Buvo keliami reikalavimai išsaugoti buvusią švietimo tvarką, nors 2007 m. priimtos Lisabonos sutarties 282 str. skelbia, jog Europos Sąjunga savo veiksmais siekia „plėtoti europinę pakraipą švietimo srityje, ypač mokant valstybių narių kalbų ir jas populiarinant“. Lietuvos Respublika yra paskutinė valstybė pasaulyje, kurioje yra didžiausias procentas valstybinių mokyklų tautinių mažumų kalbomis ir kuriose visi dalykai (išskyrus valstybinės kalbos pamokas) mokomi nevalstybine kalba. Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje dalis pamokų valstybinėse mokyklose mokoma valstybine kalba, o Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, JAV ir kitur – visi dalykai mokomi tik valstybine kalba.

 

2010-12-01 d. pareiškimu dėl Švietimo įstatymo projekto Seimo narys Jaroslav Narkevič užsiminė apie dalykus, kurie „pažeidžia lygių galimybių, lygiateisiškumo ir prieinamumo principus, sukiršina bendruomenes, kursto priešiškumą ir nesantaiką tautiniu pagrindu“. Tai 15 metų daro Lenkų rinkimų akcija, diskriminuodama mokyklas valstybine kalba ir teikdama privilegijas lenkiškoms mokykloms, prievarta į jas varydama Vilniaus, Šalčininkų rajonų gyventojus, neleisdama jiems mokytis net gimtosios (paprastosios) kalbos ir tuo labiau tėvams ir pačioms švietimo įstaigoms spręsti, kokia kalba kokius dalykus mokytis. Teigiama, kad „nesudarant vienodų ugdymo sąlygų neįmanoma suvienodinti lietuvių valstybinės ir lietuvių gimtosios kalbos programų“, bet tai ir trukdoma iki šiol daryti, nevienodais valstybinės kalbos egzaminais diskriminuojant mokinius. Dėl to nukenčia ir visos tautinės mažumos. pažeidžiama LR Konstitucija, Valstybinės kalbos įstatymas, piliečių teisė girdėti taisyklingą valstybinę kalbą. Minėtame vieno puslapio pareiškime net Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys padarė 18 rašybos, skyrybos, stiliaus klaidų.

 

Vykdydamas VKP (b) CK nutarimą „Dėl priemonių darbui tarp Lietuvos TSR lenkų gyventojų pagerinti“ prieš 60 metų LKP CK priėmė tokį pat nutarimą ir vietoj lietuviškų mokyklų įsteigė 367 lenkiškas mokyklas. Tame LKP CK plenume Vladas Niunka kalbėjo: „negali būti jokios baimės, kad bus perlenkimų, kad baltarusius, lietuvius priversime mokytis lenkų kalba“. Nutarimo paskutiniu punktu pasmerkti „draugo Gedvilo ir draugo Paleckio pasisakymai, kad Vilniaus srities gyventojus sudaro sulenkėję lietuviai ir sulenkėję baltarusiai, kurių nacionalinė savimonė neišvystyta“. 1956 m. 11 kultūros veikėjų (Antanas Žukauskas-Vienuolis, Vincas Mykolaitis-Putinas ir kiti) vėl klausė, „kodėl nelenkiškai namie kalbantiems per prievartą brukama mokyklose lenkų kalba, kitaip sakant, kodėl Vilniaus krašte, Lietuvos TSR teritorijoje vykdomas priaugančios kartos lenkinimas“ (žr. Lenkinimo politika Vilnijoje, V., 2009, p. 189).

 

Pradėjus vykdyti dabar numatytą švietimo reformą, tautinės mažumos turėtų daugiau galimybių pasirinkti mokslą gimtąja ar kita pageidaujama kalba, mokytis gimtosios (tautinės mažumos) kalbos, geriau išmokti valstybinę kalbą ir turėti lygias galimybes toliau mokytis, dirbti ir gyventi Lietuvoje.