Lietuva gegužės 7 dieną eilinį kartą pašlovins Rusijos carą ir jo imperinės politikos tęsėjus

Autorius: Data: 2011-05-06 , 17:00 Spausdinti

Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, Rokiškis

Pasąmonė

Kokį paveikslą artimiausiu laiku nutapys Šarūnas Sauka, niekas nežino. Pasąmonė – tai labirintų visuma, o baimė joje paslėpta giliai. Štai kodėl iki šiol šloviname carą ir imperinės politikos tęsėjus, netapome ir nedovanojame diktatoriams jų tikrųjų atvaizdų. Bijome? Šaipomės iš patriotizmo. O gal vis dėlto Lietuva jau tapo laisva ir nustos švęsti caro „ukazus“? O Šarūnas Sauka ims ir nutapys Lietuvos Prezidentę.

Visiems priimtina tai, kad Lietuvos Nepriklausomybės diena nėra nei kovo 23-oji, kai 1918 metais Vokietija pripažino Lietuvos Nepriklausomybę, nei liepos 20-oji, kai 1920 metais  Rusija pripažino Lietuvos Nepriklausomybę, o vis dėlto vasario 16-oji, kai pati tauta 1918 metais ją paskelbė savo dvidešimties atstovų parašais.

Tai kodėl kasmet gegužės 7-tąją minime caro „ukazą“ kaip spaudos atgavimo dieną. Per 107 metus netapome oresni ir vis minime carą, nors spaudos laisvę patys iškovojome. Tai vis dėlto kuri diena yra spaudos iškovojimo ir atgavimo diena. Ta, kurią mūsų protėviai pasakė carui „ne“ ir paskelbė lietuvišką žodį lietuviškomis raidėmis.

Pirmą kartą Lietuvoje Vilniaus gubernijoje

Pirmą kartą po 1865 metų spaudos uždraudimo Rusijos okupuotoje Lietuvoje 1900 metais rugpjūčio 2 dieną Donatas Malinauskas pirmasis oficialiai, lietuviškais rašmenimis išspausdino ir išplatino Pranešimą. Kovoti nenustojo, ir po pusės metų Pranešimą prisegė prie laiško Mogiliovo arkivyskupijos valdytojui vyskupui Karoliui Niedzialkovskiui. Vyskupas Steponas Zvierovičius, užmiršęs apie spaudos draudimą, Popiežiaus bulę išspausdino lietuviškai ir išplatino ją visoje Lietuvoje. Nuo to momento spaudos draudimas lietuviškomis-lotyniškomis raidėmis tapo formalus. Tad visai nesuprantama, kodėl Lietuvoje spaudos atgavimo dieną minime gegužės 7-ąją, caro malonės akto paskelbimo dieną. Laisvės niekas nedovanoja, ji iškovojama.

Už lietuvišką raštą ir spaudą

Po 1863 metų sukilimo Lietuvoje buvo uždrausta lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis. 1864 metais birželio 5 (17) dieną generalgubernatorius Michailas Muravjovas uždraudė lotyniškais rašmenimis spausdinti elementorius, o nuo lapkričio 23 dienos – ir kitus pasaulietinius leidinius.

Antanas Alekna Lietuvos istorijoje rašo, kad pas Muravjovą į Vilnių buvo atvykęs Varšuvos universiteto lektorius lomžietis Stanislovas Mikuckis ir pasiūlęs Muravjovui įvesti lietuviams rusišką raidyną, kad greičiau būtų galima juos suslavinti. Stanislavo Mikuckio sumanymui Muravjovas pritaręs ir įsakęs sudaryti komisiją leisti lietuviškas knygas rusiškomis litaromis. 1864 metais A. H. Kirkoro spaustuvėje buvo išspausdinta pirmoji tokia knyga – Stanislovo Mikuckio abėcėlė žemaitiškai lietuviška (абецеле жемайтишкай–лъетувишка). 1865 metais rugsėjo 18 dieną generalgubernatoriaus K. Kaufmano aplinkraščiu Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Vitebsko ir Mogiliovo gubernijose įsigaliojo tvarka, pagal kurią lietuviški leidiniai gali būti leidžiami tik kirilica, taip pat uždrausta įvežti į Lietuvą leidinius lotyniškomis raidėmis, uždraustas jau spaustuvėse ir knygynuose esamų leidinių lotyniškais rašmenimis platinimas. Nuo 1865 metų spalio 5 dienos vidaus reikalų ministro P. Valujevo aplinkraščiu tokia tvarka įsigaliojo visoje Rusijos imperijoje. Nuo 1873 metų sausio 2 dienos uždrausti ir lietuviški leidiniai gotiškomis raidėmis.

Beje, caro įsako, kuriuo būtų uždrausta lietuviška spauda, niekas nenurodo.

Donatas Malinauskas nuo pat pirmųjų dienų Tėvynėje įsitraukė į nelegalios lietuviškos spaudos platinimą. Į tą darbą įtraukė ir seserį Filomeną. Ši savo bute slėpė lietuviškas knygas. Labai svarbų vaidmenį kovoje dėl lietuviškos spaudos suvaidino Pranešimas. Jis buvo išspausdintas 1900 metais, spaudos draudimo laikais, Vilniaus gubernijoje, lietuviškai, lotyniškomis raidėmis, 1900 metais rugpjūčio 2 (15) dieną gavus cenzoriaus Benedikto Ploščianskio leidimą.

Cenzūros komiteto Vilniuje nebuvo, buvo tik du cenzoriai, pavaldūs Vidaus reikalų ministerijai, vienas jų buvo vidaus reikalams, kitas – užsienio spaudai. Cenzoriai gaudavo algos per metus po 2000 rublių sidabru. Už knygų peržiūrėjimą žydų ir lietuvių kalbomis gaudavo papildomai – per metus po 45 000 rublių (vienam valdininkui nuo 100 iki 500 rublių). Benedikto Ploščianskio veiklos sritis buvo vidaus cenzūra, juo jis dirbo nuo 1894 metų kovo 3 iki 1901 metų vasario 24 dienos. Ploščianskis buvo žinomas kaip rusofilas, dėl to jam teko 1887 metais emigruoti iš Austro-Vengrijos imperijos į Rusiją.

Kalbėta, kad dėl Pranešimo cenzorių atleido iš darbo, o spaustuvė sumokėjo baudą. Tačiau faktas buvo įvykęs. Donato Malinausko amžininkai suvokė jo svarbą. Kunigas Juozas Tumas 1914 metais Vaire rašė: Nors visaip saugojo, kad nė vienas lietuviškas lapelis nebūtų Rusijoje išspausdintas lotyniškomis raidėmis, vis dėlto netesėjo pilnai apsiginti. Neminint Mokslų akademijos spaudinių, Vilniaus gub. dvarininkas D. Malinauskis Vilniuje išspausdino garsų savo „Pranešimą“ apie kovą su vyskupijos valdžia. Apie Pranešimą Donato Malinausko biografijoje rašoma, kad jis pajudino iš mirties taško klausimą apie lietuvių spaudos uždraudimą, kuris galutinai buvo išspręstas 1904 metais. Keista, tačiau stengiamasi nekreipti dėmesio į šio Pranešimo reikšmę atgaunant spaudą.

Po trisdešimties metų prisiminęs istoriją, kaip buvo apgautas cenzorius Benediktas Ploščianskis, Donatas Malinauskas rašė: Grįžęs iš cenzoriaus namon, radau draugus, laukiančius įdomių rezultatų. Juos užsirakinęs savo kabinete laikiau tol, kol neišvertėme viso rusų kalba rašyto teksto į lietuvių kalbą. Ir, kad nebūtų keliamas klausimas apie šriftą, tuoj abu tekstu – rusų ir lietuvių – buvo perrašyti mašinėle ir ryto metą tyčia tarnybos laikui pasibaigus nuėjau pas cenzorių, kad jo valdininkai negalėtų mane sutrukdyti. Kada ponas cenzorius pareiškė pasigailėjimą, kam neatvykau anksčiau ir kad ryt dar turėsiu pas jį grįžti atsišaukimo atsiimti, nes dabar kanceliarijoje nėra ne vien sekretoriaus, bet nė vieno valdininko formalumams atlikti, pasakiau, kad rytoj turiu ankstybuoju traukiniu išvažiuoti, nes manęs lauks stoty arkliai, ir prašiau, ar negalėtų jis sutikti ant jau paruošto atsišaukimo pasirašyti, pridėti antspaudą, išstatyti tą patį numerį, kurį buvo išstatęs ant atsišaukimo, rusų kalba leisto, kurį dabar jam grąžinu, prašydamas sunaikinti. O juokaudamas pasakė, kad dabar jau visai esąs mano rankose, nes jei būčiau nufotografuodinęs pirmąjį, rusų kalba rašytą egzempliorių, tai turėčiau įrodymų, kad jis suka, išduodamas du skirtingu popieriu tuo pačiu numeriu. Gavęs leistą atsišaukimą jau su lietuvišku tekstu, lėkiau namo, kiek arklys galėjo. Ir nors iš Poguliankos į Šv. Jurgio prospektą nelabai toli, tačiau man atrodė, kad aš labai ilgai važiuoju. Važiuodamas net pašokdavau nuo sėdynės. Laukiantieji draugai sutiko mane prieškambary. Džiaugsmo nereikšdamas, jiems pranešiau, kad cenzorius žadėjo rytoj man grąžinti atsišaukimą. Visi pradėjo abejoti, begu tai pasieksią, nes iš kanceliarijos lietuviško teksto išleisti negalėsią. Tik tada išsiveržė iš visų nepaprastas džiaugsmas, kad iš kišenės ištraukiau atsišaukimo lietuviškąjį tekstą su dar nenudžiuvusiu cenzoriaus parašu…

Šią istoriją verta prisiminti ir įsidėmėti, nes tai, ką darė Donatas Malinauskas 1918 metais vasario 16 dieną su kitais Tarybos nariais, taip pat buvo nelegalu ir siekta Lietuvos vardan apmulkinti vokiečius.

Jonas Vileišis kartu su kitais tautinio atgimimo veikėjais 1900 metais Vilniuje įkūrė slaptą draugiją lietuvių mokslo ir meno kūriniams leisti ir pavadino ją Daukanto manta. Kiti šios draugijos nariai nežinomi, žinomas tik Donato Malinausko kaip mecenato vaidmuo. 1904 metais Donatas Malinauskas kartu su Antanu ir Petru Vileišiais bei Jonu Bortkevičium paaukojo lėšų lietuviško žemėlapio leidybai. Be to, 1906 metais Vilniuje garsioje Vilniaus lietuvių savitarpio šalpos draugijoje buvo saugomas Donato Malinausko padovanotas didelis knygų rinkinys.

Dvylikos apaštalų veikla plėtėsi, Donatas Malinauskas ir kiti organizacijos nariai dalyvavo varpininkų suvažiavimuose. Tiksliai žinoma, kad būsimasis signataras 1898 metais dalyvavo Andriaus Domaševičiaus bute įvykusiame suvažiavime. Ochranka jau nuo 1899 metų lipo ant kulnų apaštalams, o agentas Fransas Petrusevičius savo raporte 1900 metais rašė, kad kunigai Kybelis, Krištaponis, Daukša, Valentinas, Masiulis, Kuolas labai draugauja su Donatu Malinausku, suvažiuoja pas Malinauską arba visi nuvažiuoja pas vieną iš savo tarpo ir rengia lietuviškus literatiškus pasikalbėjimus. Visas tas ratelis gaunąs visokių lietuviškų knygų ir brošiūrų iš vieno Stakliškių parapijos kontrabandininko ir iš Suvalkų gubernijos.

Kunigo Kibelio byloje yra 1899 metų lapkričio 17 dienos Vilniaus švietimo apygardos globėjo pranešimas, parengtas remiantis rusų mokytojų pranešimais Vilniaus generalgubernatoriui. Pranešime Popovas nurodo, kad yra žinių, kad keletas kunigų ir dvarininkų būtinai siekia kuo plačiau skleisti lietuvių kalbą ir ja, kaip rusams nesuprantama, palyginus su lenkų kalba, platinti lenkiškas idėjas ir skiepyti katalikams neapykantą viskam, kas rusiška. Pavyko sužinoti, kad asmenys, ėmęsi skleisti lietuvių kalbą, kad patogiau būtų kenkti rusų reikalui čionykščiame krašte, yra šie: Žaslių bažnyčios klebonas Kibelis (jis – litvomanų ir necenzūruotų leidinių platintojų katalikams vadovas), jo padėjėjas Krištaponis, esantis Vilniuje kunigas Žviliauskas, Švenčionių apskrities Daugėliškio bažnyčios kunigas Burba, tos pačios apskrities Kaltanėnų kunigas Meštikas, Butrimonių kunigas Dauga,, Nemaniūnų kunigas Racevičius, Čiobiškio kunigas Šlamas, Rumšiškių kunigai. Trakų apskrities Šakiškių palivarko dvarininkas Malinauskas, bei Modestavo palivarko – Sakalauskas, auksakalys Nonevičius, gyvenantis Nemaniūnuose, Jiezno valsčiuje. Čia paminėtų asmenų suvažiavimai vyksta pas Žaslių kunigą Kibelį, kurio parapija, esanti netoli geležinkelio stoties, yra gana patogi vieta suvažiavimams. (…) Visi šie kunigai ir dvarininkai su didele viltimi žiūri į Kauno vyskupą Palilionį, kuris, beje, į Kauno kunigų seminariją priėmė kažkokį Šaulį, išmestą iš Vilniaus kunigų seminarijos.

Kada buvo surengtas pirmasis lietuvių vakaras, tiksliai nėra žinoma. Agentas F. Petrusevičius 1900 m. kovo 8d. raporte Vilniaus gubernijos Žandarų valdybos viršininko padėjėjui rotmistrui Terentjevui nurodė, kad 1899 metais vilniečio gydytojo Zigmanto  Federavičiaus bute,  vestuvių priedangoje, vyko lietuvių vakaras, į kurį įėjimas kainavęs 50 kapeikų. Ten dalyvavo Donatas Malinauskas, Petras, Antanas, Jonas Vileišiai, Elijas Nonevičius, Povilas Matulionis, Jonas Bortkevičius, Andrius Domaševičius.

Kuo toliau, tuo vakarai įgaudavo vis didesnį mastą. 1901 metais sausio 28 dieną pas Adolfiną Krumanienę (Kraumanę), gyvenančią Savičiaus gatvėje, įvyko vakaras, kurio šeimininkas buvo Donatas Malinauskas, tuo metu gyvenęs Gulbinskio namuose, Šv. Jurgio prospekte. Šiame susiėjime dalyvavo penki šimtai žmonių. Pasak kitų šaltinių, lietuvių vakaras vyko Bokšto gatvėje, Römerių namuose, kur Krumanienė turėjo didelį mokinių bendrabutį. Šiame vakare kunigo Ambraziejaus iniciatyva buvo nuspręsta surengti lietuvių kalbos kursus jos nemokantiesiems  . Kitame vakare, 1901 metais vasario 11 dieną pas ponią Valterienę, dalyvavo 600 žmonių. Vakaras buvo surengtas grafienės Janinos Umiastovskos rūmuose. Policijos leidimą gavo Vilniuje žinomas siuvėjas Petras Valteris, o kadangi šeimininkų Vilniuje nebuvo, prievaizdas leido pasinaudoti svetainėmis. Šokiams griežė orkestras. Kiek vėliau policija apkaltino Petrą Valterį surengus ne šeimyninį, o lietuvių vakarą, nes buvo dainuojama lietuviškai. Šiame vakare buvo nutarta suaktyvinti kovą dėl Šv. Mikalojaus bažnyčios, nes vyskupas Steponas Zvierovičius lietuvių prašymų netenkino. Į trečią vakarą 1901 metais balandžio 8 dieną saliunuose viešnamio Pasažius V. Urbonavičius sukvietė per 500 žmonių. Tai nervino lenkiškąją dvasininkiją, nes vakarai aiškiai rodė, jog Vilniuje esama lietuvių. Prelatai Karolis Baika ir Jonas Kurčevskis dėl lietuviškų vakarų organizavimo kaltino kun. Juozą Ambraziejų. Trečiasis vakaras vyko policijos priežiūroje. Iš tikrųjų carinė valdžia baiminosi ne tiek lietuviškų vakarų, kiek socialistinių idėjų ir socialistų slaptų susirinkimų. Nėra abejonės, kad ir minėtiems vakarams, ir lietuvybės idėjai skleistis trukdė kai kurių lietuvių propaguojamos socialistinės idėjos.

Vaclovas Biržiška 1929 metais rašė, kad 1900 metais rugpjūčio 31 (rugsėjo 13) dieną gavus cenzoriaus leidimą buvo išspausdintas lietuvių raidynas po čekų raidyno priedanga. Juozas Tumas savo straipsnyje Priemonės Rusų administracijai apgauti nurodo, jog tai mistifikacija; abėcėlėje „čekiškumo“ tėra š ir č, visa kita gi – gryniausia lietuvių abėcėlė, vis dėlto cenzūros parašu trejais metais prieš spaudą leidžiant. Šie lapeliai su abėcėle buvo platinami tarp jaunimo. Lietuviškos abėcėlės tuo metu valdiškose mokyklose vaikai negalėjo išmokti, jie pažino tik rusiškas raides. Privatų mokymą maskoliai smarkiai persekiojo, baudė kalėjimu ir pinigais.

Franso Petrusevičiaus, uoliai sekusio Dvylikos apaštalų veiklą tiek lietuviškose sueigose, vakaruose, tiek kitur, duomenimis, šie kėlė tikslą sukurti nepriklausomą Lietuvos valstybę ir puoselėti lietuvybę. Juozas Rupšys aprašė agento Petrusevičiaus veiklą 1899–1900 metais bandant išaiškinti nelegalių knygų saugyklas ir siekiant sukompromituoti Petrą Vileišį, lenkų vadinamą žemaičių karaliumi, nelegalių knygų platintojų globėją. 1899 metais po Kalėdų Petras Vileišis nusipirko iš Donato Malinausko apie 1000 stačių medžių. Provokatorius Fransas Petrusevičius, užsirekomendavęs kaip lietuvis patriotas ir lietuviškų knygų platintojas, visose Petro Vileišio dirbtuvėse prikaišiojo nelegalių lietuviškų knygų, teliko tik sulaukti caro žandarų. Anot Juozo Rupšio, šiam reikalui jam talkino J. Gališauskas, P. Krivickas.

Caro „ukazas“

Spauda buvo atgauta caro įsaku *1904 metais balandžio 24 (gegužės 7) dieną, buvo leista lietuvių spaudiniams vartoti lotyniškus ir kitus rašmenis . Nuo tol Lietuvoje minima Spaudos atgavimo diena. Keitėsi valdžios, tačiau Lietuvoje nepamiršta padėkoti arba pašlovinti carą už spaudos lietuviškais rašmenimis sugrąžinimą. Tiesa, jau iš pat pradžių kilo diskusijos, kaip vertinti šį įsaką. Gabrielis Landsbergis-Žemkalnis taip aprašė spaudos sugrąžinimo viešą paskelbimą: Išklausę iš Šv. Mikalojaus bažnyčios sakyklos viešąjį pranešimą, kad spauda mums leista, tuoj čia pat susidarė būrelis išreikšti dėkingumą kun. Sviatopolk-Mirskiui už jo palankumą ir triūsus spaudos atgavimo dalyke. Tariant, lietuviai norėjo pasielgti europietiškai ir atlikti mandagumo priedermę. Tam tikslui klebonijoje susirinko Povilas Matulionis, Urbanavičius, dr. Antanas Vileišis su žmona ir kiti, ir ėmėm redaguoti padekavonės raštą. Tuo tarpu įbėgo klebonijon p. N. ir paskelbė protestą, kam mes lietuvių vardu žadame dėkoti už tai, ką mes patys, be vyriausybės, iškovojome. Be to, apie tą padėkavojimą jis įdėjo straipsnį užsienio „Varpe“, išvardijęs pasirašiusius ir pavadinęs mus išgamomis. Minėtoje Varpo publikacijoje buvo rašoma, kad iš viso buvo surinkta 150 parašų, iš kurių dar paminėti kun. Juozapas Kukta, kun. Juozas Ambraziejus ir Gabrielis Landsbergis .

Tačiau šiandien, prabėgus daugiau nei 100 metų nuo spaudos atgavimo, švęsti caro įsaką tarsi ir nederėtų. Kokią datą pasirinktume, priklausytų tik nuo mūsų. Vertėtų prisiminti kelias reikšmingas datas. 1900-aisiais rugpjūčio 2-ąją Donatas Malinauskas inicijavo ir išspausdino lietuviškais rašmenimis savo garsųjį Pranešimą. Nors cenzorius buvo nubaustas, Donatas Malinauskas tęsė pradėtą darbą, platino lietuviškai išspausdintą raštą ir 1901 metais kovo 9-ąją nusiuntė jį vyskupui Karoliui Niedzialkovskiui tada, kai apie lietuviškų raštų vartojimą raštvedyboje negalėjo būti nė kalbos. Vilniaus vyskupas Steponas Zvierovičius įsakė didįjį Jubiliejų skelbiančią bulę bei arkivyskupo ganytojiškąjį laišką išversti į lietuvių kalbą. Vyskupas Antanas Baranauskas išvertė popiežiaus Leono XIII bulę, kuri 1901 metais sausio 18 dieną buvo išspausdinta Peterburge, o arkivyskupo Boleslovo Jeronimo Klopotovskio ganytojiškąjį laišką į lietuvių kalbą išvertė prof. Kazimieras Jaunius ir 1901 metais birželio 10 dieną išspausdino Peterburge. Dabar sunku pasakyti, kaip vertinti vyskupo Stepono Zvierovičiaus poelgį, tačiau jis įsakė minėtų spausdintų raštų 60 egzempliorių išsiuntinėti į lietuviškas ir mišrias parapijas. Ne be dvylikos apaštalų pastangų minėti lietuviški spaudiniai paplito po Lietuvą tuo metu, kai buvo draudžiama spauda lotyniškais rašmenimis. Rusijos administracijos kantrybė trūko, kai pats vyskupas, tiek jėgų skyręs kovai su lietuvybės plitimu, 1902 metais Tilžėje pats išspausdino gromatą dėl draudimo lankyti rusiškas mokyklas prie cerkvių. Tais pačiais metais vyskupas Steponas Zvierovičius buvo ištremtas į Tverę.

Lietuviški spaudiniai dar iki caro įsako pusiau legaliai buvo platinami per bažnyčias ir kitaip. Todėl iš esmės įsakas buvo formalus.

Imperijos satrapų savivalės laikai jau senai pasibaigė, bet ar už tai, kaip ir sovietmečiu, reikia iki šiol dėkoti.

Tai kada vis dėlto švęsime spaudos atgavimo dieną?

Istorija , , , , , , , , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra