Lenkija administruoja pietryčių Lietuvą

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Lietuvos Respublikos Prezidentei, Seimo Pirmininkei, Ministrui Pirmininkui,
 
Lenkijos Seimo kanceliarijos biuletenis Nr. 2688/VI kad. praneša, kad 2009–09–10 d. įvyko Lenkijos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir jaunimo bei Ryšių su užsienio lenkais komisijų posėdis, kuriame aptarti Lenkijos užsienio reikalų ir švietimo ministrų atsakymai dėl Lietuvos lenkų švietimo problemų. Vilniaus, Šalčininkų rajonai vadinti „mūsų“ rajonais, kuriuos valdo Lenkų rinkimų akcija.
 
Lenkija turi užsienio politikos strategiją, kurią žino Prezidentas ir Ministras pirmininkas. Apie visus turimus politikos instrumentus viešai nekalbama, kitaip Lenkijos užsienio politika būtų nevaisinga.
 
Svarbiausia Lenkijai yra užsienio lenkų švietimas. Lietuvoje lenkai turi geriausias sąlygas pasaulyje kultūrai palaikyti, bet „turime siekti, kad, pavyzdžiui, lietuviai siųstų vaikus į lenkiškas mokyklas dėl to, kad ten geriau. Tai yra didelis ir ilgalaikis dalykas“ (Lenkijos Seimo Ryšių su užsienio lenkais komisijos pirmininkas Marekas Borovskis). „Lenkų švietimas Lietuvoje – investicija į kitų kartų ateitį <…>. Švietimo darbuotojai – tai vienintelė vieninga lenkų inteligentijos grupė Lietuvoje, <…> veikliausia lenkų rinkėjų dalis, tuo pačiu tai yra kandidatai visur – kandidatai į lenkų savivaldybių deputatus, kandidatai į Seimo narius“ (Stanislavas Cygnarovskis, buvęs Lenkijos konsulas Vilniuje, dabar URM Polonijos skyriaus viršininkas). „Su lietuviais reikia kalbėti labai kietai. Tik taip buvo pasiektas lenkų universiteto įsteigimas <…>. „Šiandien Lietuvos lenkų mokyklose iš tikro eina kova dėl kiekvieno lenko mokinio, dėl kiekvieno mokytojo, dėl kiekvienos lenkų kalbos pamokos ir dėl kiekvieno lito“ (Seimo narys Artūras Gurskis, inicijuojantis tuos svarstymus). Šios citatos iš 2008–11–20 d. panašaus posėdžio, kur dalis Lenkijos Seimo narių stebėjosi, iš kur Lietuva turi tiek pinigų išlaikyti 120 lenkiškų mokyklų su tokiomis mažomis klasėmis (kartais po 1, 2, 3 ar 4 mokinius), kai Lenkijoje liko tik 5 lietuviškos mokyklos ir dvi mišrios (2 vidurinės ir 5 pagrindinės).
 
2009–09–10 d. minėtame posėdyje nurodyta, kad lenkiškose švietimo įstaigose auklėjama daugiau kaip 20 000 Lietuvos vaikų. Lenkija kovos, kad Lietuvos vaikai nebūtų siunčiami į lietuviškas mokyklas, lenkiškoms švietimo įstaigoms skirdama didesnes investicijas, geriau jas įrengdama ir aprūpindama, smarkiai keldama mokymo lygį. Jau dabar į aukštąsias mokyklas įstoja apie 80 proc. lenkiškų mokyklų abiturientų – „procentiškai daugiau negu Lietuvoje“ (p. 17). Padeda ir tai, kad valstybinės kalbos egzaminas tautinių mažumų mokykloms maždaug dvigubai lengvesnis negu lietuviškoms mokykloms, į kurias Vilniaus, Šalčininkų rajonuose eina kita pusė lietuvių kilmės vaikų. Niekur kitur daugiau Europoje taip nėra. Lenkijoje ir lietuviai, ir lenkai visada laikė ir laikys tokį patį valstybinės lenkų kalbos egzaminą.
 
Lenkijos Seimo narys A. Gurskis pagyrė „jų savivaldybę“ („nasz samorząd“), kad ji Marijampolio mokykloje (kuri ilgiausiai buvo Vilniaus rajono lietuviška mokykla) įkūrė lenkišką mokyklą ir „lenkų vaikai paimami iš lietuviškų mokyklų ir perkeliami į lenkiškas mokyklas. Tai iš tiesų yra labai įdomi ir gera tendencija“ (p. 7). Statistinių lenkų skaičių ten jis padidino nuo 71 proc. iki 80 proc. nutylėdamas, kad prieš 150 metų jie dar buvo lietuviai, dar 1935 m. turėjo lietuvių Šv. Kazimiero draugiją, o dabar jų gimtoji kalba dažniausiai ne lenkų, o gudų paprastoji tarmė.
 
Kad Lenkų rinkimų akcija mūsų vaikus toliau auklėtų ne Lietuvos, o Lenkijos piliečiais, rekomenduota juos kuo daugiau vežti į Lenkiją, o ne „į Lietuvą“ (p. 8). Iki šių metų taip ir buvo: per abiejų valstybių išlaikomą Lietuvos–Lenkijos mainų fondą į Lenkiją važiavo 90 proc. lenkiškų mokyklų mokinių, o į Lietuvą (aplenkiant Seinų kraštą) vėl važiavo lenkai į lenkiškas mokyklas, nes kiekviena Lietuvos lenkiška mokykla „giminiuojasi“ su Lenkijos mokyklomis, naudojasi jų literatūra.
 
Kelis kartus klausiant, kiek gi Lenkijoje yra lietuviškų mokyklų, Lenkijos švietimo ministerijos sekretorė taip ir neatsakė. Ji paaiškino, kad užpernai Lenkijos teritorijoje buvo 10 pagrindinių tautinių mažumų mokyklų, 7 gimnazijos ir 1 licėjus. Ji „nežinojo“, kad Seinų krašto lietuviams savo etninėse žemėse liko tik 7 mokyklos, iš jų 2 mišrios. Skirtingai nuo Lietuvos lenkiškų mokyklų, 3 dalykai (istorija, geografija, lenkų kalba ir literatūra) jose visą laiką dėstomi valstybine kalba, mokomasi iš lenkiškų vadovėlių, Seinų savivaldybė pilnai išlaiko tik lenkiškas mokyklas. Per 20 metų Lenkijoje lietuviškų švietimo įstaigų beveik trigubai sumažėjo, o Lietuvoje lenkiškų beveik trigubai padidėjo.
 
Kitąmet ES priims rezoliuciją, kaip Lietuva laikosi Rėminės konvencijos dėl tautinių mažumų apsaugos (kiekvienas kraštas taip vertinamas kas 4 metai). Lenkijos atstovai jau sutrukdė priimti rezoliucijos projektą ir Lenkijai pavyko prikalbėti Švedijos Prezidentūrą ir Švedijos ambasadorę Vilniuje organizuoti seminarą, kuriame svarbiausias dalyvis bus ES Ombudsmenas Hammarbergas. Lenkijos URM ministras į Lietuvą su oficialiu vizitu neatvyks tol, kol Lietuva nepadarys nuolaidų, kurių reikalauja Lenkija savo 1920–1939 m. okupuotoms teritorijoms. Spaudimą Lietuvai padeda daryti prieš metus įsteigtas Lenkijos URM Įgaliotinio tautinių mažumų klausimams biuras ir V. Tomaševskis su gerai apmokamais savo padėjėjais ir partija.
 
Š. m. spalio 15 d. Lenkijos URM vėl svarstė rytų Lietuvos reikalus. „Vilnijos“ draugija ir kitos Lietuvai lojalios organizacijos smerkia Lenkijos vykdomus Lietuvos Respublikos suvereniteto, teritorijos vientisumo pažeidinėjimus bei reikalauja panaikinti Lenkijos įvykdytos rytų Lietuvos okupacijos padarinius.

Voruta. –  2009, gruod. nr. 23 (689), p. 2,

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra