Lietuva prie Vasario 16-osios slenksčio

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Knygynuose pasirodė prof. Antano Tylos knyga „Lietuva prie Vasario 16-osios slenksčio“, kurią išleido Lietuvių katalikų mokslo akademija 2004 metais.
Ne paslaptis, kad istoriografija apie Lietuvos nepriklausomybės kūrimosi procesą nėra gausi. Ligi šiol išleistos knygos nagrinėjo Lietuvos politinio elito ir Lietuvos Tarybos veiklą. Pasirodžiusios 1918 metų Nepriklausomybės akto signatarų biografijos tik papildydavo politinio elito nuopelnus atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę 1918 metais, kurių negalima ir nereikia ginčyti. Tačiau nevalia pamiršti, kad visa tauta ginklu gynė naujai susikūrusią valstybę nuo lenkų, bermontininkų, bolševikų ir todėl jos nuopelnai yra tikrai ne mažesni. Prof. Antanas Tyla savo studijoje bando rasti sąsajas tarp elito ir būsimosios valstybės piliečių, atkuriant Lietuvos valstybingumą, parodo, kaip vyko lietuvių tautos mentalinis išsivadavimas iš rusiškojo, iš dalies lenkiškojo ir vokiškojo angažavimosi komplekso.
Neatsitiktinai knyga padalinta į dvi dalis. Pirmoji dalis – studija, pavadinta „Lietuvių tautos persiorientavimas į Lietuvos valstybės piliečius 1917–1918 m.“, antroji – dokumentai, liudijantys lietuvių jungimąsi į valstybę ir pabrėžiantys tautos pritarimą elito vykdomai Lietuvos valstybės kūrimo politikai. Esama ir trečiosios knygos dalies, tačiau ji suvokiama tik mentaliniame lygmenyje. Skaitytojas, skaitydamas pirmąją ir antrąją dalis, pats privalo suvokti tuos esminius skirtumus tarp dviejų nepriklausomų valstybių atkūrimo procesų, vykusių XX amžiuje. Autorius tik lakoniškai pažymi, kad 1918 metais, atkuriant Lietuvos valstybę, „daug ryškesnis tuomet buvo dvasininkijos, ūkininkų, kaimo jaunimo vaidmuo“, lyginant su dabartiniu nepriklausomybės atkūrimu.
Taigi sugrįžkime prie pirmosios knygos dalies. Įvade autorius teigia, kad „Lietuvos valstybės atkūrimas 1918 m. ir jos nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. yra svarbiausi ir reikšmingiausi lietuvių tautos XX a. nuveikti darbai, užtikrinę tiek jos, tiek lietuvių kalbos išlikimą, apsaugą nuo asimiliacijos ir sunaikinimo…“ Todėl būkime iki galo atviri ir pripažinkime, kad minėtų vertybių išsaugojimą užtikrino tik 1918 metų nepriklausomybė, o 1990-ųjų – pastatė lietuvių tautą ties išnykimo praraja. Neabejotinai knygos autorius teisus, kada kviečia gilintis į 1917–1918 metų pilietinės raiškos pradžią ir nagrinėti jos ryšį su vėlesniu laikotarpiu. Juk tik 1918 metais pradėtas formuoti pilietiškumas leido pragyventi sovietmetį ir vėl atkurti valstybę. Kada deformavosi pilietiškumo samprata, sunku tiksliai pasakyti, tačiau 1918 metais sukurta valstybė savo esmėje nėra tapati 1990 metais atkurtai.
Autorius teigia, kad 1918 metais vasario 16-ąją atkurtosios Lietuvos valstybės pilietinė visuomenė formavosi 120 metų Rusijos imperijos vykdomų represijų ir politinės lietuvių savimonės slopinimo sąlygomis. Rusijai taip ir nepavyko Lietuvoje sukurti vienalytės ir patikimos šios imperijos piliečių bendruomenės. Tam trukdė knygnešiai, V. Kudirka skelbė, kad „Lietuva – tėvynė mūsų“, o ne Rusija ir galiausiai 1905 metais vykęs Didysis Vilniaus Seimas pareikalavo Lietuvai autonomijos. Pirmasis pasaulinis karas sudarė sąlygas rastis „gintarinei deklaracijai“, kuri, anot autoriaus, atskleidė grynai proimperinį, prorusišką inteligentijos sluoksnį. Autorius mano, kad su imperija buvo susitapatinta inertiškai. Manyčiau, gal nevisiškai taip. Tiksliau, siekiant praktinės naudos, t.y. etnografinės ir Mažosios Lietuvos vientisumo. Kaip parodė ateitis, šio susiliejimo taip ir nepavyko įgyvendinti.
Rusijos vertinimas visada buvo ir bus svarbus Lietuvai. Imperijos vertinimui karo metais daug reikšmės turėjo griežta vokiečių tvarka. 1916 metais J.Basanavičius rašė, kad visi laukia sugrįžtant rusų. Justinas Staugaitis – kad mūsų kaimiečiai, nešdami sunkų vokiečių okupacijos jungą, ilgėdavosi rusų. Deja, šiandien ne ką toliau esame pažengę. Aptardamas tuos senus  laikus, Z.Ivinskis tvirtino: „Kaimo žmonėms, kurių didelė dauguma neturėjo dar politinės, o daugelis ir tautinės savimonės, atrodė geriausia, jei grįžtų rusai“. Ir tik savanoriai atspindėjo bundančią tautos pilietinę savimonę.
Autorius atkreipia dėmesį, kad tautinę savimonę ugdė mokykla, spauda, katalikų bažnyčia, visuomeninės draugijos ir organizacijos. Nebuvo visuotinės pilietinės savimonės ugdymo programos, tuo labiau nebuvo sąlygų legaliam pilietiškumo ugdymui ir vokiečių okupacijos metu. Pilietiškumo augimas sustiprėjo po lietuvių konferencijos Vilniuje ir jos išrinktos Lietuvos Tarybos veiklos. Autorius toliau nuosekliai analizuoja, kas nulėmė lietuvių konferencijos ir jos iškeltų uždavinių demokratiškumą. Konferencijos demokratiškumą lėmė tai, kad kaizerinės okupacijos laikotarpiu vokiečiai konferencijoje nedalyvavo, ten buvo gan gausus įvairių etnografinės Lietuvos vietų atstovų skaičius. Dalyvių būta iš trisdešimt dviejų apskričių ir dviejų miestų. Iš viso konferencijoje dalyvavo 222 lietuviai, ar bent laikę save lietuviais, arba  remiantys lietuvių politinius siekius. Autorius teigia, kad dalis dalyvių buvo išrinkta tam tikruose susirinkimuose ir kaip pavyzdį pateikia studentą Antaną Kvedarą ir knygnešį Mečislovą Stankevičių. Pavyzdžiai iš esmės labai vykę, nes atspindi Lietuvos susiskaldymą. Visiems žinoma, kokiu keliu pasuko Antanas Kvedaras ir kad gyvenimo saulėlydyje gailėjosi savo ryšių su V.Kapsuku. Nebrandžioje visuomenėje demokratija yra apgaulinga ir gali nuvesti į pražūtį. Būtent 1918 metais buvo išvengta šios žūties ir pilietiškumo praradimo.
Konferencijoje dalyvavo ir keli dvarininkai, tai atspindėjo konferencijos demokratiškumą. Mažas dvarininkijos skaitlingumas aiškinamas tautinės valstybės kūrimu, dvarininkijos sulenkėjimu. Neabejotinai yra dalis tiesos, tačiau esmės reikėtų ieškoti giliau, būtent amžinuose Makiavelio teiginiuose, kad už kiekvieno politinio judėjimo slepiasi ekonominis interesas.
Autorius priede pateikia konferencijos dalyvių sąrašą, iš kurio matyti jų kilmė, gyvenamoji vieta, išsilavinimas, profesija ir amžius. Sąrašas pateikiamas pirmą kartą ir kaip niekas kitas atspindi konferencijos demokratinį pobūdį.
Autorius teisus, konferencija buvo forumas, kuris demokratizavo ir padarė politinį nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimo tikslą viso krašto siekiu, o konferencijoje išrinkta dvidešimties asmenų Lietuvos Taryba buvo įpareigota realizuoti nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimą. Gal atsitiktinai, o gal ir ne, autorius monografijoje apeina partiškumo problemas. Kaip parodė tolesnė Lietuvos raida, būtent kosmopolitinės partijos tapo priedanga svetimų valstybių valiai ir siekiams reikštis. Kaip čia neprisiminti lenkų valstybės finansuojamų plečkaitininkų.
Knygoje autorius pateikia duomenis ir apie Lietuvos moterų bandymus dalyvauti Lietuvos valstybės atkūrime ir tai liudijo visuomenės demokratėjimą. Tiesa, nei Taryboje, nei konferencijoje moterų nebuvo.
Lietuvos Tarybos galios okupacijos sąlygomis buvo ribotos, tačiau buvo bandoma veikti siekiant įgyvendinti užsibrėžtus tikslus.       
Išrinktiems konferencijoje Tarybos  nariams buvo skirtas aktyvus vaidmuo bendraujant su gyventojais. Tarybos nariai buvo pasiskirstę apskritis ir vieną kartą per mėnesį turėjo susitikti su gyventojais. Susitikimus rengti rekomenduota ir konferencijos dalyviams. Tokie susitikimai vyko įvairiose vietose. Knygoje profesorius pateikia 1917–1918 metais vykusių susitikimų sąrašą. Suregistruoti, anot profesoriaus, ne visi susitikimai.
Lietuvos Tarybos autoritetą griovė okupacinis vokiečių režimas: Tarybai buvo primestas 1917 metų gruodžio 11 dienos konvencijas su Vokietija patvirtinantis nutarimas, rekvizicijos, darbo prievolė, baudos, karo valdininkų savivalė ir siaučiantis plėšikavimas, žudymai apiplėšimo tikslais. Gyventojai rašė skundus Tarybai, deja, rezultatai priklausė nuo okupacinės valdžios. Buvo sudaryta komisija skundams tirti iš Tarybos narių: S. Narutavičiaus, J. Smilgevičiaus ir J.Vileišio. Taryba išsiuntė dėl skundų 517 raštų okupacinei valdžiai ir gavo tik 306 atsakymus, iš kurių 155 skundai buvo griežtai atmesti. Okupacinės valdžios nesiskaitymas su Lietuvos Tarybos reikalavimais, keliamais pagal gautus gyventojų skundus, buvo labai žalingas Tarybos prestižui ir buvo gyventojų nepasitenkinimo ja priežastis. Tai suprato ir patys Tarybos nariai ir tai, anot prof. A. Tylos,  buvo viena iš priežasčių nedelsiant skelbti nepriklausomybę. Tiesa, padėtis nelabai pagerėjo nepriklausomybę paskelbus ir net suformavus Laikinąją  vyriausybę. Tai liudija E.Riomerio atsiminimai. Eugeniusz Romer rašo1 :”Opowiadano nam o przygodzie, która spotkała p. prezesa Litewskiej Rady Krajowej Smetonę; siedzial podobno w cukierni Sztralia w Wilnie i gdy muzyka zaczęla grać “Boże coś Polskę”, kazal zaprzestać i zabronił grać dalej, za co zainterpelował go jakiś obecny w cukierni oficer niemecki i uslyszawszy odpowiedż, że polski hymn jest nie na miejstu w Wilnie, wyciął panu prezydentowi policzek. O ilie to prawda, nie wiem, ale opowiadanie pochodzi niby od naoczniego świadka.” (Mums papasakojo nuotykį, kuris atsitiko Lietuvos valstybės tarybos pirmininkui p. Smetonai; panašu, kad sėdėdamas Štralio kavinėje Vilniuje, jis, kai pradėjo groti „Dieve, kuris Lenkiją“, liepė nustoti ir uždraudė groti toliau. Už tai kažkoks buvęs kavinėje vokiečių karininkas, kad lenkų himnas nepageidaujamas Vilniuje, skėlė p. Prezidentui antausį. Kiek čia tiesos, nežinau. Tačiau tai pasakojo  neva įvykio liudininkas).
Pasirodo, Štralio kavinėje sėdėdavo ne tik Donatas Malinauskas, bet ir Antanas Smetona ir, matyt, nerado geresnės vietos savo idėjoms ir siekiams propaguoti. Ir tai teigiu ne juokais, nes būtent kavinėse čekai ir pradėjo savo tautinį atgimimą, o lietuviai tik pasinaudojo jų patirtimi. Po 1918 metų vasario 16 dienos nepriklausomybės paskelbimo lieka tik stebėtis Lietuvos valdžios silpnumu ir stebėtis tautos drąsa ir ryžtu ginti Lietuvos laisvę. Visa prof. A.Tylos surinkta dokumentinė medžiaga liudija tautos siekimą apginti savo ir Lietuvos laisvę.
Nors Tarybos galios buvo ribotos,  pamažu prasidėjo lėtas Tarybos, kaip vienintelės lietuviams atstovaujančios institucijos ir Lietuvos valdžios, pripažinimas. Be skundų dėl vokiečių okupacinės valdžios veiksmų, daugelį domino ir Tarybos politinė veikla. Pagrindinė Tarybos veiklos kryptis – visiška nepriklausomybė. Taip ją matė ir Lietuvos gyventojai. Jie rašė Tarybai politinius pareiškimus, kartais kultūrinio pobūdžio prašymus, kartais smerkdavo socialistus ir jų žalingus darbus valstybei (p.172, 1918 metų pabaiga, Skaudvilės apylinkės gyventojų pareiškimas Lietuvos Valstybės Tarybai ir socialistų bolševikų pinklės) . Prof. A.Tyla nurodo, kad rasti 82 prašymai ir korespondencijos apie susirinkimus, kuriuose buvo vertinama politinė Tarybos veikla ir padariniai. Knygoje pateikti trys pareiškimai Tarybai iki Nepriklausomybės paskelbimo, visi kiti septyniasdešimt devyni po 1918 metų vasario 16 dienos. Tai rodo, kad tauta patikėjo Tarybos siekių realumu. Prašymus ar pareiškimus rašė ir siuntė visuomeninės organizacijos, draugijos, miestų gyventojai, parapijos, seniūnijos, kaimai, paskiri asmenys, įvairios lietuvių grupės, susitelkusios pareikšti savo poziciją dėl Lietuvos Tarybos veiklos. Kad tai buvo masinis procesas, liudija knygoje pateikiami duomenys. Pavyzdžiui, 1918 metais balandį  Linkuvoje vykusiame politiniame mitinge dalyvavo apie 3000-4000 vietos ir gretimų parapijų gyventojų. Prof. A. Tyla pateikia politinių pareiškimų analizę pagal siuntėjus ir apskritis. Ne visuose regionuose gyventojų aktyvumas buvo vienodas. Aktyviausiai politines nuostatas reiškė Aukštaitijos ir  Suvalkijos gyventojai. Lietuvos gyventojai, stebėdami Tarybos darbą, nuo 1917 metų pabaigos nekantriai laukė visiškos nepriklausomybės paskelbimo, o ją paskelbus džiaugėsi. Tiesa, ne visi. Autorius teisingai pastebi, kad pradėjus grįžti iš Rusijos karo pabėgėliams, prasidėjo bolševikinė Tarybos kritika, siekimas ją pakeisti prorusiška. Veikė ir priešiška lenkų politinė bendruomenė, kuri savo veiklą koordinavo su Lenkijos politinėmis jėgomis ir stengėsi diskredituoti Tarybą, jos veiklą, visus okupacinės valdžios nesiskaitymo su Taryba atvejus paversdama jos žeminimo ir niekinimo argumentais. Manyčiau, vienas didesnių studijos trūkumų yra tai, kad joje nėra tuometinės lenkų spaudos analizės. Tai neabejotinai monografiją padarytų svaresnę ir leistų į diskusiją įsitraukti ir lenkų istorikams.
1918 metų vasarą ir rudenį okupacinė valdžia, diskredituodama Tarybą, jos reikšmę ir veiksmingumą, pradėjo arklių, grūdų, miško rekvizicijas. Birželį buvo sustabdytas „Lietuvos aido“ spausdinimas. Nenuostabu, kad 1918 metų vasarą Petras Leonavičius teigė, kad jo sutiktų žmonių dauguma buvo prieš Tarybą, ir tik paaiškinus situaciją, žmonės persimainydavo. Tarybą diskreditavus, buvo žlugdoma ir Lietuvos nepriklausomybės įgyvendinimo iniciatyva. Apsauginė  Uracho–Mindaugo II  akcija skaldė pačią Tarybą ir visuomenę iš vidaus. Tiek Tarybos, tiek jos narių diskreditavimo atgarsius girdime ir šiandien. Monografijoje pateikti tik keli Lietuvos Tarybą ir jos  narių diskreditavimą liudijantys  faktai, bet nėra abejonių, kad jų būtų galima surasti  ir daugiau lenkų ir bolševikinėje spaudoje. Ypač pastarieji mėgo kalbėti liaudies vardu. Šiame kontekste yra įdomus autoriaus publikuojamas Mečislovo Stankevičiaus  raštas (1918 m. sausio 12 d.) „Lietuvos Tarybai Vilniuje“, kuriame rašoma: “Bet štai per Naujus Metus Onušiškio klebonas kunigas Puzarevskis zakristijoje pranešė žmonėms, kad jis neseniai matėsi su p[onu] D[onatu] Malinausku, Liet[uvos] Tarybos nariu, iš kurio sužinojęs, būk jau Lietuva pagarsinta, kad valdysiąs ją karalius liuteronis, kad būsianti Lietuvoje militarinė konvencija, kad geležinkeliai ir muitai būsią vokiečių rankose. Dar nuo savęs klebonas pridėjo, kad Lietuva būsianti gal vokiečių kolonizuojama. Žmonės nusiminė, sakydami, kad jeigu iš tikrųjų taip esa, tai Taryba bus Lietuvą vokiečiams pardavusi. Tuojau jie kreipėsi  į mane su išmetinėjimais, kad aš juos  užvilęs, // [ 1v ] kad neišpildęs jų reikalavimų. Kadangi aš negalėjau jiems visko išaiškinti, kaip čia tas viskas atsitiko, tai jie man paliepė kuo greičiau važiuoti į Vilnių ir Tarybai pranešti, kad jeigu jau negali būti Lietuvoje prezidentas, tai bent [kad būtų] karalius katalikas, jeigu jau negalima išvengti militarinės konvencijos, tai kad kariuomenė būtų mokama lietuvių kalboje, kad geležinkeliuose tarnautų žmonės lietuviškai kalbantieji, o apie muitus mes nesuprantame, kad vokiečiai paliautų miškus kirtę ir kad uždrausta būtų ir dvarininkams miškus išpardavinėti, kad neleisti vokiečiams  Lietuvoje kolonizuotis. Žmonės prašo, kad Taryba daugiau rašytų apie save laikraščiuose, kad apie jos darbus nereikėtų žmonėms klausinėti pas žydelius ir lenkus, kurie tik iš lietuvių šidija, ir apskritai kad didesnių žingsnių Taryba be žmonių žinios nedarytų“.
Šioje citatoje kvintesencija: tai ir Tarybos subtilus šmeižtas, tai lenkų ir vokiečių intrigos, jų savivalė, sunkumai kuriant nepriklausomą valstybę, ir neapykanta dvarininkams, ir lietuviškojo nacionalizmo užuomazgos, ir, svarbiausia, paprastų lietuvių noras būti laisviems. Kad ir kaip dabartiniai istorikai besistengtų parodijuoti Donato Malinausko asmenį ir jo reikšmę tautiniam atgimimui, faktai turėtų liudyti tiesą. Iki 1918 metų vasario 16 dienos iš trijų paskelbtų pareiškimų Tarybai – vienas buvo iš Donato Malinausko gyvenamųjų apylinkių. Vadinasi, jo ilgametis darbas savame krašte nenuėjo veltui ir jo kraštiečiai vieni pirmųjų Lietuvoje patikėjo Tarybos siekiais ir darbais, ėmė ją remti.
Nebuvo Lietuvos Taryba ir ponai ministeriai visateisiai krašto šeimininkai. Tai liudija prelatų Maironio, Januševičiaus ir prof. Paltaroko sveikinimas, išsiųstas telegrafu iš Kauno į Vilnių vokiečių kalba. Ką gi, cenzūra yra cenzūra.
Dokumentinėje dalyje pareiškimai, rašyti Lietuvos gyventojų, liudija, kad tauta rėmė Tarybą ir jos  darbus. Gyventojai nurodydavo kliūtis nepriklausomybei pasiekti: bolševikinę propagandą, vokiečių savivalę, lenkų intrigas ir taip toliau. Stebina parašų gausa dokumentuose, kurie patvirtina, kad laisvės siekė visa tauta.
Trumpai apie knygos privalumus ir trūkumus. Pirmą kartą Lietuvos istoriografijoje remiantis gausia lietuviška faktografine medžiaga buvo pabandyta pažvelgti į 1917–1918 metus, kaip į bendrą nacionalinį judėjimą.  Gausi faktografinė medžiaga neabejotinai turi paskatinti rajonuose dirbančius istorikus tęsti pradėtą darbą – analizuoti šios konferencijos dalyvių biografijas ir veiklą. Monografijos dokumentinėje dalyje kiekvienas pilietis gali ieškoti savo giminės sąsajų su procesais, vykusiais 1917–1918 metais, tai ypač svarbu dabar, kai šiandieninė mokykla klaidžioja kosmopolitizmo džiunglėse ir pamiršo ugdyti savo valstybės piliečius. Gal paskelbta dokumentinė medžiaga nors daliai lietuvių atgaivins jau mirusius tautinės savigarbos jausmus. Knygos privalumu reikia laikyti ir tai, kad autorius gausia dokumentine medžiaga nedviprasmiškai parodo, kad tautiniam ir valstybės atgimimui iš esmės vadovavo dvasininkija. Gal todėl jų prikelta tauta išlaikė sunkius išbandymus ir sovietinę okupaciją. Vargu ar sovietmečio atgimimas gali prilygti pirmajam, dvasininkijos remtam ir daugiausia jos organizuotam. Nėra abejonių, kad yra būtent taip, o ne kitaip.  Skaitytojas neabejotinai verčiamas susimąstyti, kas nušalino dvasininkiją nuo tautinio atgimimo ir valstybės kūrimo procesų XX amžiaus pabaigoje.
Dokumentai patvirtina, kad etnografinės Lietuvos atgimimą rėmė Minsko, Prūsijos (p. 168), Varšuvos, Suvalkų gubernijos ir kitų kraštų lietuviai. Rygos lietuviai linkėjo Lietuvos vadams suvienyti Mažąją Lietuvą su Didžiąja į vieną Lietuvos valstybę (p.170–171).
Konferencijos dalyvių sąrašo paskelbimas yra labai vertingas. Tačiau jame nurodyta dalyvių kilmė gali neatitikti realybės. Kodėl dalis kunigų nenurodė savo kilmės? Kas vis dėlto pagal kilmę buvo kunigas Vladislovas Mironas?
Knygos trūkumai yra bendri visai lietuvių istoriografijai, analizuojančiai šį laikotarpį. Buvo pasitenkinta tik lietuviška faktografine medžiaga, pamirštant lenkų ir kitų mūsų kaimynų turimąją, kurioje oponuota Lietuvos valstybingumo atkūrimui. Prie trūkumų priskirčiau ir tai, kad knygoje nėra takoskyros tarp demagoginių bolševikinių ir tautinių mitingų bei susirinkimų. Gaila, kad konferencijos dalyvių pateiktame sąraše nenurodyta partinė priklausomybė, nors skaitytojui būtų labai svarbu žinoti, kokiu keliu pasuko konferencijos dalyviai –  broliavosi su Kapsuku ar ne, kaip jie toliau sukosi politikos verpetuose.  Nėra abejonių, kad tai padaryti būtų sunku, tačiau verta, kad bolševikinė demagogija negalėtų atgimti jokiu pavidalu, o kad ji atgimsta, rodo šiandienos įvykiai Lietuvoje.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra