Pagrindinis puslapis Istorija Lietuva iškovojusi laisvę – įvertino mūsų siekius ir mūsų darbus

Lietuva iškovojusi laisvę – įvertino mūsų siekius ir mūsų darbus

 

Stasys Ignatavičius, Gintautas Tamulaitis

 

Lietuvos šaulių sąjungos

 

Vytauto Didžiojo 2-osios rinktinės šauliai

1951 m. gruodžio mėn. ištiktas insulto buvo dalinai paralyžiuotas ketvirtasis Lietuvos prezidentas, Lietuvos laisvės Kovų Sąjūdžio prezidiumo pirmininkas generolas Jonas Žemaitis–Vytautas. Sušlubavus sveikatai, Lietuvos partizanų vadas buvo laikomas Jurbarko rajono Šimkaičių miške esančiame bunkeryje. Tuo metu jo pareigas perėmė A. Ramanauskas–Vanagas. Iki 1952 m. balandžio mėnesio saugumo sumetimais, jam nebuvo suteikta jokia medicininė pagalba, tačiau jį slaugė pasikonsultuodama su gydytojais, Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninės seselė Marytė Žiliūtė.

 

 

1953 m. gegužės 29 dieną (išdavikui nurodžius) į J. Žemaičio-Vytauto bunkerį pro vėdinimo angą buvo įmestas užtaisas su migdančiomis dujomis. Bebaimis partizanų vadas pateko į kruvinas okupantų saugumiečių rankas. Pradžioje buvo kalintas Vilniaus MGB (NKVD – KGB) požemiuose.

 

 

1953 m. birželio pabaigoje paties sovietinio saugumo vado L. Berijos įsakymu J. Žemaitis buvo pervežtas į Maskvos Butyrkų kalėjimą. Birželio 25 dieną jis buvo apklausiamas milijonų žmonių budelio – L. Berijos. Beveik pusę metų tęsėsi J. Žemaičio tardymas, tačiau didvyris iškentė visus nežmoniškus tardymus ir kankinimus, neišdavė bendražygių ir atmetė pasiūlymą rašyti malonės prašymą.

 

Teisme J. Žemaitis išdidžiai kalbėjo: „Aš, kaip buvęs Lietuvos karininkas, davęs priesaiką Lietuvai, atsisakau pasakyti tardymo organams savo nelegalios veiklos dalyvius, nes laikau, kad tai iš mano pusės bus išdavystė“.

 

Jo paskutiniai žodžiai teisme buvo: „Istorija moko, kad kraujas niekada nebūna pralietas veltui. Jei ne dabar, tai už penkiasdešimties, už šimto metų Lietuva, iškovojusi laisvę, įvertins mūsų siekius ir mūsų darbus“.

 

1954 m. lapkričio 26 dieną ketvirtasis Lietuvos prezidentas, Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininkas, Ginkluotųjų Pajėgų vadas generolas Jonas Žemaitis – Darius, Lukas, Tomas, Aistis, Tylius, Žaltys, Vytautas buvo sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime.

 

 

Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė straipsnyje „Karžygio kryžius“ (Lietuvos aidas, 1997.02.15 Nr.15) rašė: „Sušaudant Butyrkų kalėjime buvo suregistruotas kalinio turtas: drabužiai, kuriais buvo apsirengęs, staltiesės gabalas, naudotas vietoj autkojų, ir medalikėlis. Tik neįrašytas turtas, kurį J. Žemaitis paliko Tėvynei: Karžygio Kryžius“.

 

 

Šiemet pažymimos dvi J. Žemaičio gyvenimo datos: 105-osios gimimo ir 60-osios nužudymo metinės. Jonas Žemaitis gimė 1909 m. kovo 15 d. Palangoje. Baigęs gimnaziją įstojo į Kauno Karo mokyklą, kurią baigė 1929 m. Vėliau studijavo Prancūzijos artilerijos mokykloje. Grįžus iš mokslų Prancūzijoje, kapitonas J. Žemaitis tarnavo artilerijos pulke. 1940 m. birželio mėnesį sovietams okupavus Lietuvą įsijungė į pogrindinės antisovietinės organizacijos veiklą.

 

Dalyvavo 1941 m. birželio 22-28 d. sukilime. 1944 m. vasario mėnesį Šiluvo ir Tytuvėnų valsčiuose suorganizavo apie 150 vyrų būrį ir įstojo į generolo P. Plechavičiaus steigiamą Vietinę rinktinę. Buvo paskirtas šios Rinktinės 310-ojo bataliono vadu. Vokiečiams išformavus rinktinę, slapstėsi, o nuo 1945-ųjų metų pradžios įsijungė į rezistencinę veiklą, tapo „Žebenkšties“ rinktinės štabo viršininku, vėliau vadu.

 

1946 metais J. Žemaičio iniciatyva buvo užmegsti ryšiai su Vyriausiuoju partizanų štabu. Jam pavyko sužinoti apie J. Markulio išdavystę. Apie tai jis informavo Jungtinės „Kęstučio“ apygardos, kuriai priklausė „Žebenkšties“ rinktinė vadovybę. Tokiu būdu „Kęstučio“ apygardai pavyko išvengti suėmimų. Apie išdaviką J. Markulį buvo informuoti ir kiti partizanų dalinių vadai. 1947 m. sausio 12 dieną J. Žemaitis ir kiti Jungtinės „Kęstučio“ apygardos vadai dalyvavo visos Lietuvos partizanų apygardų vadų suvažiavime. Šis suvažiavimas laikomas centralizuotos rezistencijos pradžia Lietuvoje.

 

1947 m. balandžio pradžioje Batakių miške žuvus Jungtinės „Kęstučio“ apygardos vadui J. Kasperavičiui, apygardai vadovauti buvo išrinktas J. Žemaitis. 1948 m. J. Žemaičiui vadovauti buvo pavesta ir Vakarų Lietuvos srities ginkluotoji organizacija, kuriai priklausė trys kovinės partizanų apygardos: „Kęstučio“, „Žemaičių“ ir „Prisikėlimo“.

 

Nuo 1948 m. J. Žemaitis dėjo labai daug pastangų įsteigti vieningą, kovojančią prieš okupantus, partizanų organizaciją. 1949 m. vasario 10-20 d. įvykusiame Lietuvos apygardų ir rinktinių vadų suvažiavime (vyko Radviliškio raj. Minaičių km. ir buvo sušauktas J. Žemaičio pastangomis) buvo įsteigtas Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdis (LLKS), kurio Tarybos prezidiumo pirmininku vieningai buvo išrinktas J. Žemaitis, kuris ir sugalvojo organizacijos pavadinimą. Suvažiavimo metu buvo išrinkta partizanų vadovybė. Patvirtintas partizanų statutas, įstatai, priimta LLKS Deklaracija, kuri buvo okupuotos, tačiau nepasidavusios, kovojančios ir pasiaukojančios Lietuvos teisėtas nepriekaištingas dokumentas, kuris Lietuvos Respublikos Seimo buvo pripažintas 1999 metais.

 

 

Partizanų vado generolo J. Žemaičio – Vytauto žodžiai teisme išsipildė. Lietuva įvertino Lietuvos Laisvės kovotojų siekius ir darbus: 1997 m. vasario 14 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu J. Žemaičiui buvo suteiktas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (po mirties), 1999 m. vasario 16 d. Vilniuje atidengtas J. Žemaičio paminklas (paminklo autoriai-skulptorius G. Lukošaitis, menotyrininkas St. Latonas ir architektas M. Mačionis). Jo vardu pavadinta Lietuvos karo akademija, o miestuose ir miesteliuose pavadintos gatvės ir kt.

 

 

Panaudota literatūra:

 

1.Vidmantas Jankauskas/Nepriklausomos Lietuvos generolai/Vilniaus dailės akademijos leidykla/1998 m.

 

2.Lietuvos karininkai/ I tomas.

 

 

Naujienos iš interneto