Lenkų ir lietuvių priešpriešos simboliai: utėlė ir nykštukas

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Lietuvos ir Lenkijos santykiai vadinami net strategine partneryste, bet tarp dviejų tautų vis dar tvyro priešiškumas. Kodėl? Atsakymų ieškojo trys Lenkijos žurnalistai, kurių knygą „Vytis Lietuvą. Šeši šimtai metų po Žalgirio“ lietuviškai išleido „Lietuvos rytas“.
 
Profesorius Krzysztofas Buchowskis – Balstogės universiteto istorikas, kurio specializacija – XIX ir XX a. lenkų ir lietuvių santykių istorija.
 
Reikšmingų darbų apie opiausius Lietuvos ir Lenkijos santykius autorius Lietuvoje kartą visai ne savo noru buvo skandalingai išgarsėjęs.
 
2006 metų pabaigoje Vilniuje lenkų kalba leidžiamas laikraštis „Kurier Wilenski” išspausdino publikaciją „Koks lenkui atrodė lietuvis tarpukario laikotarpiu”.
 
Joje lietuviai buvo apibūdinti kaip savanaudžiai, nedėkingi, nedraugiški ir godūs žmonės.
 
Pasirodo, tuomet dienraštis iš konteksto ištraukė K. Buchowskio pranešimo, skirto Lietuvos ir Lenkijos diplomatinių santykių atnaujinimo 15 metų sukakčiai, teiginius.
 
Nors pats pranešimo pavadinimas buvo gana iškalbingas – „Lietuvių tautiniai bruožai lenkų stereotipe tarpukariu”.
 
K. Buchowskis iš tiesų puikiai išmano stereotipus ir nesusikalbėjimą, trukdžiusius ir tebetrukdančius dviejų tautų santarvei. Jis netgi yra išleidęs lietuvių ir lenkų tarpukario periodikoje spausdintų karikatūrų, kurios kūrė mitus, išankstines nuostatas ir stereotipus, įsitvirtinusius abiejose tautose, rinkinį.
 
Šis K. Buchowskio interviu vienam knygos „Vytis Lietuvą. Šeši šimtai metų po Žalgirio” autorių – būtent apie tuos stereotipus ir nesusikalbėjimą.
 
Nuo draugystės iki konflikto
 
Norėdami suvokti laikotarpį, kuriuo domitės, turite grįžti prie lenkų ir lietuvių santykių pradžios.
 
Reikėtų pradėti nuo XIV a. dviejų nepriklausomų valstybių unijos, paskui papasakoti apie ginčus dėl jos formos, pateikti bendradarbiavimo pavyzdžių, priminti apie unijos nutraukimą ir galiausiai pasakyti apie Liublino uniją, kurią pasirašius buvo sukurta Abiejų Tautų Respublika.
 
Kaip žinome, tai buvo dviejų valstybių federacija, kurios valdovas ir Seimas buvo bendri, tačiau kariuomenę ir valstybines įstaigas kiekviena valstybė turėjo savo.
 
Po unijos prasidėjo lietuvių elito polonizavimas. Per keletą amžių Lietuva, nepriklausoma valstybė, turinti valstybinę tapatybę, kultūros prasme polonizavosi.
 
Tokią padėtį nutraukė valstybės padalijimai. Bet XIX a. polonizacijos procesai vėl sustiprėjo – tai buvo susiję su tuo, kad rusai persekiojo lenkiškumą.
 
Lenkiškumas telkėsi apie dvarus ir Katalikų bažnyčią, o etniniai lietuviai buvo katalikai.
 
Per 1863–1864 metų sukilimą niekam nė į galvą neatėjo, kad galima kalbėti apie kokį nors lietuvių savarankiškumą – tautinį ar valstybinį.
 
Pokyčiai, išsirutulioję į konfliktą, prasidėjo XIX a. septintajame dešimtmetyje, panaikinus baudžiavą, kai iš valstiečių besiformuojantis naujas visuomenės sluoksnis pajuto tautines ambicijas.
 
Tautinis atgimimas ir mitai
 
O kaip lietuvių kalba?
 
Ši kalba įvairiomis formomis išliko kaime. Bajorai ja nekalbėjo, nebent bendraudami su valstiečiais. XVI ir XVII a. pasirodė pirmieji spaudiniai lietuvių kalba. Jie buvo spausdinami vadinamojoje Mažojoje Lietuvoje, tai yra Klaipėdos apylinkėse.
 
Ar tuomet buvo vartojamos šiandien Lietuvoje tiek emocijų sukeliančios cz ir w raidės?
 
Dažniausiai – taip. Tai nebuvo sunorminta rašyba, tai nebuvo bendrinė kalba kultūrine prasme. Dauguma lietuvių kalbėjo tarmiškai, nesirūpindami kalbos kodifikavimu.
 
Tačiau XIX a. pirmojoje pusėje Vilniaus universiteto aplinkoje atsirado žmonių, besidominčių lietuvių kultūra. Jie kalbą ir lietuviškumą atrado kaip tam tikrą įdomybę – štai Adomo Mickevičiaus studijų draugas Simonas Daukantas, laikomas lietuvių istoriografijos tėvu.
 
Kuo jie save laikė?
 
Lietuviais, bet lietuviais tuomečiu supratimu.
 
Bajorai iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vadino save lietuviais, o Lenkija buvo jų tėvynė platesniąja prasme. Tada lietuvis buvo tam tikra regioninė lenko atmaina.
 
Kartu lietuviai laikė save pranašesniais, nes sukūrė (tiksliau, Teodoras Narbutas) legendą, kad lietuvių tauta kilusi iš romėnų, kad ji turi romėniškų šaknų. O lenkai – tik sarmatai. T. Narbutas gražiai prasimanydavo.
 
Tie XIX a. vidurio kūriniai dažnai formuoja lietuvių įsivaizdavimą apie senovės istoriją. Kiekviena tauta turi savų kūrimosi mitų: lenkai turi Vandą, kuri nenorėjo vokiečio, o lietuviai – savo romėnus.
 
Šiandien jie irgi tuo remiasi?
 
Kartais taip. Mitų galia labai stipri. O įdomiausia, kad pirmykštės, senovės ir viduramžių Lietuvos mitus sukūrė…
 
… lenkai.
 
… arba lietuviai tuomete šio žodžio prasme. Didžiulį vaidmenį čia suvaidino Jozefas Ignacy Kraszewskis ir jo „Vitolio rauda”. Radau tą knygą Nacionalinėje bibliotekoje. Ji išspausdinta XIX a. penktajame dešimtmetyje, žinoma, lenkų kalba, nes tuomečiai lietuviai kalbėjo lenkiškai.
 
To egzemplioriaus lapai buvo nesupjaustyti… Kūrinys iš esmės liko nežinomas, nepastebėtas.
 
Dviejų „Ponų Tadų“ apimties. Poema, atsiduodanti grafomanija. Anais laikais ji taip ir buvo vertinama.
 
Bet lietuviams patiko.
 
Taip, dėl turinio. Ten kalbama apie Lietuvos didybę, apie didįjį kunigaikštį Vytautą, jo kovą su lenkais. Lenkiją autorius vadina dėle, čiulpiančią iš Lietuvos visa, kas geriausia.
 
Dar XIX a. pabaigoje „Vitolio rauda” buvo išversta į lietuvių kalbą. Knyga tapo mažne antrąja Biblija, savotišku apreiškimu. Tai ir buvo mitas, kurį įtvirtino Adomas Mickevičius, Vladislavas Sirokomlė, Maria Rodziewiczowna, Henrykas Sienkiewiczius.
 
Ar lietuviai prisimena tuos vardus?
 
Taip. Mažiausiai H. Sienkiewiczių, nes jis sukūrė ištisą galeriją tokių stereotipinių personažų kaip Podbipienta ar lietuviai Žalgirio mūšyje.
 
H. Sienkiewicziaus „Kryžiuočiuose“ lietuviai – laukiniai, apsisiautę žvėrių kailiais, jojantys ant mažų arkliukų, mojuojantys kuokomis. Didi tauta negalėjo būti taip vaizduojama.
 
Lietuviams labai patinka Jano Matejkos paveikslas „Žalgirio mūšis“. Pirmajame plane – didysis kunigaikštis, Jogaila kažkur fone. Lietuviai su šarvais, kovingi tarsi gladiatoriai.
 
Visi tie kūriniai, kuriuose vaizduojamas lietuvių karžygiškumas, pavyzdžiui, „Konradas Valenrodas“ ir „Gražina“, jaudino jų vaizduotę.
 
A. Mickevičius – lyg simbolis
 
Ir nieko, kad jie parašyti lenkiškai?
 
Visiškai nieko, tai nekėlė jokių dvejonių. XIX amžiuje lenkų kalba buvo elito, rašto, maldos kalba. Iš čia atsirado lietuvių tautinio mito kategorija: lenkiškai kalbantys lietuviai. Ir lietuviams nekyla nė mažiausių abejonių: nors tie kalba lenkiškai, bet išlieka lietuviai.
 
Galiausiai tą jie deklaravo, na, kaip A. Mickevičius.
 
Manau, kad svarbiausias nesutarimų šaltinis yra tai, jog praeities tautiškumo kriterijai ir sąvokos vadinamos dabartinės reikšmės žodžiais.
 
XIX a. lietuviai, kai prasidėjo jų tautinis atgimimas, laikė save lietuviais, deklaravo lietuviškumą, bet darė tai lenkiškai.
 
Kaip yra sakęs Stanislawas Catas-Mackiewiczius: jei, pavyzdžiui, A. Mickevičių Paryžiuje būtų paklausę, ar jis lenkas, tasai būtų atsakęs: „Žinoma, juk esu lietuvis!”
 
Dabartinis lietuviškumo atsiskyrimas nuo lenkiškumo anuomet neturėjo jokio pagrindo.
 
Šaknys – dar ne viskas
 
O garsusis lenkų priešas profesorius Kazimieras Garšva remiasi net senovės baltais, kurie čia kadaise gyveno.
 
Tai XIX amžiaus požiūris. Pagal jį, tautybė egzistuoja pati savaime, kitaip sakant, lenkų tautybės buvo Meška I, Kazimieras Didysis, kiti valdovai, XI ar XV amžiaus lenkai ir jų palikuonys.
 
Taip samprotaujant, kiekvienas lietuvis, pagimdęs vaiką, per kraują ir motinos pieną padarė jį lietuviu. Tas, kuris kadaise perėmė lenkų kalbą, vis tiek lieka lietuvis, nes neįmanoma visiškai nustoti juo būti. Lietuviškumą nulemia etninės šaknys, kraujo ryšiai ir kilmė.
 
Toks požiūris – visiškas anachronizmas. Tautybė – tai istorinis reiškinys, žmogus kokios nors tautos nariu tampa per socializaciją, auklėjimą. Svarbu ne tiktai kraujo ryšiai. Šis reiškinys kur kas sudėtingesnis.
 
Šia prasme daugelio Lietuvos lenkų protėviai veikiausiai kalbėjo lietuviškai ir to niekas neneigia. Bet lygiai taip pat daugelis Lenkijos lenkų turi vokiškų, vengriškų, itališkų šaknų. Kiekvienam reikia leisti būti tokios tautybės, kokios jis nori, leisti būti tuo, kuo jis jaučiasi esąs.
 
Skaudulys – polonizacija
 
Vis dėlto lietuvių tautiniam atgimimui didžiulės reikšmės turėjo kiek primiršta lietuvių kalba.
 
Taip. Bet buvo daroma prielaida, kad kalbos, kaip tautybės bruožo, yra per maža. Manyta, kad daugelis lietuvių kalbą prarado dėl polonizacijos, vadinasi, reikia siektelėti giliau. Tad atsirado tezė, kad žmonių, kalbančių lenkiškai, biologinis lietuviškumas neišnyko. Jie ir toliau yra lietuviai, tik polonizuoti.
 
Vadinasi, tautinio judėjimo, vėliau tautinės valstybės misija buvo sugrąžinti juos į etninį lietuviškumą. O jeigu tie žmonės yra lietuviai dėl savo lietuviškų šaknų, vadinasi, ten, kur jie gyvena, yra Lietuva.
 
Iš čia kilo pretenzijos į buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijas. Tai logiškas samprotavimas, tačiau jis paremtas kriterijais, kuriuos sunku priimti.
 
Pagaliau iki šiol lietuvių nacionalizmas naudojasi panašiu argumentu. Pagal tą kriterijų, Vilniaus krašte iš esmės lenkų nebėra. Ten gyvena lietuviai, kurie buvo nuskriausti, polonizuoti veikiausiai prieš savo valią, ir jie turi grįžti prie lietuviškumo.
 
Ir dėl visko kalta Liublino unija?
 
Nacionalistai ją vertina kaip išdavystę. Lenkiškumas laikomas neigiamu veiksniu Lietuvos istorijoje, neigiamu būtent dėl polonizacijos, dėl to, kad Lietuva neteko savo elito, kultūros, vyko lenkų kultūros ekspansija.
 
Ir didžiausias priekaištas tas, kad lenkai sąmoningai ir tikslingai tą polonizaciją vykdė.
 
O lenkai aiškino, kad polonizacija buvo savanoriška, žmonės perėmė lenkų kultūrą, nes laikė ją vertesne.
 
Labiausiai lietuvius skaudino polonizacija, vykusi XIX amžiuje. Jai pasidavė daugiausia Vilniaus apylinkių valstiečiai, pamažu perėmę lenkų kultūrą.
 
Kova už lietuvybę – liga?
 
Kaip į tą judėjimą reagavo lenkai?
 
Įsivyravo įsitikinimas, kad lietuvių tautinį judėjimą inspiravo carinė Rusija. Lenkai manė, kad rusai norėjo sukiršinti lietuvių valstiečius su lenkų bajorais, tad savo mokyklose išauklėjo grupę žmonių, ieškančių lietuviškumo ten, kur jo seniai nebėra.
 
Lietuvių tautinį judėjimą lenkai suvokė kaip priešišką ir separatistinį, lozungai, iš pradžių priimami kaip neutralūs, vėliau buvo laikomi aiškiai negatyviais.
 
Lietuvių fobijas kurstė lenkų reakcija. Lietuvių tautiniai šaukliai buvo praminti litvomanais.
 
Prašom atkreipti dėmesį – žodžio „litvomanija“ sandara tokia pati, kaip ir žodžio „narkomanija“, vadinasi – tai liga, užsikrėtimas lietuviškumu.
 
O jeigu lenkiškumas užgrobtose žemėse buvo slopinamas, tokia lietuviška veikla buvo laikoma diversijos rūšimi.
 
Nuo vokiečių iki J. Pilsudskio
 
Baigėsi padalijimai, Pirmasis pasaulinis karas…
 
… ir atsirado dar vienas mitų šaltinis. Nuo 1915 m. Lietuvą okupavo vokiečiai. Jie nusprendė sujungti į viena visas lietuviškas žemes ir todėl ėmė remti lietuvių tautinį judėjimą, nes jis buvo silpnesnis už lenkų gaivalą.
 
Vokiečiai taikė seną metodą – skaldyk ir valdyk. Todėl vokiečiai 1917 m. rugsėjo mėnesį Vilniuje leido sušaukti lietuvių tautinę konferenciją. Ši konferencija suformavo keliolikos asmenų Lietuvos tarybą, atstovybę santykiams su vokiečiais.
 
Ir ką į tai lenkai?
 
Nusprendė, kad tai bendradarbiavimas su okupantais. Bet grynas mitas, kad vokiečiai Lietuvos nepriklausomybę sukūrė kovai su lenkiškumu.
 
Vokiečiai turėjo savų tikslų ir į Tarybą žvelgė kaip į instrumentą, tuo tarpu lietuviai suvokė, kad yra priversti draugauti su vokiečiais, nes didžiausias jų priešas yra lenkai.
 
Tokia būklė truko tol, kol tapo aišku, kad vokiečiai karą pralaimėjo. 1919 m. sausio 1 d. lietuviai kartu su vokiečiais pasitraukė į Kauną, Vilniuje trumpam valdžią paėmė lenkai. Sausio 5 d. į jį įžengė bolševikai.
 
Lietuvos valdžia Kaune paprašė vokiečių, kad tie neišvestų savo kariuomenės ir gintų nuo bolševikų. Tai leido sutelkti valstybę ir karinius dalinius.
 
Tuo tarpu Lenkijai, kuri kovėsi su bolševikais, buvo svarbu užimti Vilnių – raktą Lenkijos ir Lietuvos federacijai sukurti.
 
Jozefo Pilsudskio nuomone, federacijos esmė ta, kad Lietuva įsilies į Lenkiją panašiai kaip baltarusiškos ir ukrainietiškos žemės. Tokia federacija J. Pilsudskiui buvo natūraliausias dalykas. Jis nesuvokė, kad lietuviai šito gali ir nenorėti.
 
Juk jis pats buvo lietuvis.
 
Būtent. Laikė save lietuviu, lenku ir baltarusiu. 1919 m. balandžio mėnesį įvyko pirmasis žygis į Vilnių. J. Pilsudskis atima miestą iš bolševikų. Nustatoma pirmoji Lietuvos ir Lenkijos siena.
 
Lenkų sąlygos tokios – Vilnių atgausite su sąlyga, jei su Lenkija sudarysite uniją.
 
Lietuviams tai nepriimtina, nes reiškia nepriklausomybės pabaigą. Jų pasiūlymas: pirmiau atiduokite Vilnių, o tada imsime kalbėtis.
 
J. Pilsudskis mato, kad prieita iki klinčo, tad bando lietuvius suminkštinti, organizuodamas pučą Kaune.
 
Mažai žinoma istorija.
 
Nes pučas nepavyko, buvo rengiamas nemokšiškai, tad lietuviai jį greitai atskleidė. Paskui lenkų pusė bandė viską užtušuoti, todėl apie pučą mažai kas žino. Lenkų karinė organizacija turėjo perimti valdžią ir tas žemes konfederacijos pagrindu perduoti Lenkijai.
 
Tada prie Seinų pirmą kartą įvyko ginkluotas lenkų ir lietuvių susirėmimas (Seinų sukilimas). Istorija komplikuota: lenkai tvirtina, kad pergalė jų pusėje, o, mano manymu, juos ištiko visiškas pralaimėjimas.
 
Lietuva tuo metu atsitveria nuo Lenkijos, kalba apie lenkų frontą, o lenkų pusė bando visą tą reikalą sumenkinti. Tokia padėtis trunka iki 1920 m. pavasario pabaigos, kai bolševikai pradeda antrąjį karo etapą.
 
Vilnius vėl pereina į bolševikų rankas, iš Suvalkų krašto lenkai pasitraukia, jį užima lietuviai, kurie 1920 m. liepos mėnesį pasirašo su bolševikais Vilniaus perdavimo Lietuvai sutartį. Vis dėlto miestas buvo perduotas tik po Varšuvos mūšio, kai rusai jau žinojo, kad lenkai nelaimės.
 
Į Vilnių įžengia lietuviai. Lenkų situacija darosi kebli, nes sunkiu bolševikų persvaros laikotarpiu Lenkija de jure pripažįsta Lietuvą ir tarp Lenkijos bei Lietuvos nėra karo padėties, nepaisant konfliktų Suvalkų krašte.
 
„Mes be Vilniaus nenurimsim“
 
Galiausiai priartėjame prie Lucjano Želigowskio.
 
J. Pilsudskis, ruošdamasis mūšiui prie Nemuno, nusprendė smogti į pietus nuo Vilniaus ir palikti jį lietuvių rankose. Palikti laikinai, nes neatsisakė federacinių planų.
 
Jis pasikvietė generolą L. Želigowskį, kuris buvo kilęs iš Vilniaus, ir pavedė jam sukelti maištą. Buvo svarbu sukurti vaizdą, kad patys vilniečiai nori lemti savo likimą.
 
Sumanymas buvo toks: Lietuva, norėdama išlaikyti Vilnių, natūraliausiai seks paskui jį. Planas buvo naivus, norint jį įgyvendinti, reikėjo sulaužyti Suvalkų sutartį, kuria baigėsi Lietuvos ir Lenkijos susidūrimas Suvalkų krašte.
 
L. Želigowskis užėmė Vilnių 1920 m. spalio 9 d. Atsirado Vidurio Lietuva. Atkreipkite dėmesį į pavadinimą. Jis reiškia, kad egzistuoja ir kažkokios kitokios Lietuvos: Šiaurės, Kauno, Pietų Lietuva arba Baltarusija. O viskas kartu – tarytum Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kuri ateityje turėjo būti prikelta.
 
J. Pilsudskis planavo, kad Vidurio Lietuva, kaip savarankiškas vienetas, ims kalbėtis su Kauno Lietuva, o kai susikalbės, kartu su Lenkija sudarys federaciją. Bet Kauno Lietuva nenorėjo. Todėl – trumpas karas, 1920 m. lapkričio paliaubos ir padėtis, įšaldyta dvidešimčiai metų.
 
Kiek lietuvių tuo metu gyveno Vilniuje?
 
Šimtui tūkstančių gyventojų teko maždaug du tūkstančiai lietuvių, tai yra apie 2 procentus.
 
Tai, kad tuo metu jų ten gyveno taip mažai, lietuviams neturėjo jokios reikšmės. Nes Vilnius jiems yra simbolinė vieta. Ne tik sostinė, bet ir tautinio judėjimo lopšys.
 
Ten atsirado lietuviškumas. Vilnius – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė.
 
Na, ir kas, kad tik du procentai, užtat kokie! Ten gyveno elitas. Kai paaiškėjo, kad apie kompromisą nėra ko nė kalbėti, o lietuviai vėl reikalauja grąžinti Vilnių, buvo nuspręsta surengti rinkimus į Vilniaus seimą, o jis 1922 m. balandžio mėnesį paprašė inkorporuoti Vilniaus kraštą į Lenkijos sudėtį.
 
Tik tada Vilnius tapo Lenkijos dalimi, bet Lietuva šito nepripažino.
 
Įvairios karo formos
 
Ir tada prasidėjo karikatūrų karas.
 
Jame pirmavo Kaune leidžiama spauda. Piešėjai tiesiog nėrėsi iš kailio. Vilniaus ir Varšuvos spauda irgi neliko skolinga, bet pirmiausia lietuvių spauda nerodė jokio gailesčio. Na, kad ir Lenkija kaip utėlė, apnikusi visus kaimynus… Panašių karikatūrų buvo tūkstančiai.
 
O kaipgi tautinės mažumos?
 
Jos vaidino didelį vaidmenį. Vilniaus ir Suvalkų kraštuose gyveno apie du šimtus tūkstančių lietuvių. Tiek suskaičiavo tyrinėtojai, na, kad ir Bronius Makauskas. O lenkų Lietuvoje irgi gyveno maždaug tiek pat, be to, tai daugiausia buvo šlėktos.
 
Reikia pasakyti, kad lietuviai Lenkijoje – tik menka visų gyventojų dalis, o lenkai Lietuvoje sudarė apie 10 procentų gyventojų. Todėl tų dviejų mažumų reikšmės negalima net lyginti.
 
Abi pusės dėjo daug pastangų, kad savo mažumą svetimame krašte remtų, o svetimą mažumą savo krašte dusintų.
 
Kaip?
 
Uždarydami mokyklas, persekiodami kalbą. Jiems buvo trukdoma leisti savo spaudą, slopinami visuomeniniai judėjimai. Lietuviams baisiausia buvo tai, kad vaikai mokykloje turėjo mokytis lenkų kalbos.
 
Lietuviai panašiai buvo vertinami Lenkijoje?
 
Deja, taip. O po J. Pilsudskio mirties prasidėjo beprecedentė akcija – buvo uždaromos visos mokyklos, draugijos, pasitaikydavo net suėmimų, deportacijų.
 
Lietuvių gyvenimo leitmotyvas buvo Vilnius. Susikūrė speciali organizacija – Vilniui vaduoti sąjunga, kuri veikė labai plačiai ir visais įmanomais būdais.
 
Laikraščiai, plakatai, skrajutės – viskas buvo naudojama naujoviškoje, tiesiog amerikietiško stiliaus propagandinėje kampanijoje. Ženkliukai, pašto atvirukai, dainos turėdavo priminti, kad Vilnių reikia atgauti.
 
Priešprieša – iš kartos į kartą
 
Tai įsirėžia į atmintį.
 
Tad nėra ko stebėtis, jog nauja lietuvių karta augo būdama įsitikinusi, kad Vilnius yra lietuviškas, okupuotas, kad ten su lietuviais žiauriai elgiamasi.
 
Tai buvo netiesa, nes miestas gyveno savo gyvenimą. Bet Lietuvoje paplito mitas apie Vilnių, lenkų engiamą prarastąjį rojų, kurį reikia išvaduoti.
 
1930 m. Kaune išėjo Mykolo Biržiškos, Vilniui vaduoti sąjungos lyderio, knygelė „Vilniaus Golgota“. Joje buvo plačiai aprašyta, kaip lietuviai Vilniuje persekiojami už lietuvių kalbą.
 
Ar ten buvo parašyta teisybė?
 
Daug prasimanymų ir laisvos interpretacijos. Tą knygą lietuviai perleido dešimtojo dešimtmečio pradžioje.
 
Tai vienas iš daugelio panašaus pobūdžio leidinių.
 
Tiesiog galvoje netelpa, kaip visa tai iškerojo, kaip lietuviai tuo Vilniumi gyveno. Vienas lenkų žurnalistas tuo metu pateko į Lietuvą, jam net akys ant kaktos iššoko – visur Vilnius, lenkų surakintas grandinėmis, visur lenkai kaip blogio įsikūnijimas.
 
Nieko keista, kad ištisos lietuvių kartos perėmė antilenkišką dvasią, kad buvo įsitikinusios, jog lenkas – tai amžinas priešas.
 
Taip susiformavo lenko kaip priešo mitas ir tapo visuotinis.
 
Lenkija veikiausiai neliko skolinga?
 
Neliko. Bet lenkiško atsako skalė buvo mažesnė. Lenkijai Lietuva nebuvo didelė problema, jiems reikėjo tvarkytis su sovietais, su vokiečiais.
 
Lietuva buvo šiaurės kaimynė, ir tiek. Lenkija manė, kad konfliktas yra visiškai pasibaigęs, dabar tik reikia sutvarkyti santykius. Ir visa tai gaubė globėjiškas požiūris.
 
Lietuva lenkų karikatūrose – tik nerimstantis nykštukas.
 
Pridurkime – besispjaudantis nykštukas. Turėjo būti skaudu.
 
Tas laikotarpis – raktas, padedantis suprasti mūsų santykius. Antrojo pasaulinio karo metais irgi Vilniaus krašte dėjosi nemalonūs dalykai. Vokiečių, o paskui sovietų okupacija netiko tikrinti ir paneigti stereotipų.
 
Išankstinės nuostatos atgimė dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Persilaužimas įvyko su 1994 metų sutartimi, kurioje galutinai patvirtinama, kad Vilnius yra Lietuvos sostinė ir Lenkija dėl jo nereiškia jokių pretenzijų.
 
Ar pavyks pagaliau susikalbėti?
 
Bet praėjo šešiolika metų, o susikalbėti vis dar negalime.
 
Tai dėl žmonių, kurių širdys mažos ir ne ką didesnis protas, o tokių žmonių yra iš abiejų pusių. Jie tautinį klausimą iškelia aukščiau už žmogiškąjį, humanistinį.
 
Esu įsitikinęs, kad anksčiau ar vėliau teisybė ir išmintis paims viršų. Kada? Tai priklauso tik nuo mūsų geros valios.
 
www.lrytas.lt

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra