Lenkijoje plinta nacionalizmas

Autorius: Data: 2012-12-10, 15:35 Spausdinti

Petras MAKSIMAVIČIUS

Dar neseniai visi išpuoliai prieš kitataučius buvo vadinami chuliganų išpuoliais, nors spaudos kioskuose nesunkiai galima buvo nusipirkti antisemitinės literatūros, niekas į tai nekreipė dėmesio. Oficialiosios institucijos siejo tai su nereikšmingomis jėgomis, kurios nedaro jokios esminės įtakos visuomenės nuomonei.

Tokia pozicija privedė prie tų „nereikšmingų“ jėgų stiprėjimo. Balstogėje prasidėjo rasistiniai išpuoliai prieš čia studijuojančius svetimšalius. Keli jų buvo sumušti viešosiose vietose vidury dienos. Daugėjo išpuolių visame regione: Jedvabne, Balstogėje, Seinų savivaldybėje, Punske… Tai parodė, jog Palenkės vaivadijos valdžios pasirinkta strategija formuoti daugelio kultūrų regiono įvaizdį neturi tvirto pagrindo. Dalyje visuomenės vyravo visai kitos nuotaikos, o vien gražių šūkių nepakanka, kad jų pagrindu didėtų pakantumas kitataučiams. Tuo labiau kad visuomenė nuolat gaudavo skirtingus signalus. Vienur girdėdavo, kad reikia ugdyti savyje toleranciją, kitur – ir neretai iš tų pačių institucijų – apie kaimyninėse šalyse nežmoniškai skriaudžiamus tautiečius, „badaujančius“ vaikus ir istorijoje vykusius sukilimus prieš „kaimynus – skriaudėjus“.

Tai palietė ir Lenkijos lietuvius. Natūralu, kad tokia sumaištis turėjo radikalizuoti nuotaikas. Viena vertus, buvo formuluojamas teiginys, kad lietuviai – tai bendrapiliečiai ir gali naudotis tautinės mažumos teisėmis, kita vertus, jiems buvo primetama grupinė atsakomybė už įvykius Paneriuose, jie kaltinti kolaboravimu su bolševikais 1920 m. Prie viso to pridėti ir lenkų tautinės mažumos Lietuvoje nesutarimai su Lietuvos valstybės institucijomis.

Per kelerius pastaruosius metus iš aukščiausio rango politikų lūpų ne kartą teko girdėti, jog Lenkijos lietuvių kai kurių problemų sprendimas priklausys nuo (ką tik įvykusių) rinkimų rezultatų Lietuvoje. Lietuviai pagrįstai pasijuto įkaitais, nors žinojo, kad būdami viena negausiausių tautinių mažumų Lenkijoje niekada nevaidins šalyje jokio rimtesnio vaidmens, jų atstovai nebus senatoriai ar ministrai, dėl to nedarys įtakos dvišaliams santykiams. Tačiau tokie pareiškimai buvo žalingi kita prasme – jie radikalizavo vietos visuomenės nuotaikas lietuvių atžvilgiu. Kitaip sakant, tai buvo signalas, kad prisidengiant aukščiausių valdžių pareiškimais arba nutylėjimais galima ramiai tvarkytis vietoje. Berznyke pastatytas paminklas, niekinantis 1920 m. žuvusių Lietuvos karių atminimą, „Panerių“ metalinis kryžius pakeistas solidesniu, granitiniu. Pastatyta informacinė lenta, aiškinanti „tikrąją“ istoriją apie 1920 m. įvykius. Seinuose šalia istorinės Seinų katedros ir buvusios kunigų seminarijos rūmų pastatyti paminklai tarpukario Lenkijos pasienio apsaugos karininkams atminti. XVII amžiaus pradžią menančio istorinio ansamblio teritorijoje įkastas tarpukario demarkacinę ribą žymintis stulpas, turintis priminti, kas, kodėl ir nuo ko Seinus saugojo. Kad tarpukario pasienio sargybos veikla lietuvių atžvilgiu ne visuomet buvo garbinga, aprašė ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos istorikai. Ar galima stebėtis lietuvių reiškiama širdgėla? Juk skaitydami apie visoje Lenkijoje kilusį ažiotažą dėl Aušros vartų laiptų Vilniuje remonto natūraliai jautė nuoskaudą, matydami, kaip darkoma Seinų bazilikos aplinka, kad Seinų kunigų seminarijos sode, kurį taip gražiai aprašė Vincas Mykolatis-Putinas, pastatytas tarpukario pasienio stulpas, nutiesti keliai ir takai, vedantys į naujus simbolinius paminklus, o vietos klebonas iš sakyklos ragina pratintis melstis lenkų kalba, nes neišvengiamai greitai Seinų bazilikoje teks tai daryti.

Tai tiek tie politikų pareiškimai davė naudos. Rinkimai Lietuvoje įvyko. Ar vienokie, ar kitokie Lietuvoje gyvenančių lenkų atžvilgiu bus priimami sprendimai, tai didesnės įtakos Lenkijos lietuviams jau neturės. Šitai rodo kad ir Lenkijos švietimo ministerijos pozicija – trauktis nuo pažadų užtikrinti nuo 2013 metų tinkamą lietuviškų mokyklų finansavimą. Nutarimo projekte, kurį siūloma ministrui pasirašyti, teigiama, jog nėra pakankamai pagrįstų argumentų, kad reikėtų tą finansavimą didinti daugiau negu 20 procentų, nors skaičiavimai rodo, jog net anksčiau žadėtas 80 proc. finansavimo padidinimas kai kurių mokyklų problemų neišspręstų.

Lenkijos administracijos ir skaitmeninimo ministras M. Boni neseniai kreipėsi į visas žymesnes Lenkijos religines bendruomenes, prašydamas prisidėti prie neapykantos ir netolerancijos šalyje mažinimo. Iniciatyvą reikia pagirti, nors ji ir kelia daug neaiškumų. Visų pirma tai vienas iš nedaugelio tokio aukšto rango valstybės pareigūnų viešų pareiškimų, pripažįstant kylančio nacionalizmo ir nesantaikos tarp piliečių Lenkijoje grėsmę. Klausimas, kodėl kreipiamasi į religines bendruomenes, o ne vien į absoliučiai Lenkijoje dominuojančios Katalikų Bažnyčios hierarchiją? Neteko girdėti, kad kitos religinės bendruomenės turėtų kokią nors didesnę įtaką visuomenėje ar būtų siejamos su kokiais nors viešais pareiškimais šiais klausimais. Vienaip ar kitaip, šis žingsnis labai reikalingas.

Dar neseniai nacionalistiniai veiksmai ar pareiškimai buvo ignoruojami arba vadinami chuliganų išpuoliais, bet po asmens, kuris rengėsi susprogdinti Seimą, sulaikymo ir riaušių, švenčiant Lenkijos Nepriklausomybės dieną, pradėta kiek kitaip kalbėti. Kodėl taip atsitiko? Manau, kad keletas veiksmų tam turėjo įtakos. Visų pirma per kelerius metus išaugo nacionalistinių veiksmų mastai, tie veiksmai įgavo organizuotą ir labiau masinę formą. Antra, išpuoliai jau neapsiriboja grasinimais tautinėms mažumoms ar svetimšaliams, o skverbiasi į politinę sistemą, tampa jos dalimi. Pastarasis dalykas ypač pavojingas, kadangi pasireiškia labiau rafinuotomis formomis. Viena yra policijai ar kitoms tarnyboms tramdyti gatvėje nacionalistiniais šūkiais sukeltas riaušes, kita – stabdyti paminklų provincijoje statybą nacionalistiniais sumetimais arba pykčio kupiną kai kurių politikų retoriką.

Kodėl Seinų burmistro kabinete kabo didelis tarpukario Lenkijos žemėlapis ir kita su tuo laikmečiu susijusi simbolika? Todėl, kad Seinų burmistras išpažįsta tam tikras pažiūras, viešai demonstruoja, kad tapatinasi su tarpukario Lenkijos tradicijomis. Tautinių mažumų atžvilgiu tos tradicijos didele tolerancija nepasižymėjo. Burmistras turi tokią teisę, nors kartais tai gali sukelti tam tikrų nepatogumų ir jam pačiam, ir įstaigos lankytojams. Matyt, tai ne taip svarbu, kai į burmistro kabinetą užsuka Seinų lietuvis, norintis išsiaiškinti šunų vakcinavimo tvarką mieste. Tačiau jau kitaip jis gali pasijusti, norėdamas sužinoti apie lietuviškos pavardės formos atkūrimo tvarką.

Galima sakyti, kad tai tipiškas mažojo pasienio miestelio nepilnavertiškumo sindromas. Iš tiesų jis primena XIX amžiuje susiformavusį mitą apie „priešpilį“. Dalis tuometinės Lenkijos inteligentijos šventai tikėjo, kad Lenkija gali veiksmingai sustabdyti „barbarus“ ir apsaugoti Europą. Minėtas mitas neišnyko XIX amžiuje. Jis atsispindėdavo skirtingais istorijos laikotarpiais. „Nekalbėkime apie savo silpnybes, pralaimėjimus ar kitiems padarytas niekšybes. Kalbėkime apie tai, kaip buvome skriaudžiami ir kaip didvyriškai kovojome su priešais“, – taip glaustai galima apibūdinti mąstymo filosofiją. Tą mąstymo modelį ir randame Berznyke arba Seinų kunigų seminarijos rūmuose eksponuojamose, kaip skelbia užrašas – „lietuvių išžudytų lenkų, „Seinų sukilimo“ kovotojų, nuotraukose“. Tartum tose kovose, kurios neretai šeimas padalindavo taip, kad jų nariai atsidurdavo skirtingose barikados pusėse, tik lietuviai elgdavosi lyg „barbarai“.

Tarp Seinų ir Lazdijų yra Pockūnų kaimas, kur kryžkelėje stovi akmeninis paminklas, primenantis žuvusį J. Volungevičių. Šis pasiturintis lietuvis ūkininkas (jo palikuonis vėliau tapo Lenkijos Suvalkų miesto prezidentu) bijojo atsikuriančios Lietuvos žadamos žemės reformos ir stojo į kovą prieš Lietuvą. Ne prieš lietuvius, bet prieš tuometinės Lietuvos žemės reformą. Šiandien jis vienareikšmiai pristatomas kaip tikras lenkas, kovojęs su lietuviais dėl tautinių vertybių, gynęs kraštą nuo „lietuvių ir bolševikų okupacijos“.

Kol toks martirologinis požiūris vyraus ir vyks tolesnis jo plitimas, nebus vietos sąžiningoms istorinėms išvadoms. Tiesą sakant, istorikų, kurie nuodugniai ir remdamiesi mokslo metodologija tai analizuoja, yra. Bėda ta, kad šiandien nėra noro jų klausytis. Niekas veiksmingai neskatina to daryti ne tik eilinio duonos valgytojo, bet ir mokyklos istorijos mokytojo. Jis žinių apie regiono istoriją dažniausiai semiasi iš regioninio lygio „istorikų“ darbų.

Tačiau nesame bejėgiai. Lenkijoje ir Lietuvoje veikia universitetai, istorijos institutai. Jeigu būtų gera valia, globojant abiejų valstybių institucijoms, Katalikų Bažnyčios hierarchams, nesunku būtų surengti mokytojams ir nevyriausybinių organizacijų lyderiams seminarus ir pristatyti mokslinį požiūrį į tuos įvykius, pateikti galbūt ne visuomet sutampančią, bet moksliškai susistemintą informaciją. Kol taip nebus, „Berznyko problema“ ne tik nebus išspręsta, bet gilės. „Berznyko sindromas“ gali plisti. Ir ne tik Lenkijoje. Jis gali atsirasti ir Lietuvoje. Kuo greičiau tai suvoksime, tuo lengviau bus tai įveikti.

Aušra“, 2012/23

www.punskas.pl

Nuotraukoje: P. Maksimavičius

Seinų - Punsko kraštas , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra