Lietuva praturtėjo viduramžių dailės kūriniais

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Jau kuris laikas Trakų parapijiečiai mato bažnyčios vidaus ir lauko sienų tinko atidengimus ir visiems žinoma rūpi kas ten būta. Ta proga „Trakų žemė“ kreipėsi į Lietuvos dailės akademijos dailės istorijos ir teorijos katedros vedėją dr. doc. Giedrę Mickūnaitę, prašydama  paaiškinti mūsų skaitytojams kas yra atrasta Trakų bažnyčioje. Žemiau spausdiname jos  komentarą.
Vykdant istorinius tyrimus Trakų parapinėje bažnyčioje atidengta XV amžiaus sienų tapybos fragmentus. Nugramdžius keliasluoksnį tinką pasirodė šventųjų figūros, vynmedžiai ir granatmedžiai, įrašų, draperijų ir ornamentų fragmentai. Neabejojama, kad tinkas dengia dar nežinomus atvaizdus. Dailės istorikams šis atradimas nebuvo netikėtas – XVII amžiaus pirmos pusės Lietuvos Bažnyčios istorikai Simonas Mankievičius ir Albertas Vijūkas Kojelavičius mini, kad šios 1409 metais Vytauto funduotos bažnyčios sienos buvo „senoviškai graikišku būdu“ ištapytos. Tie patys autoriai pažymi, kad dalis tapybos išnyko – šiandien žinome, buvo užtinkuota – šventovę perstatant XVII amžiaus pradžioje ir, matyt, vėlesniais laikais.
Nors atidengti tik atskiri fragmentai ir dar anksti kalbėti apie tapybos siužetus, neabejotina, kad Lietuva atrado itin vertingą meno kūrinį, savo reikšme prilygstantį garsiajam Liublino pilies Švč. Trejybės koplyčios dekorui. Žinoma, kad viduramžių Lietuvos valdovai mėgo bizantinę dailę, o Jogailai tapus Lenkijos karaliumi iš Lietuvos kviesti meistrai dirbo Krokuvoje, Liubline ir kituose Lenkijos miestuose. Ši tradicija gyvavo per visą XV amžių, deja, Lietuvoje – bizantinę tapybą eksportavusioje šalyje – tokių dailės kūrinių išliko labai nedaug. Kadaise freskomis buvo dekoruoti Trakų salos pilies interjerai, tinko su dažų sluoksniu randama Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, o vienintelis didesnis fragmentas – Nukryžiuotasis su Švč. Mergele Marija ir šv. evangelistu Jonu Vilniaus Katedros kriptoje.
Trakų bažnyčioje atidengta tapyba laikytina trūkstama vėlyvųjų viduramžių bizantinės kultūros grandimi, kadaise klestėjusioje nuo rytinių Juodosios ir Viduržemio jūrų pakrančių iki Gotlando salos Baltijos jūroje. Pagaliau šią jungtį iliustruojančių dailės pavyzdžių rasta ir Lietuvoje. Taigi šalis dažnai save vadinanti tiltu tarp Rytų ir Vakarų ima atrasti XV amžių siekiančius šio tilto polius.
Lietuvos praeities tyrinėtojai ir mylėtojai taip pat turėtų būti suinteresuoti šios tapybos atidengimu ir konservavimu. Viena vertus, tai neįkainojamas meninis turtas, kita vertus, prisimintina, kad XVI amžiaus pradžioje lenkų kronikininkas Martynas Kromeris minėjo, ant Trakų bažnyčios sienos matęs Vytauto portretą. Žinant, kad fundatoriaus Jogailos atvaizdas puošia Liublino koplyčios sienas, tikėtina, kad Vytauto portretas buvo nutapytas Trakų bažnyčioje. Galbūt tolesni sienų tapybos tyrimai užpildys dar vieną tuštumą Lietuvos istorijoje, tiesa, iki to laiko dar reikia ilgai ir kantriai valyti sienų tinką, konservuoti ir kruopščiai tyrinėti atrastą meninį paveldą.
Dr. doc. G. Mickūnaitė, dailės istorikė, Vilniaus dailės akademija
BŪTINI  MENOTYRINIAI TYRIMAI, – SAKO  DR. BIRUTĖ  RŪTA VITKAUSKIENĖ
„Trakų žemės“ prašymu dailės istorikė atkreipia  Trakų visuomenės dėmesį į netikėtai atsiradusią Trakų bažnyčios meno vertybę, kuriai  pristatyti  būtini finansiniai ištekliai, o konkrečiai  sąmatoje būtina numatyti menotyrinius darbus.
Dr. doc. G. Mickūnaitė, dailės istorikė, Budapešto Europos universiteto Viduramžių katedros absolventė, jau turinti didelę patirtį, tyrinėjant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės viduramžių kultūrą (ypač Vytauto laikus) savo iniciatyva nuvyko į Trakų parapinę bažnyčią ir nufotografavo šiuo metu atidengtus sieninės tapybos fragmentus. Peržiūrėjus šią medžiagą iš karto galima konstatuoti, kad tokiai sieninei tapybai Lietuvoje analogų nėra. Tik Viduramžių ir Bizantijos dailės specialistas, įsigilinęs į fragmentiškai išlikusių siužetų piešinius ir įrašus, gali nustatyti jų kilmę, stilių, turinį ir laikotarpį. Naujųjų Trakų bažnyčioje po vėlesniu tinku išlikusios XV a. freskos – unikalus vietinės sieninės tapybos reliktas. Šios freskos, jas visapusiškai ištyrus, identifikavus siužetus, sugretinus jas su kaimyninių kraštų palikimu, Trakų bažnyčią išgarsintų ne mažiau, negu Stebuklingasis Dievo Motinos paveikslas ar Trakų parapinės bažnyčios lobyno vertybės. Toks retas kūrinys – bizantiško stiliaus tapyba katalikiškoje bažnyčioje – pritrauktų naujus turistų pulkus ir menu bei kultūra besidominčius žmones ir specialistus. Neišnaudoti tokio paminklo traukos potencialo – ypač prieš 2009 m. renginius – būtų nedovanotina klaida.
Naujai atrastoms freskoms reikia visapusiško ir profesionalaus ištyrimo. Šiuo metu menotyriniai tyrimai Trakų bažnyčios restauracijos sąmatoje nenumatyti. Viduramžių ir Bizantijos dailės ir ikonografijos specialistų Lietuvoje beveik nėra, nes jiems paruošti reikalinga speciali techninė ir intelektualinė bazė. Todėl rekomenduoju Vilniaus dailės akademijos Dailės istorijos ir teorijos katedros vedėją dr. G. Mickūnaitę, kaip bene vienintelę turinčią reikalingą kvalifikaciją (Viduramžių dailės studijos Vengrijoje, stažuotės kitose Vakarų Europos ir JAV mokslinėse įstaigose ir bibliotekose, humanitarinių mokslų daktaro laipsnis šioje srityje, lotynų ir graikų kalbos) Trakų bažnyčios freskų menotyrinei ir ikonografinei analizei atlikti.
Giedrės Mickūnaitės nuotr.
1 Draperijos
2. Laiminanti ranka
3. Neržinomas šventasis
4. Juozo Vercinkevičiaus nuotraukoje dr. doc. G. Mickūnaitė

Nuo redakcijos. Spausdindami šias žymių Lietuvos dailės istorikių  publikacijas tikimės ne tik visuomenės, bet ir Trakų rajono valdžios  dėmesio. Kas bus daroma, informuosime skaitytojus. 

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra