Jaustis arba bent jau deklaruoti, kad esi Vilniaus krašto lenkas patogu – gali gauti lenko kortą ir naudotis jos teikiamomis nuolaidomis. Tik, deja, Lenkijos lenkai, savo „brolių iš Rytų“ kad ir dokumentuotų, ne visada pripažįsta.
Sutiko su šypsena
„Ar teikiate nuolaidas?“– pasiteiravau brukdamas Vakarų Varšuvos traukinių stotyje lenko kortą kasininkei.
„Teikiam teikiam“, – su lengva ironija atsakė kitoje langelio pusėje sėdinti moteriškė ir iš tiesų suteikė 30 proc. nuolaidą 4 zlotus kainuojančiam bilietėliui. Jau kitoje – tarptautinėje bilietų kasoje teko nusivilti ir parausti – pateikęs dokumentą išgirstu tik juoką: „Ne ne, tik ne čia.“
Pasirodo, kad daugiau nei prieš metus pradėta dalyti lenko korta neadekvačios reakcijos sulaukė ne tik Lietuvoje. Tiesa, Lenkijoje niekas nesišaipo iš kortos, lygindamas ją su žemaičio pasu ar vadindamas kalbos neįgalumo pažymėjimu, tačiau kalbos apie prastai lenkiškai šnekančius ir nuolat nuolaidų ieškančius tautiečius iš Rytų čia jau spėjo pasklisti.
Lenkai piktinasi
Atsiimdamas lenko kortą pasirašiau, jog priklausau lenkų tautai, jaučiau pasididžiavimą. Beveik metus ji tiesiog gulėjo mano piniginėje, kaip pasižadėjimas, kad šeimoje puoselėsiu lenkiškas tradicijas ir papročius. Visus metus man tai tebuvo priminimas, kurio visiškai nebūtina laikytis, ir nieko daugiau. Ir tik atvažiavęs į Lenkiją prisiminiau apie praktinę dokumento naudą. Ir čia pat pirmąkart prašydamas, atrodytų, teisėtos nuolaidos paraudau.
Apėmė jausmas, kad savo tautiškumą bandau parduoti. Vienoje kasoje pavyksta, kitoje ne. Bet aišku tik viena – mus, lenkus iš Rytų, ir anksčiau daug kas išdavė – kalba, „rusiškas akcentas“, manieros, elgsena, dabar prisidėjo dar vienas rodiklis – naudodamiesi tautiškumu, bandome iškaulyti iš tautiečių kažin kokių nuolaidų. Bent jau taip paaiškino neapsikentusi, „nuolaidą turėjusi suteikti“ kasininkė.
„Pone, nebūtina man kišti savo kortelės. Jeigu ką nors galite gauti nemokamai, tai galime jums duoti ir be to, ką čia rodote. Suprantame, kas esate“, – susierzinusi kalbėjo, matyt, jau ne vieną tokį lenką su dokumentais aptarnavusi kasos darbuotoja.
Muziejai nemokami, bet…
Be nuolaidos traukiniams, visiems lenko kortos turėtojams buvo pažadėta, jog galės nemokamai lankyti muziejus. Pirmiausia – švietimo tikslais, tam kad kiekvienas save lenku laikantis užsienietis geriau pažintų etninių lenkų kultūrą ir istoriją.
Važiuodamas į Vokietiją Lenkijoje turėjau laisvą pusdienį, nusprendžiau tuo pasinaudoti ir užsukau į čia pat prie centrinės geležinkelio stoties, vadinamajame Stalino piršte, įsikūrusį technikos muziejų. Deja, nuolaida, t. y. nemokamas bilietas, buvo suteikta tik į pagrindinę ekspoziciją.
„Kilnojamos ekspozicijos mokamos visiems vienodai“, – paaiškino suglumusiam lankytojui muziejininkė ir nukreipė į drabužinę. Joje, ačiū Dievui, jokios kortos rodyti nereikia, antraip sunku būtų interpretuoti drabužinės darbuotojos man skirtus žodžius – „vėl šitas rusas atėjo“.
Matė dar ne visi
„Galbūt pradžioje ir bus kokių nors sunkumų, tačiau vis daugiau įstaigų Lenkijoje gauna informacijos apie lenko kortą ir manau, kad jums neturėtų kilti bėdų, kaip ja naudotis“, – per iškilmingą lenko kortos teikimo ceremoniją Vilniuje pirmiesiems šio dokumento turėtojams aiškino Lenkijos konsulas. Tai, kad bėdų neturėtų kilti, liudija ir 2009 m. Lenkijos biudžetas, kuriame lenko kortos turėtojų sveikatos sutrikimams gydyti numatyta per 1 mln. zlotų (apie 836 tūkst. litų).
Tačiau net praėjus daugiau nei metams bėdų vis dėlto yra. Tiesa, ne sveikatos apsaugos srityje, bet, pavyzdžiui, viename moderniausių Lenkijos muziejų, kuris skirtas 1944 m. Varšuvos sukilimui atminti. Čia bilietus prie įėjimo tikrinantis vyriškis iš pradžių pamatęs lenko kortą pakviečia apžiūrėti ekspozicijos, bet po kelių akimirkų apsigalvoja ir su nuostaba ima vartyti rankose dokumentą.
„Na, šiaip jau gerai būtų, jei įsigytumėte bilietą. Bet tiek to – prašom į vidų“, – linksmai numoja ranka.
Keistas mentalitetas
Pradėjus dalyti lenko kortas, daugelis jas įsigijusių asmenų dievagojasi, kad šis plastiko gabalėlis jiems reikalingas tik tam, jog įrodytų jų lenkiškumą ir jau gink Dieve, jie nesiruošia naudotis jokiomis nuolaidomis. Vieno Baltarusijoje leidžiamo žurnalo redaktorius Igorius Banceris straipsnyje „Mano lenko korta!“ netgi rašė: „Lenko korta praktiškai neduoda jokios naudos. Todėl nesigėdiju jos ir kiekviename žingsnyje stengsiuosi ją demonstruoti.“
Tačiau klausydamasis Lenkijos lenkų, o ir pasinaudojęs lenko kortos teikiamomis nuolaidomis, pradedi mąstyti kitaip. Vos keli tūkstančiai lenko kortą gavusių asmenų spėjo pasižymėti beveik 40 mln. gyventojų turinčioje Lenkijoje taip, kad praktiškai nėra vietos, kur Lietuvos, Baltarusijos ar Ukrainos lenkas, pateikęs dokumentą, nebūtų atpažintas.
„Aš jus, paribio lenkus, trumpai galiu apibūdinti taip – dalis jūsų iš tiesų puikiai kalbate lenkiškai. Mažesnė dalis yra lenkiškų manierų, ir tikiu, kad jie jas perėmė iš savo tėvų ir protėvių. Tačiau juk jūs visi mylite Rusiją, o ne Lenkiją. Nepaisant to, kad rusai prijungė Vilniaus kraštą prie Lietuvos, sušaudė lenkų karininkus Katynėje ir privertė emigruoti iš Vilniaus krašto keliasdešimt tūkstančių Lietuvos lenkų. O meilė Lenkijai jums aktuali tik tiek, kiek gaunate jos nuolaidų, norite pasirodyti, kad mokate lenkų kalbą“, – vyraujantį požiūrį išdėstė Lodzėje gyvenanti Anna Krysiak.
Redakcijos archyvo nuotr.
Nuotraukoje: Požiūris: daugeliui Lenkijos gyventojų lenko kortas gavę tautiečiai tėra vargšai ir nereikalingi giminaičiai
