Autorius: Voruta Data: 2013-03-28 , 16:42 Spausdinti

Libertas KLIMKA

Mįslė klausia: „Septynios mylios sauso tilto; ant galo saulė teka. Kas?“. Nesunku atspėti šią tautosakos gudrybę: jau beveik perėjome šį Gavėnios prieš Velykas tiltą. Bažnytinėje liturgijoje ypač sureikšminamos trys paskutinės Didžiosios savaitės dienos.

Ketvirtadienis yra kunigystės įsteigimo, įvykusio paskutinės Kristaus vakarienės metu, priminimas. Bažnyčiose nutyla varpai ir vargonai, juos  pakeičia būgnų dundesys. Penktadienį iškilmingai pagerbiamas juodu šydu pridengtas kryžius, nes tai yra Kristaus kančios, mirties ir palaidojimo diena. Namuose tikintieji griežtai laikosi pasninko; kaime būdavo pasitiekiama tik avižinio kisieliaus su duona. Šeštadienį budima prie simbolinio Kristaus kapo. Pašventinus ugnį ir vandenį, vėl sugaudžia vargonai, suskamba varpai.

Prasidėjusi Didžioji savaitė, dar vadinama Velykine, Tyliąja ar Laukimo, tautiniuose mūsų kaimo papročiuose būdavo nuspalvinta ypatinga ruoša. Žinoma, ir ypatinga nuotaika; jos metu negalima bartis, ginčytis, pyktis, kam nors pavydėti. Negalima ir ką nors skolintis arba kitam skolinti – laimė išeisianti iš namų…

Trečiadienį vaikai po pamaldų prisirišdavo virvute iš lentelės išdrožtą tokią žuvį ir tįsdavo ją aplink bažnyčią, čaižydami rykštėmis. Atseit, silkę varo lauk, kartu ir pabodusį pasninką. Ketvirtadienį taip darys du kartus, penktadienį – net tris. Tada pasiėmę tarškynes patraukdavo būreliu per kaimynus. Pasakys gražią oraciją – bus apdovanoti kiaušiniais. Dar nevirtais, nemargintais, tad į kraitelę juos reikia guldyti ant šieno gniūžtės. 

Didysis ketvirtadienis vadinamas švariuoju, tarmiškai „čystuoju“  arba žaliuoju. Kas namuose peržiem aprūkę, įjuodę, užsigulėję – viskas turi būti išvalyta, išplauta, išvėdinta. Nereta būdavo matyti prieš saulutę ant tvorų iškabintus patalus. O saulei tekant sveikatos visiems metams galima pasisemti. Tereikia susirasti upelį, atitekantį iš rytų ir nusiprausti jo auksiniu vandeniu. Beje, tai rodo kitados šventę turėjus pastovią datą – lygiadienį, nes saulė pateka tiksliai rytuose, kai dienos ilgumas prilygsta nakčiai.

Namų papuošimui žmonės iš miško parsinešdavo žalumynų – bruknienojų, meškauogių, pataisų, amalo šakelę.  Arba jau iš anksto į ant palangės pastatytą dubenėlį pasėdavo javų, kad želmenys papuoštų šventinį stalą. Šeimininkė į krosnį pašaudavo duoną, nes tikėta, kad ketvirtadienį keptoji nepelyjanti. Ant prieždos pastatydavo į naują puodynėlę pripiltos druskos; stovės ten iki Velykų ir taps stipriu vaistu gyvuliams bei apsauga nuo perkūno. Merginos Didįjį ketvirtadienį persodindavo gėles. Šeimininkas sode tądien išpjaudavo apšalusias, nudžiuvusias obelų šakas – sodas bus derlesnis.

Bitininkas pakilodavo avilių kepures. Rytų Lietuvos žmonių atmintyje dar išlikęs itin senoviškas burtas, kaip sustiprinti sėkmę ieškant laukinių ančių lizdų. Nagi reikia trobos kampuose priberti skiedrelių. Bet yra ir draudžiamų tą dieną darbų. Sakydavo: malsi girnomis – vėtrą prisišauksi, ausi staklėmis – velnias ateis padėti. Su kultuve žlugtą šiukštu skalbti – gali perkūnas nutrenkti. Vakare dažnoje sodyboje  pirtį užkurdavo. Tam vieną kitą pliauską, nors prakuroms reiktų nugvelbti iš kaimyno skiedryno. Šiame keistokame paprotyje – giluminė mitologinė prasmė, „savo–svetimo“ pasaulio priešprieša. Svetimas – tai anapusinis, dvasių pasaulis.

Didįjį penktadienį nuo senovės vadindavo Vėlių Velykomis ar Velykėlėmis, Vėlių durelėmis, mat tikėta, kad jos išeinančios iš skaistyklos. Žmonės lankydavo kapus; nusivesdavo kartu ten ir vaikus, anūkėlius – tegu žino, kur ilsisi giminės senoliai. Vengiant triukšmo, tądien dirbama mažiau. Jeigu kurį mergina turi slaptą svajonę, turi nuo vidurdienio iki vidurnakčio ištylėti; tai tas noras ir išsipildys… Dzūkijoje sakydavo: nevalia šluoti, voratinklius braukyti – „Jėzui akis prikrėsi“. Šeimininkės nekaisdavo viralo, – kad daržovės šiemet geriau augtų. Penktadienį bažnyčioje neteikiama Komunija; tam žmonės sugalvojo savo paaiškinimą, – esą tądien išpažinties einą burtininkai, kaime vadinami „šeptūnais“, žadėtojais. O žemaičiai lazdomis iš bažnyčios varydavo Judošių. Lazdos viena už kitą įmantresnės – išdrožinėtos, išmargintos. Išvarius Judošių,  jos sumetamos į kokią linmarką. Vėlgi reikia etnologams pasukti galvą, – ką šis paprotys reikšdavo senovėje?

Didįjį šeštadienį reikia iš bažnyčios atsinešti šventinto vandens, o iš šventoriuje sukurto laužo – velykinės ugnies. Kai kur būta papročio ugnį įkurti tik akmeniu skeliant per dalgio ašmenis. O parsigabendavo jos įdegę budę – tai ant beržo auganti pintis, kurią mirkydavo pelenų šarme ir gerai išdžiovindavo. Tinka tam ir patrūnijusio pančio mazgas. Vaikai budę ar tą pančio gniužulą užnerdavo ant vielos ir sukdami rankoje, kad žėruotų, bėgdavo namo. Augesni net raiti išjodavę šventintos ugnies pargabenti. Išrieda tokie ugnies ratai į visas puses nuo bažnytkaimio – įspūdingas reginys!  Įkūrus atneštąja ugnimi krosnį, kepami velykiniai pyragai  ir verdami marginimui kiaušiniai. O šventinto vandens šlakelį būtina į šulinį įpilti.

Prisikėlimo Mišių daugelyje Lietuvos vietų seniau žmonės laukdavo pernakt  bažnyčioje. Nuovargio snaudulį prablaškydavo persirengėlių kipšiuku arba žydeliu pokštai. Kristaus karstą saugodavo jaunų vyrų sargyba, pasipuošusi savadarbe uniforma.

Džiugus išaušta Velykų rytmetis; net saulė, sakoma, tekėdama šoka. O vėjo kryptis bažnytinės procesijos metu pranašaujanti būsimos vasaros orus. Sekmadienį miestelyje kaimo žmonės neužtrukdavo, mat kas pirmas parlėks namo, tam visi darbai šiemet gerai seksis. O jau pavakare per kaimą patraukdavo lalautojai. Tai vaikinai lankydavo kaimynus su gerais palinkėjimais, palydimais dainomis ir muzika.

Komentaras skaitytas per  LRT  radiją.

Nuomonės, diskusijos, komentarai Didžioji savaitė, Libertas Klimka, Papročiai, Velykos