Amerikiečių istorikės Katherine Jolluck aktuali ir jaudinanti studija „Tremtis ir tapatybė. Lenkų moterys Sovietų Sąjungoje Antrojo pasaulinio karo metais“ (Exile and Identity. Polish Women in the Soviet Union During World War II. Pittsburgh: University of Pittsburg Press, 2002), aptarianti lenkų moterų tremtį į Sovietų Sąjungos gilumą ir tautos genocidą 1940 m., paskatino palyginti ją su tremtinės Dalios Grinkevičiūtės atsiminimais „Lietuviai prie Laptevų jūros“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997, pakartoti leidimai 2005, 2006).
Abi knygas vienija jos herojų patirtis sovietų tremtyje. Tiesa, Dalia Grinkevičiūtė rašo apie tai, ką patyrė pati, o Katherine Jolluck apibendrintai pasakoja apie moteris, jėga ir prievarta ištremtas iš Rytų Lenkijos, kai ją okupavo Raudonoji armija. Trėmimai vyko keturiomis „bangomis“: 1940 m. vasarį, balandį, birželį/liepą ir 1941 m. gegužę, birželį. Skirtingi šaltiniai nurodo skirtingą išvežtų lenkų skaičių. Jolluck duomenimis, ištremta nuo 319 000 iki 980 000 vyrų, moterų ir vaikų. Knygoje ne tik aprašomas moterų patirtas smurtas, bet ir analizuojama, kaip moterys atsakė į kančias ir kokį naują moterų tapatumą formavo tremties kasdienybė. Jolluck knygos šaltiniai – unikalūs lenkų liudijimai, kuriuos inicijavo Lenkijos vyriausybė tremtyje Londone. 1941 m. birželio 22 d. prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas radikaliai pakeitė sovietinės valdžios požiūrį į Lenkiją – sovietai pradėjo traktuoti ją kaip sąjungininkę.
Netrukus, liepos 30 d., buvo atkurti diplomatiniai santykiai tarp SSRS ir Lenkijos vyriausybės tremtyje. Pagal šią sutartį sovietai paleido iš kalėjimo generolą Vladislovą Andersą, kuriam pavedė formuoti lenkų armiją SSRS kovai su naciais. Liepos sutartis taip pat suteikė amnestiją lenkams, deportuotiems į Rusijos gilumą. Organizavusi ištremtų Lenkijos piliečių evakuaciją, vyriausybė paragino žmones liudyti apie savo patirtas kančias ir surinko dešimtis tūkstančių evakuotų vyrų, moterų ir vaikų atsiminimų bei piešinių. Apie 20 000 jų dabar saugomi Huverio instituto archyve Stanfordo universitete JAV. Jolluck išanalizavo 1 864 moterų ir keleto šimtų vyrų liudijimus.
Analizės metodą autorei padiktavo pamatinės egzistencinės lenkų nuostatos. Kadangi namai ir šeima jiems yra vienos iš esminių vertybių, Jolluck iškėlė prielaidą, kad jų netektis keitė tremtinių, ypač moterų, tapatumą ir savivoką. Analizuodama tremtyje atsidūrusių tėvynainių tarpusavio santykius ir požiūrį į kitų tautybių piliečius, aptardama, kaip moterys sprendė iškilusias problemas svetimoje, joms priešiškoje aplinkoje, tyrinėtoja atskleidžia, ką lenkės laikė „normaliais, civilizuotais lyčių santykiais“, kokia šeimos struktūra joms atrodė priimtina, kokius vyrų ir moterų santykius jos suvokė kaip gerbtinus, o kokius – vertus paniekos ir nepriimtinus. Remdamasi moterų raiška privačiame gyvenime nelaisvės salygomis, knygos autorė atskleidžia esminius lenkų nacionalinės sąrangos principus.
1940 m. ištremtų lenkų socialinė sudėtis atitiko tarpukario Lenkijos visuomenės sudėtį: į Rusijos gilumą buvo išvežta 70% valstiečių, 21% darbininkų ir 5% inteligentų. Lenkai, kaip ir lietuviai, buvo tremiami į atšiauriausius ir tolimiausius SSRS rajonus. Panašios buvo ir trėmimo priežastys – labai nedaug ištremtųjų lenkių pačios buvo lyderės ar aktyvios visuomenės veikėjos, beveik visos jos ištremtos dėl savo vyrų ar giminaičių užimamų pareigų, padėties ar veiklos. Tremtinės buvo išskirstytos po 33 sritis. 30% lenkių buvo išvežtos į Kazachstaną, 18% – paliktos Rusijos europinės dalies šiaurėje, 16% – išgabentos į Sibirą, 6% – apgyvendintos Volgos rajone. Dalis moterų pateko į Uzbekiją, Kirgiziją, Ukrainą, Baltarusiją ir Vorkutą.
Lietuvei Daliai Grinkevičiūtei taip pat teko viena iš ilgiausių tremties kelionių – kartu su 450 lietuvių ji atsidūrė poliarinėje tundroje, negyvenamoje Trofimovsko „gyvenvietėje“. Lietuvių ir lenkų šeimos panašiai išgyveno okupacijos pradžią, kai jų gimtinėje pasirodė rusų kareiviai. Jolluck cituoja ištraukas iš moterų atsiminimų, kuriuose atsispindi siaubas ir neviltis: „Vaikai, viskas baigta, ateina bolševikai.“ Tiek lietuviams, tiek lenkams, Sovietų Rusija vienareikšmiškai įkūnijo blogio imperiją.
Dalia Grinkevičiūtė aprašo alinantį nepakeliamai sunkų fizinį darbą „laukuose po 18 val.“, tačiau suvokia jį kaip savaime suprantamą kankinimo būdą. O lenkės, pagal Jolluck pateiktus apibendrinimus, dažniausiai iki pat deportacijos pabaigos negalėjo susitaikyti su fiziniu darbu, „nepriimtinu lenkei moteriai“. Jas ypač žeidė, kad yra verčiamos dirbti vyriškus darbus: kirsti medžius, plukdyti juos upe ir pan. Tai jos laikė cinišku savo prigimties paniekinimu. Faktą, kad tremtis ištrynė skirtumus tarp lyčių, lenkės suvokė kaip „laukinių“ rusų gyvenimo taisyklių taikymą „civilizuotiems“ žmonėms. Iš tikrųjų, 1940 m. Rusijoje darbai jau nebuvo skirstomi į „vyriškus“ ir „moteriškus“. 42% sunkiosios pramonės darbininkų sudarė moterys, statybose jų dirbo 21%. Deportuotų lenkių nuostatas dėl fizinio moterų darbo palaikė ir lenkai vyrai: „Mes turime žiūrėti, kaip jie verčia lenkes klampoti per sniegą ir dirbti šitokiame šaltyje.“ Apskritai, skirtingai nei lietuvės, lenkės savaip didžiavosi, kad priklauso silpnajai lyčiai ir negali įvykdyti drakoniškų dienos normų: „Mes, lenkės, nepratusios prie sunkaus darbo.“ Jolluck teigia, kad lenkės net ir nesistengė vykdyti išdirbio normų, atsiminimuose nuolat pabrėždavo: „Mes buvome tik silpnos moterys.“ O D. Grinkevičiūtė, kaip ir kitos lietuvės tremtinės, dirbo daugiau, nei leido fizinės jėgos: „Vyrai neša po du maišus. Man užkelia maišą su miltais. Žengiu žingsnį. Akyse aptemo, pilvo apačioje tarsi peiliu pervažiavo, jaučiu, kad siūbuoju. Atsipeikėjau – guliu denyje, krintantis maišas išnarino petį. Priėjęs prižiūrėtojas rusas paklausė: „Kiek tau metų?“ – „Penkiolika.“ – „Keista, penkiolikos metų ir maišo nepakeli. Pas mus dvylikos metų jau krauna. Supuvus liaudis.“
Tremtis iškreipė gimtojoje šalyje įprastus lyčių vaidmenis, ir tai viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl deportuotos lenkės buvo apimtos nevilties ir pasipiktinimo. Lenkes ypač gniuždė ir žemino tai, kad jas, besimaudančias pirtyje, stebi rusų sargybiniai. D. Grinkevičiūtė irgi rašo, kad moterims tekdavo nuogoms maudytis ne tik rusų sargybinių, bet ir vyrų tremtinių akivaizdoje. Tačiau lietuvė pasitelkia humorą net slogiausioje situacijoje: „Vyrai turi praustis atskirai, bet čia viskas susimaišė: moterys prausiasi su vyrais. Kokia gali būti gėda, jei vieni kitus matom barake visokiomis pozomis, atliekančius įvairius gamtos reikalus. Ar su drabužiais, ar be jų, vis tiek utėle jauties. […] Krikštanienė prausia savo sunkiai bepastovintį vyrą ir sako Grockiui: Jei tu turėtum paskolinti bulvių, duonos, tai domintum mane, o dabar…“ Tremtinės skirtingai suvokė ir vyro kaip „gelbėtojo“ vaidmenį. Pasak Jolluck, lenkės vylėsi, kad jas išgelbės lenkai vyrai, jos nesijautė pajėgios pačios išgyventi tremtį. D. Grinkevičiūtės atsiminimai liudija, kad lietuvės nepuoselėjo didelių vilčių vyrų atžvilgiu, pačios jautėsi atsakingos už savo išgyvenimą.
Jolluck teigimu, lenkės akcentavo ne tik distinkciją „vyras-moteris“, bet ir tautybę – ne lenkus vertino pagal jų „surusėjimą“. Vidurinės Azijos moterų apskritai nelaikė individais, nemanė, kad jos gali turėti motiniškų jausmų, būti auklėtojos ar patriotės. O šie asmenybės bruožai lenkėms buvo svarbiausi, nusakant žmogiškąją vertę. Azijietės joms atrodė ypač necivilizuotos, tamsios ir nieko vertos. D. Grinkevičiūtės atsiminimai liudija gerokai tolerantiškesnį požiūrį į kitas tautybes – viską lemia ne nacionalinė priklausomybė, bet žmogaus elgesys. Antai apie sargybinį rusą ji rašo: „žvilgsnis, kurį į mane bedė juodbruvas plieninėm akim čekistas, buvo man žiauresnis už smūgį. Tai buvo vergų pirklio žvilgsnis, tiriantis, kiek turiu raumenų, kiek iš manęs galės išspausti.“ O rusė mokytoja aprašoma buvus „simpatiška“. Žmonių „surusėjimas“ neturėjo įtakos D. Grinkevičiūtės vertinimui. Rusiškai kalbantis žydas Samodurovas buvo lietuvių gerbiamas gydytojas, nes stengėsi gelbėti žmones nuo bado, kaip ir jo pagalbininkė rusaitė Fania. O rusė gydytoja Gluško, pasak D. Grinkevičiūtės, buvo išsigimėlė ir idiotė. Lenkas prižiūrėtojas Sventickis – žmogus, žiaurumu pamynęs žmoniškumą. Ukrainiečius lenkės tremtinės niekino kaip nevertus civilizuoto žmogaus vardo, o lietuvės prisimena, kad jie buvo draugiški ir nuoširdūs.
Skiriasi ir požiūris į savo tautiečius. Lenkės tik retais atvejais vertina juos kritiškai. O D. Grinkevičiūtė žmogiškąsias vertybes iškelia aukščiau už tautiškumą. Jai nepriimtina kai kurių lietuvių arogancija ar panieka kitiems: „Ponia Žukienė […] į visus žiūri iš aukšto, kadangi ji buvo pulkininko žmona. Prieidavo vargšė iki anekdotų. Buvo tokie žydai, brolis ir sesuo, nepamenu pavardės, tik vardą atsimenu – Dora. Jie turėjo Šiauliuose malūną. Žukienė reikalavo paramos iš jų, žadėdama padaryti protekciją pas savo vyrą, kai po karo norės atstatyti malūną. Arba Adoliui Ašmontui, paliegusiam 15 metų berniukui, dar Altajaus krašte prašydama, kad jis atneštų jai iš miško malkų, žadėjo, jog jis bus priimtas į karo mokyklą be eilės.“ Ji smerkia tuos lietuvius, kurie vagia iš kitų tremtinių: „Morkutė Genė – nešvarių rankų mergina, kleptomanė“, kurie neužjaučia silpnesnių: „Lietuvė brigadininkė reikalauja išeiti iš brigados, jei ji nesugeba dirbti su suaugusiais: Kelk, po velnių, jei nepajėgi, išeik iš brigados.“ Pripažįsta, kad lietuviai nedraugiški, ciniški: „Prisimenu, kai mus sodino į vagonus Bijske, visi veržėsi prie vagonų, tarsi bijotų, kad, jei pavėluos, tai paliks. Užtat ir sėdėjom kaip silkės, vieni kitiems ant galvų. Krikštanis įsikabino į raudono prekinio vagono rankenas ir atkakliai darbavosi kojomis ir liemeniu, stengdamasis nustumti kitus ir pirmutis įšokti. Tada, stovėdama atokiau, supratau, kad šis žmogus, kad pasiektų savo tikslą, peržengs per kiekvieno lavoną.“
Lenkų tremtinės priskyrė save aukštesnei civilizacijai ir tapatinosi su Vakarų kultūra. Vienu pagrindinių vakarietiškumo ir civilizuotumo kodų laikė savąjį švaros supratimą. Jos su panieka žvelgė į rusų karininkų, prižiūrėtojų, gydytojų ir kitų tarnautojų šeimas, gyvenančias mediniuose barakuose, vadino tai gyvulišku gyvenimu. Lenkės niekino rusų didžiavimąsi savo socialiniu „išskirtinumu“, vadovaujančiu vaidmeniu. Lietuvėms toks požiūris, atrodo, nebuvo būdingas.
Kita vertus, nors tremties patirtys formavo kiek skirtingas lietuvių ir lenkių moterų tapatybes, tačiau patriotiškumą jos suvokė vienodai ir vienareikšmiškai. Reikalavimą būti lojaliam savo tautai ir lenkės, ir lietuvės taikė tiek suaugusiesiems, tiek vaikams. Deportuotas moteris kaustė baimė, kad vaikai bus indoktrinuoti ir surusės. Kaip teigia Jolluck, dauguma lenkių tremtinių buvo pasiryžusios paaukoti viską, kad vaikai išliktų lenkais ir savo šalies patriotais. Tik bado mirties akivaizdoje motinos apsispręsdavo atiduoti vaikus į sovietinės valstybės rankas ir suvokdavo šį poelgį kaip dvasinį vaikų praradimą.
Pataikūnai ir prisitaikėliai tremtyje buvo negerbiami. D. Grinkevičiūtė rašo apie Lietuvos žydą Borisą, kuris buvo labai simpatiškas ir visų mėgstamas. Tačiau, kai jam amputavo ranką, o jis vis tiek meilikaujamai šypsojosi savo skriaudikui Sventickiui, D. Grinkevičiūtė išvadino Borisą šlykščiu padlaižiu, atgrasiu ir negražiu. Panašiai neigiamai ir lenkės, ir lietuvės vertino tas moteris, kurios, kad išsigelbėtų nuo bado, tapdavo rusų prižiūrėtojų meilužėmis. Tačiau lietuvės tokių moterų atžvilgiu nebuvo vienodai griežtos. Jei mergina pradėdavo gyventi su savo kankintoju, ji būdavo vienareikšmiškai pasmerkiama. Bet apie moteris, retkarčiais flirtuojančias dėl duonos kąsnio, D. Grinkevičiūtė rašo su atlaidžia pašaipa: „Motina jo [vaiko] neskriaudžia, dalijasi viskuo. Po pasimatymų visada jam ką nors parneša. Iširus flirtui su Mavrinu, pradėjo su mokyklos direktorium Guliajevu, paskui su radijo stoties viršininku, paskui su Grigorjevu, Sventickiu ir t. t. Tai nėra pasileidusi moteris, ji tik mėgsta flirtą. Ir aš negaliu tvirtinti, kad ji buvo jų meilužė, nors jie tikriausiai to reikalavo: „Sunku, Dalia, labai sunku flirtuoti, šypsotis, sukti galvą, kai esi be sijono, o vatinių kelnių klynas išplyšęs, vatos gabalai karo ant užpakalio, nuolat reikia jį dengti su skara, kad nesimatytų skylės, o per nugarą eina geram bute atšilusios utėlės. Norisi prispausti prie sienos ir sutrinti jas, pasikasyti, o čia šypsotis reikia, nors pilve kurkia. Sunku, Dalele, flirtuoti Užpoliarėje.“ […] Ją visi mėgsta, nes yra geros širdies, linksma ir juokinga.“
Jolluck analizė atskleidė, kad lenkės tremtyje buvo gerokai vieningesnės negu lenkai vyrai. Nepaisydamos kultūrinių, o neretai ir socialinių skirtumų, lenkės stengėsi išlaikyti glaudžius tarpusavio santykius, puoselėjo „grupės“ jausmą. O lenkai vyrai atsiminimuose rašė, kad „gyveno kiekvienas sau, kaip vilkai“. Ir kad dažnai jie „savo asmeninius interesus kėlė aukščiau už tautinius. Vyrai tarpusavyje laikėsi atskirai pagal socialines grupes (valstiečiai, inteligentai, darbininkai). Solidarūs buvo tik grupės viduje.“
Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai rodo, kad lietuviai nebuvo taip ryškiai susiskirstę pagal lytį, jų požiūriai daugeliu atvejų buvo panašūs.
„Kultūros barai“ Nr. 12
„International Memorial Society“ nuotr.
Nuotraukoje: Tremtis iškreipė gimtojoje šalyje įprastus lyčių vaidmenis, ir tai viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl deportuotos lenkės buvo apimtos nevilties ir pasipiktinimo
