Lietuva ir Prūsija XIII amžiuje

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Etniškai giminingų genčių žemės – natūrali valstybių kūrimosi erdvė. Panašiomis kalbomis kalbantiems žmonėms lengviau susitarti, suformuoti bendrą tapatybę, pasijusti vienos tautos ir valstybės nariais. Valstybės kūrimasis tokioje terpėje sutinka mažesnį pasipriešinimą. Kaip rodo Lenkijos, Čekijos, Vengrijos, Rusios pavyzdžiai, ankstyvosios valstybės dažniausiai kuriasi etniškai vienalytėje erdvėje, kurią, be etninio faktoriaus, dar gali riboti natūralios gamtinės kliūtys, išorinės politinės jėgos ar to meto sąlygomis įmanomos suvienyti teritorijos dydis.

Baltų žemės apima teritoriją, kuri pagal savo dydį turėjo tapti natūraliu vienos valstybės branduoliu. Šitaip neatsitiko dėl išorinės jėgos – vokiečių riterių – įsikišimo. Tai nulėmė ir trijų atskirų baltų tautų – lietuvių, latvių ir prūsų – susiformavimą, o vėliau – prūsų išnykimą. Tačiau daugelis istorijos faktų rodo, kad besikurianti Lietuvos valstybė siekė apimti visų baltų žemes, o panbaltiška ar panlietuviška idėja tebebuvo gaji dar ir XIV a. bei XV a. pradžios Lietuvos visuomenėje.
Jau XIII a. pradžioje į Lietuvos įtakos sferą buvo patekę jotvingių, sėlių ir pietinių latgalių žemės. Sudėtingiau klostėsi lietuvių ir žiemgalių santykiai. Lietuvių pretenzijos į dominavimą iš pradžių susidūrė su žiemgalių pasipriešinimu. Žiemgaliai netgi buvo pasiryžę kovoje su lietuviais pasinaudoti vokiečių riterių parama. Tačiau čia bene ryškiausiai ir pasireiškė etninio giminingumo reikšmė: vos tik vokiečiai parodė norą valdyti žiemgalius, žiemgaliai nedvejodami pasirinko suartėjimo su lietuviais kelią. Tai rodo, kad nedera pervertinti gentinio antagonizmo tarp giminiškų genčių – jis nėra toks gilus, kaip tarp genčių, kurios nesusikalba tiesiogine šio žodžio prasme.
Šiame kontekste reikia vertinti ir Prūsijos istoriją. Prūsams artima jotvingių gentis su Lietuva susijusi jau nuo XII a. pabaigos. „Sakmėje apie Igorio žygį“ jotvingiai kartu su lietuviais laikomi Volynės priešais. Vėliau pastebimas lietuvių karinis aktyvumas gali būti vertinamas kaip glaudžiai susijęs su lietuvių karine veikla. Apie tai liudija ir 1209 m. bendras jotvingių ir lietuvių žygis į Volynę. XIII a. 4 dešimtmetyje, sumažėjus Lietuvos kariniam aktyvumui, jotvingiai kurį laiką veikia savarankiškai, vėliau – vėl patenka į priklausomybę nuo Lietuvos.
Apie tai liudija ir 1243 m. Prūsijos vyskupysčių ribų nustatymo aktas. Varmės vyskupystės ribos vedamos Priegliaus ir Paserijos (Paslenkos, Passaluc) upėmis ir nurodoma, kad jos kyla „minėta Paslenkos upe į rytus iki pat lietuvių ribų“. Tuo metu dar nenukariautos Sembos vyskupystės ribos šiaurėje vedamos „sūriąja jūra“ ir Nemuno upe, o pietuose – Priegliaus upe „rytų link iki lietuvių ribų“. Varmės ribų aprašyme kalbama apie Priegliaus upę „nuo ištakų“ (turbūt turimas galvoje Vištyčio ežeras). Truputį keista, kad lietuvių ribos prieinamos kylant ne tik Priegliaus, bet ir Paslenkos upe. Paslenkos ištakos buvo maždaug ties vakarine galindų žemės riba. Tad dokumente ryškėjančios „lietuvių ribos“ turi gana keistą ir istoriografijoje neįsisąmonintą konfigūraciją. Lietuvos teritorija čia dar nelaikoma Nadruva ir Skalva, bet Lietuvai priskiriamos jotvingių žemės (prasidedančios maždaug nuo Vištyčio ežero – Priegliaus ištakų) ir net Galinda (prasidedanti maždaug nuo Paslenkos aukštupio).
Ar tai realistiška? Jei Galindą priskirtume lietuvių valdoms, ji labai giliu pleištu įsiterptų tarp Vokiečių ordino nukariaujamų prūsų žemių ir Lenkijos. Geografiniu požiūriu toks pleištas atrodo keistai, juo labiau, kad jame sunku įsitvirtinti – XIII a. Galindų žemės buvo labai ištuštėjusios, virtusios retai gyvenama dykra. Tačiau Petras Dusburgietis pateikia legendą, kuri aiškina šios dykros atsiradimą. Esą žynė patarusi galindams kovoti su lenkais be ginklų, dėl to jie buvę sumušti, o „sūduviai ir kitos kaimyninės gentys, šitai sužinojusios, įsibrovė į minėtąją Galindos žemę ir išsivarė į amžiną vergovę moteris, vaikus bei kitus likusius. Šitaip toji žemė po šiai dienai paliko nusiaubta“. Atmetus legendines detales, nekyla abejonių, kad galindų galybę iš tiesų pakirto kovos su lenkais, kurios vyko jau nuo XI a. Nėra pagrindo abejoti ir santykiniu Galindos ištuštėjimu, kuris buvo Petro Dusburgiečio laikų realybė. Tai, kad galutinis smūgis galindams buvo suduotas iš jotvingių-sūduvių pusės, irgi galima laikyti realia istorine tradicija. Žodžiu, XIII a. Galinda bent nominaliai turėjo būti laikoma nuo jotvingių priklausoma žeme. Todėl ir „lietuvių ribų“ Galindoje pripažinimas turėtų būti siejamas su jotvingių priklausomybe Lietuvai, kuri buvo visai reali.
Iki XIII a. vidurio lietuvių valdų Prūsijoje geografija išsiplečia ir jau apima Skalvos bei Nadruvos žemes. 1253 m. kartu su kai kuriomis žemaičių bei jotvingių žemėmis Mindaugas Livonijos ordinui užrašo Nadruvą, 1259 m. – Skalvą. Gali būti, kad Skalva ir Nadruva čia buvo suvokiama kaip viena žemė, kurią galima vadinti tai vienu, tai kitu vardu. Į Lietuvos įtaką jos turėjo patekti tarp 1243 ir 1249 m., nes tais metais Lietuvoje prasidėjo vidaus karas, ir apie Lietuvos teritorijos plėtrą nebegalėjo būti kalbos. Nadruvos ir Skalvos prijungimą galima susieti su Pirmuoju prūsų sukilimu, aktyviais Mindaugo veiksmais prieš Vokiečių ordiną Kurše 1245 m., lietuvių ir prūsų dalyvavimu remiant Mazovijos kunigaikštį Konradą 1244 ir 1246 m. Į Konrado pagoniškųjų sąjungininkų tarpą Didžiosios Lenkijos kronika įtraukia jotvingius, skovitus, prūsus, lietuvius ir žemaičius. Čia paminėtus „skovitus“ greičiausiai reikia suprasti kaip skalvius, jau tada patekusius į Lietuvos įtakos sferą.
Žodžiu, XIII a. 5 dešimtmetyje Lietuva ryžtingai siekia išplėsti savo įtaką Prūsijoje ir Kurše, tampa pagrindiniu Vokiečių ordino varžovu kovoje dėl baltų žemių. Galima sakyti, kad šiame dešimtmetyje nepriklausomų baltų žemių nelieka – jos arba patenka į Vokiečių ordino priklausomybę, arba šliejasi prie Lietuvos. Tačiau 1249 m. Prasidėjo vidaus karas tarp Mindaugo ir Tautvilo, o kartu baigėsi ir Pirmasis prūsų sukilimas. Tai buvo skaudus smūgis baltų valstybės kūrimuisi. Verčiamas politinių aplinkybių Mindaugas buvo priverstas ne tik sustabdyti Lietuvos plėtimąsi į baltų žemes, bet ir perleisti Ordinui Lietuvos jau kontroliuojamas jotvingių, žemaičių, skalvių ir nadruvių žemes.
Šioje kritinėje situacijoje mes vis dėlto įsitikiname, kad aktyvi ir sėkminga Lietuvos politika XIII a. 5 dešimtmetyje spėjo subrandinti baltų vienybės idėją, kurią įkūnijo Lietuvos valstybė. Ši idėja buvo priimtina ir baltų gentims, turėjusioms rinktis tarp priklausomybės Lietuvai arba Vokiečių ordinui. Žemaičiai ryžtingai pasipriešino Vokiečių ordinui. Nepripažindami Mindaugo teisės juos dovanoti kryžiuočiams, žemaičiai nedviprasmiškai išreiškė savo siekį vėl tapti Mindaugo pavaldiniais. Žemaičių pergalė 1259 m. Skuodo mūšyje paskatino žiemgalius sukilti prieš Vokiečių ordiną. 1260 m. Durbės mūšį žemaičiai laimėjo į jų pusę perėjus vokiečių kariuomenėje buvusiems kuršiams. Savo ruožtu ši pergalė įžiebė Didįjį prūsų sukilimą. Galiausiai Ordino sąjungininko kaukę nusimetė ir pats Mindaugas, kuris vėl paėmė žemaičius savo valdžion ir prisidėjo prie kovos prieš Vokiečių ordiną. Taigi kova prieš vokiečių riterius užvirė visose baltų žemėse, išskyrus Latgalą.
Deja, ir šį kartą pasinaudoti istorine galimybe sutrukdė vidaus kovos Lietuvoje. Mindaugo nužudymas ir po jo sekusi sumaištis lėmė, kad prūsų sukilimui Lietuva galėjo suteikti tik nežymią paramą.
Visas baltų žemes apimanti Lietuvos valstybė būtų neišvengiamai susikūrusi, jei ne vokiečių intervencija. Tačiau galimybė dar buvo ir vokiečių intervencijos sąlygomis. Lietuva turėjo pakankamai jėgų, kad galėtų apginti savo žemes. Sunkiau buvo įtvirtinti savo valdžią žemėse, kurias integruoti reikėjo varžantis su vokiečių riterių karine galia. Vis dėlto XIII a. 5–7 dešimtmetyje baltų žemių gyventojų nuotaikos buvo palankios Lietuvai. Lietuva realiai galėjo išplėšti šias žemes iš vokiečių riterių rankų, jei ne pražūtingi vidaus vaidai, net du kartus pašalinę Lietuvą iš kovų lauko.
Tai buvo lemtingos klaidos, kurios užprogramavo Lietuvos, kaip nedidelės valstybės, ateitį, lėmė nemažos baltų dalies sunaikinimą ar nutautinimą, skirtingų baltų tautybių susiformavimą potencialioje lietuvių tautos formavimosi erdvėje. Baltų žemėse Lietuva turėjo užimti gynybinę poziciją, o kartu buvo priversta beatodairiškai plėstis į silpnesnes Rusios žemes, kuriose buvo ieškoma išteklių kovai vakaruose.
Lietuvos valstybė transformavosi į didesne dalimi rytų slavų gyvenamą šalį su valdančia lietuviška mažuma. Tokia tautiniu požiūriu nevienalytė valstybė negalėjo būti galutinai integruota, ir nacionalinių valstybių kūrimosi epochoje jos laukė neišvengiamas skilimas. Apie XVI a. išnykus aiškesnei ribai tarp Lietuvos ir jai priklausančių Rusios žemių, suslavėjus Lietuvos diduomenei, ši valstybė vis menkiau išreiškė lietuvių tautos gyvybinius interesus. Galiausiai nutautėjimo procesas prasidėjo net Lietuvos valstybei priklausiusių lietuvių etninių žemių rytiniame pakraštyje. Visa tai – neišvengiamos XIII a. padarytų klaidų, nesuvaldytų Lietuvos kunigaikščių aistrų ir vaidų pasekmės. Didysis prūsų sukilimas buvo paskutinė galimybė sukurti kitokią Lietuvą – Lietuvą, kuri būtų sujungusi visas baltų žemes. Kaip arti buvo šis tikslas, rodo tai, kad, nepaisant Lietuvos pralaimėjimo, XV–XVI a. skalvių ir nadruvių žemėse susiformavo Mažoji Lietuva, ir net vokiečių valdomų prūsų dalis įsiliejo į lietuvių tautos sudėtį bei prisidėjo prie lietuvių kultūros kūrimo. Iš tiesų lietuvių tauta, nepaisant visko, apjungė beveik visų baltų genčių (išskyrus latgalius) palikuonis, tačiau dėl susiklosčiusių politinių aplinkybių dauguma baltų genčių į lietuvių tautą įsiliejo tik iš dalies.

Baltų žemės XIII a. pradžioje. Prūsai: 1 – Pamedė; 2 – Kulmas; 3 – Pagudė; 4 – Liubavas; 5 – Varmė; 6 – Sasna; 7 – Notanga; 8 – Barta; 9 – Galindai; 10 – Semba; 11 – Nadruva. Jotvingiai: 12a –Sudūva; 12b – Dainava; 12c – Jotvingiai. Kuršiai: 14 – Pilsotas; 19 – Mėguva; 26 – Duvzarė; 27 – Piemarė; 28 – Bandava; 29 Ventava; 30a – Vanema; 30b – žemė tarp Skrundos ir Žiemgalos. Skalviai – 13. Žemaičiai: 15 – Karšuva; 20 – Žemaičiai; 21 – Knituva; 22 – Šiauliai. Žiemgaliai: 31 – Duobė; 32 – Žagarė; 33 – Silenė; 34 – Tervetė; 35 – Sparnenė; 36 – Duobelė; 37 – Upmalė. Aukštaičiai: 16 – Aukštaitija; 23 – Upytė. Sėliai – 25. Lietuviai: 17 – Lietuva; 18 – Nalšia; 24 – Deltuva. Latgaliai: 38 – Kuoknesė; 39 – Jersika; 40 – Idumėja; 41 – Talava; 42 – Atzelė. (pagal „Lietuviškoji tarybinė enciklopedija.T.1. Vilnius, 1976. P. 598.“)
 

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra