Pagrindinis puslapis Sena Voruta Lenkijos spauda apie „Vorutą“

Lenkijos spauda apie „Vorutą“

Lietuvos istorijos laikraštis. Neoficialus kraštutinio Lietuvos nacionalistų sparno spaudos organas (maždaug mūsų “Szczerbiec”) atitikmuo eina nuo 1989 m. Redaktorius ir steigėjas – Juozas Vercinkevičius.
1993 m. dvyliktajame numeryje spausdinami du laiškai, kuriuose protestuojama prieš naujos bažnyčios statymą naujoje Vidugirių parapijoje. Įsteigti naują parapiją šalia jau esančių Punske ir Seinuose sumanė bažnyčios vadovybė, o ne parapijiečiai. Lenkijoje trūksta lietuviškai kalbančių kunigų; į lenką kunigą lietuviškoje aplinkoje gali būti žiūrima nepalankiai. Dvi parapijos kainuoja daugiau negu lig šiol visą tą plotą apimanti viena Punsko parapija (Lenkijos lietuvybės tvirtovė). Tai dar vienas, šalia jau esančio – dėl lietuviškų mišių Seinų katedroje – konfliktas. Laiškų autoriai – tai Lietuvos žmogaus teisių gynimo draugijos pirmininkas profesorius Arimantas Dumčius ir privataus lietuvių licėjaus (atrodo, kad vienintelė tokia mokykla už Lietuvos ribų), esančio Vokietijoje, Lampertheime, kunigas E.Putrimas.
Tame pačiame numeryje Jonas Surmietis rašo apie “Lenkų klausimą Lietuvoje 1939-40 metais”. Kaltina Angerso vyriausybę Lietuvos lenkų kovinių nuotaikų kurstymu. Paskui buvo siunčiami ir parašiutininkai. Lenkai buvo įsitikinę, kad prancūzai privalo į juos atsižvelgti ir kad “nieko apie mus be mūsų”. Lenkai troško keršto, ir jų nacionalizmas ir šovinizmas buvo nukreipti prieš Lietuvą. Lenkų programoje melas, šmeižtas ir grasinimai. Galimas Lietuvos atsiprašymas už tariamas lenkų “skriaudas”, patirtas 1939–1940 m., jokiu būdu nepalenks lenkų atsiprašyti už sulaužytą Suvalkų sutartį ir Vilniaus okupaciją 1920 m., – apibendrina ponas Surmietis.
Pirmajame 13-ojo numerio puslapyje docentas Aleksandras Vitkus iš Kauno svarsto “Kiek metų Lietuvos nepriklausomybei?” Rašo apie Mindaugo kariuomenę 1253 m., nerašo apie Krėvos uniją, prisimena planų apie Vytauto karūnavimą 1429 m. Lucke prielaidas ir pabrėžia, kad iki Liublino unijos Lietuva buvo visiškai nepriklausoma. Autorius neužsimena apie Gegužės 3-sios Konstituciją ir Žečpospolitos unifikaciją, tuo tarpu primena nepriklausomybės atgavimą 1918 ir 1990 m. Šiek tiek kitokio pobūdžio Vinco Makariūno-Makarevičiaus prisiminimai “Kartūzų Bereza“ Lietuvių mokytojas, kaip įtartinas elementas, buvo ten nuvežtas iš Vilniaus rugsėjo 1 d., po pirmojo Vilniaus bombardavimo. Kelios dešimtys atvykėlių buvo tarsi išmaudyti po šešiais dušais ir per kelias minutes sukišti į kamerą, apstatytą siaurais gultais. Toliau – iš kitų prisiminimų žinomas “muštro”, nuolatinio judėjimo bėgte ir biologinius poreikius atlikimo pakeliui aprašymai. Prie jų dar reikia pridurti šunišką maistą, vaistų stoką stovykloje ir sveikatingumo procedūras – mušimą gumine lazda (“Ką, į sanatoriją atvažiavai?”). Mušti gavo ir autorius, kai jį užklupo savavališkai besiprausiantį. Bet galų gale rugsėjo 16 d. vakare prižiūrėtojai dingo ir 9000 vyrų atgavo laisvę (tas pats atsitiko gretimame moterų lageryje). Vieni glėbesčiavosi, kiti verkė iš laimės, kiti tuštino stovyklos sandėlius. Žinoma, jie buvo pilni įvairiausio geros kokybės maisto. Pakeliui į Lietuvą, sanacijos aukas pavalgydino Raudonoji armija ir grįžtantieji patyrė didelį neturtingų gyventojų globą ir palankumą. Visiškai kitaip klostėsi santykiai tarp lietuvių ir AK. Vytauto klubo Vilniuje pirmininkas Vytautas Jurgutis savo pareiškime dėl Vidugirių tvirtina, kad AK žudė ramius Vilnijos gyventojus vien todėl, kad jie buvo lietuviai.
Tas pats ponas kitame numeryje stebisi, kodėl lenkai steigia Vilniuje savo universitetą, jeigu milijoninės lenkų mažumos Prancūzijoje ir JAV tam nesiryžo. Profesorius Algirdas Stanaitis rašo apie Lenkijos lietuvių problemas. Jos yra panašios į Lietuvos lenkų problemas. Pavyzdžiui, Seinų ir Punsko apylinkėse dažnai atsitinka, kad Marytė Valinčiūtė tampa Maryjanną Wolyniec, Jūratė Kuklinskaitė – Juratę Kuklinską, o Jonas Aleknavičius – Janem Olechowiczem. Kitame puslapyje Petras Averka primena mums, kad Simonas Konarskis ir Emilija Platerytė yra kilę iš lietuvių bajorų ir jų veikla verta pagarbos. Tačiau nevertas pagarbos Želigovskis, 1920 m. užėmęs Vilnių. Taip bent tvirtina ponas E.Gečiauskas, pirmininkaujantis “Vilnijos” draugijai. Ši okupacija, jo nuomone, paskatino Hitlerį ir Staliną užimti Lenkiją ir Lietuvą, ir padarė neįmanoma Varšuvos ir Kauno sąjungą. (Nota bene, pikti liežuviai tvirtina, kad Želigovskiui visų pirma rūpėjo jo buvusios žemės netoli Vilniaus.) Generolų maištas puikiai atitinka lenkų ekspansyvumo tradicijas. Kaip įtikinamas įrodymas pateikiami per kelias skiltis lenkų pogrindžio dokumentai, primenantys, kad jau Boleslavas Chrobry stumdėsi Europoje.
Iš 15-ojo numerio sužinome, kad panašius ketinimus puoselėja ir Mažajai Lietuvai skirtos konferencijos, kuri įvyko Vilniuje, dalyviai. Savo pareiškime (pasirašytame žinomo politiko R.Ozolo) jie teigia, kad Karaliaučiaus kraštą su Lietuva sieja istoriniai ryšiai (Prūsų Lietuva Tilžės apylinkėse) ir geografinė padėtis. Todėl būtina intensyvinti kontaktus su Karaliaučiaus enklava , 1945 m. laikinai atiduota jau neegzistuojančiai Tarybų Sąjungai. Ta teritorija turi būti demilitarizuota, o Karaliaučiuje reikia kuo greičiau atidaryti Lietuvos atstovybę ir kultūros centrą. Reikia suteikti pagalbą ten esančioms lietuvių parapijoms, kurios neturi nei patalpų, nei kunigų. Siūlytina būtų suorganizuoti drauge su Karaliaučiaus universitetu konferenciją, skirtą to regiono problemoms. Konferencija buvo suorganizuota praėjus 70 metų nuo Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos.
Apie integraciją rašo taip pat Rolandas Kučinskas straipsnyje “Baltijos sąjunga: mitai ir tiesos”. Sąjungos koncepcija iškėlė Prancūzija ir Lenkija, bet Vilniaus klausimas buvo kliuvinys, neleidžiantis sukurti bloką, kuriame dominuotų Lenkija. Suomija pasisuko Skandinavijos link ir galų gale 1934 m. Ženevoje buvo sukurta sąjunga, kartais vadinama LilaEst. Buvo sudaryta Baltijos Taryba ir nuolatinis sekretoriatas su būstine Vilniuje. Atgavus Nepriklausomybę kyla mintis sukurti kažką panašaus į Šiaurės Tarybą ar Beneliuksą. Tačiau ir vėl tam kliudo ne itin geri Lietuvos ir Lenkijos santykiai. Tarp trijų šalių nėra išplėtota prekyba. Įvairios ir istorinės tradicijos: Estija buvo susijusi su Skandinavija, Latvija su Skandinavija ir Vokietija, o Lietuva su Vokietija, Lenkija ir Rusija. Baltai tarpusavyje susikalba rusiškai, ateityje galbūt vokiškai arba angliškai, – kai suintensyvės niveliuojantis kosmopolitizmas. Kol kas jam nepasiduoda Petras Viščinis, straipsnyje “Reikia atleisti, bet negalima užmiršti” aptardamas. Jeronimo Cicėno knygą “Vilnius tarp audrų”. Ten yra pateikti lietuvių kilniadvasiškumo pavyzdžiai. Jiems priskiriamas ir Vytauto atlaidumas Jogailai už jo tėvo Kęstučio nužudymą. Praėjus keliems šimtams metų, nežiūrint į tai, kad per 20 metų Lenkija buvo okupavus Vilnių, 1939 m. Lietuva atsisakė karinio bendradarbiavimo su vokiečiais ir broliškai pasirūpino lenkų pabėgėliais bei išsaugojo Vilnijoje lenkų nuosavybę. Lenkijos-Lietuvos santykių ateitis priklauso visų pirma nuo geros lenkų valios, nes iš Lietuvos pusės jos yra pakankamai daug. Jeigu lenkams nepatinka 1953 m. Čikagoje išleista dokumentų knyga, tai ne autoriaus kaltė, o lenkų okupantų, su kuriais tie dokumentai susiję.
16-ame numeryje (106) vėl apie Karaliaučiaus sritį. Ponas Šilas ir ponia Bakanienė iš Mažosios Lietuvos tarybos straipsnyje “Kur Nemunas susijungia su Šešupe” kritikuoja Brazauską, kuris duodamas interviu“Spiegel“, tvirtina, kad Lietuva turi tokias pačias teises į Karaliaučių kaip ir į Odesą. O juk lietuviai ir prūsai visada gyveno prie Nemuno žiočių. Vokiečiai, o juo labiau slavai, ten apsigyveno daug vėliau. Po 1945 m. Rytprūsių lietuviai buvo ištremti drauge su vokiečiais ir šiandien gyvena Vokietijoje arba Amerikoje. Lietuviams, likusiems Kaliningrado srityje, grėsė rusifikacija, kadangi jie neturėjo lietuviškos spaudos, savų organizacijų bei mišių lietuvių kalba. Tas pačias problemas nagrinėja ir Algirdas Matulevičius straipsnyje “Vydūnas-Mažosios Lietuvos istorikas”. Vydūnas parašė didelį veikalą “Septyni šimtmečiai vokiečių-lietuvių santykių”, kuriame, tarp kitko, tvirtina, kad iš 600 tūkst. Mažosios Lietuvos gyventojų ¾ buvo lietuviai arba bent jau buvo lietuviško kraujo. XVIII ir XIX a. Rytprūsių Lietuva buvo lietuvių tautos ūkinio ir kultūrinio gyvenimo centras. Tai siejosi su Reformacija, kuri ragino savarankiškai skaityti Bibliją gimtąja kalba. Kitaip reikalai klostėsi Aukštaitijoje, kur sparčiai buvo vykdoma polonizacija, o Liublino unija “ypač naikino lietuvybę”. 1872–1874 m. Rytprūsiuose taip pat pablogėjo padėtis, kadangi mokyklose buvo uždrausta lietuvių kalba ir prasidėjo sparti germanizacija. Lietuvybė turėjo sugrįžti po Antrojo pasaulinio karo, kada lenkų pogrindžio valdžia (Varšuvos Tautinė Taryba), kaip kompensaciją už Vilnių, planavo atiduoti Lietuvai Klaipėdą ir šiaurės-rytų Rytprūsius. Be to, Lietuva su Lenkija turėjo sudaryti Rytų Europos Federaciją. Visa tai atsispindi iš dokumento “Lietuvos sujungimas su Lenkija”, pateikto “Vorutoje” tam, kad lietuvių tauta susipažintų su AK strateginiais planais.
„Stańczyk“ Nr. 1 (20) Lenkija, 1994 P.13

Naujienos iš interneto