Lietuvą pamilusi jakutė

Autorius: Data: 2014-07-04, 07:54 Spausdinti

Gedulo ir vilties dieną Rumšiškių buities muziejuje prie jurtos tradiciškai susirinko lietuviai ir jakutai, susibičiuliavę tolimoje Sibiro tremtyje. Nemažai jakutų bilietui į Lietuvą surinko visas savo santaupas, kai kuriems pagelbėjo vaikai. Tarp būrio jakutų jau ne visi tiesiogiai susiję su lietuvių tremtiniais, nemažai jų žino Lietuvą iš giminaičių, draugų. Viena jų – dailininkė A.Bočkariova, pamilusi Lietuvą iš sunkios lemties draugų pasakojimų.

Tačiau būsimosios dailininkės dėmesį prikaustė giminės šaknys: praleistos dienos archyve jai atskleidė įdomią šeimos genealogiją, kuri nuvedė iki šlovingų Jakutijos herojų. Gali būti, kad domėjimasis šeimos istorija, etnologija buvo lemtingas einant dailės link. Dirbdama archeologijos muziejuje A.Bočkariova gilinosi į žmonijos istoriją, tai vėliau ėmė vaizduoti savo kūryboje. Taigi menininkės paveiksluose persipina tradicinis realizmas, filosofinis simbolizmas ir šiuolaikinė etnografija. „Man labai svarbūs mūsų tautos papročiai, stengiuosi juos kuo tiksliau pavaizduoti tikėdamasi juos išsaugoti, o ir kitiems parodyti,“ – teigia dailininkė.Dailininkė Aleksandra Samsonovna Bočkariova Inoketjeva Suraldima – spinduliuojanti harmoniją asmenybė. Gimusi ir užaugusi toli nuo didmiesčių nutolusiame Jakutijos kaime ji po mokyklos ėmė dirbti melžėja. Taip pat labai domėjosi sportu, išbandė įvairiausius, ypač domino ekstremalus sportas, išmoko gulėti ant stiklo šukių.

Esate įdomaus likimo menininkė, nes, regis, pradžioje ėjote kitu keliu, tačiau neveltui sakoma, kad tų kelių – toli gražu ne vienas, tereikia įsiklausyti į savo širdį ir pasirinkti kuriuo eiti.

Taip, pradžioje mano gyvenimas klostėsi įprasta Jakutijos kaimo vaga, atrodė, kad ir aš nueisiu tėvų, kolūkiečių, pėdomis. Kaip ten bebūtų esu laiminga, kad gimiau Jakutijoje, kur tokia graži gamta, upės slėniai, kalnai.

Taigi gimiau ir augau gūdžiame kaime daugiavaikėje šeimoje, anksti pradėjau dirbti. Po mokyklos buvo toks komjaunimo planas: mokykla- darbininkiška patirtis- mokslas, pradėjau dirbti melžėja. Beje, man patiko tie naminiai gyvūnai, todėl nebuvo sunku, netgi primelždavau daugiausiai. Kai galėjau stoti į aukštąją mokyklą, nuvežiau dokumentus į Jakutsko universiteto sporto fakultetą, tačiau po kelių dienų dokumentus atsiėmiau.

Pajutau, kad troškimas piešti, perteikti aplink mane tvyrantį grožį stipresnis. Įstojau į dailės mokyklą. Puikiai ją baigusi, mokslus tęsiau Vladivostoko dailės institute. Man labai pasisekė, sutikau puikius mokytojus, kurie pabrėžė, kad dailininkas – ne mokantis piešti, maišyti ir tepti dažus pagal tam tikras taisykles, tai – ir filosofas, ir istorikas, ir psichologas, ir anatomas. Jis turi būti itin plataus akiračio, jautri asmenybė, mokantis girdėti ir save, ir aplinkinius, kad sugebėtų perduoti ne vien vaizdą, bet ir išgyvenimą, jausmą, mintį.

Išties, jūsų darbų skalė labai plati: nuo realizmo iki simbolizmo.

Taip, mano darbai įvairūs ir viskas priklauso, kokiuose dvasiniuose išgyvenimuose juos kūriau, ką norėjau pasakyti. Kai, tarkim, piešiu gamtoje etiudus, stengiuosi perteikti tos dienos nuotaiką, vėjo judesį, debesų kryptį, lietaus ošimą, šviesą ir šešėlius, rudens, pavasario, vasaros spalvas.

Bet ilgiausiai trunka atšiauri žiema, tuo metu gamtoje nepapieši.

Taip, žiemą sudėtingiau. Tačiau jei lauke yra 20 ar 30 laipsnių šalčio, aš dar piešiu gamtoje, mums tai nėra labai šalta. Kartais taip įsijaučiu, kad nebejaučiu šalčio ir prarandu laiko pojūtį, taip kartą vos nenušalau kojų.

30 laipsnių šalčio ir jūs piešiate gamtoje? Tai kada yra per šalta?

Kai 50, 60 laipsnių žemiau nulio, tuomet yra šalta ir gamtoje nepapieši.

Man regis, toks šaltis jau sukausto ir mintis, nors gal kaip tik išgrynina nuo nereikalingų, gal tuomet, kai aplink tvyro toks šaltis ir akinančiai balta erdvė, atsiveria simbolizmo pasaulis.

Galbūt, tuomet įsijungia vaizduotė. Buvau M.K.Čiurlionio muziejuje Kaune, labai norėjau pamatyti šio dailininko kūrinių originalus, nes albumą anglų kalba jau esu senai įsigijusi, man pažįstamas Čiurlionis. Tačiau muziejuje išgyvenau nepaprastų išgyvenimų, tarsi vėl jį iš naujo atradau, jo simbolizmas man labai artimas.

O koks jūsų akimis pasirodė Kaunas?

O, labai mielas miestas, čia – puikus oras, lengva kvėpuoti. Jūsų miestas man primena Italiją, gal dėl architektūros, bet ir šiaip turi kažkokių sąsajų. Nuostabus senamiestis, akmenimis grįstos gatvės, kurios mums, jakutams, neįprastos. Mūsų senamiesčio gatvės – iš medžio, nes dėl įšalo žemė juda ir akmenys susmegtų.

Ir apskritai, sutikau daug gerų žmonių. Niekaip negaliu pamiršti Rumšiškių buities muziejuje sutiktos vienos lietuvės moters, buvusios tremtinės, šviesiu, saulėtu veidu. Man ji taip priminė ir mūsų krašto ilgaamžes senoles, sukaupusias išmintį ir šamaniškas patirtis. Taigi nors mūsų kraštai ir labai skiriasi, svarbiausieji dalykai išlieka panašūs, kaip ta senolė ar artimas savo simboliais Čiurlionis.

Rumšiškių buities muziejuje buvo surengta ir jūsų kūrinių paroda.

Taip, vagone, tokiame pat, kuriais į Sibirą buvo vežami ir lietuviai, ir jakutai: juose nemažai mirė nuo oro stygiaus, ligų, bado. Norėjau, kad mano tapybos darbai bylotų apie jūsų ir mūsų – regis, skirtingų tautų, su savitais papročiais – bendrus likimus.

Ar Jakutske gyvenate ir dirbate kaip laisva menininkė?

Taip, kuriu, rengiu parodas, parduodu savo darbus, tapau pagal užsakymus, nes mūsuose šiuo metu gana populiarūs profesionalaus dailininko sukurti portretai. Prieš juos tapydama išklausau giminės istoriją, kurią stengiuosi kaip nors atspindėti ir paveiksle.

Apskritai, Jakutijoje šiuo metu tikras etnografijos renesansas, aktyviai domimasi ornamentų simbolika, nors ji, tarkim, mūsų sidabro juvelyrikoje niekada nebuvo dingusi. Jakutės moterys papuošalais ne tik puošiasi, atidžiai įsižiūrėjus galima sužinoti pasipuošusios moters viltis, lūkesčius, baimes, nes kiekvienas papuošalas perteikia informaciją.

Beje, papuošalus mes vertiname sukurtus ne iš aukso, bet sidabro, jis – švarus, taurus, pas mus jo yra ir jis kažkiek primena sniego tviskėjimą, ilgą žiemą – metą, kai mes siuvame, siuvinėjame, kuriame tuos pačius papuošalus.

Beje, Rumšiškių buities muziejuje mačiau, kad jūsiškiai augaliniai motyvai susišaukia su mūsų ornamentais. Na štai, ir dar vienas panašumas.

Išties, man čia labai patiko, šilti, draugiški žmonės – perėję sunkius tremties, šalčio ir bado, išbandymus, išlaikė savo širdyje gerumą. Tačiau šiomis dienomis svarbu, kad žmonės išlaikytų ir kitus – gyvenimo prabangoje, šlovės, pinigų – išbandymus, jie taip pat atskleidžia žmogaus veidą.

Kalbino Enrika Striogaitė

Tremtis , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra