Pagrindinis puslapis Europa Seinų - Punsko kraštas Lenkijos lietuvių bendruomenė*

Lenkijos lietuvių bendruomenė*

Lenkijos lietuvių bendrijos pirmininkas Klemensas JURKŪNAS, Punskas

Punskas, 2010 m. kovo 25 d.

Gerbiamam ponui

Draugijos „Wspólnota Polska“

Pirmininkui

Varšuva

Draugija „Wspólnota Polska“ („Lenkų bendrija“) kartu su Lietuvos lenkų rinkimų akcija bei Lietuvos lenkų mokyklų mokytojų draugija „Macierz Szkolna“ parengė ataskaitą apie lenkų tautinės mažumos padėtį Lietuvoje.

Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad šioje medžiagoje yra daug iškraipymų ir nevykusių palyginimų. Lyginant Lietuvos lenkų ir Lenkijos lietuvių padėtį, reikėtų atsižvelgti ne tik į Punsko valsčių, bet ir į Seinų miestą ir valsčių bei Krasnapolio ar Šipliškės valsčių.

Punsko valsčiuje yra dvi pagrindinės mokyklos lietuvių dėstomąja kalba ir viena mokykla lenkų dėstomąja kalba, taip pat pagrindinė mokykla ir gimnazija su dviem dėstomosiomis kalbomis – lietuvių ir lenkų. Pagrindinėje mokykloje tenka mokytis ir licėjaus moksleiviams, nes licėjus lietuvių dėstomąja kalba turi tik internato patalpas, be mokomųjų kabinetų. Po penkiasdešimties licėjaus gyvavimo metų tik dabar pradėtas statyti priestatas prie pagrindinės mokyklos licėjaus didaktiniams tikslams.

Įgyvendindamas švietimo reformą, Seinų valsčiaus viršaitis palaipsniui pradėjo naikinti pagrindines mokyklas lietuvių dėstomąja kalba, aiškindamas tai būtinybe taupyti biudžetą. Mokymuisi lietuvių kalba iškilo grėsmė. Todėl Lenkijos lietuvių bendruomenė kreipėsi į Lietuvos Vyriausybę prašydama, kad Lietuvos vyriausybė finansuotų mokyklos lietuvių jaunimui statybą Seinuose. Lietuvos Vyriausybė sutiko, tokiu būdu atsirado mokykla, kuri buvo atidaryta 2005 m. rugsėjį. Šioje mokykloje yra vaikų darželis, pagrindinė mokykla ir gimnazija. Tai nėra viešoji įstaiga.

Mokyklą tvarko Seinų Vyskupo Antano Baranausko fondas „Lietuvių namai“. Dėl to, kad joje lavinimas vyksta lietuvių kalba, Seinų miesto burmistras 2005 m. keturis mėnesius nebuvo perdavęs mokyklai dotacijų, o vėliau 4 metus pervedinėjo 10 % mažesnes dotacijas. Darželio nefinansavo 16 mėnesių, o dabar perveda 10 % mažesnes sumas nei skiriama lenkų vaikų darželiui.

Dviejose Seinų pagrindinėse mokyklose yra klasės, kuriose dėstoma lietuvių kalba kaip dalykas. Tokia lietuvių kalbos mokymo forma burmistras yra suinteresuotas, nes jis gali padidinti moksleivių skaičių ir taip pat gauti didesnę dotaciją.

Punsko valsčiuje vieno moksleivio mokymosi išlaidos mokyklose lietuvių dėstomąja kalba tokios: pagrindinėje mokykloje – 8 407 zlotai, gimnazijoje – 5115 zlotų, o mokyklose lenkų dėstomąja kalba – tokios: pagrindinėje mokykloje – 13 930 zlotų, gimnazijoje – 9 175 zlotų, o Smalėnų pagrindinėje mokykloje lenkų dėstomąja kalba vieno moksleivio mokymosi išlaidos lygios 26 923 zlotai. Tokiu būdu didesnė dotacija lietuvių mokykloms panaudojama ir išlaikant klases lenkų dėstomąja kalba.

Užsienio lenkų, pagal vienus šaltinius yra 15–16 mln., pagal kitus – daugiau nei 20 mln. Lietuvoje gyvena 235 tūkst. lenkų (apie 15 % jų nekalba lenkiškai), Baltarusijoje yra apie 400 tūkst. lenkų, Ukrainoje – 800 tūkst., Vokietijoje – apie 2 mln., Didžiojoje Britanijoje – 1,1 mln., Prancūzijoje – apie 1 mln., JAV – apie 10 mln., Brazilijoje – 2 mln., Kanadoje – 1 mln.; kitose šalyse – mažesnės grupės.

Visame pasaulyje lenkų jaunimui mokytis yra 170 švietimo įstaigų, iš jų daugiau nei 100 mokyklų Lietuvoje. Už Lenkijos ribų veikia vienintelis „Lenkų universitetas“ Vilniuje (Balstogės universiteto filialas), kuriame paskaitos vyksta lenkų kalba. Universiteto užduotis – ugdyti kadrus lenkų institucijoms, veikiančioms Lietuvoje. Tiesa, šio universiteto Lietuvos Vyriausybė nefinansuoja, kol kas jo išlaikymą dotuoja Lenkija. Tačiau pastaruoju metu universitetas iš Vilniaus savivaldybės dovanų gavo objektą Vilniaus senamiestyje.

Lenkų organizacijų atstovai priekaištauja dėl potvarkio, kad institucijų, įstaigų ir mokyklose lenkų dėstomąja kalba posėdžių protokolai būtų rašomi ir lietuvių (valstybine) kalba. O kaip gi kitaip?! Punske net į galvą neateitų, kad dokumentai būtų tvarkomi kita, nei valstybine, t. y. Lenkų, kalba.

Lenkijoje lenkų kalbos egzaminai mokyklose lietuvių dėstomąja kalba moksleiviams, baigiantiems pagrindines mokyklas, gimnazijas, vidurinę mokyklą, vykdomi tomis pačiomis sąlygomis ir tuo pačiu lygiu kaip ir kitose mokyklose visoje šalyje.

Todėl nepagrįsta kaltinti Lietuvos Vyriausybę dėl lenkų švietimo diskriminacijos. Lietuvoje gyvenantys lenkai sudaro 1 % visų užsienio lenkų, o 60 % mokyklų, kuriose ugdomas lenkų jaunimas, yra Lietuvoje.

Lenkų kalbos viešo vartojimo problemos. Kiekvienas vietovės ar gatvės pavadinimas siejamas su tam tikru istoriniu pagrindimu arba kokiu nors įvykiu. Yra gyventojų, kurie ištisas valandas gali kalbėti apie atskirų vietovardžių, teritorijų kilmę, sugeba viską paaiškinti. Pavadinimų keitimas – lyg autochtonų gyventojų šaknų nukirtimas. 1973–1974 m. Lenkijoje buvo sukelta istorinių kaimų pavadinimų keitimo naujai sukurtais akcija. Akcija aprėpė Žešuvo, Liublino ir Balstogės regioną. Ši praktika aršiausiai vykdyta Beščaduose, kur vykdant „Vyslos“operaciją, vietiniai gyventojai buvo išvežti į „atgautąsias žemes“, o paliktoje teritorijoje apsigyveno imigrantai, kurie vietovardžiams abejingi, o gal jiems net ir geriau patinka. Pavyzdžiui, seniausia gyvenama vietovė „Uherce Mineralne“ pervadinta į „Nowa Wieś“ („Naujakiemis“). Kiek tokių „naujakiemių“ atsirado tuomet Lenkijoje? Antai vietovė „Stuposiany“ Beščaduose perkrikštyta į „Łukasiewicze“, „Muczne“ į „Kazimierzowo“, iš „Smereczna“ pasidarė „Świerkowa” ir t. t. Prieš vietovardžių keitimą ryžtingai protestavo Vietovardžių ir fiziografinių objektų pavadinimų nustatymo komisija, veikianti prie Ministrų Tarybos Pirmininko (Lenkijos Vyriausybės), už tai ji buvo panaikinta. Ši akcija nepavyko Balstogės regione, nes čia buvo per didelis pasipriešinimas prieš lingvistinį novatoriškumą.

Dabar tokio lingvistinio novatoriškumo akcija sukelta, dalyvaujant Lietuvos lenkų rinkimų akcijai. To pavyzdys yra 2004 m. 2 000 egz. tiražu išleista Jolantos Kucharskos knyga „Ilustrowany przewodnik po zabytkach na Wileńszczyźnie i Żmudzi” („Iliustruotas vadovas po Vilnijos ir Žemaitijos paminklinius objektus“), skirta lenkų turistams ir platinama knygos paštu sistema NEPO. Prie vadovo pridėtas vietovių sąrašas (priedas Nr. 1) abėcėlės tvarka – „lenkiški“ pavadinimai, o skliausteliuose dabartiniai lietuviški pavadinimai arba net be lietuviško atitikmens. Pavadinimai, priskirti panašiai kaip Lenkijoje 1973–1974 m. Antai, pavyzdžiui: „Poškakaimis“ pakeistas į „Błogosławieństwo”, „Biliūnai“ į „Bilewicze“, „Imbrasas“ į „Imbrody“, „Akmuo“ į „Kamionka“, „Valainiai“ į „Krejwoliszki“, „Lauksodis“ į „Łaukszodzie“, „Lapės“ į „Łopie“, „Lyduokiai“ į „Nidoki“ ir t. t.

Punsko valsčiuje per konsultacijas iš 33 kaimų 2 kaimų gyventojai nusprendė palikti sulenkintus pavadinimus: „Szołtany“ ir „Smolany“. Kituose sugrąžinti pirmykščiai pavadinimai, pavyzdžiui, „Widugiery“ į „Vidugiriai“, „Szlinokiemie“ į „Šlynakiemis“, „Wiłkopedzie“ į „Vilkapėdžiai“. Dvikalbius vietovardžius mes traktuojame kaip folklorą.

Lentos su vietovardžiais dviem kalbomis, o rodyklės į atskiras vietoves – tik lenkiškai. Toks margumynas, tačiau atitinka Lenkijoje galiojančius įstatymus.

Punske iš 35 gatvių nėra nė vieno gatvės pavadinimo užrašo lietuvių kalba. Dvikalbiai užrašai yra tik ant lietuviškų organizacijų, mokyklų lietuvių dėstomąja kalba lentų ir parduotuvių reklamos. Nėra dvikalbių užrašų nei Punsko valsčiaus valdybos išorėje, nei viduje.

Seinų valsčiuje, kuriame iš viso gyvena 30 % lietuvių, remiantis galiojančiais įstatymais (tos tautybės gyventojų 20 %) nėra dvikalbių lentų net 90 % lietuvių gyvenamuose kaimuose.

Lietuviai taip pat gyvena Seinų, Krasnapolio, Šiliškės valsčiuose, Seinų ir Suvalkų miestuose, tačiau ten nėra nė vienos dvikalbės lentos. Akivaizdu, kad Lenkijos lietuviai buvo suskirstyti ir jų atžvilgiu taikomi dvigubi standartai. Anot Lietuvių kalbos komisijos, Lenkijoje yra daugiau nei 300 lietuvių kilmės pavadinimų, o dvikalbės lentos pastatytos tik 31 kaime.

Lenkijos lietuvių bendruomenė jau 17 metų kreipiasi į Seinų miesto valdžią prašydama pakeisti „22 lipca“ („Liepos 22-osios“) gatvės pavadinimą (Lenkijos Liaudies Respublikos reliktą) į „vyskupo Antano Baranausko“ gatvę. Burmistras visgi linkęs išsaugoti LLR reliktą, o ne suteikti gatvei vyskupo vardą, nes jis buvo lietuvis!

Viešajame gyvenime nėra būtinybės naudoti lietuvių kalbą raštu, nes lietuviai puikiai moka valstybinę – lenkų kalba, net jei ir mokėsi lietuvių kalba.

Lietuvos tautinių mažumų įstatyme pasakyta, kad tose vietose, kuriuose kompaktiškai gyvena tautinė mažuma, vietos įstaigose ir organizacijose pavadinimus greta valstybinės kalbos galima pateikti tos mažumos. Taip pat organizacijų pavadinimai ir informaciniai užrašai gali būti dvikalbiai. Nepagrįstas yra kaltinimas, kad draudžiama vartoti institucijose kitokią nei valstybinę kalbą ir, pavyzdžiui, Šalčininkų mero L. Talmonto tvirtinimas, kad lenkų kalbos vartojimas yra baudžiamas – tai visiška nesąmonė. Šalčininkų savivaldybėje darbuotojai savo kabinetuose aptarnauja interesantus lenkų arba rusų kalba, jei jie to pageidauja. Vilniaus ar Šalčininkų rajonų savivaldybių institucijose visi užrašai dvikalbiai, juk apie tai negali nežinoti lenkų žurnalistai ar politikai.

Taip pat tvirtinimas, kad draudžiama lenkų kalbą vartoti kalbant su giminėmis ar kolegomis yra prasimanymas, dar ir toks nerimtas, kad jo kartojimas nedidina prestižo nei asmeniui, nei organizacijai.

Lenkų vardų ir pavardžių rašymas. Pagal Konvencijos 11 straipsnį ir oficialų to Konvencijos straipsnio komentarą, šalys gali vartoti nacionalinę abėcėlę fonetiškai užrašant tautinių mažumų vardus ir pavardes, taigi Europos Taryba leidžia rašyti „š“, „č“, vietoj „sz“, „cz“. 1991 m. Lietuvos Seimas priėmė nutarimą, leidžiantį suinteresuotiesiems asmenims atkurti savo autentišką vardą ir pavardę, kaip jos fonetiškai skamba gimtąja kalba, naudojant lietuvišką abėcėlę.

Europos Tarybos žmogaus teisių komisaras, atvykęs vizito į Lietuvą 2009 m. spalį, konstatavo, kad vizitui pasibaigus sužinojo apie 2009 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Konstitucinio Teismo sprendimą dėl vardų ir pavardžių rašymo tapatybės dokumentuose kitokia nei lietuvių kalba. Vardai ir pavardės turi būti rašomi vartojant lietuvių abėcėlę, tokiu būdu, kad nebūtų iškraipomi fonetiškai, o kitos tautybės abėcėlę, šiuo atveju – lenkų, to asmens prašymu, kitame puslapyje, skirtame kitiems įrašams. Jis laiko tai teigiamu žingsniu, ir tiki, kad jis bus įgyvendintas praktikoje.

Tiesos neatitinka Lietuvos lenkų rinkimų akcijos veikėjų tvirtinimai, kad be jų žinios perkeliama nuosavybė, keičiama žemės naudojimo paskirtis ir todėl vietos lenkams negrąžinama žemė. Jau nuo 1998 m. visi su žeme susiję veiksmai derinami su savivalda, o nuo 2002 m. – tvirtinami savivaldybės vadovo parašu. Šiuo laikotarpiu Lietuvos lenkų rinkimų akcija neprieštaravo dėl jokio projekto.

Laikotarpiu, kai LLRA atstovas Zbigniev Balcevič buvo Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojas, žemės reforma, o kartu ir žemės grąžinimas buvo vangiausias. Žemės rezervai buvo šalia Vilniaus, vietoj to siūlė žemę Šilutėje ar Akmenėje. Vilniaus rajono savivaldybė ilgai netvirtino detalaus plano, todėl ypač nukentėjo vietiniai lenkai. Rajono šeimininkai ir LLRA veikėjai žemės prisiėmė. Spaudoje (Delfi.lt, Lina Pečeliūnienė „Lenkiški karo kirviai“) rašė, kad buvusi rajono merė ir Seimo narė Leokadija Počikovska-Janušauskienė turi 4 butus ir namus Vilniuje bei 6 žemės sklypus Vilniaus rajone, nors atvyko iš Baltarusijos, ir žemė jai neturėjo būti grąžinama.

Teigiama, kad Lietuvos vyriausybė negrąžina žemės lenkų ūkininkams. Tūkstančiams šeimų grąžinta žemė arba išmokėtos solidžios kompensacijos. Kaip žinoma, Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose valdo patys lenkai, daugiausiai kilę iš sovietinės nomenklatūros. Jų kompetencijoje yra žemės grąžinimas ūkininkams. Tačiau, dauguma iš jų savo skurdžiausių tautiečių sąskaita tapo milijonieriais.

Iš Lietuvos valstybės biudžeto per savivaldybes finansuojamos net pusiau privačios redakcijos: „Kurier Wileński“ („Vilniaus kurjeris”), „Magazyn Wileński“ („Vilniaus žurnalas“), „Tygodnik Wileńszczyzny“ („Vilnijos savaitraštis“); televizija „TV Polonia“ ir radijas „Znad Wilii“ („Prie Neries“). Redakcijoms parūpintas nemokamas transportas, telefonai, patalpos. Lenkų spauda taip pat papildomai finansuojama ir Lenkijos. Lenkijos spauda gauna informaciją apie Lietuvos lenkus iš Lenkijos finansuojamos Lietuvos spaudos.

Šiais metais Lenkijos Vidaus reikalų ir administracijos ministerija sumažino dotaciją „Aušros“ redakcijai. Lėšų užteks 10 mėnesių.

Įstatymai galioja kiekvienam tos šalies gyventojui. Taip pat ir rinkimų teisė. Yra nustatytas rinkimų apygardos dydis, kurio neįmanoma pritaikyti prie tam tikros visuomenės grupės pageidavimų. Rinkimų teisė privaloma visoms partijoms, veikiančioms toje šalyje. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos partija negali būti išimtis. Lietuvos lenkų rinkimų akcija turi savo atstovus savivaldybėse, o Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose net daugumą, turi savo atstovus Lietuvos Respublikos Seime ir netgi savo Europos Parlamento narį.

Lenkijos administracijos reformos metu, atsižvelgiant į tautinę sudėtį, įsteigtas Seinų pavietas. (Medžiagoje parašyta „seniūnija“, kas Lenkijoje reiškia „Rada Gromadzka“ atitikmenį). Šiuo atveju turime būti dėkingi Janui Maria Rokitai, kuris teigė, kad būtent jis organizavo Seinų pavietą).

Dauguma Punsko gyventojų (lietuvių) nepritarė šio pavieto steigimui, o praktika parodė, kad jie buvo teisūs. Deja, ne jiems buvo lemta tai spręsti.

Steigiant Seinų pavietą buvo siūloma, kad viršininko pavaduotojas turi būti lietuvis. Pirmoje kadencijoje seniūno pavaduotojas (lietuvis) dirbo visuomeniniais pagrindais, nes pavietas neįstengė jam mokėti atlyginimo. Šis pavietas buvo reikalingas kaip argumentas Lietuvos lenkų rinkimų akcijai keliant Lietuvos lenkų tautinės mažumą rinkimų teisių „ribojimo“ klausimą (beje, toks argumentas panaudotas ne pirmą kartą).

Praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje pasienio Trakiškių geležinkelio stotyje buvo pastatytas stambus trijų institucijų – Lenkijos geležinkelių PKP, Muitinės tarnybos ir Sienos apsaugos – objektas.

Tame pačiame dešimtmetyje Punske buvo pastatytas Punsko valsčiaus sveikatos apsaugos centras, 60 % finansuotas iš Nacionalinio sveikatos apsaugos fondo lėšų (NSAF lėšos kaupiamos iš savanoriškų piliečių įnašų) ir svariai daiktais prisidėjus Punsko vietos gyventojams. (Visuomeninis sveikatos apsaugos centro statybos komitetas nupirko ir statybai perdavė 0,72 ha sklypą, statybose visuomeniniais pagrindais dirbo 442 asmenų). Centras atiduotas naudojimui 1988 m.

1998 m., spaudžiant Suvalkų vaivadai, pusė šio sveikatos apsaugos centro buvo perduota Sienos apsaugos užkardai, nepaisant to, kad pasieniečiai turėjo didesnes patalpas Trakiškėse, už 2 km nuo Punsko, ir kuriomis naudotasi tik iš dalies.

Muitų įstaiga užėmė savo patalpas Trakiškėse. Sienos apsaugos užkardos įkūrimas Valsčiaus sveikatos apsaugos centre turėjo tapti šantažo priemone. Jeigu valsčiaus valdyba išskirs Sienos apsaugos užkardai 1 ha sklypą statybai, tai ją pastačius Sienos apsauga paliks Sveikatos apsaugos centrą. Tai turėjo būti pagrindinė 102 km Lenkijos ir Lietuvos sienos ruožo užkarda su daugiau nei 100 pareigūnų. Taigi 10 % Punsko gyventojų taptų statutiniai pareigūnai. (Prie kurio Konvencijos straipsnio galima būtų tai priskirti?)

Savaime aišku, Punsko gyventojai protestavo prieš tokį sprendimą. Klausimas išgarsėjo. Prasidėjo protestai ne tik iš Lietuvos ir Lenkijos, bet ir iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados ir Australijos. Kritikos nepagailėjo ir tokie užsienio lenkų atstovai kaip Zbigniewas Brzezińskis, Janas Nowakas Jeziorańskis, Jerzy’s Giedrojćas. Kaip tik kritikuojant ir spaudžiant visam pasauliui, taip pat Lenkijos intelektualams, jų tarpe ir Lenkijos Prezidentui Aleksandrui Kwaśniewskiui, lenkų spaudai – Sienos apsauga pasitraukė. Mažiausiai buvo įsitraukusi Lietuvos pusė, nes ji nenorėjo jautrinti Lenkijos ir Lietuvos santykių.

Jūs, pone Pirmininke, tvirtinate, jog nesuprantate padėties, kuri susiklostė tautinių mažumų politikoje, ypač Lietuvoje (kuri šiuo klausimu antroje vietoje sugretinama su Baltarusija), jog niekam netrukdo dvikalbiai užrašai Opolės regione, gatvių pavadinimai Punske (kurių Punske nėra), kad nereikia rūpintis dėl lenkų nacionalizmo. Faktai liudija, kad yra kitaip. Galiu pateikti pavyzdžių. Europos Parlamento narys Januszas Wojciechowskis savo politiniame internetiniame dienoraštyje „Litwo, obczyzno moja“ („Svetima Lietuva manoji“) rašė: „Europos Parlamento Konservatorių ir reformatorių frakcijoje (ECR) mes turime šešiolika lenkų parlamentarų. Penkiolika narių – tai Teises ir teisingumo parlamentarai, o šešioliktasis yra Waldemaras Tomaszewskis, išrinktas Vilniuje pagal Lietuvos lenkų rinkimų akcijos sąrašą.“ Toliau, dvi dienas po to, kai Lietuvos spauda rašė apie Januszo Wojciechowskio kritiką, kad Lietuvos lenkai yra diskriminuojami dėl viešo lenkų kalbos vartojimo, dviejomis dienomis anksčiau Januszo Wojciechowskio savo internetiniame dienoraštyje rašė: „Važiuoju sau automobiliu gražiu Opolės kraštu ir ką gi matau? Dvikalbius vietovardžius. Viršuje lenkiškus, apačioje vokiškus“. Toliau buvęs Seimo pirmininko pavaduotojas rašo: „Važiuodamas Opolės kraštu gailiuosi, kad neturiu po ranka dažų ir teptuko. Naktį uždažyčiau tuos pavadinimus, ir abu! Tą apatinį vokišką, nes čia kol kas vis dar Lenkija. Ir viršutinį lenkišką – nes leido tą apatinį.“ Nei atimsi, nei pridursi. Galima į tai nekreipti dėmesio, į dvigubo standarto taikymą, nors J. Wojciechowskis eina tokias reprezentacines pareigas. Tačiau tokia yra daugelio aukštas pareigas vyriausybėje einančių Lenkijos politikų pozicija, jau nekalbant apie eilinius piliečius ar kitus tais klausimais besidominčius asmenis. Gal kaip tik dėl tokių pozicijų iki šiol nepavyksta Lenkijai ir Lietuvai susitarti tautinių mažumų klausimais.

Yra spaudos straipsnių, radijo laidų, publikacijų, iškreipiančių tiesą apie Lietuvą ir lietuvius, jų istoriją, kurie kursto nepakantumą daugumos mažumai ir atvirkščiai. Aukščiau paminėtas „Vadovas po Vilnijos ir Žemaitijos paminklinius objektus“. (Vadovo leidėjo įvadas – priedas Nr. 1 ir spaudos straipsniai – priedai Nr. 2, 3 ir 4).

Pabandžiau parodyti realybę, kaip suvokiami įstatymai, liečiantys tautines mažumas. Skaitydamas ataskaitą neradau jokio pažeisto Konvencijos straipsnio Lietuvos lenkų tautinės mažumos atžvilgiu. Mano pateikiamos pastabos bent iš dalies atsako į Jūsų iškeltą klausimą, pone Pirmininke, – kodėl?

Žiniai: 1) Lietuvos Respublikos ambasadoriui Varšuvoje Egidijui Meilūnui

* Spausdiname Klemenso Jurkūno 2010 m. kovo 25 d. Laiško, skirto draugijos „Wspólnota Polska“ pirmininkui vertimą.

Iš lenkų kalbos išvertė Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Tarptautinių ryšių departamento Vertimų skyriaus vertėjas Eduardas Piurko.

Nuotraukose:

1. Lenkijos lietuvių bendrijos pirmininkas K. Jurkūnas

2. Šv. Petro atvaizdas Punsko herbe

Voruta. – 2011, vas. 26, nr. 4 (718), p. 9.

Voruta. – 2011, kov. 12, nr. 5 (719), p. 9.

Naujienos iš interneto