Lenkai ir ukrainiečiai žengė susitaikymo link

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Lenkijos pietryčiuose, Pavlokomos kaimo kapinaitėse, Lenkijos ir Ukrainos prezidentai pagerbė etninio konflikto aukas 366 civilius ukrainiečių tautybės gyventojus, kurie 1945 m. žuvo nuo AK karių rankos. Neabejotinai tai buvo viena sunkiausių dienų Lecho Kaczyńskio ikšiolinėje politinėje karjeroje. Iškilmių išvakarėse lenkų patriotinės organizacijos, AK veteranai ir net kai kurie parlamentarai iš Seimo tribūnos ragino, kad prezidentas nesiryžtų atsiprašyti ukrainiečių, nes tai jie pradėjo konfliktą ir jų rankos suteptos lenkų krauju.
Abiejų valstybių vadovai L. Kaczyński ir V. Juščenka pripažino, kad susitaikymas yra tik tada stiprus ir tvirtas, kai grindžiamas tiesa. Iki paskutinės minutės lenkų spauda spekuliavo, ar per iškilmes iš L. Kaczyńskio lūpų ukrainiečiai išgirs žodį "atsiprašom". Lenkijos prezidentas tiesiogiai neatsiprašė, bet pacitavo Evangelijos žodžius "Atleiskite mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams". "Ir aš to prašau", jau nuo savęs pridūrė prezidentas. Iškilmėse dalyvavo ir tragiškų įvykių liudininkai minioje plevėsavo šimtai Ukrainos vėliavų.
Pavlokoma
Šitos akimirkos ne tik ukrainiečių kilmės vietos gyventojai, bet ir Ukrainos visuomenė laukė ilgai. Pavlokoma _ tai vienas paskutinių lenkų ir ukrainiečių kruvino konflikto epizodų. 1945 metais Armijos krajovos (AK) dalinys nužudė 366 šio kaimo civilius gyventojus _ tarp jų vaikus ir moteris. Tai buvo atsakas į 11 lenkų nužudymą, kuo kaltinami pogrindyje veikusios Ukrainos sukilėlių armijos kovotojai. Daugelį metų Lenkijos ukrainiečių bendruomenė mynė lenkų valdininkų kabinetų slenksčius, kad gautų leidimą kaimo kapinėse pastatyti paminklą nužudytiems tautiečiams. Vietos kapinaitės, kur jie buvo palaidoti, paverstos šiukšlynu, nebuvo leidžiama ne tik pastatyti kryžiaus, bet net ir gėlių padėti.
Paminklo statymui priešinosi ne tik vietos lenkai gyventojai, bet ir lenkų patriotinės organizacijos, kai kurie lenkų istorikai, politikai. Jie teigė, kad tai, kas įvyko Pavlokomoje, buvo atsakas į lenkų tautybės gyventojų eksterminaciją visų pirma Voluinėje ir Pietų Lenkijoje. Ją vykdė sovietai ir vokiečiai fašistai, kuriems talkino ukrainiečiai. Antiukrainietiškas nuotaikas Lenkijoje gerokai sušvelnino "oranžinė revoliucija", bet dar labiau pernai surastas kompromisas dėl lenkų karių memorialo restauravimo Lvovo kapinėse.
Anksčiau buvo Lvovas ir Voluinė
Pernai vasarą Lvove, dalyvaujant abiejų šalių prezidentams Aleksander Kwaśniewskiui ir Viktorui Juščenkai, buvo iškilmingai atidengtas atnaujintas memorialas Lyčakovo kapinėse palaidotiems 3 tūkstančiams lenkų karių, kritusių 1918_1919 metais kovose su ukrainiečiais. Derybos, kaip turėtų atrodyti šis memorialas, tęsėsi keletą metų. Lenkai pageidavo atstatyti tokį, koks jis buvo prieš karą, su įrašais, akmeniniais liūtais prie vartų, kitomis detalėmis, simbolizuojančiomis lenkų kariaunos šlovę. Tačiau ukrainiečiai nesutiko, esą lenkų karo šlovės panteonas žeistų vietos gyventojų jausmus. Kompromisinio sprendimo paieškas paspartino neabejotinai "oranžinė revoliucija".
Anksčiau buvo dar vienas susitaikymo gestas. 2003 metais ir Ukrainos, ir Lenkijos parlamentai priėmė nuotarmę, kurioje abi šalys pasmerkė kruvinus konfliktus ir etninį valymą Voluinėje ir Lenkijos pietryčiuose. Tais pačiais metais simbolinį paminklą ukrainiečių nacionalistų aukoms Pavlivkos kaime (Ukraina) atidengė Lenkijos ir Ukrainos prezidentai Aleksander Kwaśniewski ir Leonidas Kučma. 1943_1945 metais lenkų ir ukrainiečių tarpusavio kovose žuvo apie 60 tūkstančių lenkų, daugiausia civilių gyventojų, ir keliasdešimt tūkstančių ukrainiečių.
Paskutinis lenkų ir ukrainiečių kruvino konflikto etapas buvo "Vyslos" akcija, kai 1947 metais Lenkijos komunistų valdžia, prisidengdama ukrainiečių ginkluotojo pogrindžio likvidavimu, deportavo pusantro šimto tūkstančių ukrainiečių iš jų etninių žemių Lenkijos pietuose į šalies vakaruose ir šiaurėje vokiečių paliktas sodybas. Ir tik prieš keletą metų jiems buvo leista grįžti į gimtuosius, jau dažnai sugriuvusius, namus.
Į Berznyką prezidentai neatvyko
Lietuvos ir Lenkijos santykiuose, laimei, nėra nei tiek pralieto kraujo, nei tokių tragiškų vietų-simbolių kaip Voluinė ar Pavlokoma. Kiekviena šalis savaip interpretuoja kai kuriuos istorijos faktus. Kai abiejų šalių prezidentai deda gėlių prie Pilsudskio kapo ar pagerbia lenkų karius, žuvusius kovose su lietuviais dėl Vilniaus, didesnių emocijų nekyla. Tokios pačios pagarbos nusipelnė ir Lietuvos savanoriai, 1919 metais kovose su lenkais kritę ties Augustavu ir Seinais. Po ilgų derybų su lenkų paminklosaugininkais, vyskupais ir vietos valdžia pernai rudenį Berznyko kapinėse (Seinų apskritis) Kazio Škirpos vadovaujamo 5-ojo pulko kariams paminklą pastatė Lietuva. Buvo tikėtasi, kad pernai Lietuvos kariuomenės dieną įvyks iškilminga monumento atidengimo ceremonija ir kad žuvusius karius pagerbs abiejų šalių prezidentai – Valdas Adamkus ir Aleksander Kwaśniewski, kurie ruošėsi Seinuose atidaryti lietuvišką mokyklą. Tačiau likus kelioms dienoms iki memorialo atidengimo "Panerių šeimos" draugija šalia Lietuvos savanorių kapų pastatė obeliską lenkams, kuriuos per II pasaulinį karą Paneriuose esą nužudė lietuviai šauliai. Aiškumo dėlei, Paneriuose nežuvo nei vienas iš Seinų krašto kilęs lenkas, lygiai joks ten žuvęs lenkas nėra palaidotas Berznyko kapinėse. Tai nedraugiškas žingsnis Lietuvos ir lietuvių atžvilgiu, kurio kitaip nepavadinsi kaip provokacija. Būtent dėl šio obelisko, žeidžiančio lietuvių jausmus, į Berznyką nevažiavo prezidentai, nebuvo ir oficialaus Lietuvos karių paminklo atidengimo. Berznykas vis dar laukia.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra