Libertas Klimka. Apie tiltus, tiltelius

Autorius: Data: 2014-06-11, 19:49 Spausdinti

Trakų rajone yra Tiltų kaimas, patrauklus ne tik tuo, kad įsikūręs gražios gamtos apsuptyje, bet ir etnografiniais bruožais. Savo amžių skaičiuoja nuo 1777 metų. Jo struktūra – gatvinė, su išlikusiais  Valakų reformos padariniais – siaurais rėžiais sudalyta žeme, verčiančia trobas statyti galu į kaimo „ulyčią“, o po vienu stogu – ir ūkinius pastatus.

Tiltų kaimo bendruomenė gražiai puoselėja savo materialinį bei dvasinį kultūros paveldą, puikiai suprasdama, kad laikas tik didina jo vertę. Todėl čia vyksta tradicinės kaimo šventės, skamba dzūkiška daina. O labiausiai džiugina tai, kad etnokultūrai neabejingas ir jaunimas.

Iš kur toks jo pavadinimas? Pasirodo, kitados čionykščiai vyrai iš girios veždavo medieną prie Valkininkų veikusiai patrankų liejyklai. Namus buvo išsistatę ant kalvelės, o miškų pakraščiai – baloti. Tad tekdavo daryti rąstinius tiltelius, ir ne vieną. Dar kaimo pakraščiu teka upelė Geluža; per ją taip pat reikalingas tiltas. Štai kodėl etnografinis kaimas nuo seno Tiltais vadinamas…

Tada ir prisiminiau, kad birželio 3 dieną savo 80 metų sukaktį paminėjo ilgiausias medinis tiltas Lietuvoje. Nutiestas jis per Asvejos ežerą šalia Dubingių. Tilto ilgis – 87 m, plotis – 4,5 m, o ežero gylis ten siekia iki 8 m. Įdomi jo statybos istorija. Ežeras miestelio žmonėms sudarydavo daug keblumų susisiekiant su kitu krantu. Važiuok, tarkim, į pievas aplinkui ežerą, o jo ilgis – 22 km!

 

Tilto statymu pasirūpino pats Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona. 1934 m. medinis tiltas per ežerą buvo suręstas, iškilmingai pašventintas ir atidarytas. Gražios tai buvo iškilmės, sutraukusios tūkstančius ir tolimesnių apylinkių gyventojų. Prie tilto ant sartų žirgų sėdėjo 12 ulonų, o tilto atramos buvo papuoštos ąžuolo šakelių vainikais. Žmonių ir šiandien tiltas tebevadinamas Antano Smetonos vardu. Neseniai rekonstruotas, dar ilgai tarnaus vietiniams ir turistams, vykstantiems pasigrožėti didžiausiu Lietuvoje piliakalniu, ant kurio buvo įsikūrusi Radvilų pilis. Beje, tais tolimais laikais tilto šioje vietoje taip pat būta.

Yra Lietuvoje ir daugiau tiltų tiltelių, nutiestų per ežerų vandenis. Štai, net dviem tenka eiti į Trakų pilį; aišku, kad jie čia nuo senų senovės. Povandeninė archeologija atskleidė Platelių ežero paslaptį: į Pilies salą vedė labai ilgas, iš skaldyto ąžuolo kamienų sukaltas tiltas.

Savaip įdomūs ir kiti mūsų krašto tiltai. Seniausiojo jų, Žaliojo, permainingą bei sudėtingą istoriją yra papasakojęs istorikas Adolfas Šapoka savo veikale apie Vilnių. „Tebepuošia“ jį sovietmečio ideologiją atspindinčios aprūdijusios skulptūros; na ir tegu, nes tai – istorijos ženklai.

Aukščiausias ir ilgiausias Lietuvoje yra Lyduvėnų geležinkelio tiltas. Virš Dubysos jis iškilęs 42 m, yra 570 m ilgio. Tiltas pastatytas 1918 m. ir pavadintas Vokietijos kanclerio Bismarko vardu – juk buvo vokiečių okupacijos metai.

Kaune 1929 m. pastatytas tiltas per Nerį gavo Petro Vileišio vardą. Kaip rašė to meto spauda: „Tiltui duotas didžiausio lietuvių dvasios galiūno ir garbingiausio inžinieriaus vardas“. Beje, P. Vileišis savo švietėjiškus, lietuvybę skatinančius raštus pasirašinėdavo Nėrio slapyvardžiu. 1904 m. jis buvo pastatęs geležinkelio ir plento tiltus per Nerį ties Jonava. Ir šiandien pro traukinio langus galima pamatyti vieno jų akmeninį taurą teberymant upės viduryje. Daug tiltų P. Vileišis pastatė Rusijoje, kai imperija plėtojo geležinkelių tinklą. O uždirbtus nemažus pinigus inžinierius paaukojo lietuviškai spaudai rastis. Tai vyko XX a. pradžioje. O XIX-ojo pirmoje pusėje geriausi tiltų inžinieriai Rusijoje buvo lietuviai broliai Stanislovas ir Ipolitas Kerbedžiai.

Kudirkos Naumiestyje per Šešupę pastatytas tiltas buvo pavadintas Vinco Kudirkos vardu; šios garbės jis tikrai nusipelnė už satyrinę apysaką „Lietuvos tilto atsiminimai“, išjuokiančią biurokratišką rusų valdininkiją.

1919 m. vasario 19 d. kovose su bolševikais ant Alytaus tilto per Nemuną žuvo I pulko vadas Antanas Juozapavičius. Dabar šiam tiltui vėl sugrąžintas didvyrio vardas, yra ir paminklas. 1933 m. Čiobiškyje per Musės upę buvo pastatytas modernus kombinuotos konstrukcijos tiltas, jis pavadintas transatlantinių lakūnų Dariaus ir Girėno vardu. Prano Stanaičio vardas suteiktas tiltui per Šešupę Slabaduose. Jis jungia zanavykų ir kapsų kraštus, o pastatytas šio talentingo inžinieriaus rūpesčiu. Tiltas per Virvytę kelyje Šiauliai – Palanga gavo kito puikaus inžinieriaus – Jono Striauko – vardą.

Uostamiestyje daug kas savita, būdinga tik jūros vartus saugančiam miestui. Ir tiltai čia įdomūs: per Danės upę – pakeliamas, o įplaukiant į Pilies uostą – pasukamas. Niekur kitur tokių nėra.

Tiltą, beje, galima pamatyti ir miesto herbe. Tai Pakruojo dvaro tiltas, statytas 1821 m. iš dolomito luitų. Gražus ir monumentalus statinys, tikrai vertas herbo.

Apskritai kiekvienas statinys, ilgėliau tarnavęs žmogui, galėtų paporinti ne vieną pamokančią ar net prajuokinančią istoriją. Tačiau savo kūriniui tiltui žmogus teikė ir giluminę, sakytume, filosofinę, o gal ir mitologinę, prasmę. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir viskas labai paprasta: tai inžinerinis įrenginys, pratęsiantis kelią per vandens telkinį. Jo istorinė raida – nuo paprasčiausio per upokšnį nukritusio audros išversto stuobrio iki sudėtingiausių arkinių, santvarinių, pakabinamų ant lynų ir kitokių techninių sprendimų.

Bet ne mažiau sudėtinga ir tilto mitologema – pirmapradė reikšmė, suformuota senovės žmogaus mąstysenos. Tiltas sujungia priešingus upės krantus; mąstant apie tai, kyla vis naujos asociacijos, metaforos ir prasmės. Gal tuose priešinguose upės krantuose gyvena skirtingos gentys, skamba kitokia kalba ar tarmė, laikomasi kitokių papročių?

Žodžio „tiltas“ archajiškumą rodo jo prosenovinė kelionė iš baltų žemių į ugrosuomių: estiškai „tiltas“ – sild, suomiškai – šilta, kareliškai – šilda, saamiškai – saldde. Taigi tiltas yra ir tarp tautų…

Neatsitiktinai tilto įvaizdis yra toks dažnas kalendorinėse dainose. Tikėtina, kad čia jis išreiškia laiko mazgus – jungtis tarp skirtingų metų laikų, sezoninių žemės ūkio darbų. Kaišiadorių rajone teko girdėti kitados buvusį paprotį grįžtant po Vėlinių namo išardyti paskui savęs tiltelį į sodybą – kad vėlelės nesektų iš paskos…

Įdomu, kad tiltas dainose „nugrindžiamas“ medžio lapeliais: liepos, klevelio, putino šakelėmis. Tada jis įgauna Pasaulio medžio bruožus. O štai rugiapjūtės dainose tiltas įvardijamas tiesiog  ievaru; tokiais žodžiais:

Iš ko mes grįsim                  Iš beržo šakų             

Ievaro tiltą?                        Amalėlio lapų…

Aleliuma, rūtele,

Ievaro tiltą?

O juk amalas – tai amžinai žaliuojantis augalas. Ar neprimena jis to metafizinio krašto, kur amžina vasara, kur visados gera? Tai mitinės dausos! Ievaru vadinama po rugiapjūtės lauke palikta rugio stiebų kasa, supinta iš paskutiniosios nenupjautos saujos. Prilenktas varpomis prie žemės, ievaras išties panašus į tokį simbolinį tiltelį. Šią prosenovišką apeigą galima taip suprasti: kas paimta iš žemės maitintojos, tas turi būti jai ir sugrąžinta, nors maža dalele.

Ievaras – dvasinis tiltas tarp žemdirbių kartų, jungiantis mitinių būtybių anapusinį pasaulį su šios žemės gyventojais. Taigi čia medžio ir tilto sąvokos tiesiog sutapatinamos. Kitose dainose jos gali būti greta. Tarkime, Joninių dainoje – ant dviejų vario tiltelių žydi ieva. Kurlink tie vario tilteliai: gal jie metų laiką perskiria pusiau, o gal rodo saulutės taką iš ryto ir vakarop?

Dainų tiltu rieda aukso žiedelis; juo bernelis į savo namus persiveda mergelę. Tai likimo, dalios, ateities spėjimo motyvai:

Po tuo tiltu srauni upė,

Srauni upė šaltiniuota.

Ten mergelė žlugtį skalbė,

Žalnierėliai žirgus girdė..

Komentaras skambėjo per LRT radiją.

Nuomonės, diskusijos, komentarai , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra