Lietuva – karalystė ar kunigaikštystė?

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Šiais metais švenčiame Mindaugo karūnavimo 750-ies metų sukaktį. Šios sukakties minėjimas savotiškai parodo, jog visai neišmanome savo istorijos.

Vieni skelbia, kad tai – Lietuvos valstybės įkūrimo 750 metų sukaktis, kiti – karalių Mindaugą pristato kaip valstybės įkūrėją, treti – kaip vienintelį Lietuvos karalių.

Jogaila – Lietuvos karalius

Pripažinkime, kad istorija per daug svarbi, kad ją paliktume istorikams. Ypač tokiems, kaip lenkų istorikas Janas Dlugoszas, vyskupo Zbignievo Olesnickio sekretorius, iš kurio Dlugoszas perėmė teokratines viduramžių idėjas ir neapykantą Lietuvai (1). Ta neapykanta netgi paskatino jį falsifikuoti dokumentus bei į savo rašinius įtraukti nebūtas istorijas, pavyzdžiui, Jogailos ir vokiečių ordino Didžiojo
Magistro 1410 m. gruodžio mėnesio pokalbį. Tokio pokalbio iš tiesų nebuvo (2).

O mintis, kad Mindaugas buvo vienintelis Lietuvos karalius, neišlaiko kritikos. J. Dlugoszas buvo bene pirmasis istorikas, pavadinęs Jogailą didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Pats Jogaila to titulo nevartojo. Jo antspauduose buvo įrašas Lietuvos karalius. Vėliau, Jogailai tapus Lenkijos karaliumi, jis naudojo antspaudą Lietuvos ir Lenkijos karalius.

Savo Naujojoje Prūsijos kronikoje, kurią J. Dlugoszas naudojo kaip šaltinį kuriamam Lenkijos metraščiui, Vygandas iš Marburgo Jogailą tituluoja karaliumi.

Atrodo, kad dauguma iš mūsų istorikų buvo paliesti menkavertiškumo komplekso bei kritiškai nepažvelgė į akį rėžiančias J. Dlugoszo antilietuviškas nuostatas ir pradėjo eiti jo pramintu keliu, toliau žemindami Lietuvą ir jos valdovus.

Ir tik dabar kai kurie istorikai vėl prisiminė Jogailos titulą ir vartoja mūsų valdovams priklausančius titulus.

Eiliuotoje Livonijos kronikoje Mindaugas vadinamas karaliumi

Prisiminkime, kad jei valstybė tampa karalyste, jos valdovai tampa karaliais.

1250 metais, prieš Mindaugui gaunant karaliaus titulą iš popiežiaus, jis kreipėsi į Ordino magistrą Andrių, kviesdamas jį pokalbiui. Magistras Andrius sutiko ir su gausia palyda nujojo į Mindaugo dvarą.

Štai kas rašoma Livonijos eiliuotojoje kronikoje apie šį susitikimą:

„Dabar aš apsakysiu jums kitus nuostabius dalykus, kurie nutiko Livonijos magistrui. Jis buvo gerai žinomas Lietuvos karaliui Mindaugui, kuris valdė tos žemės žmones. Ir taip nutiko, kad karaliaus pasiuntinys atvyko pas magistrą, pranešdamas, kad karalius Mindaugas būtų patenkintas, jei jam pasitaikytų laimė pamatyti magistrą. Už tą jis būtų amžinai dėkingas. Toks tad buvo karaliaus pasiuntinio prašymas. Magistras, išklausęs pas jį atvykusio pasiuntinio, pasitarė su savo (Ordino) broliais ir jojo per daugelį plačių dykynių, kol pasiekė karaliaus Mindaugo valdas. Jis buvo priimtas kaip ir tinka didžiūnui. Karalienė irgi priėjo prie jo ir šiltai pasveikino jį ir visus brolius, kurie su juo atvyko. Vėliau, atėjus laikui valgyti, netrūko nieko, tinkamo tokiai progai. Jie gerai priėmė savo svečius. Po to, kai jie pavalgė ir kurį laiką pasėdėjo prie stalo, karalius padėkojo Livonijos magistrui, pas jį atvykusiam. Kai magistras išklausė karaliaus žodžių, jis maloniai prabilo, kreipdamasis į Mindaugą, Lietuvių karalių: „Jei tu tapsi krikščioniu, aš tau suteiksiu didelę garbę. Aš tau išrūpinsiu karūną, nebent numirčiau“.“

Tai ištrauka iš eiliuotosios Livonijos kronikos aiškiai parodo, kad jau ir tais laikais Livonijos ordino magistras laikė Mindaugą karaliumi, nors jis dar nebuvo gavęs karūnos iš popiežiaus.

Deja, praėjus beveik aštuoniems šimtams metų kai kurie mūsų istorikai ir šiaip rašeivos nori būti šventesni už popiežių, pripažindami karaliais tik tuos, kurie gavo karūną iš popiežiaus. Jie užmiršta, kad yra imperatorių bei karalių, negavusių karūnų iš popiežiaus, bet visas kultūringas pasaulis juos tokiais laiko. Prisiminkime kad ir Japonijos bei Anglijos valdovus.

Mindaugas – ne vienintelis karalius

Vėliau Lietuvos valdovas Vytenis Naujoje Prūsijos kronikoje taip pat vadinamas karaliumi. Gediminas savo laiškus pasirašydavo „Gediminas, dieviškąja apvaizda lietuvių ir rusų karalius“. 1323 metais Rygos miesto taryba kreipėsi į Gediminą šiais žodžiais: „Šviesiajam valdovui viešpačiui Gediminui, Dievo malone lietuvių ir rusų karaliui“. Popiežius Jonas XXII 1324 m. birželio 1 dieną rašo: „Žymiajam ir kilniajam vyrui Gediminui, lietuvių ir daugelio rusų garsiam karaliui“.

Hermanas iš Wartbergės savo Livonijos kronikoje Kęstutį taip pat vadina karaliumi. Jis rašo: „Tais pačiais (1375 m. – Autoriaus pastaba.) metais, tuojau po prūsų (Prūsijos kryžiuočių) Kęstutis, lietuvių karalius, su trimis savo brolio karaliaus Algirdo sūnumis“.

1371 metais savo laišką Konstantinopolio patriarchui, rašytą graikų kalba, Algirdas pradeda: „Nuo lietuvių karaliaus Algirdo pasveikinimas patriarchui“.

Taip pat manau, kad nereikia įrodinėti, jog Vytautas tikrai buvo karalius. Tai turėtų būti aišku ir tiems, kurie nelabai garai išmano istoriją.

Kada Lietuva tapo valstybe?

Taip bandydami įrodyti, kad ne vienas, bet dauguma Lietuvos valdovų turėjo karaliaus titulą, trumpam grįžkime prie Lietuvos valstybės pradžios. Prieš nagrinėdami šį klausimą, susitarkime dėl valstybės apibrėžimo. Žinomos dvi pagrindinės nuostatos, apibrėžiančios valstybę – platesnė ir siauresnė. Platesniojo apibrėžimo žodžiais, valstybė – tai sistema, sutelkianti tris elementus – tautą (gyventojus), teritoriją ir valdžią (13). Toliau vartosime šią platesniąją nuostatą.

Žinome, kad yra rašytinių šaltinių, kuriuose minima Lietuvos valstybė dar iki Mindaugo. Pirmą kartą mūsų šalies vardas paminėtas Saksonijos kronikose 1009 metais, kai kalbama apie šv.Brunono nužudymą. Wibertas aprašo karaliaus Netimero valdomą, kelių hierarchinių sluoksnių valstybę. Anot Wiberto, šv. Brunoną nužudė „šios žemės kunigaikštis“ (dux illius terrae), pavaldus Netimerui, kurį kunigaikštis tituluoja karaliumi (rex). Tai, kad yra karalius ir jam pavaldžių kunigaikščių, patvirtina, kad jau tuo laiku Lietuva turėjo valstybės struktūrą.

Henriko Latvio Livonijos kronikoje ne kartą (jau nuo 1185 metų) minimi susidūrimai su lietuviais, jų galinga kariuomene. Iš tų aprašymų galime spręsti, kad tuomet jau buvo visi trys valstybės apibrėžimui reikalingi elementai.

Kitais rašytiniais šaltiniais patvirtintas Lietuvos valstybės buvimo faktas yra tai, jog 1219 metais įvairių Lietuvos sričių 21 valdovas, įskaitant ir Mindaugą, pasirašė taikos sutartį su Volinija.

Pažvelgę į archeologų surinktus radinius bei dokumentus pamatysime, kad kai kurie istorikai baltus sutapatina su lietuviais, ir jau Tacito aprašymuose (55–120 AD) randame įrodymų, kad Lietuvos teritorijoje būta valstybės.

Vincas Liulevičius teigia, kad jau 9 šimtmetyje po Kristaus gimimo Lietuva turėjo valstybė požymių ir beveik neabejoja, kad tokia valstybės buvo šeštame šimtmetyje po Kristaus.

Vadystė – senovinė valstybės forma

Kai kurie istorikai mano, kad medžiotojų gentys, turėjusios pradinę politinę santvarką, egzistavo dar prieš į Europą užslenkant ledynams. Maždaug 11 800 metų iki Kristaus gimimo jos atsikraustė į dabartinės Lietuvos žemes ir jose sukūrė vadystės (tai pereinamoji politinė organizacija tarp genties ir valstybės)santvarką, panašią į valstybės. Maždaug 9 300 metų iki Kristaus gimimo teritorijos, kuriose medžiotojų gentys klajojo, pradėjo mažėti. Vis daugiau įsigalėjo žemdirbystė. Genčių politinės organizacijos pradmenys formavosi apie 3600–2600 metus prieš Kristų, o sutvirtintos gyvenvietės pasirodė apie 1300 metus prieš Kristų. Savaime suprantama, kad laikotarpį tarp 11 800 (prieš Kristų) ir 100 metų po Kristaus gimimo dar reikės ilgaityrinėti, kol bus nustatyta tikroji Lietuvos valstybės atsiradimo data.

Tačiau galime teigti, kad Lietuvos karalystė egzistavo nuo 1009 iki 1918 metų, ir tai savo posėdyje (1917 m. gruodžio 7 d.) Lietuvos taryba užprotokolavo: "Palikdama galutinį to klausimo sprendimą Steigiamajam Lietuvos Seimui, Lietuvos Taryba mano, jog dabartinėje padėtyje ir dabartinėmis aplinkybėmis būsimajai Lietuvos Valstybei tinka konstitucinė paveldimoji monarchija, būtent karalija, valdoma demokratiškai parlamentariniu būdu su katalikų dinastu”.

Žinoma, šią Lietuvos Tarybos nuomonę paskatino tuo metu susidėsčiusios aplinkybės, siekiant Vokietijos pripažinimo. Turime pastebėti, kad Lietuvos Taryba apsidraudė į protokolą įtraukdama žodžius „dabartinėje padėtyje“ ir „dabartinėmis aplinkybėmis“.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra