Lenkija kurčia

Autorius: Data: 2011-11-03, 15:59 Spausdinti

Arvydas JUOZAITIS, Vilnius

Nėra Lietuvos?

2011 m. spalio 20 d. susitiko Lietuvos ir Lenkijos rašytojai. Ne visi, bet viršūnėlės, susitelkusios po tarptautine PEN centro vėliava. Pasižiūrėjo vieni kitiems į akis ir išsižiojo iš nuostabos: dvidešimt metų nesimatę. Ir toks keistas, kosminis jausmas apėmė: tuščiai praskriejo gyvenimo šmotas. Visą pasaulį visi aplakstė, egzotikų prisiuostė, o kad būtų artimiausią kaimyną pažinę? Taigi paskutinėje vietoje – artimiausias kaimynas. Todėl kai tautinė lenkų mažuma Lietuvoje įsitriukšmavo, Lenkijos rašytojai tik pagūžčiojo ir nieko nepasakė. Nepažįsta. Ir tik palinkčiojo galva, kai politikai saturnalijas ėmė kelti.

Lenkijoje per pastarąjį laisvės dvidešimtmetį išversta gausybė serbų, čekų, bulgarų, chorvatų ir net albanų literatūros. Įdomu vertėjams ir skaitytojams? Įdomu, sako leidyklos. Laimė, kad ne visi lenkų skaitytojai puolė į Anglijos ir Vokietijos literatūros vandenis, priduria. Į artimesnius, brangesnius aruodus pažvelgė leidyklos ir ėmė ten graibyti. Rado daug rimtos raštijos.

Tik štai bėda: per tuos pačius du dešimtmečius iš Lietuvos, lietuvių aruodų nieko neišgriebė. Visai nieko. Jokių naujovių. Apsižiūrėjo PEN rašytojai ir pasibaisėjo: net lietuvių poezijos aukso fondo nėra, nė vienos rinktinės neišleista. Nes nesudaryta. Neįdomu. Kas nustato, kad neįdomu? Leidėjai nustato, o vertėjai pritaria. Pagaliau, pasiteisina lenkai, tokia jau visuotinė nuostata. Kokia? Nėra Lietuvos, ir baigta.

Kodėl? Juk mes ne prasčiau už albanus skrebenome plunksnomis ir klaviatūras daužėme, pasaulio lūžius aprašinėjome. Atsakymas peršasi keistas, labai neliteratūrinis: Lenkijai Lietuva nėra „anapus sienos“. Lietuva nėra užsienis, ji – „užmiršta sava provincija“. Sava teritorija, kuri niekur nepabėgs. O ir kas ten? Visi lenkai.

Amžiams įklimpę?

Lietuva šimtmečius buvo Lenkijos politinis ir karinis poligonas. Asimetrija, atsiradusi 1413 metais, kai Vytautas nutarė sulenkinti 47 savo didikų šeimų, buvo lemtinga. Lietuviškai kalbanti Lietuva, vos keleri metai po Žalgirio, patyrė milžinišką pralaimėjimą. Šio žingsnio geopolitines pasekmes gavome amžiams. Kodėl tai nutiko – ne šių svarstymų reikalas. Svarbiausia, kad pasekmes patyrė jau pats Vytautas: 1430 metais jis paliko Lietuvą ne tik nebelietuvišką, bet ir amžiams praradusią karalystės viltį. Toliau – pasekmių pasekmės. Itin skaudžios jos buvo XIX amžiuje, kai vos gyvi lietuviai ėmėsi blaivybės ir knygnešystės. Tuokart keisčiausiu būdu padėjo pralaimėjimas. Nes jeigu Lenkija-Lietuva būtų laimėjusi 1863 metų sukilimą, XX amžiuje mes jau nebekalbėtume lietuviškai. Pralaimėjimas ir baisūs Rusijos valdymo metai tautai atgimti buvo paradoksaliai palankūs – sutelkė mus. Antraip Lietuvą per kokius keliasdešimt metų lenkišką būtų padarę NET savi karo vadai – Sierakauskas su Kalinausku. Baisoka išvada? Tačiau padaryti ją būtina.

Lenkų kalba buvo tapusi ne tik gyvenimo, bet ir mirties reikalu. Visi katalikiški kapai iki pat Žemaitijos lenkiškai suženklinti. O pats Vincas Kudirka? Tik apsisprendęs nekalbėti lenkiškai tapo tuo, kuo tapo. O tautos genijus M. K. Čiurlionis? Šis net iki mirties 1911 metais šeimoje kalbėjęs ir visus be išimties laiškus rašęs tik lenkiškai. Kitaip tariant, Juzefas Pilsudskis buvo teisus: kiekvienas lenkas Lietuvoje – tai lietuvis. Kilme lietuvis, o kalba… Kalba jis taip, kaip liepia lenkų dievas.

Lietuvių Lenkija dar nesupras

Nūdienis Lenkijos politinio elito elgesys Lietuvos adresu – ilgai ruoštos politikos vaisius. Vilnijos krašte veikiantis Valdemaras Tomaševskis kartu su imperinių Lenkijos sluoksnių strategais sapnuote sapnavo, kada jų žodžiai pasieks Lenkijos prezidento ir premjero liežuvį. Pasiekė. Pagaliau tie žodžiai net L.Valensos poelgį papuošė (šis atsisakė valstybinio Lietuvos apdovanojimo). Pakako dviejų dešimtmečių, kad atgimtų 400 metų politika: Lenkija turi elgtis su Lietuva kaip su sava provincija. Vadinasi, žinojo strategai, kur kasti. O kaip nežinosi, kai tokia turtinga asimiliacijos istorija, kuri įrašyta net antkapiniuose paminkluose visoje Lietuvoje. Gilūs instinktai, daug stipresni už komunizmo laikų demonizmą, žinomą šūkiu „Draugystė-Pszyjazn“. Šūkis tiko tik pusei TSRS imperijos amžiaus, kai lietuvių-lenkų sieną Rusija saugojo. Sienai griuvus, aišku, kas turėjo prasidėti. Jėgą bemat pademonstravo tie, kas šimtus metų Lietuvoje kaip namuose jautėsi. Jie, beje, šiandien daugiau nei 10 kartų didesni už mus. O kad strategija ėmė veikti ne tiesiai iš Varšuvos, tik taktikos klausimas. Reikėjo, kad „savi kresai“ sulenkintame Vilnijos krašte pasiūbuotų. Technika.

Nei Jogaila, nei Pilsudskis

Lygiai dviejų dešimčių laisvės metų reikėjo, kad dabartinė Lenkija visai pamirštų laisvos Lietuvos gyvybės sąlygas. Nei skaitytojai, nei rašytojai nepriartėjo prie tikros Lietuvos. Tačiau tuštumos nebūna, o tai reiškia: lenkai grįžo į šimtmečių mitą, kurį kūrė Jogaila, o baigė kurti Pilsudskis. Žiaurus mitas, nes jis prievartavo tikrovę iki pašaknių, lenkų kalbą su motinos pienu liejo į sielas.

Pagrindinis prietaras nūdienio lenko širdyje toks: lietuvis – tai keistas lenkas. Lietuvos lenkas. Arba toks lietuvis, kuris yra didis lenkas: kaip antai Jogaila, Mickevičius, Pilsudskis. Visi gimę Lietuvoje, Lietuvą tėvyne vadinę. Tik tarę: Litwo.

Dabar atgaivintas „lenkiškų pavardžių“ rašymo vajus nėra nieko naujo: tai jau buvo. Visų mūsų pavardės buvo rašomos lenkiškai, nes kitaip „nesirašė“. Nueikime kad ir į kapus ir pasitikrinkime, kaip prosenelis buvo „teisingai“ užrašytas.

Tad ar reikia aiškiau: tie, kas pritaria Lietuvos piliečių „užrašymui lenkiškai“, pasisako prieš Lietuvos valstybę. Nes Lietuvos valstybė – tai pirmiausiai erdvė, kur lietuviškai pasaulis skamba. Kurį mes su krauju nuo Lenkijos atplėšėme. Kad iki galo nenurytų mūsų ir nesuvirškintų.

Ar gali tai suprasti lenkai? Lenkijos lenkai? Dabar – ne. Rašytojai, šviesiausi žmonės pasakė: ne.

Gali suprasti tik Lietuvos piliečiai lenkai, Vilnijos lenkai, kurių lenkiškumą suformavo Pilsudskis. Galėjo ir gali. Tačiau Lenkijai tai darosi nebenaudinga. Nes labai lengva su „Lietuvos Vyčio“ vėliava, kaip Lenkijos heraldika, joti namuose. Prietarai atgaivinti, rinkėjas eina ir balsuoja už vaikystės mitus. Be to, ir Europai rodo „strateginę partnerystę“.

Aną dieną palankiausias Lietuvai vyras, mano bičiulis, gimęs Vilniuje ir užaugęs Varšuvoje, vos neperplėšė manęs pusiau. Kai pareiškiau jam, kad Lietuva yra Lietuva, jis sutiko: „Taip, žinoma“. Bet kai pasakiau, kad Lietuvoje, kol ji Lietuva, negali būti aikštėje ar skvere paminklo nei Pilsudskiui, nei Jogailai, bičiulis išpūtė akis, išsižiojo ir suriko: „Kas čia per naujiena?!“

Tai bent naujiena, kurią Lenkija nežinia kada išgirs.

***

Arvydas Juozaitis gimė 1956 m. balandžio 18 d. Vilniuje. 1980 m. baigė ekonomikos mokslus Vilniaus universitete. Monrealio olimpinių žaidynių (1976 m.) bronzos medalio, Europos taurės (1976 m.) laimėtojas.

Nuo 1985 m. dėstė filosofiją Lietuvos konservatorijoje, o nuo 1987 iki 2001 m. dirbo mokslinį darbą Lietuvos mokslų akademijoje, Filosofijos, sociologijos ir teisės institute; 1986 m. apgynė filosofijos mokslų kandidato disertaciją.

Vienas iš pagrindinių Lietuvos Sąjūdžio vadovų: buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės (1988 m.) ir Sąjūdžio Seimo tarybos (1988-1990 m.) narys. 1988 m. redagavo ir leido laikraštį „Sąjūdžio žinios“. Vienas iš Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atkūrėjų (1988 m.), Lietuvos liberalų sąjungos kūrėjų (1990 m.). Redagavo periodikos leidinius „Šiaurės Atėnai“, „Naujoji Romuva“. 2001-2003 m. dirbo Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko patarėju švietimo ir kultūros klausimais. Nuo 2004 m. liepos mėn. dirba Lietuvos generalinio konsulato Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje kultūros atašė.

respublika.lt

www.punskas.pl

Nuotraukoje: Dr. A. Juozaitis

Lietuva - Lenkija , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra