Lietuva finansuoja net 81-ą lenkišką mokyklą. Lenkija „neturi“ pinigų trims lietuviškoms…

Autorius: Voruta Data: 2013-02-28, 13:36 Spausdinti

Aušra VIRVIČIENĖ, Vilnius

Pirmadienį, 2013 m. vasario 25 d., reaguodami į žinią apie tai, kad Lenkija ruošiasi uždaryti tris lietuviškas mokyklas, Nepriklausomybės Akto signatarai  Romualdas Ozolas, Bronislovas Genzelis, Birutė Valionytė ir Alvydas Medalinskas lankėsi keliose Seinų ir Punsko  lietuviškose mokyklose, susitiko su Punsko viršaičiu. Pasak R. Ozolo, jie susidarė pakankamai gerą vaizdą ir esamą padėtį ne iš antrų – trečių lūpų, o iš žmonių, kurie ten gyvena ir dirba. Signatarai visuomenei pateikė pačius svarbiausius pastebėjimus ir išvadas.

Kiekvienos mokyklos uždarymas yra labai skaudus, sakė A. Medalinskas.  Ar jis būtų Didžiojoje Lietuvoje, kai buvo viena po kitos uždarinėjamos kaimo mokyklėlės, ar tai būtų Pietryčių Lietuvoje; dar labiau skauda, kai uždaromi lietuviškos kultūros židiniai Punske, Lenkijoje. Pasak A. Medalinsko, „per tuos dvidešimt metų nuo Lietuvos – Lenkijos sutarties pasirašymo iš tikro viena po kitos tirpo lietuviškos mokyklos. Iš pradžių Seinų, o dabar jau norima ir Punske jas uždaryti. Lietuvos valstybė turėtų skirti daugiau dėmesio lietuvybės, kultūros židiniams už Lietuvos ribų, jau nekalbant apie Pietryčių Lietuvą. Labai tikimės, kad šias mokyklas po mūsų pasitarimo su Punsko, Seinų lietuvių bendruomenės atstovais, Punsko politikais lietuviais, iš tikrųjų bus galima išsaugoti. Taigi, jeigu šįkart pavyks tai padaryti, o aš tikiu, kad Vyriausybė laikysis savo pažado skirti attitinkamą lėšų sumą, tai ateityje reikės galvoti ne apie finansinių skylių lopymą, pagalbą mokykloms ir kultūros įstaigoms, bet reikės galvoti apie rimtą programą lietuvybės išlaikymui už Lietuvos ribų. Pradedant nuo tų žemių, kur lietuviai gyveno nuo seno. Punskas, Seinai, Lenkija, Karaliaučius, Rusija ir Baltarusija. Ir, žinoma, neužmirštant Pietryčių Lietuvos. Tai, kad Lietuvos valdžia iki šiol niekaip nereagavo iki tol, kol nepasirodė Punsko lietuvių pagalbos prašymas padėti, į kurį, džiaugiuosi, sureagavo Nepriklausomybės akto signatarai, iš tikrųjų rodo tai, kad matyt arba nekreipiama dėmesio į tuos vargus, kuriuos patiria lietuviai tuose kraštuose, arba neturima informacijos, kas yra dar liūdniau. Neturi informacijos Vyriausybė, neturi informacijos ministrai, o tai reiškia, kad tai nėra taip svarbu, kaip turėtų būti“, – kalbėjo A. Medalinskas.

Prof. B. Genzelį, jo žodžiais tariant, „nustebino, kad ten lietuviai susiklausę ne taip, kaip mes čia. Jiems rūpi jų išlikimas. Bet mane stebino ir kita. Visi žinome, kad Seinuose yra mūsų konsulas. Lietuviai su didžiule meile prisimena buvusį konsulą Vidmantą Pavilionį. Prisimena ir kitus konsulus. Bet paskutinis konsulas nerado reikalo susitikti su viršaičiu, nesilankė nei vienoje mokykloje, tai kam apskritai reikalingas toks kosulatas? Susidariau tokį spūdį, kad jo ten nėra visai, – stebėjosi B. Genzelis. – Be to, Lietuvoje lenkiškas mokyklas finansuoja mūsų valdžia. O Lenkijoje to daryti nenorima… Apmaudu.“

Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė B. Valionytė: „Mūsų vizito tikslas buvo susirinkti visą informaciją. Kadangi šiame krašte aš rengiu ketvirtą Didžiosios Lietuvos knygą, situaciją žinau pakankamai gerai ir smulkiai. Manęs tai visiškai nestebina. Klausimas yra toks: ar Lietuvos valstybė suvokia Suvalkų trikampio lietuvybės išsaugojimo prasmę mums, kaip lietuvių tautai. Ir kokią tai turi išlikimo reikšmę. Yra ir kitas klausimas: ar Lietuvos valstybė šiandien turi savo strategiją šituo klausimu? Kaip aš supratau, to beveik nėra. Todėl, kad panaikinus Tautinių mažumų departamentą, funkcijos šiuo klausimu išskaidytos. Man atrodo, kad nuo čia ir prasideda  klausimai. Bet pirmiausiai noriu pasakyti tai, kad šito klausimo sprendimas atsiremia į 1994 m. sudartytą Lietuvos–Lenkijos bendradarbiavimo sutartį. Be jokios abejonės mes negalime užmiršti istorinių ištakų ir istorinių įvykių. Aš manau, kad tai, kas šiandieną vyksta Punske, su Punsko valsčiaus mokyklomis, tai iš esmės yra vienos Lenkijos valstybės vykdomos didžiosios politikos vienas iš žingsnių. Klausimas yra toks: ar Lietuvos valstybė suvokia šituos žingsnius, ar Lietuvos valstybė supranta, ką mes turime daryti. Ir ką priešpastatyti šiems žingsniams. Konstatuoju faktą – mes nesuvokiame, mano galva, ir, mano galva, nieko nepriešpastatome. Šita politika visuomet buvo grindžiama pakankamai nesąžiningais principais. Sutartyje yra aiškiai užfiksuota, kad abi pusės įsipareigoja nebloginti švietimo situacijos abiejose šalyse. Lenkijos pusė tada įsipareigojo, kad 80 proc. bus padidintas finansavimas mokykloms Punsko krašte. Tačiau tai ir liko tik žodžiai. Kadangi šiandieną joks protokolas nėra pasirašytas, tai Lietuva, o iš kitos pusės net ir Punsko valsčius, juridiškai neturi ko reikalauti, nes dokumento tai nėra. Eilinį kartą Lietuva padarė nuolaidas, o iš Lenkijos pusės tyliai gražiai, noriu pabrėžti – profesionaliai,  spaudimas mūsų etninėse žemėse vyksta labai aiškiai ir akivaizdžiai.

Norėčiau pasakyti du skaičius: suprantu, kad šie yra susiję su gyventojų skaičiumi, bet vis dėlto. Jeigu skaitai paraidžiui sudarytą sutartį, tai keistokai skamba iš lenkų pusės, kad jiems yra sunki finansinė padėtis ir jie to negali padaryti. Punsko valsčiuje šiandieną veikia mokykla, turinti nulinukus ir dvyliktokus. Tai mokykla Punske. Mūsų supratimu tai būtų vidurinė mokykla. Nulinukai ir dvyliktokai yra gimnazijoje, pagal mus – pagrindinė mokykla. Tai „Žiburys“ Seinuose. Nulinukai – šešta klasė. Yra dvi mokyklos – Navinykuose ir Vidugiriuose. Ir viena mokykla, turinti nulinukus – trečią klasę. Tai – Pristavonių mokykla. Iš viso – 5-kios mokyklos. Lietuvos pusė pagal tą patį modelį ir principą, pagal mokinio krepšelio principą finansuoja Lietuvoje iš viso 48 lenkų mokyklas, lietuvių-lenkų – 13 mokyklų, lenkų-rusų – 10 mokyklų, lietuvių- lenkų-rusų – trikalbių – 10 mokyklų. Iš viso – 81-ną mokyklą, atmetus rusiškas… Lenkijoje šitas klausimas yra nuleistas į vietos savivaldą. Yra tokia paradoksali situacija: lenkų valsčiuje beveik 90 procentų  lietuvių, reiškia tiek taryba, tiek viršaitis yra lietuviai. Ir štai lietuvių rankomis yra uždaromos lietuviškos mokyklos lietuviškame Punsko krašte. Etninėse žemėse. Labai svarbu pabrėžti, kad tai yra etninės žemės, o ne kažkokios kitos. Ir pagal tarptautinę sutartį, pasirašytą tarp Lietuvos ir Lenkijos, šitas lygmuo yra kitas. Todėl turime galvoti, kaip mes bandysime spręsti šitą klausimą, kaip užkardyti, kad tolimesni veiksmai nevyktų. Šiandien vyksta gaisro gesinimas. Aš manau, kad jį pavyks užgesinti. Bet ar užteks mūsų politikams proto ir sugebėjimų? Užkardyti, kad  šie veiksmai daugiau nevyktų. Nes mes puikiai suprantame vieną elementarų dalyką: mokykla tai nėra vien tik mokymo įstaiga. Mokykla yra kultūros židinys. Ir kada mes uždarome kultūros židinėlį, tegu ir menką, nutautėjimui atsiveria visos erdvės.

Kas mane nustebino? Būnant Seinuose  sužinojau, kad turto ir žemės mokesčiai Lenkijoje keliauja į vietos savivaldos biudžetą. Norėčiau, kad žinotų visi: mokykla, kaip mokymo įstaiga, negali būti apdėta mokesčiais. Bet Seinuose už mūsų,  Lietuvos valstybės pastatytą „Žiburio“ gimnaziją, tiksliau už turimą žemę – 2,2 ha, reikia mokėti. Mokykla, šiuo atveju, fondas, moka mokesčius į vietos savivaldos biudžetą. Lietuvių namai taip pat kasmet moka po 30 000 zlotų mokesčių. Vietos savivalda mokyklai, gimnazijai, paskyrė vieną autobusą vežioti mokinius į gimnaziją. To reikalauja Lenkijos įstatymai. Bet vieno autobuso, turinčio tokį didelį skaičių moksleivių, nepakanka. Todėl kitą autobusą nupirko fondas. Ir iškart vietos savivalda uždeda mokestį. Už šio autobuso, kuris skirtas mokinių vežiojimui! Įdomu tai, kad lietuvių bendruomenė ir fondas visą laiką kreipdavosi į Seinų vietos savivaldą ir jie būdavo nuo mokesčio atleidžiami arba Lietuvių namai mokėdavo 50 proc. mažesnį mokestį. Pernai jie pirmą kartą nebuvo atleisti ir turėjo susimokėti visus mokesčius… Mes turime žinoti visas plonybes, visus dalykus ir mūsų valstybės pareigūnai turi suvokti vieną dalyką: nors milimetrą atsitraukus šioje srityje reiškia lietuvybės susilpninimą čia, Lietuvoje,“ – pasakojo B. Valionytė.

Kaip sakė R. Ozolas, pagrindinė išvada, „kurią pasidariau iš šios kelionės, yra ta, kad mokinio krepšelis – tiek lenkiškasis, tiek lietuviškasis, yra mažų mokyklų naikinimo įrankis, o Lenkijoje ypatingai, kadangi jis yra specialiai sukonstruotas ir patvarkytas tam reikalui. Naudodamį šį įrankį, lenkai labai sėkmingai veikia ir savo teritorijoje, ir čia, Lietuvoje. Manau, kad pats laikas kalbėti apie mokinio krepšelio, kaip tokio instituto naikinimą. Tai nenauja mintis, mokytojai dažnai kalba apie tai. Bet tai yra ateities reikalas. Aš galvojau, kaip reikėtų deramai atsakyti į tokius įžūlius mūsų nacionalinės, tautinės kultūros naikinimo veiksmus. Nemanau, kad kokios komisijos, kurios yra sudarinėjamos dabar Seime, arba bandomos sukonstruoti iš kokių nors inteligentų, galėtų ką nors pakeisti. Tai būtų nuolatinis malimas liežuviu, galbūt tik pabloginant padėtį. Aš manau, kad Vyriausybė turi pakankamai jėgų ir juridinių galimybių panaudoti tuos pačius metodus, kuriuos naudoja lenkai. Jeigu mes turime dar bent kiek savigarbos, garbės supratimo, aš nebekalbu apie teisingumo, teisėtumo klausimus, tai mes turėtume šito imtis. Jeigu šiandien bus uždarytos tos lietuviškos mokyklos, mes turėtume atitinkamai nutraukti finansavimą toms lenkiškoms mokykloms Lietuvoje, kurios yra lygiai su tokiu pačiu mokinių skaičiumi. Tada būtų labai aiškiai pasakyta: kaip ten, taip ir čia. Juridiniu pagrindu įvykdyti pariteto principą. Aš kalbu apie principą. Tai, kas gali atstatyti Lietuvos savigarbą. Seimas nedelsiant turėtų pradėti tirti esamą padėtį Lietuvoje ir Lenkijoje. Nes kalbama apie Lenkijos lietuvių nutautinimą ir Lietuvos lenkų įtautinimą. Visų, gyvenančių Pietryčių Lietuvoje įtautinimas lenkais, nors jie iš principo  gal ir nėra lenkai. Lietuviai pervedami į lenkiškas mokyklas, rusai taip pat į lenkiškas mokyklas, suteikiant šiuolaikiniais metodais lenkų tautybę tiems, kurie niekuomet lenkais nebuvo. Bet tai yra ilgaamžė Lenkijos politika, čia nieko naujo. Būtina tuojau pat atkurti departamentą, veikusį anksčiau, arba kaip minimum regioninių problemų komisiją, kuri galėtų užsiimti tais klausimais ir Lietuvoje, ir Lenkijoje, ir Karaliaučiuje, ir Baltarusijoje. Ten, kur buvo mūsų etninės žemės. Joms reikalinga Lietuvos pagalba. Antras etapas galėtų būti lenkiškų mokyklų finansavimo permetimas lietuviškoms mokykloms tiek, kiek trūksta lietuviškoms mokykloms finansuoti, valstybės lėšų. Labai aiškus dalykas – lenkai šitaip elgiasi, Lietuva privalo šituo pačiu atsakyti. Galų gale visos mokyklos turėtų būti pervestos iš savivaldybių kompetencijos atgal į valstybės žinią. Tiktai valstybinė mokykla galėtų iš esmės pradėti spręsti problemas, kurios šiandien yra užgriuvusios ant mūsų ir atrodo visiškai neįveikiama mišrainė. Visa tai įveikiama, reikia tik iš kasdieninės nuolaidžiavimo politikos pereiti prie principinės mūsų Konstitucijos reikalavimų įgyvendinimo politikos. Tai pagrindiniai dalykai, kuriuos parsivežiau iš tenai ir nesitrauksiu nei žingsnio“, – kalbėjo R. Ozolas.

Straipsnis „Galėtume iš Lenkijos pasimokyti kaip „tvarkytis“ su tautinėmis mažumomis“ išspausdintas Voruta. – 2013, kov. 2, nr. 5 (769), p. 1, 11.

Seinų - Punsko kraštas 1994 m. Lietuvos - Lenkijos sutartis, Alvydas Medalinskas, Aušra Virvičienė, Birutė Valionytė, Bronislovas Genzelis, Finansavimas, Lenkijos lietuviai, Lenkiškos mokyklos, Lietuva - Lenkija, Lietuviškos mokyklos, Mokinio krepšelis, Mokyklų uždarymas, Punskas, Romualdas Ozolas, Seinai, Signatarai

---

---