Lietuva – kaip amžinai Lenkijos baudžiamas berniukas

Autorius: Data: 2015-11-10, 08:33 Spausdinti

Lietuva – kaip amžinai Lenkijos baudžiamas berniukas

Paskutinėmis spalio dienomis viename iš Lietuvos lenkų interneto portalų pasirodė Lenkijos užsienio reikalų ministerijos parengtos net trys vieno pavadinimo publikacijos „Kovojanti lenkų mokykla I, II, III“ („Polska szkoła walcząca I,II,III“).

Aišku, čia apie Lietuvą, nes niekur kitur lenkams, jų įsitikinimu, nereikia kovoti, visame pasaulyje be jokios kovos jie turi viską, ko širdis geidžia. Išskyrus Lietuvą, kur reikia kovoti: rengti streikus, mitingus, vos ne kasdien rašyti skundus visam pasauliui dėl neva tragiškos lenkų padėties. Ačiū Dievui, karštesnių kovos priemonių nei mitingai ar peticijos lenkai dar nesugalvojo. Kol kas.

Svarbiausiu šaltojo karo su Lenkija (taip reikėtų įvardyti mūsų santykius) veiksmų teatru tapo „kenčiančios“ lenkiškos mokyklos, beje, ne vieno Lietuvos ir Lenkijos publicisto vertinamos kaip užtikrinančios geriausią lenkų švietimo padėtį už Lenkijos ribų.

Tačiau Lenkijos URM šia proga padarė stulbinamą atradimą. Dėmesio: kuo bus geresnis Lietuvos lenkų švietimas, kuo didesni lenkų švietimo laimėjimai, pvz., tarp tarptautinių olimpiadų ir konkursų nugalėtojų yra ir lenkiškų mokyklų mokinių, tuo įnirtingesnė bus Lietuvos valdžios kova su lenkų mokyklomis. Supratote ką nors? Beveik pagal Staliną: „Kuo arčiau socializmo pastatymas, tuo labiau aštrės klasių kova…“

Minimų straipsnių tonaciją atspindi ne tik bendras jų pavadinimas, bet ir paantraštės: „Grėsmės akivaizdoje – 10 mokyklų“, „Didžiausia grėsmė Vilniuje“, „Protestų vasara“, „Rudenį – nauja protestų banga“, „Maldos už lenkų mokyklas“, „Eilinis smūgis“, „Protestai prie savivaldybės ir teismo“. Bet tai tik antraštės, panašios į karo veiksmų suvestines, pačiuose tekstuose įkarščio ir, žinoma, melo dar daugiau.

„Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje uždaryta kelios dešimtys mokyklų lenkų dėstomąja kalba“. Iš tikrųjų nuo 2004 metų uždaryta tik 10 lenkiškų mokyklų, kai lietuviškų – 207, vienur ir kitur dėl mokinių skaičiaus sumažėjimo. Tačiau lenkams toks palyginimas visai nereikalingas, nes šie skaičiai rodo, kad jokios Lietuvos valdžios kovos būtent prieš lenkų mokyklas nėra, viskas pagrįsta objektyvia situacija. Bet ją pripažinus, neliktų preteksto ir lenkų kovai. O tai lenkams nepriimtina.

Kokių tik žodžių Lenkijos URM nepririnko rašydama apie lenkų kovą su Lietuvos mokyklų reforma. Čia ir mitingai, peticijos, maldos, kad tik tos reformos nebūtų, nors lygiai tokia pati reforma Lenkijoje dar 1999 metais praėjo be jokių skandalų, tuo labiau tarptautinių. Tačiau Lietuvos lenkai tokiu Lenkijos paminėjimo atveju paprastai atšauna: nekiškite mums tos Lenkijos, čia Lietuva, mes patys geriau žinome, ko reikia Lietuvai.

Rugsėjo antrosios lenkų mokyklų streikas sukėlė tikrą Lenkijos URM euforiją. Pirmiausia dėl to, kad jis buvo nukreiptas prieš Lietuvos valdžią, kuri neva imasi veiksmų prieš mažumų mokyklas. Tarp Lenkijos džiaugsmo šaltinių buvo ir kiti streikininkų reikalavimai: nedelsiant atšaukti Lietuvos švietimo įstatymą, diskriminuojantį lenkus, atsisakyti suvienodinto lietuvių kalbos egzamino, o lenkų kalbos egzaminą padaryti privalomą, nutraukti diskriminacinę praktiką, kai lietuviškos mokyklos išlaikomos tautinių mažumų mokyklų pinigais (!), 50 proc. padidinti lėšas tautinių mažumų mokykloms. Su pasididžiavimu Lenkijos URM pranešė, kad Lietuvos lenkų reikalavimus parėmė Lenkija, o jos švietimo ministrė asmeniškai paprašė Lietuvos ministrės „išnagrinėti“ Lietuvos lenkų reikalavimus, tarp jų, suprantama, ir Švietimo įstatymo atšaukimą. Nieko sau „draugiški“ dviejų šalių santykiai! O jei taip elgtųsi Lietuva?

Lenkijos URM, tarsi suprasdama, kad džiaugiantis Lietuvos lenkų mokyklų karu su Lietuva būtų pernelyg akivaizdu „apsišviesti“, kas yra to karo organizatorius, minimuose straipsniuose pasidžiaugė, kad lenkiškų mokyklų rezultatai yra tikrai geri, į aukštąsias mokyklas įstojo 71,1 proc. mokinių, į valstybės finansuojamas vietas pateko trečdalis.

Nepaisant to, Lenkijos dokumento išvada vis tiek yra tragiška. Lenkiškos mokyklos Lietuvoje esą visada bus grėsmių akivaizdoje, todėl kova turi prasmę. „Tikėjimas pergale yra lenkų visuomenės varomoji jėga“. Beje, „tikėti pergale“ buvo vėlgi Stalino sugalvotas šūkis tolimais karo laikais, daugiau kaip prieš septyniasdešimt metų.

Ar gali Lietuva atremti Lenkijos puolimą? Panagrinėkime vieną svarbiausių to puolimo aspektų: prieš vienodą lietuvių kalbos egzaminą visose Lietuvos mokyklose. Lenkijoje tokia problema būtų visiškai nesuprasta: kaip gali būti nevienodas valstybinės kalbos egzaminas? Tačiau kovoti, kad jis nebūtų vienodas Lietuvoje, Lenkijai neatrodo keista.

Lenkų aiškinimu, to nevienodumo priežastis yra mažesnis lietuvių kalbos pamokų skaičius lenkiškose mokyklose, todėl vienodas egzaminas negalimas. Priminsiu, kad šių pamokų skaičius skiriasi tik pradinėse klasėse, vyresnėse klasėse jų skaičius yra vienodas, o lenkų mokyklose net šiek tiek didesnis, nekalbant apie tai, kad lietuvių kalbos mokymas gali vykti dalijant klasę į mažesnes grupes. Bet į tai lenkai nekreipia dėmesio. Pradinėse klasėse – mažesnis, ir to užtenka karo kirviui prieš vienodą egzaminą.

Iš tikrųjų, lietuvių kalbos pamokų lenkiškos mokyklos pirmoje klasėje tik 2, kai lietuviškose 8, antroje atitinkamai 4 ir 7, trečioje 5 ir 7, ketvirtoje 4 ir 7. O lenkų kalbos pamokų visose šiose klasėse po 7. Švietimo ministro patvirtintame 2015–2016 mokslo metų pradinio ugdymo programos bendrajame ugdymo plane yra tokie skaičiai: lietuviškose mokyklose 1–4 klasėse lietuvių kalbai skiriamos 986 valandos, lenkiškose – 544 valandos, kai lenkų kalbai – 952 valandos. Lietuvių kalbai lenkų mokyklose skiriama mažiau valandų nei matematikai.

2016–2017 mokslo metais numatyti tokie rodikliai: lietuviškų mokyklų 1–4 klasėse lietuvių kalbai skiriamos 1015 valandos, lenkiškų – 560 valandų, kai lenkų kalbai – 980 valandų. Po tokių skaičių galima būtų pagalvoti, kad tos lenkiškos mokyklos gal yra Lenkijoje, o ne Lietuvoje.

Na, o dabar bendra filosofija. Lietuva suteikia lenkams nemažą privilegiją mokytis gimtąja kalba. Pavyzdžiui, Lenkija, kalbėdama apie Punsko lietuvišką mokyklą, visai Europai pabrėžia, kad tai rodo nepaprastą Lenkijos rūpestį tautinėmis mažumomis (beje, kitoms tautinėms mažumoms šioje šalyje mokymo gimtąja kalba nėra). Neužmiršta už tai padėkoti ir Lenkijos lietuviai. Tačiau kad lietuviškose mokyklose reikėtų riboti valstybinės lenkų kalbos mokymą, Lenkijai, kaip sakoma, nesisapnavo net blogame sapne.

Deja, Lietuvoje tai ne sapnas, o skaudi tikrovė: Lietuvos lenkų mokyklų pradinėse klasėse lenkų kalba turi privilegijuotą poziciją, o valstybinė lietuvių kalba čia nustumta į pašalį, tarsi antraeilis dalykas. Dar blogiau, kad lietuvių kalbos mokymo susinimas po daugelio metų rikošetu trenkia abitūros egzaminų metu, lenkams reikalaujant reikšmingų nuolaidų ir drauge  diskriminuojant lietuvius abiturientus.

Natūralus Lietuvos noras išlyginti lietuvių kalbos mokymą, t.y. padidinti lietuvių kalbos pamokų skaičių, atsimuša į lenkų argumentus esą to neleidžia higienos norma „I–IV klasėse per dieną negali būti daugiau kaip 5 pamokos“. Betgi natūralu, kad pamokų lenkiškose mokyklose turi būti daugiau, nes prie visų Lietuvoje įprastų dalykų prisideda ir pati lenkų kalba ir literatūra. Tokia yra mokymosi tautinės mažumos kalba kaina.

Bet lenkai vaizduoja, kad to nesupranta, ir reikalauja nedidinti bendro pamokų skaičiaus, o geriau mažinti lietuvių kalbos mokymą, o po dešimties metų dar trinktelėti Lietuvai, kad darytų nuolaidas lenkams per egzaminą. Kaip išspręsti tą mokymo tautinių mažumų kalba ir higienos normų koliziją?

Taip, kaip tas daroma, pvz., M.K.Čiurlionio menų mokykloje, kur vaikai turi pamokų gerokai daugiau nei numato tos higienos normos. Ir niekas neverkia. O jeigu jiems toks krūvis būtų per sunkus, jie ramiausiai galėtų pereiti į lengvesnę bendro lavinimo mokyklą. Panašios pozicijos laikosi ir Lenkija. Jei Punsko lietuviai mokiniai pasakytų, kad jiems per sunku mokytis lietuviškoje mokykloje, tokia mokykla būtų tuojau pat uždaryta ir ten pat atidaryta lenkiška mokykla. Lietuvoje, deja, siūloma ne vaikui keisti mokyklą, jeigu jam per sunku, bet keisti mokyklos programą, mažinant lietuvių kalbos mokymą.

Trūkstamas iki Lietuvos standartų lietuvių kalbos pamokų skaičius lenkų vaikams galėtų atsirasti popamokinėje lietuvių kalbos mokykloje, kurioje lenkai galėtų pasivyti savo lietuviškuosius bendraamžius. Ir tai nebūtų sunku, pvz., vaikai, lankantys muzikos mokyklas, paprastai nesiskundžia dėl didesnio krūvio.

Kitas kelias – „gruziniškas“. Pirmiausia 30 proc. dalykų šios šalies tautinių mažumų mokyklose dėstoma valstybine gruzinų kalba, o abitūros egzaminai čia vyksta tik gruziniškai. Jeigu „mažumietis“ to nesugeba, norėdamas studijuoti aukštojoje mokykloje jis dar visus metus turi mokytis gruzinų kalbos ir tik paskui  tęsti mokslą.

Lietuvos švietimo ministerija, paklausta apie lietuvių kalbos pamokų skaičiaus suvienodinimą, sako žinanti šią problemą, bet kada ji bus išspręsta, pasakyti negalinti. Taigi Lenkijos atakos prieš Lietuvos švietimą tęsis dar ne vienus metus, o gal ir dešimtmečius. Negi Lietuva nori amžinai likti Lenkijos baudžiamu berniuku?

Anatolijus Lapinskas

www.lrytas.lt

Mokyklos, mokytojai Naujienos



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra