Lietuva ir Gudija. Ką gudai mano apie mūsų ir savo šalies praeitį?

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Negalime nesidomėti savo rytinių kaimynų šalimi, juk tarp mūsų ir tos šalies praeityje buvo daug bendra. Kadangi mus dabar skiria ne tik Lietuvos-Gudijos, bet ir Europos Sąjungos-Gudijos siena, tai tiesioginiai kontaktai apsunkinti. Sumažėjo informacijos apie dabartinį kaimynų gyvenimą, jų materialinės ir dvasinės kultūros apraiškas. Apie tai, kokia dabar jų nuomonė savo ir mūsų praeities klausimais, paprastai sužinome tik iš antraeilių šaltinių, daugiausia iš įvairių gandų. Kaimynų knygos istorine tematika pas mus sunkiai gaunamos, be to, ne kiekvienam lengvai prieinamos dėl kalbos barjero, nes dažniausiai būna parašytos gudiškai.

Šio straipsnio tikslas – aptarti mūsų ir tos šalies praeitį, kokią ją įsivaizduoja tos šalies mokslo žmonės.

Pagrindiniu šaltiniu pasirinktos dvi knygos: 1) gudiškai parašytas jų Mokslų akademijos K. Krapivos menotyros, etnografijos ir tautosakos instituto veikalas БЕЛАРУСЫ Вытокі і этнічнае развіццё (GUDAI Ištakos ir etninė raida), išleistas Minske 2001 m., ir 2) rusiškai parašytas ir Švietimo ministerijos patvirtintas istorijos vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams ИСТОРИЯ БЕЛАРУСИ Досоветский период Часть 1 (GUDIJOS ISTORIJA Priešsovietinis periodas 1 dalis), išleistas Mogiliove 2003 m.
Pirmoji knyga atstovauja dabartinį to krašto istorijos mokslą. Ją parašė autorių kolektyvas: V. K. Bandarčyk, V. M. Bialiavina, G. I. Kaspiarovič, G. M. Kurylovič, T. I. Kucharonak, M. F. Pilipenka, I. U. Čakvin. Recenzentai: A. I. Lakotka, I. M. Braim. Redakcinė kolegija: V. K. Bandarčyk, M. F. Pilipenka, I. U. Čakvin.
Antroji knyga rodo oficialųjį krašto valdžios (Aleksandro Lukašenkos režimo) požiūrį į istoriją. Knygos autorius J. I. Treščenok. Recenzavo Gudijos mokslų akademijos Istorijos instituto direktoriaus pareigas einantis N. S. Stankevič ir E. M. Zagorulskij. Mokslinė redaktorė M. I. Matiuševskaja. Vadovėlis parašytas rusiškai, nes ši kalba Gudijoje yra oficiali aukštųjų mokyklų ir apskritai švietimo kalba. Skaitytojų dėmesį noriu atkreipti į vadovėlyje vartojamą šalies pavadinimą rusiškai (ir gudiškai) Беларусь, taigi lietuviška būtų Baltarusia (Baltoji Rusia), bet ne sovietų laikais vartotas pavadinimas Белоруссия, lietuviškai Baltarusija, kurio nežinia kodėl įsikibus tebesilaikoma pas mus, nors tai ir nesąmonė, istorijos iškraipymas. Rusai jau senokai šio klaidingo pavadinimo atsisakė. Jie skiria Rusią nuo Rusijos, abiejų nesuplaka, kaip dažnai tebedaro mūsų istorikai, taip pat kartais ir plačioji visuomenė (liaudis pasakytų savo šventumu pralenkiame popiežių).

Abejose knygose krašto istorija pradedama nuo pirmųjų žmonių pasirodymo dabartinėje Gudijos teritorijoje. Laikomasi nuomonės, kad pietinėje ir centrinėje šalies dalyse klajoklių medžiotojų pasitaikydavę jau viduriniame akmens amžiuje, apie IX–V tūkstm. pr. Kr. (vartojamas iš sovietinių laikų pasakymas: prieš mūsų erą – pr. m. e.). Jų etninė ir kalboinė priklausomybė nesanti žinoma.

III tūkstm. pr. Kr. krašto šiaurės rytinėje dalyje aptinkamos Uralo kalbų šeimos gentys, priklausiusios finų šakai. Jų palikimu laikomi pavadinimai Dvina, Svyriai (? – Z.Z.), Mordva ir kt. Maždaug tuo pačiu metu iš pietų ėmę plūsti šiaurės kryptimi sėslūs gyventojai žemdirbiai ir gyvulių augintojai, priklausę indoeuropiečių kalbų šeimai. Jų būta ne vienos bangos. Didžiojoje krašto dalyje, ypač šiaurėje ir centre, įsivyravusios šiai kalbų šeimai priklausiusios rytinių baltų gentys, artimai giminiškos dabartinių lietuvių ir latvių protėviams. Jų kilmės hidronimai šiame krašte esantys patys seniausi, tai – (pateikiama originalo rašyba) Лань, Цна, Арэса, Клёва, Брожа, Лосіда, Ула, Гайя, Рэста, Эса, Нача, Чачора, Ясельда ir daug kitų. Tik pietvakarių pakraštėlyje, anapus Pripetės upės, baltiškų hidronimų randama nedaug. Matyt, ten anksti pasirodžiusios negausios slavų gentys. Baltai visame likusiame krašte ištisai vyravę ir vėliau, net vėlyvajame geležies amžiuje (VI–VIII a. po Kr.).

Įsigalėjus visame krašte slavų kalbai, baltų salos dar ilgai išlikusios. Tai konstatuojama abejose knygose. Baltų kalbinis substratas, abiejų knygų autorių nuomone, padaręs didelę įtaką atsikėlusiems slavams, iš esmės atskyręs juos nuo kitų slavų. Tarp galimų padarinių gudų mokslininkai nurodo pilnagarsį (rus. полногласие), tačiau jį laiko ne substratu, bet „slavų kalbos pakitimu baltų įtakoje“ (Беларусы, 25), bet juk tai tas pats. Aptariamas gudų kalbos pagrindinių ypatybių – dzūkavimo (дзеканне) ir akavimo (аканне) atsiradimas, linkstama šias ypatybes sieti su baltų kalbine įtaka (p. 34).
Kaip gudų mokslininkai įsivaizduoja baltų kalbos pakeitimo slavų kalba vyksmą dabartinėje Gudijos teritorijoje, rodo šios jų knygos (Беларусы) citatos: „VI–VII a. po Kr. prasidėjo slavų brovimasis į baltų arealą“ (p. 20), VIII–IX a. vykęs „masiškas slavų įsikūrimas Gudijos teritorijoje“ (ten pat), „VIII–IX a. slavai įsikūrė Sožės paupiuose… Dauguvos paupiuose… IX–X a. Nemuno aukštupyje“ (ten pat), „nedidelės baltakalbių gyventojų salos X–XI a. pabaigoje dar tebebuvo krivičių ir radimičių areale… išliko ir vėliau iki XII a. pradžios“ (p. 30), „X a. pab. – XII a. Gudijos teritorijoje atsirado slavų miestai Zaslavlis, Valkaviskas, Brestas, Lukomlis, Orša, Rogačiovas, Druckas, Minskas (Menskas), Logoiskas, Breslauja, Sluckas, Kleckas, Pinskas, Gardinas ir kt.“ (p. 29–30).

Iš esmės tokių pažiūrų laikomasi ir istorijos vadovėlyje. Jame, be kita ko, konstatuojama, kad vieni mokslininkai manantys, jog iki VIII ir net IX a. po Kr. Aukštutinio Padnieprio ir artimesnių regionų teritorija tebebuvusi iš esmės baltiška ir tik prieš pat atsirandant Rusios valstybei VIII–IX a. baltus pakeitę slavai (I. Liapuškinas ir kt.), kiti mokslininkai maną, jog slavų atėjimas į Aukštutinį Padnieprį prasidėjęs jau pirmaisiais amžiais po Kr. ir tęsėsi ilgai, buvęs įvairus atskirais laikotarpiais (P. Tretjakovas ir kt.; p. 19). Vadovėlyje daromos tokios išvados (p. 18–19): „Matyt, ankstyvasis slavų atėjimas tik parengė vėlesnę palyginti sparčią būsimųjų vakarinių Rusios žemių slavizaciją VIII–IX a.“, „šalies šiaurės vakaruose susidarė savotiška pereinamoji juosta su etniniu požiūriu mišriais gyventojais, vėliau pavadinta Juodąja Rusia (Черная Русь)“, „net pirmaisiais II tūkstantmečio po Kr. amžiais atskiros baltų giminės dar išliko tarp slavų beveik visoje būsimosios Gudijos teritorijoje“, „apskritai galima tvirtinti, kad baigiantis I tūkstm. po Kr. II pusei Aukštutinio Dniepro ir jo intakų – Pripetės, Berezinos, Sožės baseinas, taip pat aukštutinis bei vidurinis Padauguvys buvo tvirtai užimtas slavų, lėmusių šių teritorijų etninį vazidą“, „rytuose, tarp krivičių ir viatičių, Okos-Protvos intakų baseine, iki XI–XII a. išliko ištisinio baltų etnoso salelė – metraščių galindai (голядь)“, „galutinė slavizacija… užsitęsė iki XX a. pradžios, nes Gudijos, Lietuvos ir Latvijos pasienyje etniniai procesai negali būti laikomi pasibaigusiais ir dabar“.

Naujakurių slavų ir senųjų gyventojų baltų sintezės rezultatas buvęs IX–X a. atsiradę pirmykščiai rytinių slavų etnosai: dregovičiai (дрыгавічы), radimičiai (радзімічы) ir krivičiai (крывічы; Беларусы, p. 32). Jie išlikę iki XII a. vidurio (šaltiniuose vėliausiai dregovičių pavadinimas esąs paminėtas 1149 m, krivičių – 1162 m, o radimičių – 1169 m.), po to susilieję į vieną bendrą rytų slavų etnosą, kuriam priklausę žmonės ėmę vadintis rusinais (русінамі), rusičiais (русічамі), rusais (рускімі; p. 426).

Ankstyvuosius genčių pavadinimus (krivičiai, dregovičiai ir radimičiai) knygų autoriai linkę laikyti baltų kilmės. Tvirtinama, kad daugelis tyrėjų pavadinimą krivičiai siejantys su lietuvių žodžiu krivis, kurio pateikiamos net kelios reikšmės (Беларусы, p. 23). Esą P. M. Tretjakovas krivičius traktuojąs kaip „pusiau lietuvius“ (ten pat). Patys knygos Беларусы autoriai krivičių pavadinimą linkę vesti iš fiziografinio termino ir jį sieti su lietuvių žodžiais kreivas, kreivis, kreivinti ir kt, kuriais būdavę nusakomos kalvotos, ne lygumų, vietovės (p. 24). Šiuo fiziografiniu terminu save vadinę tų vietovių baltai. Iš jų ir perėmę pavadinimą čia atsikėlę slavai (ten pat).

Dregovičių pavadinimas, kaip ir krivičių, taip pat laikomas baltų kilmės (p. 21; История, p. 20) ir siejamas su lietuvių žodžiu drėgnas, t. y. pelkėtų vietų gyventojai.

Radimičių genties, kurios materialinėje ir dvasinėje kultūroje esą išliko daugiau baltiškų elementų negu dregovičių genties, pavadinimo šaknis siejama su lietuvių žodžiais radimas, radimvietė ir kt.
Etnonimo rusai (rusinai, rusičiai) kilmės klausimu abejose knygose kalbama atsargiai, tačiau neatmetama jo germaniškos kilmės galimybė (iš skandinavų variagų-vikingų kalbos). Be kita ko, nurodoma, kad VIII–IX a. dabartinės Gudijos miestuose gyvenę daug įvairių tautybių žmonių, tarp jų ir germanakalbių variagų (Беларусы, p. 29), kad Polocke X amžiaus II pusėje valdžią paėmęs variagų konungas Rogvolodas (История, p. 35), kad dalis kilmingųjų visoje šalyje buvę skandinavų kilmės žmonės, perdavę vietos gyventojams savo pavadinimą (Беларусы, p. 29).

Daug kalbama apie tai, kaip praeityje save vadinę dabartinių gudų protėviai. Tvirtinama, kad buvę net keli šio etnoso pavadinimai: licvinai (ліцвіны), rusinai (русіны), baltarusčiai (беларусцы), arba baltarusiai (беларусы).

Terminas licvinai, t. y. litvinai „lietuviai“, anksčiausiai atsiradęs Nemuno aukštupio baseine. Tą kraštą anksti ėmę vadinti Літва „Lietuva“ (Беларусы, p. 46). Iš čia terminas licvinai plitęs į šiaurines ir pietines centrinių rytų slavų sritis: į Padauguvį, Papripetę ir kitur, kur vėliau įsitvirtinusi gudų kalba. Toji teritorija tada priklausiusi labai išplitusiai Didžiajai Lietuvos Kunigaikštijai, trumpai vadintai Літва „Lietuva“. Politinė termino licvinai reikšmė sutapusi su etnine reikšme. Juo vadinti ne tik etniniai lietuviai, bet ir vietiniai rytų slavai, kurie ilgainiui ėmę kalbėti gudiškai (ten pat). Tai įvykę XVII–XVIII a. Terminas licvinai skyręs gudus nuo rusų (didžiarusių) ir ukrainiečių.

Terminu rusinai vadinti ne tik gudai, bet ir ukrainiečiai, taigi daugelis rytų slavų.

Terminas baltarusčiai, arba baltarusiai, neturėjęs politinės reikšmės, kaip licvinai, bet vartotas tik etnosui pavadinti. Atsiradęs vėliau, XVI–XVIII a. šaltiniuose dar buvęs retas (Беларусы, p. 47, 427). Primiausia juo imta vadinti Padauguvio gudus. Iš čia jis plitęs į centrinį regioną, o po to ir į Pripetės baseiną (p. 46). Labiau įsigalėjęs tik nuo XIX a. II pusės – XX a. pradžios, kada atsisakyta senųjų terminų licvinai ir rusinai (p. 428–429). Terminas baltarusiai kilo nuo krašto pavadinimo Blatoji Rusia (Белая Русь; ne Rusija!), kuris šaltiniuose ėmęs įsigalėti nuo XII amžiaus II pusės (p. 36). XIV a. pradžioje labai išplitęs Vitebsko krašte, juo tada vadinta vakarinė Dauguvos-Dniepro regiono dalis palei etninę Lietuvą (p. 34–35). Pavadinimo kilmė aiškinama įvairiai. Vadovėlyje patikimiausiu laikomas tas aiškinimas, kuris grindžiamas senosios rusų (t. y. Rusios) kalbos sąvokų priešprieša: черная земля – tai šalis, mokanti valstybinę duoklę, ir белая земля – tokios duoklės nemokanti šalis (p. 42). Anuomet Juodąja Rusia (Черная Русь) vadintos ribinės su Lietuva žemės, anksčiau kitų mokėjusios duoklę lietuvių kunigaikščiams. Rusios valstybės šiaurėje duoklę mokėjusios žemės iki pat XVIII a. pradžios vadintos „juodosiomis“ („черными“, „черносошными“). Kadangi Padauguvio ir Padnieprio kunigaikštijos nemokėjusios lietuvių kunigaikščiams duoklės, tai esą ir buvo vadinamos Baltąja Rusia (Белая Русь, ten pat).

Laikomasi nuomonės, kad gudų etnosas susidaręs XIII–XVI a. (Беларусы, p. 36, 427). Svarbų vaidmenį turėjęs atlikti Naugarduko kraštas, esantis Nemuno baseino šiaurinėje dalyje, o vėliau – Vilniaus miestas (ten pat, p. 40). Vadovėlyje iškeliama Polocko žemės reikšmė. Toji žemė svarbų vaidmenį atlikusi gudų etnoso formavimosi pradinėje stadijoje (История, p. 36). Esą baltų ir slavų kontaktų zonoje XIV–XV a. susidaręs naujas etnosas – būsimųjų gudų branduolys (ten pat).

Nemaža reikšmės skiriama gudų kalbos susidarymui, jos išsiskyrimui iš senosios rytų slavų kalbos. Mokslininkų nuomone, būdingosios gudų kalbos ypatybės pirmiausia atsiradusios krašto centrinėje dalyje – panemuniais ir padniepriais (Беларусы, p. 41). XV–XVIII a. iš pietų į šiaurę ėmęs plisti kietasis r priebalsis. Jis centriniame regione visur pakeitęs minkštąjį r, o vėliau ėmęs vyrauti vietoj minkštojo r ir pietinėje Dauguvos baseino dalyje (Polockas, Vitebskas). Tuo pačiu metu vykęs ir minkštojo č keitimas kietuoju, pastarasis visuotinai įsigalėjęs centriniame regione ir tapęs vyraujančiu Padauguvio pietinėje dalyje. Tada atsiradęs ir vadinamasis cokavimas (цоканне), t. y. c tarimas vietoj č (Беларусы, p. 40). Maždaug tuo pačiu metu iš šiaurės į pietus slinkęs labai minkštas priebalsio d tarimas, vadinamasis dzūkavimas (дзеканне; p. 41). Visuotinai išplitęs akavimas (аканне; ten pat). Pažymėtina, kad maždaug tada, XV–XVI a., toliau šiaurėje ir rytuose formavosi rusų (didžiarusių) kalbos ypatybės, dar labiau atskyrusios gudus nuo rusų (didžiarusių; ten pat).

Gudų bendrinė kalba galutinai susiklosčiusi tik XIX amžiuje (Беларусы, p. 428).

Be abejų aptariamų knygų gudų etnogenezės klausimai nagrinėjami dar daugelyje kitų monografijų ir straipsnių. Iš visos tos literatūros, kuri prieinama šio straipsnio autoriui, matyti, kad baltų (kai kurie autoriai vadina tiesiog lietuvių) ir slavų indėliai gudų etnogenezėje vertinami labai nevienodai. Svyruojama tarp dviejų kraštutinumų: 1) slavų sluoksnis baltų masėje buvęs visai plonas, gudai – tai slavakalbiai baltai (lietuviai) ir 2) baltai ištirpę slavų masėje ir nepalikę ryškesnės įtakos. Tarp vyraujančių slavofiliškų pažiūrų vis dažniau pasigirsta blaivių balsų. Pažymėtina pozityvi Etnokultūros centro Крыўя (lietuviškai galėtume versti Krivija) veikla. Leidžiamas to paties pavadinimo tęstinis leidinys. Dar yra Krivičių druvingių draugija (GEGA Ruch) – sambūris, kuris laikosi kraštutinių pažiūrų: gudai – tai baltai, jiems primetamas slaviškumas – apgaulė, etnonimas baltarusiai – klaidinantis, turi būti krivičiai. Esą Gudijos teritorijoje buvo ne slavų kolonizacija, bet slavų tarms, kaip viduramžiais Europoje lotynų kalbos, paplitimas kartu su krikščionybe ir prekyba. Griežtai pasisakoma prieš krikščionybę, siekiama grąžinti senąjį baltų krivičių tikėjimą, kuris vadinamas Druvė.

Abejose knygose tvirtinama, kad nežiūrint dabartinio artimumo rusams ir ukrainiečiams, gudai ilgainiui yra tapę savarankiška tauta. Tačiau vadovėlyje manoma, kad toji tauta dar nesanti galutinai atsiskyrusi nuo rusų ir ukrainiečių. Gudų sąmonėje tebesąs gyvas rytų slavų (senųjų rusų, t. y. Rusios) bendrumo jausmas, nes rytų slavai tebesudarą tam tikrą etninę sąjungą. Mokslo požiūriu esą korektiška juos visus laikyti vienos trilypės tautos dalimis (частями триединого народа; История, p. 148).

Vienu iš svarbiųjų gudų etnoso susidarymo veiksnių laikoma Didžioji Lietuvos Kunigaikštija (veikale Беларусы ji vadinama Didžiąja Lietuvos, Rusios ir Žemaičių Kunigaikštija, gudiškai Велікае Княства Літоўскае, Рускае і Жамойтскае, p. 427). Vadovėlyje netgi tvirtinama, kad Gudijos istorija prasidėjusi tuomet, kai vakarinės Rusios žemės patekusios į Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos sudėtį (в состав Великого княжества Литовского, p. 39). Šios valstybės vaidmuo iškeliamas ne tik šiose abejose knygose, bet ir kituose veikaluose gudų etnogenezės klausimais, su kuriais šio straipsnio autoriui teko susipažinti. Juk ši valstybė gudų tautos istorijoje iš tikrųjų atliko lemiamą vaidmenį. Jos dėka gudai tapo atskira tauta, susiformavo jų savitumas, išskyręs iš kitų rytinių slavų. Gudų protėviai skaudžiai išgyveno tos valstybės žlugimą. Jos atminimas ir dabartinių gudų sąmonėje tebėra gyvas. Tautiškai nusiteikę žmonės senąją Lietuvos valstybę didžiai gerbia ir neretai save tebevadina, kaip ir jų protėviai, lietuviais (licvinais). Po Pirmojo pasaulinio karo trumpai atgavę laisvę, o vėliau, po Sovietų Sąjungos subyrėjimo, vėl išsivadavę, gudai Lietuvos herbą Vytį vartojo kaip išsilaisvinusios Gudijos herbą. Tai rodo, kad jie istorinių sąsajų su Lietuva nepamiršo.

Tačiau tos sąsajos nacionalistiškai nusiteikusių „patriotų“ galvose pradėjo išsigimti, tapo antiistoriškos. Imta tvirtinti, kad Didžiąją Lietuvos Kunigaikštiją sukūrusi tauta neturinti nieko bendra su tikraisiais lietuviais, kad tai buvę slavai licvinai, t. y. gudai (!). Dabartinius lietuvius ėmė vadinti ne lietuviais, gudiškai licvinais, bet lietuvisais, esą šių protėviai, anuomet vadinęsi žemaičiais (žmudzinais), valstybės kūrime nedalyvavę ir su ja menkai tebuvo susiję (plačiau apie tai žr. šio straipsnio autoriaus knygą Istorijos iškraipymai, Vilnius, 2004, p. 94–97). Abejose čia aptariamose knygose apie šią pseudoteoriją net neužsimenama. Kalbama tik apie baltų (ne slavų!) gentį Lietuva (Літва). Ji buvusi centrinio ir Padauguvio bei Padnieprio regionų vakaruose, kur iki šiol išlikę gyvenviečių su pavadinimais Літва, Літоўцы, Літоўшчына (Беларусы, p. 45). Oikonimas Літва esąs labiau būdingas centriniam regionui (Molodečnas, Stolbcai, Slanimas), o Літоўцы, Літоўшчына – Padauguviui bei Padniepriui (Breslauja, Glubokoje, Dokšicai; ten pat).

Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos kilmė ir jos santykis su slavais abejose knygose traktuojama beveik teisingai. Pasitaiko tik kai kurie savotiški, net prieštaringi formulavimai. Pateikiame būdingesnes tais klausimais citatas iš vadovėlio ir šis tas atpasakojama: „Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos kilmė savo šaknimis eina į rytų baltų genčių istoriją“ (p. 40). Rusios ir lietuvių paribyje su mišriais gyventojais, būsimoje Juodojoje Rusioje, XII a. iškilusi Didžioji Lietuvos Kunigaikštija. Iš pradžių jos sostinė buvusi Naugarduke. XIII a. Lietuvos kunigaikštija tapusi savarankiška ir į savo sudėtį įjungusi visą Aukštaitiją. Sostinė buvusi perkelta į Lietuvos gilumą, iš pradžių galbūt į Trakus, o Gedimino laikais – į Vilnių. Mongolų invazijos laikais Lietuvos Kunigaikštija išplėtusi savo valdžią toli į rytus ir pietus – į vakarines rusų (Rusios) žemes. Lietuvių-rusų santykiai iš Rusios vidaus politinės sferos pasikėlę į išorinę sferą, po truputį rusų dominavimą pakeitęs lietuvių dominavimas valstybėje (ten pat). Mindaugas (Миндовг) buvęs pirmasis didysis kunigaikštis, sujungęs XIII a. 30-ųjų metų pabaigoje – 40-ųjų pradžioje savo valdžioje tikrąją Lietuvą su Juodąja Rusia (p. 41). Valstybėje „vyravusi pagoniškąja Aukštaitija besiremianti lietuvių dinastija“ (p. 42). „Aukštaičių kilmingieji visuomet turėjo vyraujančią padėtį valstybės valdymo sistemoje ir kariuomenėje“ (p. 42–43). „Vakarinių rusų (Rusios) žemes… paprastai valdė artimieji didžiojo kunigaikščio giminės“ (p. 43). „Lietuvių, aukštaičių, žemės buvo valstybės karinė-politinė bazė“ (ten pat). „XIV a. pabaigoje visa būsimosios Gudijos teritorija atsidūrė Lietuvos valdžioje“ (p. 45). Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos „jokiu būdu negalima laikyti gudų valstybe (nacionalekstremistų versija), net rusų-lietuvių valstybe (priešrevoliucinė rusų versija)“. „Tai buvo Lietuvos feodalų valstybė, iš pradžių toleravusi gudų valstybingumo elementus nevisiškos federacijos teisėmis. Ir ne daugiau. Tai buvo Lietuva simbiozėje su valdomomis rusų žemėmis“ (p. 44). Nors toje valstybėje „vyravo rusų teisė ir rusų kultūra“, tačiau nežiūrint to, „rusų-lietuvių federacija nebuvo lygiateisė slavams“ (p. 42).

Vadovėlyje stengiamasi studentams paaiškinti „kaip maža Lietuva pavergė tokią didelę Vakarinę Rusią?“. Aiškinama taip: „Baltų gyvenama teritorija tada buvo daug didesnė negu dabartinė, geriau įdirbtos jos žemės. Pabaltijys buvo daug tankiau gyvenamas, negu labai retai apgyventos Vakarų Rusios kunigaikštijos… Vokiečių kronikininkai, griežtai skiriantys lietuvius nuo slavų, vienu balsu liudija buvus lietuvių kariuomenę labai skaitlingą. Tai pažymi ir rusų metraščiai. Šaltiniai neleidžia tiksliai įvertinti baltų ir slavų gyventojų santykio Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje, bet didelės slavų persvaros, kokia gali pasirodyti pažvelgus į dabartinį teritorijos santykį, tada, žinoma, nebuvo. Būtent etninių lietuvių daliniai sudarė tuo metu lietuvių karinės galios pagrindą“ (p. 45).

Abejose knygose senoji Lietuvos valstybė labai aukštai vertinama. Ji anuomet buvusi „viena iš galingiausių valstybių Europoje“ (Беларусы, p. 427). „Iki XIV amžiaus II pusės Didžioji Lietuvos Kunigaikštija buvo pozityvus faktorius Rytų Europos istorijoje. Ji įnešė didelį indėlį atremiant kryžiuočių bei vokiečių feodalų agresiją ir kovojant su Aukso Orda“ (История, p. 43).

Abejose knygose pasitaiko tam tikrų netikslumų. Be to, ką galima buvo pastebėti iš citatų, dar nurodytini šie ryškesni netikslumai: žemaičiai klaidingai priskiriami prie vakarų baltų (Беларусы, p. 427), baltų ir finų hibridiniais hidronimais laikomi Лынтупка, Дрыса (p. 18; remiamasi V. A. Žučkevičiaus toponimikos žodynu, Minskas, 1974, kuriame yra daug kilmės aiškinimo klaidų), Algirdo sūnus Lengvenis vadinamas Lugveniu (vienaskaitos kilmininkas Лугвена История, p. 45). Beje, vadovėlyje mūsų didžiųjų kunigaikščių vardai šiek tiek aplietuvinti lyginant su įprastine jų vartosena svetimųjų raštuose, pvz., rašoma Ягайло (p. 44), o ne Ягелло ir pan. Negalima laikyti teisingu tiesmukišką tvirtinimą, esą Lietuva mokėjusi Rusiai duoklę (История, p. 40, 44), Rusios kunigaikščiai pasitenkinę lietuvių mokama duokle ir nesikišę į jų vidaus gyvenimą (tan pat, p. 40); Prūsų ir Žemaičių duoklė buvusi dalinė (ten pat). Tokių ir panašių netikslių apibendrinimų yra ir daugiau.

Baigiant negalima neatkreipti skaitytojo dėmesio į vadovėlyje studentams peršamą didžiarusišką imperializmą. Tai daroma primityviai. Šaipomasi iš pavergtųjų mažų tautų atgimimo (p. 142 ir kt.). Esą jį reikia vertinti nevienareikšmiškai, kadangi visi svarbesni mažųjų tautų kultūriniai pasiekimai įvykę jų buvimo didžiųjų valstybių sudėtyje (!) metu (p. 143). Stengiamasi paneigti tvirtinimą, kad carinė Rusija nepripažinusi gudų tautos. Betgi iš tikrųjų taip buvo: nepripažino ne tik gudų, bet ir lietuvių tautos.
Taip lietuvių ir gudų istorija vertinama dabartinių gudų mokslininkų, žinoma, nekreipiant dėmesio į pasitaikančius atskirus nemotyvuotus išsišokimus.

Nuotraukoje: Akad. prof. habil. dr. Z. Zinkevičius

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra