Lietuvaičiai Jogailos universitete: apie „šurumburiškas fantazijas“, Miłoszo šlepetes ir 25 valandas per parą

Autorius: Data: 2014-12-22, 15:07 Spausdinti

650 metų jubiliejų švenčiantis Krokuvos Jogailos universitetas visada pasižymėjo savo kosmpolitiškumu. „Krokuvos universitetas visada buvo kosmopolitiškas pačia savo prigimtimi, ir tai nepasikeitė amžių tėkmėje. Užsienio studentai iš įvairiausių pasaulio vietų čia buvo laukiami nuo pat pradžių. Be to, nors patį universitetą 1364 metais įkūrė Lenkijos karalius, 1400-aisiais jį atkūrė ir smarkiai prie jo vystymosi prisidėjo karalius Jogaila ir karalienė Jadvyga, kurie atitinkamai buvo lietuvių ir vengrų kilmės. Vienu metu užsienio studentai sudarė beveik pusę (44 proc.) visų universiteto studentų“, – byloja Jogailos universiteto rektorius profesorius Wojciechas Nowakas.

Jogailos universiteto istorijoje netrūksta ir lietuvaičių pėdsakų. Jei būtų surinktos istorijos tų, kurių jau nebėra tarp mūsų, jei būtų pakalbinti visi gyvieji, bent trumpą laiką praleidę šiame viename iš seniausių Vidurio Europos universitetų, prireiktų ne vieno tomo tiems prisiminimams sutalpinti. Apie tai, kodėl savo studijoms pasirinko Krokuvą, kokių įspūdžių iš ten parsivežė ir kaip visa tai nulėmė jų tolesnį kelią, kalbamės su VU profesoriais Algiu Kalėda ir Alvydu Jokubaičiu, Jerzy Giedroyco fondo nare, VU TSPMI alumne Sabina Karmazinaite, LRT Pasaulio panoramos vedėju Karoliu Kaupiniu, kuris neseniai debiutavo ir kaip režisierius su savo trumpametražiu filmu „Triukšmadarys“, ir VU TSPMI dėstytoju Justinu Dementavičiumi. Beveik visi pašnekovai sutinka, kad po studijų Jogailos universitete jie Krokuvoje jaučiasi kone kaip namie.

A. Kalėda: „Norėčiau anuos metus perkelti į dabartinį laiką“

„Tada buvau turbūt per jaunas, kad gebėčiau viską adekvačiau suvokti, išgraibstyti iš gausių bibliotekų bei archyvų saugyklų. Iš laiko atstumo prisimenu, kad labiausiai imponavo viduramžius siekiantys rūmų skliautai ir virš pagrindinio įėjimo (kaip ir keliose kitose vietose) besipuikuojantis lietuviškas Vytis. Na, aišku, ir turtingi muziejai, šventovės, karalių pilis – Vavelis, kur ilsisi ir garsūs vyrai iš Lietuvos…“, – savo studijas Krokuvos Jogailos universitete prisimena Polonistikos centro vadovas prof. A. Kalėda.

1970 metais A. Kalėda įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti filologijos. Kaip pats prisimena, neatsitiktinai, nes dar vidurinėje mokykloje pajuto žavinčią literatūros trauką, kurią diegė ir skatino ilgametis klasės auklėtojas lituanistas Stasys Žaldokas. „Jis buvo be galo šviesi asmenybė – poetas, vertėjas, trumpą laiką dirbęs dabartiniame Lietuvių literatūros ir tautosakos institute (jis, beje, buvo ir Ričardo Gavelio mokytojas)“, – prisimena profesorius. Universitete tuometinis Lietuvių kalbos katedros vedėjas Vytautas Mažiulius jam, kaip geriausiai baigusiam pirmą kursą, pasiūlė pagal mainų programą vykti studijuoti į Krokuvą. „Juokingas kazusas, dabar skambantis gal kiek „antifeministiškai“ – merginoms nesiūlė, mat ankstesniais metais viena iš lituanisčių neišvyko, kadangi paskutiniu momentu ištekėjo. Apsispręsti buvo labai sunku: visa širdimi, jaunatviškai mėgau ir lietuvių literatūrą, ir šalia pat esančią dailią merginą…“, – prisimena A. Kalėda. Nuo 1972 metų jis pradėjo savo studijas Krokuvoje, kur mokėsi iki 1977-ųjų, kur baigė ir magistro studijas.

„V. Mažiulis tikėjosi, kad tapsiu kalbininku, tad iškart susipažinau su maloniai mane priėmusiu profesoriumi Janu Safarewicziumi, prieš karą studijavusiu Vilniaus universitete, o 1979 m. tapusiu mūsų Almae Matris garbės daktaru (doctor honoris causa). Formalioje ir neformalioje aplinkoje bendravau su garbiais lingvistais indoeuropeistais ir baltistais profesoriais – Franciszeku Sławskiu, Leszeku Bednarczuku, Zofia Kurzowa, Wojciechu Smoczyńskiu… Vis dėlto mane labiau įtraukė literatūrologų paskaitos ir seminarai, per kuriuos artimai susidūriau su garsiais tyrėjais profesoriais Tadeuszu Ulewicziumi, Marianu Tatara, Franciszeku Ziejka, Teresa Walas, o ypač su garsiu teoretiku Henryku Markiewicziumi (jis buvo ir mano magistro darbo apie romano teoriją vadovas)“, – prisimena profesorius.

Jo teigimu, turbūt labiausiai įsiminė platus sutiktų dėstytojų literatūrinis akiratis, pagarba Lietuvai, kuri ypač jautėsi per paskaitas apie romantizmą, kolegiška, liberali atmosfera, kai dalis įskaitų buvo laikomos kavinėje „Žaliasis balionėlis“, kurioje XX amžiaus pradžioje savo „šurumburiškas“ fantazijas demonstruodavo ekscentriškasis Juozapas Albinas Herbačiauskas. „Labai įdomūs buvo praktiniai poetikos užsiėmimai, per kuriuos lukštendavome atskirus kūrinius, aptardavome įdomesnius reiškinius, o man pasiūlius ir perskaičius referatėlį – pakedenome lietuvių literatūros dalykus. Kiek vėliau, kai išplito valdžios drausti kūriniai – plačiau kalbėdavome apie Czesławo Miłoszo, Tadeuszo Konwickio kūrybą. Tiesa, man būdavo šiokia tokia gėda, kad apie šiuos garsius savo kraštiečius tada žinojau dar labai mažai…“, – teigia A. Kalėda.

Jo teigimu, Jogailos universitete nuolat būdavo primenamos ir kultivuojamos istorinės tradicijos – toguotų dėstytojų eisenos, „žakų“ žaidimai ir karnavalai. „Per paskaitas ne vienas dėstytojas ilgokai kalbėdavo apie šios mokyklos reikšmę visai Rytų ir Centrinei Europai (čia studijavo ir apie 200 studentų iš Lietuvos). Tačiau istorinė aura visiškai nekliudė skleisti avangardines idėjas, ieškojimų potroškį literatūroje, ypač teatre. Nors iš pradžių lenkiškai kalbėjau labai prastai, bet kolegos šiltai įtraukdavo į visokias diskusijas, renginius – ne tik mane, bet ir studentų iš įvairiausių pasaulio kraštų (metus gyvenau viename bendrabučio kambaryje su vaikinu iš Kongo)“, – prisiminimais dalijasi VU Polonistikos centro vadovas.

Iš savo studijų laikų profesorius prisimena ir kasmetinę „Juvenalijų“ tradiciją, kai pavasarį, baigiantis semestrui, miestas buvo atiduodamas studentams: jie užplūsdavo aikštes ir gatves, reguliuodavo eismą, kavinėse rengdavo naktinius koncertus, spektaklius, klounadas ir šiaip šėldavo. Tiesa, anot A. Kalėdos, paskutiniosios jo „Juvenalijos“ buvo itin liūdnos, nes tada buvo rastas lenkų saugumo nužudytas mūsų kurso draugas Stanisławas Pyjasas, besikuriančio „Solidarumo“ aktyvistas. „Lig šiol akyse regiu gedulingą vakarinę eiseną, užplūdusią Didžiosios Rinkos aikštę“, – prisimena profesorius.

Anot jo, Krokuvoje būta daug įdomių ir netikėtų pažinčių. „Antai Dominikonų bažnyčioje draugai mane supažindino su senuku vienuoliu, kuris didžiuodamasis vadino save paskutiniuoju prūsų palikuoniu…. Kitą kartą nusivedė mane pas žymų intelektualą Jerzy Bahrą, turintį bostoniškę „Lietuvių enciklopediją“, – jis vėliau tapo Lenkijos ambasadoriumi Lietuvoje. Panašių dalykų patyriau be galo daug, kaip, beje, ir susikirtimų, ginčų su nelabai Lietuvą mėgstančiais lenkų ultranacionalistais. Tiesa, tose diskusijose paprastai švytruodavo ne kruvinos špagos, o argumentai ir ironija, jog be lietuvių didžiavyrių Vavelis būtų pustuštis“, – pasakoja A. Kalėda.

Krokuva jam buvo ne tik studijų miestas. Čia jis vedė, iš Krokuvo į Vilnių parsivežė dabar, deja, jau Amžinybėn iškeliavusią žmoną. „Ten neblogai permaniau lenkų literatūros ir kultūros dalykus, suvokiau daugiasluoksnį kaimynų poveikį Lietuvai, pagaliau visapusiškiau, kaip manau, ir lietuvių literatūros savitumą, vertę. Na, o moksliniu atžvilgiu… Mano darbai nuo pat studijų tarsi rutuliojasi dviem plotmėmis, kurios dažnai susiliečia: rašau apie lietuvių ir lenkų literatūrą, tyrinėju komparatyvinius dalykus. Be to, nuo 1993 m. su kelerių metų pertrauka vadovauju Vilniaus Polonistikos centrui (prieš tai – Lenkų filologijos katedra), nuolat bendrauju su lenkų rašytojais, literatūrologais, kritikais, dalyvauju įvairiuose renginiuose, konferencijose, verčiu lenkų autorių kūrinius“, – pasakoja A. Kalėda. Jis teigia ir dabar mintimis dažnai grįžtantis į tą laiką. „Bet labiau norėčiau anuos metus perkelti į dabartinį laiką“, – priduria baigdamas pokalbį.

A. Jokubaitis: „Sutikti žmonės pakeitė mane ir mano filosofijos supratimą“

„Būdamas Krokuvoje sukūriau vieną pseudoteoriją, kurią šiemet man priminė profesorius Zbigniewas Rau iš Lodzės. Vilnius ir Krokuva – tai lyg vyras ir moteris. Krokuva – racionalus, truputį pasipūtęs ir vaizduotės neturintis vyras. Vilnius – nuostabi moteris, su vaizduote ir netikėtumais kiekviename žingsnyje. Jogailaičių universitetas yra vienintelis lietuviui tinkamas užsienio universitetas, beveik toks pat geras, kaip ir Harvardas ar padorus senojo Vilniaus universiteto fakultetas“, – savo Krokuvoje praleistą laiką ir šio miesto santykį su Vilniumi prisimena filosofas profesorius Alvydas Jokubaitis.

Jogailos universitete profesorius praleido paskutiniuosius savo doktorantūros, tuomet aspirantūros, metus. Disertacijos tema vadinosi „Filosofijos mokslas S. Batoro universitete. 1919–1939 m.“ „Akivaizdu, jog tai polonistikos tema. Tarpukario Lenkijos filosofija pasiekė Vidurio ir Rytų Europoje lig šiol neregėtų aukštumų. „Lvovo-Varšuvos mokykla“ yra garsiausia mūsų regiono visų laikų filosofinė mokykla. Nors mokyklos pavadinime nėra Krokuvos vardo, tiek šiame mieste, tiek Vilniuje dirbo daug su šia mokykla susietų filosofų. Buvau beveik parašęs disertaciją, kai pasiūlė save išbandyti Krokuvoje. Likau gyvas ir daug sveikesnis. Per labai trumpą laikotarpį nuveikėme daug gražių ir prasmingų darbų“, – prisimena A. Jokubaitis.

Profesorius teigia, kad lenkų tarpukario filosofai suformavo jo filosofijos supratimą ir rašymo stilių, o dabartiniai lenkų filosofai savo ruožtu padėjo surasti politinę filosofiją. „Tai buvo nepaprastai geri metai. Su Bogdanu Szlachta diskutuodavome 25 valandas per parą. Šiemet gegužį Bogdanas Vilniuje reziumavo: „Buvome jauni, norėjome pakeisti pasaulį, bet eilinį kartą nepavyko.“ Nebūčiau toks pesimistas. Gal jis ir teisus, pasaulis ir vėl mums primetė savo kvailas žaidimo taisykles, bet Krokuvoje sutikti žmonės bent jau pakeitė mano gyvenimą ir filosofijos supratimą“, – apie užsimezgusią bičiulystę ir jaunystės ieškojimus kalba profesorius. Lenkijoje jis teigia susidūręs su lietuviams fenomenaliai trūkstama savybe – geranoriškumu. „Kai mano pranešimo tekstą išspausdino „Tygodnik Powszechny“, tai buvo Lietuvoje lig tol nematytas rūpinimosi kolegomis pavyzdys“, – atmena A. Jokubaitis.

Profesorius teigia, kad komunistinis laikotarpis nusmukdė lenkų filosofinę mintį. Jis atmena, kaip Filosofijos fakultete rodydamas į ant katedros durų užrašytas dėstytojų pavardes jis savo bičiulio Bogdano artistiškai klausdavo: „Kas jie tokie, kur Ingardenas, Kotarbinskis, Ajdukiewiczius ir Tarskis?“ „Bogdanas pritarė, nors dar gailiuosi, nereikėjo man tada barstyti druskos ant draugo žaizdos. Dvasios aristokratijos pavyzdys lieka negailestingai per anksti šį pasaulį palikęs Zbigniewas Solakas. Dėkui Dievui už galimybę sutikti tokių žmonių“, – džiaugiasi A. Jokubaitis.

Ir šiandien jis teigia bent kartą ar dukart per metus privalantis apsilankyti Krokuvoje. „Prie šio mano pasakymo draugai iš Krokuvos būtinai pridurtų – ir nesustoti Varšuvoje“, – juokauja profesorius. Anot jo, kadaise jie su kunigu Józefu Tischneriu buvo sutarę įkurti Žemaičių ir Lenkijos Górale bičiulių draugiją. „Tischnerio argumentas buvo paprastas: „Jūs turite jūrą, o mums jos trūksta, mes turime kalnus, o jie jums patiks.“ Deja, to nepavyko padaryti. Mes neįkūrėme draugijos, bet lenkai po kiek laiko Krokuvoje įkūrė Tischnerio vardo universitetą“, – prisimena A. Jokubaitis.

S. Karmazinaitė: „Krokuva man tapo antrais namais po gimtosios Palangos“

Profesoriaus minėtame Tischnerio vardo universitete iš pradžių pagal Erasmus mainus studijavo ir J. Giedroyco forumo narė, perspektyvi akademikė Sabina Karmazinaitė. 2012 metų rugsėjį ji dar pusmečiui grįžo į Krokuvą, kad jau Jogailos universitete praleistų paskutinį savo magistro studijų semestrą. Sabina teigia, kad jau po pirmųjų 9 mėnesių Krokuvoje, kai mokėsi Tischnerio universitete ir atliko praktiką Jogailaičių klube, ji žinojo, kad Krokuva jai yra tarsi antri namai po Palangos, iš kurios yra kilusi.

„Sunku paaiškinti, tačiau šis miestas po kelių mėnesių man tapo artimesnis nei Vilnius, kuriame tuo metu jau buvau praleidusi kelerius savo politikos mokslų studijų metus. Krokuva, jos žmonės, architektūra, knygynai, tramvajų gaudesys turi nepaprastai stipriai traukiančio žavesio ir magijos. Tai istorija gyvas miestas, mokantis ją įtraukti į paprastas kasdienybės patirtis. Maža to, ta istorija turi nepaprastai daug ryšių su Lietuva, todėl gyvenimas Krokuvoje neišvengiamai praplečia Lietuvos istorijos ir kultūros žinias. Paradoksalu, bet tam tikra prasme Krokuvoje tapau sąmoningesne Lietuvos patriote nei Lietuvoje. Dėl visų šių priežasčių norėjau sugrįžti į Krokuvą visų pirma kaip į miestą“, – prisimena Sabina.

Anot jos, tiek Vilnius, tiek Krokuva yra miestai, susikūrę aplink universitetą, kuris yra Senamiesčio šerdis ir idėjų centras. Tad, pasak Sabinos, studijuoti Krokuvoje, ypač socialinius-humanitarinius mokslus, ir nelankyti paskaitų Jogailos universitete yra tas pat, kas lankytis Luvre ir nepamatyti Monos Lizos paveikslo.

„Vienas iš motyvų pasirinkti būtent šį universitetą yra tai, kad Vilniaus ir Krokuvos universitetus sieja šimtmečius trunkanti bendradarbiavimo istorija. Norėjosi ją pratęsti ir tapti jos dalimi. Pamenu, kad anuomet net įsigijau Lenkijoje išleistą knygą apie lietuvius, studijavusius Jogailos universitete. Šis sąrašas prasideda LDK kunigaikščiais bei bajorais ir baigiasi tokiomis XX a. asmenybėmis kaip Sofija Kymantaitė ir Juozapas Albinas Herbačiauskas. Žinoma, šį sąrašą galima ir toliau tęsti – studijų ten ragavę ir Lietuvos filosofai (pvz., prof. Alvydas Jokubaitis), ir diplomatai (pvz., Vygaudas Ušackas) bei daugelis kitų. Tarp Vilniaus ir Jogailos universiteto akademikų yra užsimezgę stiprūs draugiški santykiai. Tai gali pajusti kiekvienas lietuvis studentas, apsilankęs Jogailaičių universiteto dekano prof. Bogdano Szlachtos kabinete. Tai dar kartą pajaučiau ir pati šią vasarą gimtojoje Palangoje susitikusi ne vieną profesorių iš Jogailos universiteto“, – pasakoja dabar Indijoje kuriam laikui įsikūrusi Sabina.

Ji teigia į Krokuvą vykusi susirinkti trūkstamos medžiagos apie Czesławą Miłoszą, kurio politinių raštų analizė buvo dalis jos magistrinio darbo. „Taip pat semestro Krokuvoje metu norėjau tiesiogiai pakalbėti su Jogailaičių universitete dirbančiais akademikais, kurie specializavosi Miłoszo kūryboje, bei išklausyti kursą apie literatūrą ir politiką“, – priduria Sabina.

„Studijų Jogailaičių universitete metu turėjau vienintelį kursą, kitas laikas buvo skirtas rašyti magistro darbą. Tačiau šis kursas man davė išties daug ir itin pravertė rašant magistrinį darbą. Kadangi mano darbas buvo apie literatūros ir politikos santykį ir jo įvairias variacijas, norėjosi išklausyti su tuo susijusias paskaitas. Todėl Jogailaičių universitete pasirinkau kursą anglų kalba European and American Literature, kurį dėstė amerikietis prof. Patrickas Vaughanas ir britas prof. Garry Robsonas“, – pasakoja ji. Anot Sabinos, šios paskaitos ir seminarai buvo puikus literatūros, istorijos, politikos ir sociologijos suderinimas parodant, kaip akademiškai galima nagrinėti literatūros kūrinius, norint juose atrasti daugiau nei tik grožinę literatūrą, t. y., įvertinti už jo slypintį istorinį, kultūrinį, politinį kontekstą; mokytis istorijos ir politikos skaitant iš pirmo žvilgsnio su tuo tiesiogiai nesusijusias knygas. „Šios paskaitos ir seminarai, manau, abiem dėstytojams puikiai pavyko – iki pat dabar prisimenu išplėstas australių akis, klausantis pasakojimų apie Carinės Rusijos ir Sovietų Sąjungos kasdienybę nagrinėjant Michailą Bulgakovą ar Jerzy Andrzejewskį, Tadeuszą Konwickį. Tai daugeliui mano bendrakursių buvo terra incongnita, o tokiu atveju literatūra yra itin paveiki ir puiki mokytoja“, – apie lankytą kursą atsiliepia Sabina.

Ji atmena visame kurse buvusi vienintelė studentė iš kontinentinės Europos. Kiti studentai buvo susirinkę iš Didžiosios Britanijos ar JAV. Tad jai pačiai kartu su dėstytojais tekdavo aiškinti dauygybę Rytų europiečiams rodosi savaime suprantamų dalykų. „Bėgant mėnesiais mačiau, kaip greitai plečiasi bendrakursių akiratis, ir kaip pusvalandis kalbos apie Vidurio Rytų Europos rašytoją gali išties pakeisti jų suvokimą, kas dėjosi šioje Europos dalyje XX a. Pati taip pat daug sužinojau – antroje kurso dalyje apie amerikiečių literatūrą. Nagrinėjome Isaaco B. Singerio, Philipo Rotho darbus, kurie šį kartą jau man buvo visiškai nauji ir tapo įvadu į žydų gyvenimo Amerikoje istoriją ir sociologiją. Ne veltui po magistro baigimo keliaudama Amerikoje visų pirma įsigijau būtent šių autorių knygas“, – pasakoja Sabina.

Prisimena ji ir du itin įsimintinus susitikimus su Jogailos universiteto absolventais – Agnieszka Kosińska ir Andrzejumi Franaszeku. A. Kosinska ilgą laiką dirbo Miłoszo sekretore ir šiuo metu prižiūri Miłoszo butą Krokuvoje, o A. Franaszekas prieš kelerius metus išleido įspūdingo dydžio Miłoszo biografiją. „Abu šie žmonės – turtingos asmenybės, man itin padėję rašant magistrinį darbą. Buvau nustebinta jų geranoriškumo ir skirto laiko, nepaisant jų abiejų įtempto tvarkaraščio. Su A. Kosińska kelis kartus susitikome Miłoszo bute, Bogusławskiego gatvėje, dabar virstančiame biblioteka-archyvu. Iki pat dabar prisimenu tas kelias valandas šilto, atviro ir netikėto pokalbio bei vaikštynes po butą su Miłoszo šlepetėmis, tąkart atnešusio daug džiaugsmo it vaikui. Su A. Franaszeku planuotas valandos pokalbis, užtruko visas keturias – „Tygodnik Powszechny“ redakcijos nariai jau itin nerimastingai žvalgėsi pro duris… Mane sužavėjo A. Franaszeko užsispyrimas ir kantrybė, užsidegimas ir atliktas darbas rengiant išsamiausią kokia tik yra Miłoszo biografiją“, – prisiminimais dalijasi S. Karmazinaitė.

Mergina teigia, kad studijos Krokuvoje ją iš tiesų pakeitė – ir kaip žmogų, ir kaip akademikę. „Šis pokytis – tai visų pirma praturtėjimas žiniomis apie pačią Lietuvą, jos kultūrą ir sąryšius su Lenkija, Krokuva. Neabejotinai, praktiškai nuo nulio tuomet prasidėjo ir mano pažintis su lenkiška kultūra, literatūra, muzika. Reikia pripažinti, kad tuomet mano draugai Lietuvoje bijojo mano „polonizacijos“, tačiau man tai buvo natūrali meilė artimai ir turtingai kultūrai, glaudžiai susijusiai su Lietuva. Atsikračiau daugybės stereotipų apie lenkus, Lenkiją. Visų pirma man tai buvo žmonės su savo kultūra. Be to, be pirmų mano studijų Krokuvoje, nebūtų buvę ir antrų, nebūtų buvę susidomėjimo lenkiška literatūra ir parašyto magistrinio darbo, nebūtų buvę daugelio man artimiausių draugų ir lemtingų susitikimų. Išties Krokuva tapo nemaža mano asmenybės dalimi, o metai, praleisti ten – geriausi studijų, o gal ir gyvenimo metai. Be jų dabar nedaryčiau daugelio dalykų, į kuriuos esu įsitraukusi Lietuvoje ir Lenkijoje. Ir nebūčiau tokia Sabina, kokia esu“, – pokalbį baigia Sabina.

K. Kaupinis: „Studijos Krokuvoje iš manęs padarė savotišką polonofilą“

Su filmu „Triukšmadarys“ kino ekranuose debiutavęs režisierius ir žurnalistas Karolis Kaupinis teigia, kad į Krokuvą jį atvedė magistrinis darbas, kurio tema – „Antipolitikos idėja Vidurio Europos politinėje mintyje“. „Ruošdamasis darbui, itin daug praleidau analizuodamas pačią Vidurio Europos sąvoką. Krokuva atrodė ideali Vidurio Europa, esanti tarpukelėje tarp Vilniaus ir Prahos, kurie abu buvo svarbūs mano darbui. Krokuvoje mano darbo vadovas parekomendavo Bogdaną Szlachtą kaip mano temos specialistą, kuris galėtų rašymo Krokuvoje metu vadovauti darbui. O galutinai apsispręsti padėjo pagal dvišalę Vilniaus ir Jogailaičių universitetų sutartį gauta stipendija magistro darbui rašyti“, – teigia Karolis.

Kaip ir Sabina Krokuvos Jogailos universitete, jis lankė vienintelį kursą, nes visą kitą laiką surijo magistrinio darbo rašymas. Pas Cz. Miłoszo biografą Alexanderį Fiutą lankytas kursas apie Vidurio ir Rytų Europos literatūrą, paties Karolio teigimu, buvo vienas įdomiausių per visas magistro studijas. Šis kursas padėjo ne tik surasti naują prieigą pačiam magistro darbui, tačiau ir patvirtino Karolio prielaidą, kad Vidurio Europai būdinga tam tikra mąstymo ir literatūros tradicija, kuri remiasi ne konkrečia geografija, bet labiau pavardėmis, sukuriančiomis idėjinį regioną. Kursas, kaip pamena Karolis, padėjo jam susipažinti su lenkų literatūra net ir nemokant lenkiškai, nes paskaitos vyko anglų kalba.

„Svarbus buvo supratimas, kad mano ir šio miesto kultūrą jungia itin daug ryšių. Tai padėjo nuolatos jaustis tarsi antruose namuose, tarsi vaikščiočiau Vilniuje, tik dar nematytomis jo gatvėmis“, – prisimena Karolis.

„Manau, kad studijos iš manęs padarė savotišką polonofilą, leido suvokti, kiek daug bendro tarp lenkiškos ir lietuviškos kultūros, leido atsikratyti kai kurių neigiamų stereotipų apie Lenkiją, šiek tiek pažinti kalbą. Krokuva, manau, visam gyvenimui liks kaip vienas iš nedaugelio miestų Europoje, kur jaučiuosi beveik kaip namuose“, – baigdamas pokalbį priduria K. Kaupinis.

J. Dementavičius: „Krokuvoje išmokau gerti kavą“

Tuo tarpu VU TSPMI dėstantis Justinas Dementavičius pasakoja, kad į Krokuvą jį atvedė gana prozaiška priežastis – tiesiog reikėjo pabėgti nuo rutinos, susitelkti į daktaro disertacijos, analizuojančios modernios lietuviškos politinės minties ištakas ir genezę, rengimą. „Be to, disertacijos pirminė idėja turėjo ambiciją daugiau atsižvelgti į lenkiškąjį kontekstą ir išniukštinėti politinės minties istorijos tyrinėjimų padėtį ten“, – teigia J. Dementavičius.

Anot jo, laikas, praleistas Krokuvoje, padėjo jam geriau pažinti kaimyninę šalį. „Krokuvoje išmokau gerti kavą. Lėtai mėgautis ir galvoti, apie tai, ką reikia padaryti ir ką reikia perdaryti savo akademiniame (ir nebūtinai) gyvenime. Tai patikdavo daryti ryte, nes vakare per daug klegesio ir vargiai gali nulįsti prie patraukliausio staliuko. O tie rytiniai sėdėjimai beskaitant kokią knygą dažnai išsitęsdavo iki popietės“, – pasakoja Justinas. Jis teigia Krokuvoje išmokęs ir ieškoti knygų: „Bibliotekose dažnai būdavo tik vienetiniai ir tai sunkiai sulaukiami egzemplioriai, tad tekdavo klaidžioti po skaitytų ir naujų knygų knygynus tikintis, kad ten kas nors atsiras. dažnai neatsirasdavo tai, ko ieškodavai, bet nustebdavai radęs kažką visai kito, taip pat verto skaitymo ar bent turėjimo naiviai viliantis, kad kada nors ateityje pavyks perskaityti.“

„Krokuvoje išmokau matyti namus kaip atskirus gyvenimus. Veik kiekvienas iš jų turi vardą, todėl atsiranda asmeniškas ryšys ir kai praeini pro tą patį namą kelis kartus jautiesi jį kažkiek pažįstąs. Gana nedaug, gal net turistiškai, bet vis tiek žinai, kad tai miesto dvasios dalis, kuri turi savo istoriją. Nepažįstamą, bet viliesi kada nors susipažinti. Tačiau pasirodo, kad pusmetis tam yra per mažai. Juk dar šalia atrandi miestą kaip dėlionę skirtingų rajonų, turinčių kitokią tikrovę, savo užkaborius ir savo grožį“, – byloja Justinas, o jo žodžiai tarsi apibendrina visų pašnekovų mintis – kelias į Jogailos universitetą jiems kartu buvo ir raktas į Lenkiją, į Krokuvos miestą, šis kelias buvo patirtis, kuri formavo, ugdė ir galiausiai lėmė tai, kad pasaulio žemėlapyje jiems atsirado dar viena vieta, kurią drąsiai gali vadinti jei ir ne namais, tai bent savu miestu su prisijaukintomis gatvėmis, namais, Senamiesčio grindiniu ir kavinių staliukais. Miestas yra neatskiriamas nuo universiteto, o universitetas – nuo miesto.

Pašnekovus kalbino Antanas Šimkus ir Donatas Puslys

Bernardinai.lt

Lietuva - Lenkija , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra