Lieku toks, koks ir buvau. Monsinjoras Vytautas Pranciškus Rūkas. Šviesiausios mintys.

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Kad laivai, plaukdami per jūras ir vandenynus, nepaklystų, o jūreiviai net per didžiausias audras neprarastų vilties pasiekti krantą, buvo statomi švyturiai. Juose deganti ugnis suteikdavo laivo įgulai stiprybės ir ryžto įveikti šėlstančias stichijas.

Sausumoje gyvenantys žmonės statė šventyklas bei bažnyčias ir, eidami į jas, meldė Visagalio Viešpaties pagalbos: atleisk mums mūsų kaltes, duok duonos kasdienės, sveikatos, kantrybės ir meilės, padėk mums gyvenimo jūroje surasti tikrąjį kelią, vedantį pas Tave.
Daug metų monsinjoras Vytautas Pranciškus Rūkas kunigauja Trakų bažnyčioje ir, tarsi švyturys, šviečia, šildo bei saugo parapijiečius nuo paklydimų. Tie metai sklidini varpų skambesio, vargonų gausmo, netekčių ir atradimų, maldos, šviesos ir ramybės. Tai didžiausias turtas, kurį jis sukaupė. Neįmanoma suskaičiuoti kiek jis žmonių pasitiko, pakrikštijo, sutuokė ir palydėjo į paskutinę kelionę.
Apdovanotas apvaizdos daugybe talentų bei puikia iškalba, monsinjoras sako nepaprastai gražius pamokslus, taria išmintingas kalbas per Valstybinių švenčių minėjimus, garbiems tautiečiams skirtas iškilmes, Gedulo dienas.
Manydami, kad niekas kitas taip pilnai ir giliai neatskleidžia žmogaus sielos gelmių, kaip jo paties išsakytos mintys, skaitytojams pateikiame mons. V. P. Rūko pamokslų bei proginių kalbų ištraukas – šviesiausias mintis.

Ištikimos tarnystės metai
„Mažas būdamas, bažnyčioje patarnavau šv. Mišias aukojantiems kunigams, ir slapta norėjau būti tokiu kaip jie. Augant šios mintys kažkaip atitolo. Baigdamas gimnaziją jau norėjau tapti chirurgu, gydyti žmonių kūnus. Užėjus rusams ir prasidėjus trėmimams pamačiau, kad pasaulietiškame gyvenime viskas labai nepatvaru, laikina. Draugavau su kapelionu, kuris patarė pasirinkti dvasininko luomą. Išbuvęs 1,5 metų Tėvų jėzuitų naujokyne, 1946 m. įstojau į Kauno kunigų seminariją. Deja, dėl savo patriotinių pažiūrų su grupe draugų buvau iš ten išvarytas. Tik 1958 m. buvau įšventintas į kunigus. Teko tarnauti keliose parapijose. 1966 m. buvau paskirtas į Trakus.
Kunigavimo pradžioje galvojau, kaip padėti žmonėms išsaugoti jų tikėjimą, tautiškumą, sutvarkyti bažnyčią. Ačiū Dievui, kad man su Jo pagalba pavyko nemažai nuveikti. Tai rodo šalies Prezidento įteiktas Gedimino ordinas bei popiežiaus Jono Pauliaus II-jo skirtas monsinjoro titulas.
Liūdina, kad dalis parapijiečių nevertina tikėjimo, nesirenka tikrojo gyvenimo kelio, neprisiima atsakomybės už padarytas klaidas, ir kunigo pamokymai bei perspėjimai jų nepasiekia.
Visus tuos metu džiaugiausi, kad esu kunigas, kad galiu aukoti šv. Mišias, tuokti poras, krikštyti jų atžalas, o gyvenimui pasibaigus, palydėti į paskutinę kelionę.
Malonu prisiminti visus parapijiečius, kurie kartu su manimi statė dvasios bažnyčią. O kai ji pastatyta, kai ji spindi kaip žvaigždė, į kurios šviesą gręžiasi akys, jaučiuosi ramus ir galiu pasakyti: „Privalome daryti tai, ką leidžia jėgos ir kas mums dera“.
Mes visi esame, ačiū Dievui, nemarūs.
Dieviškos didybė ir žemiškos begalybės akivaizdoje mes visi esame be galo maži, o ne kažin kokie galiūnai, bet savo Tėvynės istorijoje turime žmonių, prie kurių galime glaustis, kuriais galime pasitikėti, kuriuos privalome pripažinti ir gerbti. Toks žmogus buvo ir Didysis kunigaikštis Vytautas. Istorija primena, kaip jis atidarė vartus, krikščionybei ir Vakarų kultūrai, kaip jis laimėjo Žalgirio mūšį, kaip jo galybė, išmintis pasiekė Juodąją jūrą. Mes visi esame, ačiū Dievui, nemarūs. Laimingi ar vargingi – tai priklausys nuo mūsų.
Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra trumpa banga tarp praeities ir ateities, yra maža liepsnelė didžiajame žmonijos kultūros ugniakure. Kaip dega ši kultūros ugnis, kiek skaisti ir tyra jos šviesa, pareina nuo žmogaus kūrybinės valios, nuo jo darbų ir gyvenimo. Vytautas Didysis suprato, kad jis yra atsakingas už savo mintis, žodžius ir darbus, už padarytus ir nepadarytus veiksmus ne tik prieš kūrėją, bet ir prieš būsimąsias kartas, o svarbiausia – už savo tautos ateitį. Ši dvasinė kultūra yra mūsų tautinės gyvybės pagrindas. Tauta, kuri neturi kilnių ir stiprių asmenybių, gali tapti tauta be ateities išnykti tarp kitų tautų.
Laiminga toji tauta, kuri rimtą ir kritišką istorijos valandą turi tokių didvyrių“.

PAGRINDINIS DĖSNIS

„Virš nebūties bedugnės, virš visatos nieko, virš pasaulio negyvosios materijos chaoso suspindo kažkoks mažas žiburėlis, kažkas gležna ir bejėgiška, bet kartu nesunaikinama ir neužgesinama, mirksnis gyvojo stebuklo, gyvojo gyvenimo žiburėlis.
Kiekvienas žmogus turi tą trapų žiburėlį, iškeliantį jį virš nebūties tamsos, tik tai ir artina žmones vieną su kitu“.
„Todėl reikėtų dažniau kabėti „Tėve mūsų“ ir prašyti ne „kasdieninių pyragų“ – materialiai pertekusio gyvenimo, – bet duonos kasdieninės. Kasdieninė duona mums turi tapti ir Dievo Žodis, į kurį vis labiau įsigilinę ir turime juo gyventi.
Kiekvieno mūsų dvasinėje programoje privalo būti įrašytas dėsnis: taika su Dievu ir žmonėmis“.

Likau toks, koks ir buvau

Jeigu ne konfesinė parapijiečių veikla, suteikti monsinjoro titulą, kuriuo mane pagerbė Jonas Paulius II, paprasčiausiai nebūtų pagrindo. Tam netgi nebūtų susiklosčiusios palankios aplinkybės, dėl to visa tai priimu kaip Dievo malonę. Šį titulą reikėtų traktuoti ne kaip vieno asmens pagerbimą, bet kaip visos mūsų bendruomenės pripažinimą, už ką tariu parapijiečiams labai ačiū“.
„Likau toks koks ir buvau“, – sakė dekanas klebonas V. P. Rūkas per monsinjoro titulo suteikimo iškilmes Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčioje. Malonu jausti savo kuklaus darbo pripažinimo atgarsį, tačiau lieku toks, koks ir buvau.

Laisvė. Sąjūdis

Laisvę mes gavome kaip Aukščiausiojo dovaną ir buvome visi kviečiami kurti meile ir teisingumu paremto naujo gyvenimo.
Per tuos metus daug sukurta ir pastatyta. Tai tiesa. Tačiau turime prisipažinti, kad daug kas nepadaryta ir nedarome, o dar skaudžiau, kad daug kas padaryta blogai.
Paklauskime savęs: „Ką aš nuveikiau Lietuvai, Bažnyčiai, žmonėms?“. Kasdien mes krikščionys, katalikai, tikintieji meldžiamės „Tėve mūsų, kuris esi danguje“, vadinasi pripažįstame, jog esame visi šios žemės, ypač vienos tautos, žmonės, esame broliai ir seserys. Tikri broliai ir seserys viskuo dalijasi ir vieni kitiems padeda. Tik svetimi užsimerkia ir nemato kitų bėdų bei vargo. Deja, šitų užsimerkusiųjų, aklų kitų ašaroms, mačiusiųjų tik savo egoistinius reikalus ir nesąžiningai sau krovusių turtus, yra labai daug. Todėl šiandien laisvė daugeliui žmonių neteikia to gyvenimo džiaugsmo, kurį paprastai išgyvena laisvas žmogus. Tie, kuriems nesvetimas krikščioniškas solidarumas, daug dirbo bandydami padėti ne tik sau, bet ir patiems silpniausiems žmonėms, turi didžiausią teisią džiaugtis laisvės dvasia. Turime kartu kurti Dievo karalystę laisvoje Tėvynėje. Ji yra tiesos, meilės ir teisingumo karalystė.
Gaila, bet kai kam atrodo, jog bus geriau ne statyti, o griauti, dėl to buvo priimami korupciniai įstatymai, atsirado bedugnė tarp gudriųjų, sugebėjusių pasinaudoti kreivais įstatymais, o dar labiau savo sukreivintomis sąžinėmis, ir paprastų žmonių, kurie liko nustumti su mažais atlyginimais, pensijomis arba bedarbių dalia. Jei visi būtume kūrę Dievo karalystę, šiandien tikrai džiaugtumeis ja.
Per laisvės metus kiekvienas įsitikinome, kad neužtenka pakeisti santvarką, pakeisti savo apdarą, priklausyti vienai partijai arba perbėgti iš vienos į kitą. Reikia keistis mums patiems. Melskimės ne tik už ekonomikos permainas, bet ir už mūsų protų ir širdžių permainas, kad būtume solidaresni, kad nestokotume noro prisiimti atsakomybę už ateitį ir pašalintume iš širdžių pesimizmą, kuris kliudo laisvės dovanai.

Ką daryti užklupus krizei?
Privalome sukandę dantis kentėti, nes būtent mums (arba ne vien mums) skirtas tikrai sunkus laikmetis ir toks Likimas. Kelio atgal nėra. Belieka prisitaikyti ir išgyventi. Išvengti tokio katastrofiško periodo nelemta. Vyksta kritimas, kurio neįmanoma sulaikyti.

Biografijos faktai

Gimė 1925 m. gegužės 7 d. Kauno raj. Garliavos sen., Pagirių kaime, Marijos ir Prano Rūkų šeimoje. Trys broliai: Antanas, Vytautas Pranciškus ir Alfonsas. Baigė Garliavos pradžios mokykloje šešis skyrius. 1938 m. įstojo į Jazuitų gimnaziją. 1944 m. baigė Kauno devintąją gimnaziją. Baigiantis karui 1945 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1949 m. įstojo į Panevėžio muzikos mokyklą. 1953 m. baigė Panevėžio muzikos mokyklą, choro ir ansamblio vadovo kvalifikaciją. 1958 m. baigė kunigų seminariją. Kovo 23 d. Arkivyskupas Julijonas Steponavičius jam suteikė visus šventinimus. 2005 m. gegužę už ypatingus nuopelnus Lietuvos valstybei ir Trakų kraštui, Trakų savivaldybės taryba suteikė mons. V. P. Rūkui Trakų garbės piliečio vardą, ir apdovanojo Trakų garbės piliečio ženklu.

Nuotraukose:

1. Daug metų monsinjoras V.  P. Rūkas kunigauja Trakų bažnyčioje
2. Mons. V. P. Rūkas su savo parapijiečiais

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra