Pagrindinis puslapis Lietuva Nuomonės, diskusijos, komentarai Libertas Klimka. Apie svarbiąsias balandžio šventes

Libertas Klimka. Apie svarbiąsias balandžio šventes

Trečioji diena po šv. Velykų yra vadinama Ledine, ja tradiciškai užsibaigdavo didžioji pavasario šventė. Kaime niekas dar nepuldavo prie darbų; mat tikėta, kad tada ledai vasarojų iškaposią. Dar reikia pailsėti, sukaupti jėgų nelengviems pavasario darbams.

Velykos šiemet buvo vėlyvos, tad jau šią savaitę – dvi svarbios tradicinio lietuvių kalendoriaus datos: Jurginės, balandžio 23-oji, ir šv. Morkaus, balandžio 25-osios diena. Išskirtinė pavasario darbų pradžia!

Štai pirmoji data. Pasak priežodžio, „Šventas Jurgis tvartus atidaro“ Tai būdavusi ganiavos pradžia, o kartu ir jorės – pirmosios žalumos šventė. Senų senovėje – dievo Ganiklio pagerbimas. Apie tai savo raštuose paliko žinių Simonas Daukantas. Gali dar pasitaikyti šalnų ar šlapdribų, tuomet sakoma: „Ko čia joji, kaip Jurgis ant keršo arklio?“ Tas keršumas – tai pavasario požymių ir žiemos aidų maišymasis. O jei ištiktų gili šalna, tai sakytume: „Jurgis atjojo ant širmo“.

Daržinėse ir šalinėse ūkininkams šiuo metu jau nebe daug pašaro būdavo likę, tad sakoma: „Ir šventas Jurgis ne su šieno vežimu atvažiuoja“,  arba – „Šalinėse šventas Jurgis sėdi“. Tačiau gamta vis dėlto žingsnelis po žingsnelio juda šiltyn. Ir čia tinka priežodis: „Prieš šventą Jurgį žolės su replėmis iš žemės neištrauksi, o po šv. Jurgio – ir su plaktuku neprimuši“. Kokį rytmetį gali iškristi ir pirmoji rasa. Būdavo tikima jos stebuklinga, gaivinančia ir gydančia galia. Daina ragina: „Jurgi, paimk raktus, atrakinki žemę. Jurgi, išleisk žolelę, žolelę šilkinę, raselę meduotą“.

 

Per Jurgines reiktų ir rugių lauko pasižiūrėti; žiemkenčiai turėtų būti gerokai pasikėlę – tiek, kad jų želmenyse varna pasislėptų. Būta jaunimo papročio apeiti šventės dieną lauką ir su dainomis kelti rugelius. Tik gerai gegutės balso dar neišgirdus: užkukuos raiboji medžiams nesulapojus – vasara bus šalta, o ruduo – nederlus. Kaimo žiniuonės sako, kad gyvatės ir rupūžės tinkančios vaistams tik kol gegutės neužkukuotos…

Tačiau svarbiausias Jurginių rūpestis – su visomis senoviškomis apeigomis į pirmąją ganiavą išvesti gyvulius, šaltą žiemos metą ankštame tvarte kentėjusius. O apeigos – kad ganiavoje kokių bėdų neatsitiktų, vilkai, šie „šv. Jurgio kurtai“ nuostolių nepridarytų. Tam ant tvarto slenksčio būdavo dedamas pjūklas dantimis į viršų ir du svogūnų lukštais dažyti kiaušiniai – jurgučiai. Peržengs veršelis ar avelė plieno dantis, vilko dantys nebebaisūs. Užkliudys kojele – vilkui bus skirta, nieks neišsaugos. Šeimininkė, į kokią seną vyžą įdėjusi žarijų, užmeta ant jų verbos spygliukų ar šventintų Devintinių žolelių, šieno gniūžtelytę nuo Kūčių stalo ir pasmilko karvių snukius bei tešmenis: nesirgs, bus pieningos, gyvatė neįkirs. Piemenėliui liepdavo pririnkti tiek akmenėlių, kiek yra avelių. Sugynus į tvartą, akmenėlius supildavo po slenksčiu – avys visada suras kelią namo.

Per Jurgines šiukštu judinti žemę, ir arkliai turi pailsėti. Bažnytkaimiuose, kur būdavo šv. Jurgio atlaidai, vykdavo didelės arklių mugės. Vilniuje nuo seno būta net dviejų savaičių Jurginių jomarko. Kitados arkliais ir žirgais prekiauta aikštėje prie Halės turgaus; iš jos einanti gatvelė taip ir vadinta – Arklių. Vėliau pagrindine turgaviete tapo Lukiškių aikštė. Ten ir žirgų parodos būdavo rengiamos.

Iš to jomarko kaip aidas yra kilusios ir kai kurios šiandienos švenčių tradicijos. Net ir tokios, atrodytų, visai tolimos Jurginėms, kaip garsioji Vilniaus universiteto Fizikų diena FIDI, kurios kulminacija – pabaisos Dino Zauro kelionė miesto gatvėmis. Stepono Batoro universiteto studentai prieškariu labai panašią slibino Bazilisko pamėklę skandindavo Neryje, kai ją nugalėdavo šv. Jurgis. Tai darydavo per Jurgines nuo 1926 m., primindami dar ir seną Vilniaus legendą apie Bastėjos požemiuose gyvenusį siaubūną.

O kurioje kaimo bažnytėlėje nebus šv. Jurgio altoriaus? Juk šventasis – gyvulininkystės globėjas. XIX a. viduryje šiaurės rytų Lietuvoje buvo išlikęs paprotys atnešti prie šv. Jurgio altoriaus iš vaško išlietų gyvulių figūrėlių. Zakristijonas vėliau jas perliedavo į žvakes. Kaimo sodybų ir pakelių koplytėlėse dažnai gali pamatyti išdrožtą šv. Jurgio ant žirgo skulptūrėlę. Jis narsiai smeigia slibiną, gelbsti karalaitę, tačiau žvilgsnį yra nukreipęs į laukų tolumas. Ten jo rūpesčiai…

Ši ikonografinė tradicija gražiai tęsiama Veisėjuose; tenykštėje bažnyčioje pamatysime talentingiausių mūsų dievdirbių išdrožtas šv. Jurgio ant žirgo skulptūrėles. O senovines Jurginių apeigas žaismingai kasmet atlieka Raudėnų mokinukai savo mokytojų Jovitos ir Vidmanto Lubių sodyboje.

Balandžio 25-oji kalendoriaus lapelyje pažymėta kaip šventojo Morkaus diena, tai daržų sodinimo ir sėjos pradžia. Žemdirbiui – svarbų svarbiausias darbas, kurio negalima nei paskubinti, nei suvėlinti. Žinoma, per pačią šventę nebuvo dirbama; papročiai tą griežtai draudžia gąsdinant, kad antraip ledai javus iškapotų, kurmiai laukus suverstų. Vienintelė išimtis – morkų sėjai, matyt, iš to vardų panašumo. Moterys darže pasėdavo morkas ir lysvės gale stamboką kuolą įsmeigdavo, kad užaugtų tokios pat didelės.

O kaipgi senovėje tuos žemės ūkio darbų terminus kaimo žmonės nustatydavo? Kaip ir kitos pasaulio tautos – egiptiečiai, graikai, keltai – pagal žvaigždes. Tai jau senojo tikėjimo šventikų – žynių, vaidilų, krivių – rūpestis. Vakaro auksinėje žaroje tirpsta Sietynas, padrikasis žvaigždžių spiečius Tauro žvaigždyne, astronomų nuo seno vadinamas Plejadėmis. O patarlė sako: „Sietynėlis pažare – jautelis vagoje“. Dar kaimo senolių pastebėta, kad prapuolus Sietynui, netrukus užkukuoja gegutė. Ir sode, darže, laukuose prasideda didysis darbymetis, nes pats laikas sėjai.

Senovėje pagal šį astronominį reiškinį, mokslo kalba vadinamą heliakine Sietyno laida, išties būdavo tikslinimas žemdirbiškasis kalendorius  ir nustatomas pavasarinės orės pradžios laikas. Štai kodėl jis taip dažnai minimas folklore, o dainose įvardijamas net „broleliu“. Ir akivaizdu, kodėl lietuviai jį vadina Sietynu ar Sietu: pavasarį šis įsidėmėtinas žvaigždžių spiečius dangaus skliautu leidžiasi į dirvą.

Komentaras skaitytas per LRT radiją.

Naujienos iš interneto