Autorius: Voruta Data: 2014-04-18 , 18:23 Spausdinti

LMA Vrublevskių bibliotekos nuotr. / „Eustachijaus Tiškevičiaus rankraštinio palikimo atodangos“

2014 m. balandžio 18 dieną sukanka 200 metų, kai gimė mūsų krašto šviesuolis, archeologinių tyrinėjimų ir muziejininkystės pradininkas grafas Eustachijus Tiškevičius. Lietuvos nacionaliniame ir Biržų krašto „Sėlos“ muziejuose jau įvyko tarptautinė mokslinė konferencija, kurios metu buvo naujai įprasminta bei įvairiapusiškai aptarta E.Tiškevičiaus asmenybė.

Kalbėta apie jo pilietines ir visuomenines aspiracijas, kultūrinę ir mokslinę veiklą, jos reikšmę XIX a. ir nūdienos Lietuvos visuomenei. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka parengė dokumentų parodą iš joje saugomo E. Tiškevičiaus fondo.

Išties apie E. Tiškevičių XIX a. viduryje sukosi visas Lietuvos mokslo ir kultūros gyvenimas. Juk jo rūpesčiu ir sukauptų asmeninių rinkinių pagrindu 1855 m. buvo įkurtos vienintelės to meto Lietuvoje krašto praeitį tiriančios bei aktualinančios kultūros ir mokslo institucijos – Vilniaus senienų muziejus ir Laikinoji archeologijos komisija.

Per savo veiklos dešimtmetį būtent šios institucijos tapo centru, vienijusiu to meto bajoriją ir inteligentiją bendram moksliniam ir švietėjiškam darbui: inicijavo archeologijos, istorijos, meno, gamtos ir kitus pažintinius krašto tyrimus, kaupė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos paveldą, puoselėjo viltį atkurti Vilniaus universitetą. Bet svarbiau nei moksliniai interesai – kad ta veikla formavo visuomenės lokalinę tapatybę, ugdė patriotines nuostatas. Ir pats grafas nuolat pabrėždavęs savo kilmę – esąs litvinas…

Iki šiol E. Tiškevičiaus biografija nebuvo kompleksiškai ir išsamiai tyrinėta. Todėl štai tokia sukaktis – puiki proga atiduoti istorinės atminties skolą. Tikėtina, kad iš konferencijoje pristatytų pranešimų išaugs kolektyvinė monografija, būsianti plytele ir į nūdienos nelabai tvirtą mūsų lietuvybės bei pilietiškumo statinį.

E. Tiškevičius kilęs iš garsios Lietuvos bajorų giminės. Jis gimė Minske, vaikystę praleido tėvų Lahoisko dvare. Mokėsi Vilniaus ir Minsko gimnazijose, nuo 1831 m. gyveno Maskvoje ir Sankt Peterburge. Susidomėjęs istorija Peterburgo imperatoriškoje bibliotekoje ėmė rinkti archeografinę medžiagą gimtajam kraštui pažinti.

1835 m. E. Tiškevičius buvo paskirtas Vilniaus gubernijos generalgubernatoriaus kanceliarijos valdininku ir apsigyveno Vilniuje. Vasaromis ėmėsi archeologinių kasinėjimų, pirmiausia tyrinėdamas gimtųjų apylinkių pilkapius. Domėjosi ir etnografiniais dalykais, aprašė savo krašto kaimiečių buitį ir papročius. Į jo spaudoje paskelbtą straipsnį apie Lahoisko, Lydos, Alšėnų, Krėvos pilkapynus atsiliepė žinomas istorikas Teodoras Narbutas, taręs, kad iškastos senienos galėtų tapti Lietuvos muziejaus pradžia. Toji mintis grafo ir nebeapleido… O jo gyvenimo maksima tapo šūkis: „Ieškoti ir atrasti, o suradus – skelbti pasauliui“.

Siekdamas archeologo profesionalumo, E. Tiškevičius 1843 m. lankėsi Suomijoje, Švedijoje ir Danijoje. O savo rinkinius papildė Kernavės ir Barysovo pilkapių bei Trakų pilies radiniais. Rašydamas straipsnius, pabrėždavo metodologinę tyrinėjimų svarbą, pirmasis Lietuvos archeologinę medžiagą suskirstė chronologiškai – į akmens, žalvario ir geležies amžius.

Savo namuose Vilniuje E. Tiškevičius 1846 m. atidarė lietuviškų senienų kabinetą, kuris buvo atviras visiems smalsuoliams. Tačiau su bendraminčiais puoselėjo viltis įkurti ir rimtą mokslinių praeities tyrinėjimų centrą. Atkaklios apeliacijos į valdžios hierarchiją pagaliau davė rezultatų: 1855 m. gegužės 11 d. caras pasirašė įsaką, leidžiantį įkurti Vilniaus laikinąją archeologijos komisiją, o kartu ir pirmąjį oficialų Lietuvoje Senienų muziejų.

E. Tiškevičius tapo komisijos pirmininku ir muziejaus vedėju. Muziejus buvo įkurdintas uždarytojo universiteto patalpose. Jam atiteko ir kai kurių mokslinių kabinetų fondai, o pradinei ekspozicijai vedėjas padovanojo savo archeologijos ir numizmatikos rinkinius, retų knygų ir paveikslų.

Senienų muziejus durys visuomenei atvėrė 1856 m. balandžio 29 d. Grafas kreipėsi į visuomenę, prašydamas dovanoti muziejui kultūros vertybių, istorinių retenybių, remti lėšomis. Netrukus fonduose jau buvo sukaupta apie 2000 akmeninių kirvukų, daug senovinių ginklų, apie 3000 monetų ir medalių, per 1000 senovinių graviūrų ir žemėlapių. Reikšmingiausi eksponatai į muziejų pateko iš turtingas istorines bei kultūrines tradicijas turinčių bajorų, dvarininkų giminių; žinia, jie atspindėjo valstybės istoriją.

Prie muziejaus veikė mokslinė biblioteka, kurioje buvo sukaupta ir daug archyvinės medžiagos. Rinkiniai dar buvo papildyti uždarytų katalikiškų vienuolynų bei bažnyčių bibliotekų knygomis, rankraščiais, dokumentais. Lankytojų muziejuje nestigo – per metus iki 10 tūkstančių. Tolesnis muziejaus rinkinių gausinimas buvo susijęs su privačių asmenų bei visuomeninių organizacijų dovanojimais; tai buvo tarsi koks kraštotyrinis sąjūdis.

E. Tiškevičiaus iniciatyva buvo stengiamasi susigrąžinti išvežtas į Rusiją bei kitas šalis kultūros vertybes. Už nuopelnus istorijos mokslui grafas buvo išrinktas Maino archeologijos draugijos nariu, Danijos Karališkosios šiaurės senienų mėgėjų draugijos ir Stokholmo Karališkosios meno istorijos ir senienų akademijos nariu korespondentu.

Tačiau po 1863 m. sukilimo rusų valdžia Archeologijos komisiją uždarė, o mokslinę biblioteką su Senienų muziejumi pertvarkė į viešąją biblioteką. Didžioji dalis eksponatų buvo perduota Rusijos muziejams, kur, beje, jie tebėra ir iki šiol.

E. Tiškevičius slogius posukiliminių represijų metus išgyveno Biržų Astravo dvare, kurio valdytojas buvo jo pusbrolis Mykolas Tiškevičius, garsus antikos radinių kolekcininkas. Ten grafas tvarkė dvaro biblioteką ir meno rinkinius, parašė studijas apie Biržų majorato istoriją ir Tiškevičių giminės kapus.

Ši neeilinės asmenybės sukaktis primena, kad daug svarbių valstybės istorijai įvykių, o ir juos inicijavusių veikėjų mūsų aplinkoje neturi atminimo ženklų, kurie bylotų nūdienai tėvynės meilės gaida…

Komentaras skaitytas per LRT radiją

Muziejai Biržai, Biržų krašto muziejus „Sėla“, Eustachijus Tiškevičius, Libertas Klimka