Lietuviai išeiviai Rytų Baltarusijoje

Autorius: Data: 2013-10-07, 16:47 Spausdinti

Dr. Marija Kindurytė-Sivickienė, Vilnius

Pavieniai išeiviai bei lietuvių kaimai dab. Mogiliovo, Minsko, Vitebsko srityse, taip pat gretimuose Smolensko srities rajonuose pradėjo rastis XIX a. 7-ajame dešimtmetyje. Ypač daug jų atsirado 8-ajame dešimtmetyje, kai sustiprėjo emigracinis judėjimas iš Lietuvos.

Mogiliovo, Vitebsko ir Minsko gubernijose ėmė kurtis išeiviai iš buv. Vilniaus ir buv. Kauno gubernijų. Pirmiausia iš Panevėžio, Ukmergės, Zarasų, Švenčionių, Trakų apskričių. Galima nurodyti tokias vietoves, kaip Troškūnai, Vyžuonos, Debeikiai, Leliūnai, Kuktiškės, Labanoras, Mineiškiemis, Linkmenys ir kt. Daugelis išeivių buvo kilę iš apylinkių, esančių Utenos, Švenčionėlių ir Ignalinos rajonų paribyje.

XIX a. pab. susiklosčiusi padėtis vis labiau skatino lietuvius valstiečius vykti svetur, ieškoti pigesnių žemių, galimybių įsikurti.

Po 1861 m. agrarinės reformos valstiečiai gavo teisę išsipirkti savo sodybas. Tik po to galėjo tapti valstiečiais savininkais. Žemdirbiai nuomininkai, anksčiau gyvenę dvaruose, net negavo teisės į savo naudotą žemę. Jiems buvo leista keliolikai metų sudaryti su dvarininkais nuomos sutartį. Išsipirkti naudojamą žemę juos įgalino 1882 m. įstatymas, bet išpirkos kaina buvo daug didesnė nei kitiems valstiečiams. Dėl to daugelis tokių žemdirbių liko nuomininkais ir bežemiais. Padėtį sunkino ir tai, kad valstiečiams katalikams, ypač lietuviams, ribota teisė gauti kreditą žemei pirkti Lietuvoje. Tuo tarpu 1865 m. buvo išleistos instrukcijos, leidžiančios Lietuvos rusams įsigyti dvarus. 1866 m. Rusijoje buvo įsteigta bendrovė, superkanti Lietuvoje dvarus. Tai buvo vienas iš būdų rusinimo politikai įgyvendinti. Dar 1863 m. vienas „Rusų pradų atkūrimo Šiaurės Vakarų krašte“ programos punktų buvo: skatinti rusus keltis į vadinamąjį Vakarų kraštą. Tik 1866 m. lapkričio 1 d. įstatymu gubernatoriai gavo teisę leisti valstiečiams katalikams pirkti palivarkų žemes. Tuomet jau nemažai valstiečių buvo emigravę iš Lietuvos.

Tuo metu, kai lietuviai valstiečiai vyko į Baltarusijos gubernijas, iš ten (iš Mogiliovo gub.) valstiečiai kėlėsi į Kauno guberniją. Taip Kelmės rajone (Polonių, Kolainių, Zatyžių, iš dalies Dubėnų kaimuose) atsirado baltarusių kolonijos.

Dvarininkijos žemėtvarka Baltarusijoje, ypač labiausiai atsilikusiose rytinėse gubernijose, išgyveno nuosmukį. Jau XIX a. 7-ajame dešimtmetyje Vitebsko, Minsko, Mogiliovo gubernijų dvarininkai pradėjo pardavinėti ar nuomoti savo žemę ar jos dalį. Vietiniai neturtingi mažažemiai ar bežemiai valstiečiai negalėjo jos pirkti ar išsinuomoti.

Vitebsko gub. dar 7-ajame dešimtmetyje atsirado valstiečių nuomininkų iš Estijos ir Latvijos – čia baudžiava buvo panaikinta anksčiau, 1816-1819 m. Valstiečiai žemės negavo, tačiau turėjo teisę kažkiek jos išsinuomoti. Tarp tokių nuomininkų buvo ir lietuvių iš Kurliandijos. Nuo 1877 iki 1887 m. Vitebsko gubernijoje 51,5 proc. visų atvykėlių buvo latviai, 16,9 proc. lietuviai, 31,6 proc. kitų tautybių. Todėl čia nuo seno buvo daug mišrių kaimų ir vienkiemių.

XIX a. 8-ajame dešimtmetyje Vilniaus ir Kauno gubernijose atsirasdavo vis daugiau mažažemių ir daugiavaikių valstiečių, norinčių vykti į Mogiliovo ir Vitebsko gubernijas. Mat tuo reikalu ėmė tarpininkauti žemės bankai – Vilniaus žemės bankas, įkurtas 1872 m., o ypač Valstiečių žemės bankas Maskvoje, įkurtas 1882 m. Pastarasis savo veiklą Baltarusijoje pradėjo 1883 m. Bankai patys siuntinėjo maklerius, ieškojo norinčių pirkti žemės ar ją nuomoti, teikė ilgalaikes paskolas (net 40-čiai metų). Žemės kaina rytinėse Baltarusijos gubernijose tuomet buvo mažesnė negu Lietuvoje. Dideli jos plotai buvo apžėlę miškais ir krūmokšniais.

Taigi 7-8 dešimtmečiais minėtose Lietuvos gubernijose ėmė kurtis valstiečių bendrijos žemei pirkti. Tarp jų narių buvo ir dvarininkų valstiečių bei laisvųjų valstiečių nuomininkų. Į Baltarusiją, daugiausia į Mogiliovo guberniją, bendrijos siuntė savo patikėtinius ir žvalgus, kad apžiūrėtų vietovę, parduodamą žemę, susitartų dėl įnašo. Patikėtinis už savo savo darbą ir rūpesčius gaudavo valaką žemės, nupirktą už bendrijos pinigus. Kartais būdavo vilkinama duoti leidimą žemei pirkti. Netikėtai atsirasdavo pusininkai ar nuomininkai.

Matydami tuos sunkumus, vietiniai stačiatikių popai siūlydavo savo pagalbą, bet tik su sąlyga, jei naujakuriai priims jų tikybą. Apie tai, ar kas nors pasinaudojo tokia pagalba, duomenų nerasta.

Vargingesni valstiečiai nebuvo traukiami į bendrijos sąrašus, negaudavo pirkimo aktų, tačiau turėjo prisidėti – mokėjo bankui įnašus. O bankai reikalavo jų dažnai ir didelių. Tarp atvykusių pasitaikydavo ir tokių, kurie įnašų įmokėti negalėdavo ir grįždavo Lietuvon. Buvo atvejų, kai siekdami sumažinti skolas bankui ir valstybinį mokestį už žemę, naujakuriai lietuviai turėjo dalį pirktos žemės perleisti gretimiems baltarusių kaimams. Taip atsitiko bendrijoms, pirkusioms Termino dvarą Malkauską ir Sofijską netoli Mogiliovo.

Dauguma lietuvių išeivių įsikūrė Mogiliovo gubernijos Šiaurėje ir Rytuose (Oršos, Čerikovo, Čausų apskrityse, mažiau Minsko gubernijos Borisovo apskrityje). Tai kaimai: Malkauka (išeiviai sulietuvino Malkava), Sofeiskas, Karaliauka, Suslauka, Asinauka, Litvinka. Dabar Vitebsko srities Dubrovno, Lioznos rajonuose esantys kaimai Karalinava, Dimanova, Barsejeva, Babinavičiai, Kostijevas ir kt. Dauguma jų čia atsirado caro Aleksandro III laikais (1885-1890) ir tuometinių Vitebsko ir Mogiliovo gubernijų ribos neatitiko vėlesnių sričių ribų.

Dar daugiau lietuviškų kaimų šiose gubernijose atsirado tada, kai caras leido pirkti žemę ir kai tam ėmė tarpininkauti bankai (1880-1890).

Kaipgi atsirasdavo lietuviški kaimai. To pavyzdys galėtų būti Malkavos ir Sofeijsko kaimai. Daug šių kaimų vyresnių gyventojų pasakojimų buvo užrašyta 1953-1960 m., tyrinėjant jų istoriją ir tarmę.

Brizela, nuomininkas nuo Mogiliovo, sužinojęs, kad dvarininkas G. Terminas ketina parduoti Čerikovo apskrityje didelį, apie 3000 dešimtinių Malkaukos dvarą, pranešė pažįstamiems Lietuvoje. 1884 m. pavasarį keturi patikėtiniai iš skirtingų Ukmergės apskrities valsčių (Vyžuonų, Leliūnų, Užpalių, Debeikių ir kt.) išvyko dvaro apžiūrėti. Dvaras jiems patiko. Sugrįžę jie ėmėsi burti bendrovę jam pirkti. Užstatui buvo surinkta 12 000 rb. Tačiau Malkaukos tąsyk nenupirko dėl dvarininko suktybių. Mat dvaras turėjo apdraustą spirito varyklą, kuri buvo padegta, kad gautų draudimo sumą. O pagal pirkimo dokumentus visas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas turėjo atitekti perkančiai bendrijai. Prasidėjęs teismas tęsėsi dvejus metus. Tada G. Terminas atsisakė dvarą parduoti, dalį užstato grąžino pinigais, dalį vekseliais. Patikėtiniai turėjo grįžti į Lietuvą. Atsitiktinai Mogiliove iš vieno maklerio jie sužinojo, kad netoli, prie Mstislavlio trakto, parduodamas Botašovo dvaras Sofijskas (taip pavadintas dukters Sofijos garbei). Patikėtiniai surado Botašovą Jaltoje, kur jis gydėsi, o pirkimo dokumentai buvo apiforminti Tuloje, iš kur jis buvo kilęs – tokia buvo lietuviško kaimo Sofeisko pradžia (kaimiečiai vadindavo Sapeikiais).

1886 m. pavasarį pirkėjų bendrijai priklausiusios šeimos grupėmis ėmė važiuoti iš Lietuvos. Tai tęsėsi beveik dvejus metus. Bendriją sudarė 29 ūkininkai, nors pirkimo aktai buvo tvarkomi su 10 ūkininkų. Vėliau čia buvo jau 42 ūkiai. Žemės pirkimo sąlygos buvo sunkios. Tarpininkavo Vilniaus žemės bankas, kuriame dvaras ir buvo užstatytas nuo 1876 m., nes buvo prasiskolinęs 13 600 rb. Be žemės kainos mokesčių, pagal pirkimo aktą valstiečiai bankui ir šią skolą turėjo sumokėti įnašais kas pusę metų. Dėl to bendrija nutarė iš 1802  dešimtinių pirktos žemės dalį parduoti kaimyniniams baltarusių kaimams. 1893 m. Sofeisko lietuviams liko tik 795 dešimtinės žemės.

Panašiai lietuviai įsikūrė ir Malkaukoje. Tuo pačiu metu į Terminą kreipėsi kitos lietuvių bendrijos patikėtiniai, 1886 m. tarpininkaujant Maskvos valstiečių bankui, kuriame dvaras buvo užstatytas, bendrija nupirko 3200 ha žemės. Perkant buvo įmokėta tik 12 000 rublių, o likusiai 60 000 rublių sumai jie gavo ilgalaikę (40 m.) paskolą. Jos nebaigė mokėti, kai užgriuvo 1917-ieji. Iškart čia atvyko keliolika šeimų, bendrai apsigyveno dvaro trobesiuose, arklidėse ir pan. Turtingesni skubiai statėsi pirkias, ūkinius pastatus. Labai pravertė miškinga dvaro žemė. Dalis miško buvo panaudota trobesiams statyti, daug iškirsta ar išdeginta, kad būtų dirbamos žemės. Lydimuose ypač derėjo linai, malkoviečiai jais ypač garsėjo.

1887 m. Malkavoje gyveno 28 šeimos (127 žmonės); 1889 m. jau 35 šeimos (170 žmonių). Kai 1908-1919 m. kaimai skirstėsi į vienkiemius, jau buvo 63 ūkiai. 1927 m. – 88 ūkiai. Iki kolektyvizacijos (1929-1930) Malkavoje buvo 94 ūkiai ir 523 gyventojai.

Pirmojo visuotinio 1897 m. Rusijos gyventojų surašymo duomenimis, minėtose gubernijose lietuvių buvo:

Minsko gub. – 701, Mogiliovo – 3619, Vitebsko – 2302.

Tarp jų miestiečių – tik 632, likusieji – valstiečiai. Dar ilgai lietuvių nemažėjo, nes vis atvykdavo naujų, be to, augo vaikai, kūrėsi jaunos šeimos. Tiesa, kai kurie jauni žmonės išvažiuodavo į Ameriką.

Atsidūrę toli nuo Lietuvos, kitataučių aplinkoje lietuviai ėmė rūpintis švietimu, raštu. 1889 m. Malkavoje raštingų buvo 8, baigęs pradinę mokyklą 1. Vaikus imta mokyti nelegaliai. Žiemos metu skaityti iš maldaknygių ir elementorių mokė daraktoriai. Kunigai kvietėsi iš Lietuvos knygnešius, kurie atsinešdavo ne tik knygų, bet ir kryželių, rožančių, šventųjų paveikslėliai, škaplierių. „Tėvynės sarge“ (1987, Nr. 3) rašoma, kad vienas knygnešys du kartus lankėsi Babinavičiuose (Vitebsko gub.) – aplinkinių lietuvių kaimų katalikų centre. Anot V. Skardžiaus, lietuviška literatūra, laikraščiai, kurie 1880-1890 m. buvo leidžiami Prūsijoje, čia beveik nepakliūdavo.

Mokomasi buvo taip. Susirinkdavo apie 30 vaikų. Tai vienoje, tai kitoje pirkioje – mat reikėjo slapstytis. Vaikai, susėdę aplink stalą, garsiai skaitydavo užduotą puslapį, ir po vieną slinkdavo prie mokytojo, paskaitydavo jam ir gaudavo naują užduotį. Taip per dvi žiemas vaikai išmokdavo skaityti ir būdavo pasiruošę pirmai išpažinčiai ir Komunijai. Rašyti tokiose mokyklose nesimokydavo,

Atgavus lietuvišką spaudą į Baltarusijos lietuviškus kaimus ateidavo „Vilniaus žinios“, „Šaltinis“, „Vienybė“, „Aušra“.

Norėta ir kitokios mokyklos. Tokia mokykla įsikūrė Malkavoje. Buvo pakviestas mokytojas iš Lietuvos. Jis organizavo visą darbą. Dėstoma buvo lietuviškai. Tiesa, vaikai mokėsi ir rusų kalbos. 1907 m. vasarą valdžios buvo įsakyta mokyklą uždaryti. Panašias mokyklas buvo mėginta kurti Barsejevo ir Cegelnės kaimuose.

Mėginimų steigti mokyklas buvo ir daugiau, pvz., Sofeiske. Tačiau tam visaip trukdydavo stačiatikių popai.

1915 m. Sofeiske ėmė veikti lietuviška mokykla pabėgėliams iš Lietuvos. Vietiniai vaikai neoficialiai taip pat ją lankė. Po pusmečio, kai pabėgėliai patraukė toliau, mokykla buvo uždaryta, nepaisant kaimiečių noro ją palikti.

Baltarusijos centrinės statistikos valdybos duomenimis, 1929 m. Baltarusijoje lietuvių buvo 6800. Tai sudarė 0,14 proc. visų gyventojų. Plg. latvių – 14 000 (0,28 proc.), estų – 900 (0,02 proc.).

Daugėjo lietuvių miestuose. Daugiausia buvo Minske – 547, Gomelyje – 370, Vitebske – 368, Mogiliove – 131.

V. Skardžius pateikia rajonų sąrašus, kuriuose 1933-1934 m. gyveno daugiau nei 100 lietuvių kaimiečių:

Mstislavlio rajone (Mogiliovio sr.) – 536, Čausų (Mogiliovo sr.) – 488, Lioznos (Vitebsko sr.) – 554, Dubrovno (Vitebsko sr.) – 459, Polocko (Vitebsko sr.) – 219, Sieno (Vitebsko sr.) – 198, Ušačių (Vitebsko sr.) – 188, Krupkų (Minsko sr.) – 296, Borisovo (Minsko sr.) – 165.

Mstislavlio rajono 536 lietuviai – tai faktiškai Malkavos kaimo gyventojai.  Dar 1928 m. Malkavai, kaip didžiausiai lietuvių gyvenvietei, buvo suteiktas nacionalinio administracinio vieneto statusas: turėjo savo kaimo tarybą (selsovietą), septynmetę mokyklą.

Per sąjunginį 1926 m. gyventojų surašymą dauguma lietuvių kaimiečių savo šnekamąja kalba nurodė lietuvių kalbą (Malkavoje – 92 proc.). Miestuose lietuvių kalbą kaip gimtąją užrašė: Vitebske – 35 proc., Gomelyje – 14 proc., Minske – 24 proc. lietuvių. Iš to buvo padarytos atitinkamos išvados. V. Skardžius rašo: „Partija ir tarybų valdžia, atsižvelgdama į tas istorines sąlygas, kuriose darbo žmonės lietuviai gyveno, pradėjo platų darbo barą tarp šios tautybės žmonių jų gimtąja kalba. Tik tokiu būdu buvo galima pakelti politinį ir kultūrinį lietuvių ir valstiečių lygį, dirbti tarp jų internacionalinį auklėjamąjį, įtraukti juos į socializmo statybą, padaryti juos aktyvius šios statybos dalyvius“ (……)

Taigi su tokia intencija buvo pradėtos steigti tautinės mokyklos. Beje, lietuvius jos gelbėjo nuo greito nutautinimo.

Pirmosios dvi tautinės mokyklos pradėjo veikti 1925-1926 mokslo metais Rukšynicų ir Usomlės kaimuose Polocko apygardoje. Kasmet jų daugėjo. 1927-1928 m. jau buvo 8 mokyklos. 1932-1933 – 11, 1934-1935 mokslo metais lietuviškų mokyklų buvo 13. Jose mokėsi apie 400 vaikų. Buvusios pradinės didesniuose kaimuose tapo septynmetėmis. 1929-1930 m. septynmetė mokykla buvo įsteigta Dimanove (Vitebsko sr., Liozno r.), kuri greitai tapo dešimtmete. Tai buvo vienintelė Sovietų Sąjungoje vidurinė lietuviška internatinė mokykla. Čia mokėsi lietuvių vaikai iš įvairių Baltarusijos vietovių, taip pat iš Smolensko (Rudnios r., Cegelnės ir Pacevo kaimų), Saratovo (Čiornaja Padina) sričių. 1934-1935 m. mokslo metais Dimanovo mokykloje mokėsi 112 mokinių.

1927-1928 m. Minske buvo pradėta spausdinti knygas lietuvių kalba. Pirmiausia vadovėlius, skaitinius steigiamoms lietuviškoms mokykloms. Baltarusijos proletarinių rašytojų lietuvių sekcija leido lietuvių (proletarinių) rašytojų kūrinius. Buvo ir vertimų iš rusų kalbos, pvz., M. Šolochovo „Pakelta velėna“.

Nuo 1927 m. iki 1937 m. Minske komunistų partijos CK leido lietuviams valstiečiams skirtą laikraštį „Raudonasis artojas“. Ateidavo į kaimus ir „Priekalas“ – mėnesinis literatūos, politikos ir visuomeninių mokslų žurnalas, ėjęs 1931-1938 m. Maskvoje.

Lietuvių valstiečių švietimu buvo labai rūpinamasi. Kaimuose veikė vadinamieji neraštingumo likvidavimo punktai (likbiezai). Vakarais mokyklose ar klubuose rinkdavosi pagyvenę žmonės, mokytojai juos mokė skaityti ir rašyti lietuviškai.

1938 m. buvo uždarytos lietuviškos ir kitos tautinės mokyklos, represuoti ir sušaudyti mokytojai, kaimo aktyvistai, inteligentija, lietuvių centro darbuotojai Minske.

Apie 1930 m. ir 1938 m. įvykius, taip skaudžiai palietusius Baltarusijos lietuvių gyvenimą, spaudoje yra nemažai parašyta. Ypač įdomios medžiagos pateikiama Edvardo Uldukio straipsnyje („Baltarusijos lietuviai – stalinizmo aukos“ – „Gimtasis kraštas“, 1988 rugsėjo 22-28, „Mirtininkų redakcija“ – „Diena“ 1996).

Tuometinių lietuviškų mokyklų, o ir spaudos reikšmė lietuvybės išlikimui nepaprastai didelė, nežiūrint kokią politiką jos varė. Jeigu ir dabar 70-mečių ar dar vyresnių išeivių Baltarusijos kaimuose yra skaitančių ir rašančių lietuviškai, tai tik mokyklos dėka.Tie, kurie augo ir mokėsi po 1938-ųjų, tik kalba lietuviškai.

O dar anksčiau, kolektyvizacijos metais, buvo uždarytos, išdaužytos bažnyčios, kur sueidavo lietuviai iš artimųjų kaimų, giminės ir pažįstami, klausėsi pamokslų, meldėsi gimtąja kalba.

Taigi lietuviai išeiviai Sovietų Sąjungoje per trumpą laikotarpį neteko dviejų pagrindinių ramsčių – bažnyčios ir mokyklos.

Įdomių duomenų apie tai, kaip lietuviai Baltarusijoje atsirado ir kaip jie ten gyveno, randame Vinco Skardžiaus dabar jau prieinamoje knygoje ………. Čia daug kur jais remtasi.

Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais gyventojų skaičius minėtuose kaimuose smarkiai sumažėjo. Daugelis grįžo į Lietuvą ar pasitraukė į miestus. Atsirado mišrių šeimų. Miestuose augę vaikaičiai jau nekalba ir net nesupranta lietuviškai.

Nuo 1992 m. Vilniuje veikia Rytų Baltarusijos lietuvių klubas „Beržynas“. Jo siekiai – palaikyti abipusius ryšius su ten gyvenančiais lietuviais, gaivinti šių kaimų tradicijas, lietuviškumą, visokeriopai jiems padėti. Tuo tikslu „Beržyno“ nariai kasmet aplanko Malkavos, Sofeisko, Suslaukos, Karaliaukos, Riasnos kaimus. O 1996 m. Malkavoje lankėsi vyskupas Paulius A. Baltakis.

Ten gaunantys „Vorutą“ prašo padėkoti „Vorutos“ redaktoriui p. Juozui Vercinkevičiui. Prie šios padėkos prisijungia visi Beržyniečiai.

 

„Voruta“ 1997 m. birželio 14–20 d. Nr. 23 (305), p. 5-14

 

 

 

 

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra