Lietuva ir Karaliaučius. Pokalbis su Aleksandru Štromu

Autorius: Data: 2014-08-05, 09:34 Spausdinti

1995 m. liepos 18 d. Mažosios Lietuvos reikalų tarybos būstinė A.Jakšto 9-203. Kalbėjosi MLRT pirmininkas Vytautas Šilas su Lietuvos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus augintiniu Aleksandru Štomu. Pokalbį registravo MLRT reikalų vedėja Danutė Bakanienė.

V. Šilas. Daug kas pašneka, kad Stalinas siūlė 1946 m. žiemą ar vėliau (istorikas J. Jurginis) Karaliaučiaus kraštą Lietuvai. Bet konkrečių duomenų kaip ir nesurandame. Jums, gyvenusiam A.Sniečkaus namuose, gal žinomi šie dalykai.

A. Štromas. Taip aš girdėjau 1946-47 m., kad Maskva siūlo Potsdamo konferencijos metu gautą Karaliaučiaus kraštą Lietuvai. Girdėjau, kad „Lietuvai gresia Karaliaučiaus prijungimas“. Klausimas buvo ne kaip priimti Karaliaučiaus kraštą, bet kaip nepaimti to krašto…. Buvo svarstoma taktika kaip atsikratyti. Bijota gauti anklavą su dideliu skaičiumi rusakalbių, kuris būtų dirbtinai prijungtas prie Lietuvos. Bet antrą kartą, kai pasiūlė N.Chruščiovas, teko naudotis Suslovo-Ščerbakovo parama kad išvengus Karaliaučiaus. Lietuvos KP ir jo I sekretoriaus A.Sniečkaus politika buvo aiški – Karaliaučiaus kraštas Lietuvai pražūtingas.

V. Šilas. Mes pavedėme savo istorikams rasti reikiamus raštus, bet jų archyvuose nėra.

A. Štromas. Ten jų ir nebus. Tokie dalykai turėtų būti Maskvoje. Čia jų nereikėjo, nes Lietuvai reikėjo tik gintis. CK Politbiuras daugelio dalykų neprotokolavo. Nes nutarimų nebūdavo priimama… Bet metraštininkai kartais parašo tai ką išgirsta…

V. Šilas. Geografas V. Gudelis su kelias kolegomis 1944 m. rudenį buvo iškviesti pas Vilniaus Universiteto rektorių K. Bieliuką (taip pat geografą), kad būtų paruošti lietuviški Karaliaučiaus krašto žemėlapiai, o 1945 m. pradžioje jiems pasakė, kad tokių žemėlapių jau nebereikia…

A. Štromas. Pagal esamą medžiagą visi liudija tą patį, jog buvo siūlomas Karaliaučius, bet Lietuvos vyriausybė į tai žiūrėjo kaip į didelę grėsmę Lietuvai. Lietuva buvo sugriautas kraštas, reikėjo atlikti daug kitų darbų ir t.t.

V. Šilas. Istorikas P. Pakarklis (vėliau, gamtininkas V. Bergas) siūlė imti tik dalį Karaliaučiaus krašto.

A. Štromas. SSRS nedarė tokių dalykų. Jie sprendė vieneto administravimo problemą, o nacionalinius interesus tada reikėjo slėpti. Ir dabar tą sritį reikia traktuoti kaip vienetą.

V. Šilas. Mažosios Lietuvos reikalų tarybos nariai yra įsigilinę į tai, kad Lietuva yra ne tik geografiškai, bet ir kultūriškai susijusi su Karaliaučiaus krašto teritorija. Per 50 metų Lietuva galėjo sukviesti lietuvius iš įvairių kraštų ir tuo sustiprinti pačią valstybę.

A. Štromas. Ne tuo aspektu, kuriuo rėmėsi A. Sniečkus. Be to, šiuo momentu nestabili Rusija išnaudotų to krašto netekimą, o ir vokiečiai jo nepamiršta. Visos teritorinės pretenzijos pasaulyje kelia tik konfliktus. Pvz., serbų ir albanų įtampa dėl Kosovo. Šiame židinyje tai būtų karas visų su visais…. Šiandien pasaulyje nėra pagrindų, kuriais remiantis būtų sprendžiamos tokios problemos. Lietuva turėtų būti viena iš valstybių galinti juos inicijuoti (kaip ir anksčiau – SSRS sugriovimą). Jei tauta neturi, neteko valstybės ir yra valdoma kitos valstybės – mes turėtume postuluoti, kad kiekviena bevalstybinė tauta turės teisę sukurti savo valstybę…

V. Šilas. Bet yra valstybės sienų neliečiamumo problema…

A. Štromas. Suvereni tautų teisė yra apsispręsti, peržengiant sienų integralumo idėją. Dėl ginčytinų teritorijų, turi būti demografinio apsisprendimo teisė, o ne istorinė. Taip, pavyzdžiui, su Abchazija. Demografinis principas galioja istorinėms tautos problemoms spręsti. Antai, Transilvanija istoriškai yra vengrų, bet dabar ją valdo rumunai, patys vengrai atsivežė rumunus darbui ir pasiekė kad ten jau rumunai sudaro daugumą…. Būtų išimčių – jei teritorijos demografiškai neapsisprendė, o be to valstybinis gyvenimas neįmanomas tai turėtų spręsti tarptautinės institucijos.

Dėl Karaliaučiaus – tai tas anklavas rusiškas, todėl jo gyventojai patys turėtų apsispręsti, kaip gyventi. Turėti atskirą valstybę, ar vokišką-rusišką. Neaišku, kaip jie apsispręstų, bet Karaliaučiaus srities klausimas negali būti sprendžiamas atskirai nuo Rusijos. Auga Vokietijos įtaka ir Prūsijos problema negalės jai nerūpėti. Lankantis Lenkijoje susidarė įspūdis, kad jei į atskirą valstybę būtų sujungta lenkiška ir prūsiška teritorijos, tai lenkai reikalautų Elblingo su Vyslos žiotimis. Jei toks reikalas iškiltų, galima būtų siekti kompromiso – visą Rytų Prūsiją išskirti į atskirą valstybę, padaryti Šveicarijos tipo valstybę su įvairiakalbiais kantonais. Lietuviai liktų retoromanai toje žemėje. Jei lenkai ir vokiečiai sutiktų, o rusus už gerą kainą galima būtų įtikinti, tai gautume idealią situaciją.

 V. Šilas. Pagal Jūsų teorijas kolonistai sprendžia visas išvytų žmonių problemas. Apie pusę gyventojų turi tą prūsišką orientaciją, o kiti yra svieto perėjūnai ir turėtų grįžti į Rusiją. Mūsų diplomatija galėtų turėti tokią koncepciją ir inicijuoti tokiu būdu spręsti Karaliaučiaus krašto klausimą. Ji, Rytų Prūsija, nustotų būti problema.

 A. Štromas. Susitartų su Rusija (Landsbergis), kad atiduotų mums laikinai administruoti suvereno teises, tik de fakto, o ne de jure.  Kodėl kita valstybė turėtų tai inicijuoti. Užsienio politikos koncepcija – tikslai, žinoti ko nori, o vykdant pasinaudoti tinkamu momentu.

Svarbu idėja – turėti bazę ant kurios būtų statoma.  Kaliningradas dalinai garantuoja saugumą Lietuvai. Bet jei Rusija nuspręstų inkorporuoti Pabaltijį į Rusiją, tai… Politikoje turime žiūrėti į perspektyvą, o ne šiandieną. Politika – labai profesionali veikla… Net kiekviena partija turi turėti savo programą, kad kiekvienas žmogus žinotų kas jo laukia jei susidės su ta partija.

V. Šilas. Be abejo, be koncepcijos nieko nepasieksi… Prūsija – ne vokiečių valstybė, bet ir ne lenkų. Potsdamo susitarimai atidavė Lenkijai didžiausią Rytprūsių dalį…

A. Štromas. 1969 m. General Baltic Studies yra mano straipsnis. Maža Lietuva gali ir turi siūlyti pasauliui didelę naujos pasaulėžiūros idėją.  Štai, Lenkų Sikorskio vyriausybė teikė memorandumus Anglijai 1939, 1940, 1941 ir 1942 metais, siūlydama panaikinti vokišką enklavą Rytprūsiuose, visus vokiečius iškeldinti, Rytprūsius su Karaliaučiumi prijungti prie Lenkijos, šiaurės-rytinį Rytprūsių pakraštį paskirti būsimai nepriklausomai Lietuvos respublikai. O ką siūlė Lietuva?

 

Nuotrauka iš http://www.vilniausmuziejai.lt

Kultūra Lietuva



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra