminariją kurį laiką mokė Kurmių kaimo ir Saugų vaikų namų auklėtinius. Vėliau studijavo grafiką Vilniaus dailės institute (dabar akademija). Po studijų atsidėjo kūrybinei veiklai: kūrė estampus, apipavidalino knygas, liejo akvarėles. Surengė personalines parodas Vilniuje, Klaipėdoje, Šilutėje, Vokietijoje, Norvegijoje. Dar vienos lietuvininkų palikuonės Evos Jankutės, lietuviškos spaudos leidėjo Martyno Jankaus vaikaitės, iniciatyva ir lėšomis su jos kūryba susipažino Amerikos lietuviai. Buvo pelniusi Australijos lietuvės Genovaitės Kazokienės įsteigtą meno fondo premiją.

Iki pat mirties liko ištikima savo protėvių istorinei praeičiai. Atgimimo pradžioje 1989 metais su kitais Klaipėdos krašto intelektualais inicijavo pirmąjį lietuvininkų susiėjimą ir įkūrė „Mažosios Lietuvos“ bendriją. Po kurio laiko kartu su prof. Domu Kaunu ir kraštotyrininku Bernardu Aleknavičiumi ėmė rūpintis Martyno Jankaus muziejaus Bitėnuose kūrimu bei jo ekspozicijomis. Vaisingi kūrybiniai saitai dailininkę siejo su rašytojomis Eva Simonaityte ir Edita Barauskiene.

Sunkios ligos prislėgta E. Labutytė mirė eidama 66-uosius metus, palikusi vyrą ir sūnų. Pagal velionės valią palaidota šalia motinos Plikių evangelikų liuteronų kapinaitėse. Jos vardas suteiktas šiame miestelyje veikiančiai pagrindinei mokyklai. Jos vardu taip pat pavadinta gatvė Vilniuje.

Evą Labutytę, šio krašto praeities meninę kūrėją ir atminties gaivintoją, girdėjom sakant: „Kaip ir Ieva Simonaitytė, noriu pareikšti – aš iš šitos žemės“. Estampuose, skirtuose Prūsijai ir Mažajai Lietuvai, su tik šiai autorei būdingu jausmingumu ir originaliu koloritu susipina sielvartas ir sentimentai, tikrovė ir iliuzijos, šviesos ir tamsos sandūros. Tragiškos šio krašto praeities prikėlimo gijos tiesiasi per visus dailininkės kūrybos ciklus – „Mažosios Lietuvos veikėjai“, „Baltų ženklai“, „Klaipėdos krašto miestai“ ir kt.

Dailininkė iliustravo prof. D. Kauno, dr. Vacio Bagdonavičiaus mokslinius leidinius, poetų K. Bradūno, B. Baltrušaitytės knygas, kūrė ekslibrisus Priekulei, Šilutei, lietuviškai knygai, rašytojams K. Donelaičiui, I. Simonaitytei. Paskutinis estampų ciklas – „Atminties ir Amžinybės apmąstymai“.

Po jos apsilankymo Norvegijoje dailininkės kūryboje suskambo mėlyna spalva. Būtent suskambo – tai lyg ėjimas į šviesos erdvę, į visišką dvasinį apsivalymą. Išgauti tokią spalvą, kuri skambėtų, yra talento tobulybė.

Vėsoką sekmadienį, 2013 m. rugsėjo 22-ąją, skirtą dailininkės atminimui, Plikių evangelikų liuteronų bažnyčioje Evos Labutytės nuotrauką supo mėlynos spalvos gėlės ir degančios žvakės. Skambėjo M. K. Oginskio polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne“…

Po pamaldų sugiedojus giesmę „Jau nebesu tarp jūsų“, kunigas Liudvikas Fetingis pakvietė susiėjimo dalyvius pasidalinti prisiminimais apie E. Labutytę.

Ilgametis lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ pirmininkas Viktoras Petraitis sakė, jog Eva Labutytė buvo stiprios dvasios asmenybė, ir dabar jis, kaip ir kiti šio krašto tragiško likimo lietuvininkai, semiasi sau stiprybės iš jos dvasios stiprybės.

Klaipėdos universiteto profesorė Audronė Kaukienė, ilgą metą bendravusi su dailininke rengiant spaudai Viliaus Gaigalaičio atsiminimus apie Mažosios Lietuvos būtį bei kitus leidinius, sakė, jog Eva buvo šviesi, draugiška ir kartu principinga, iki gyvenimo pabaigos atsidavusi savo tautai, menininkė, puikiai valdžiusi ne tik teptuką, bet ir lietuvišką žodį. Dažną savo kūrinį, sveikinimo atviruką ar dedikacijas palydėdavo poetiškais posmais. Profesorę, kaip lingvistę, imponavo jos emocialus atsidavimas tautinės prigimties šauksmui.

Ilgametis Plikių mokyklos mokytojas Antanas Ūsas jausmingai papasakojo, kaip sunkiai vertėsi Evos motina, o vasaros atostogų metu kolūkyje paskirtus darbus nuveikti jai padėdavo iš studijų grįžusi dukra. Mokytojas akcentavo, jog vaikų darbštumas, dora ir santara paveldimi iš šeimos.

Klaipėdos universiteto profesorius dailininkas Linas Julijonas Jankus, vienu metu studijavęs su E. Labutyte, prisiminė, jog nuo pat kūrybinio darbo pradžios pasireiškė jos meilė ir atsidavimas Lietuvai. Savo įsitikinimuose ji buvo nuosekliai tvirta, jos veikla buvo emocinga ir kryptinga. Dar gerokai iki Atgimimo kartu su kitais klaipėdiškiais intelektualais ji brandino idėją ateityje Klaipėdoje turėti universitetą.

Rašytoja E. Barauskienė, apžvelgusi nelengvą E. Labutytės gyvenimo ir kūrybos kelią, akcentavo, jog savo estampuose tik ji vienintelė su ypatingu jausmingumu įamžino senovės baltų kultūros ženklus – krikštus, kryžius, vėlines, bažnyčias, giesmes, o tautos atminčiai paliko išskirtinės grafikos M. Mažvydo, M. L. Rėzos, K. Donelaičio, Kulviečio, S. Rapalionio, Vydūno, kitų Prūsijos ir Mažosios Lietuvos kultūros veikėjų portretus. „Tokia buvo ta skambanti mėlynoji Evos kūrybos šviesa,“ – apibendrino rašytoja.

Už jausmingą didžios menininkės paminėjimą visi susiėjimo dalyviai širdingai dėkojo kunigui L. Fetingiui ir jo žmonai Elžbietai. Po pamaldų susirinkusieji aplankė Evos Labutytės kapą Plikių evangelikų liuteronų kapinaitėse.

Autorės nuotr.

Voruta. – 2013, spal. 26, nr. 22 (786), p. 6.

Mažoji Lietuva , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra