2000 m. gegužės 28 dieną, eidamas 80-uosius metus, po ilgos ir sunkios ligos mirė kardinolas Vincentas Sladkevičius, Kauno arkivyskupijos emeritas.
Kardinolas V. Sladkevičius gimė 1920 m. rugpjūčio 20 dieną dabartiniame Kaišiadorių rajone, Žąslių parapijoje, Guronių kaime. Jis buvo jauniausias vaikas šeimoje. Dar būdamas 9 metų amžiaus būsimasis kardinolas neteko tėvo. Mokėsi Žaslių pradinėje mokykloje, o 1934 m. įstojo į Kauno jėzuitų gimnaziją. Ją baigęs, 1939 m. įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją.
Kunigo šventimai V. Sladkevičiui buvo suteikti 1944 m. kovo 25 dieną. Pirmąsias šv. Mišias – priminicijas kunigas aukojo Žaslių parapijos bažnyčioje 1944 m. balandžio 10 dieną. Pirmoji kun. V. Sladkevičiaus darbo vieta buvo Kietaviškių parapija, kurioje jis buvo paskirtas eiti vikaro pareigas. Praėjus vos trims mėnesiams buvo perkeltas vikaro ir kapeliono pareigoms į Merkinę. 1946 m. tapo Aukštadvario parapijos klebonu. Tais audringais laikais ilgai neužsibuvęs Aukštadvaryje jaunas kunigas buvo paskirtas Kaišiadorių gimnazijos kapelionu. Tiesa, jam nebuvo leidžiama įkelti kojos į gimnaziją, todėl jaunasis kapelionas su mokiniais susitikdavo katedros zakristijoje. Gresiant areštui, kun. V. Sladkevičius pasitraukė iš Kaišiadorių, kurį laiką gyveno Čiobiškio parapijoje, vėliau Nedzingėje, kol galiausiai buvo paskirtas Šešuolių parapijos klebonu. 1948 m. rugpjūčio mėnesį kun. V. Sladkevičius buvo paskirtas Kuktiškių parapijos klebonu, tačiau jau po mėnesio perkeltas į Inturkę, kur klebonavo iki 1952 m.
1953 m. kun. V. Sladkevičius tapo Kauno tardiecezinės kunigų seminarijos prefektu. Greitai jis užėmė ir seminarijos dvasios tėvo pareigas. Laikai buvo neramūs, nuolat buvo jaučiama nepalanki oficialiosios valdžios atstovų nuo taika, siekianti išnaikinti tikėjimą. Šioje sunkioje situacijoje kun. V. Sladkevičiaus ryžtingas atkaklumas ir nuoširdus prisirišimas prie tikrųjų tikėjimo vertybių buvo gaivinanti atrama kunigų seminarijos auklėtiniams.
1956 m. Kaišiadorių vyskupas Teofilius Matulionis suteikė kun. V. Sladkevičiui garbės kanauninko titulą.
1957 m. gruodžio 2 d. kanauninką V. Sladkevičių popiežius Pijus XII paskyrė Kaišiadorių vyskupu pavaduotoju su paveldėjimo teise. Atsižvelgiant į tuo metu esančią nepalankią situaciją, Kaišiadorių vyskupas Teofilius Matulionis konsekravo vyskupu 1957 m. gruodžio 25 d. Birštono klebonijoje.
Tuometinis religijų reikalų įgaliotinis neleido vysk. V. Sladkevičiui eiti vyskupo pareigų. Iki 1959 m. vysk. V. Sladkevičius gyveno Kaune privačiame bute. Jis buvo atleistas taip pat ir iš seminarijos, nuolat varginamas kvietimais į sovietinį saugumą, kuris stengėsi savo pusėn palenkti jau spėjusį įgyti tarp tikinčiųjų autoritetą vyskupą.
1959 m. pavasarį vysk. V. Sladkevičius buvo ištremtas į Nemunėlio Radviliškį Biržų rajone. Šioje nuošalioje Šiaurės Lietuvos parapijoje vyskupas išgyveno iki 1976 m. Nuo 1970 m. ėjo Nemunėlio Radviliškio ir Suosto parapijų klebono pareigas. 1972 m. Nemunėlio Radviliškyje, atsiklausus jo nuomonės, buvo pritarta „Lietuvos katalikų Bažnyčios kronikos“ leidimui, kurį pristatė kunigas Sigitas Tamkevičius. Darbuojantis Nemunėlio Radviliškyje užsimezgė ir vysk. V. Sladkevičiaus ryšiai su pogrindine kunigų seminarija, kurios daugelį absolventų jis pats ir pašventino kunigais.
1972 m. vysk. V. Sladkevičius davė laikinuosius įžadus.
1976 m. vyskupas buvo civilinės valdžios perkeltas į Paberžę, kur gyveno iki 1982 m.
1982 m. vysk. V. Sladkevičius galiausiai tapo Kaišiadorių vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi. Į Kaišiadorių katedrą jis iškilmingai įžengė 1982 m. rugpjūčio 6 dieną.
1988 m. pavasarį vysk. V. Sladkevičius buvo paskirtas Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininku. Tais pačiais metais jis pirmą kartą išvyko į Roma su vizitu „ad limina“ drauge su kitais Lietuvos vyskupais.
1988 m. gegužės 29 d. vysk. V. Sladkevičius buvo paskirtas Šventosios Romos bažnyčios kardinolu. Vėliau, kalbėdamas apie šį paskyrimą, Jo Eminencija jį įvertino ne kaip skirtą jo asmeniui, bet kaip atlyginimą visai lietuvių tautai už parodytą tvirtumą priespaudos metais.
1989 m. vasario 7 d. kardinolas V. Sladkevičius buvo paskirtas Kauno arkivyskupu. 1991 m. jis parskonsekravo savo įpėdinį Kauno arkivyskupijoje dabartinį arkivyskupą S. Tamkevičių, su kurie Jo Eminenciją siejo pasipriešinimo veikla sovietinės ateistinės priespaudos metais.
1993 m. kard. V. Sladkevičius dar kartą su visais Lietuvos vyskupais lankėsi Romoje su vizitu „ad limina“, o tų pačių metų rugsėjo mėnesį kaip Vyskupų Konferencijos pirmininkas priėmė su apaštališkuoju vizitu Lietuvoje besilankantį popiežių Joną Paulių II.
1995 m., lankydamasis bažnytinės teisės nuostatų, kard. V. Sladkevičius atsistatydino iš Kauno arkivyskupo pareigų. Liko gyventi Kaune kaip emeritas. Jį jau seniau varginusi liga reiškėsi vis labiau. Nežiūrint skausmų, kiek galėdamas dar kurį laiką dalyvaudavo pamaldose Kauno arkikatedroje, mielai vykdavo į Šiluvą, kur kiekvieno mėnesio 13 dieną renkasi tikintieji. Dar labiau nusilpus sveikatai, sirgdamas visiems rodė kantrumo ir nuoširdaus pasitikėjimo Dievo Apvaizda pavyzdį. Kard. V. Sladkevičius palaidotas 2000 m. birželio 1 d. 11 val. Kauno arkikatedroje bazilikoje.
