Lemtingoji Aleksandros ir Juozo Kazickų žvaigždė

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Odisėjo klajonės
Memuarinę literatūrą papildė knyga “Vilties kelias”, kurią išleido leidykla “Tyto alba”. Savo gyvenimą leidinyje nušviečia Aleksandra ir Juozas Kazickai. Per 1918 metais caro Rusijoje, Pavolgyje, gimusio lietuvio, verslininko ir mecenato dr. Juozo Kazicko prisiminimų prizmę įvairiais rakursais ir plotmėmis atsiveria ir nušvinta visas praėjęs šimtmetis.
Knyga intriguoja nuo pirmųjų puslapių. Pasigrožėjus dailininkės Vidos Kuraitės apipavidalintu aplanklu ir knygos viršelyje įkomponuota romantiška retro stiliaus nuotrauka, kurioje lyg balandėlių suglaustos sutuoktinių galvos per jų jungtuves, netikėtai atsiverti puslapį su nuotrauka, kurioje užfiksuoti kažkokie nuskurę kupranugariai…Ir staiga kažko nesuvoki. Taigi.
Ten knyga nukelia į verslininko senelio tremties metus Pavolgio stepėse, laviruoja tarp giminės grįžimo į po pusšimčio metų Lietuvą, J. Kazicko studijų, vedybų, darbo okupuoto Vilniaus savivaldybėje, pasitraukimo į Vokietiją, persikėlimo į JAV metų, verslo peripetijų ir pagaliau grįžimo į Lietuvą po Atgimimo pastangų, kad Vakarai atvertų duris Lietuvai. Žodžiu, vos ne Odisėjo klajonės.
Šiuos atsiminimus įdomiai ir rafinuotai papildo J. Kazicko žmonos Aleksandros ištraukos iš jos dienoraščio. Knyga itin gausiai iliustruota, todėl neprailgsta skaityti.
Išgyventi padėjo Dievas
“Iš tėvo paveldėjau gyvenimo džiaugsmo pojūtį”, – pirmomis atsiminimų eilutėmis atveria savo širdį J. Kazickas ir, suprantama, užangažuoja, tarsi atveria savo sielos duris – užeikit, prašom, Jus visada svetingai priimsiu…
Džiaugsmo pojūtis, kaip lemtingoji žvaigždė, lydi J. Kazicką visą jo gyvenimą.
Į Pavolgį buvo ištremti J. Kazicko seneliai dar po 1863 metų sukilimo. Atrodytų, tremtyje padėtis turėjo būti beviltiška, juolab kad ten pirmąją naktį pasmerktieji nakvojo įsikasę į pusnį. Bet nuščiūvi perskaitęs, kad vėliau lietuviai tarp skurstančių vietinių totorių, rusų bei ukrainiečių buvo laikomi turtuoliais ir… turėjo nemažus jaučių, kupranugarių ūkius, o kviečius augino eksportui į Vakarus. Šios realijos neįprastai rezonuoja ir su dabartine J. Kazicko veikla bei geografine padėtimi. Tarsi koks genetinis kodas “persekiotų” giminę, šimtmečiams bėgant lėmęs jai “persikraustyti” iš Pavolgio į JAV.
Kas išgelbėjo giminę, kuri, atrodytų, fatališkai turėjo sutikti mirtį. Ko gero, ne kas kita, kaip per amžius puoselėtos tradicijos: “Mano seneliai nuo mažumės buvo persiėmę stipraus religinio jausmo. Katalikybės dvasia jie auklėjo ir savo vaikus (…) Kiekviena mūsų diena baigdavosi suklaupus, poteriais ir malda Dievui” (16 p).
Apskritai, anot J. Kazicko, pirmaisiais tremties ir bado metais išgyventi lietuvių tremtiniams galėjo padėti tik Dievas.
Atsiminimai ar romanas?
Skaitydamas knygą, kartais sutrinki, ar tai tik atsiminimai, ar romanas. Gal ir sunku atsekti, kaip būtina meniniam kūriniui, architektoniką ar kompoziciją, nebent kaip leitmotyvas nuskamba “Pažadėtoji žemė”: “Nebuvome regėję Lietuvos, bet daugybę sykių ją lankydavome sapnuose” (21 p.). Arba: “Dar prieš Kovo 11-osios aktą ėmiau svarstyti, kaip galėčiau įsitraukti į ekonominį Lietuvos gyvenimą ir taip prisidėti prie savo krašto gerovės” (400 p.).
Bet detalės nori nenori apeliuoja į beletristikos raiškos priemones. O ko verti vien psichologiniai niuansai. Tarsi išrauti iš atminties kūdikystės prisiminimai: “Čiornaja Padinos bažnyčios aikštė, kažkoks šaudymas, jaučiu prie krūtinės mane spaudžiančios motinos šilumą” (18 p). Žiemos speiguose “sušildavome glausdamiesi vienas kito” (26 p.). “Jos (Aleksandros) ilgi plaukai plaikstėsi vėjyje” (52 p.).
Nestokojama humoro: “Auditorijoje priešais mane įsitaisiusi mergaitė (Aleksandra), dėvinti megztą kepuraitę. Persisveriu per suolą ir sakau: “Panele, jūsų kepuraitė labai daili”. Ji atsisuka ir atšauna: “Kepuraitė kaip kepuraitė, o ką pasakysi apie mergaitę?” (53 p.).
Koja kojon nuo gimnazijos
Retai pasitaiko, jog kritus vienas kitam į akį dar gimnazijoje, sutuoktiniai koja kojon eitų tokį ilgą gyvenimo kelią, kaip A. ir J. Kazickai. Susipažino jie romantiškai. Iš pradžių neapsieita ir be meilės trikampio, netgi keturkampio, bet … Gal kartu patirti vargai ir toliau veda sutuoktinius gyvenimo keliu, o gal ir likimas, kaip ir ta lemtingoji Kazickų žvaigždė – gyvenimo džiaugsmo pojūtis.
Matyt, nesvarbu, kuo žmogus užsiimtų, svarbiau, kad norėtų dirbti, kurti ir apskritai trokštų gyventi grynakraujį gyvenimą.
Kaip ir kiekvienam mirtingajam, taip ir J. Kazickui nesvetimi džiaugsmai ir aistros. Viena jų – medžioklė, kurią ypač išraiškingai liudija gausios knygos iliustracijos, juoba medžiota ne tik prieškario Lietuvoje vaikystėje, bet ir Aliaskoje, Afrikoje, Indijoje, Somalyje. Sumedžiota ne tik kiškių, bet tarp trofėjų yra ir dramblys, ir tigras, ir meška.
Aleksandros Kazickienės dienoraštis

Gražiai knygą papildo J. Kazicko žmonos Aleksandros dienoraštis. Jis paperka atviru, nuoširdžiu pasakojimu: “Mano gyvenime pasirodžius Juozui, sutrikau: kažkaip nesmagu atsisakyti draugauti su Arkadijumi, bet ir apie savo naująjį draugą Juozą ėmiau nejučiomis vis daugiau galvoti ir negalėjau jam pasakyti – ne”.
Įtaigiai pateikti įspūdžiai, pasitraukiant į Vakarus, kai bijoma pratarti žodį, kad vokiečių kareiviai nesuprastų, turį reikalų su “auslenderiais”, pradedant knygos skyrių – “Naujojo pasaulio malonės”, kai Aleksandra “nuleidžia koją ant Amerikos žemės”. Malonės malonėmis, bet pradžia visur sunki. Jeigu kitus į JAV kartu su Kazickais atvykusius emigrantus sutiko jų giminės, tai būsimo verslininko ir mecenato šeima, išlipusi iš laivo tik su dviem lagaminais, džiaugėsi bent tuo, kad juos uoste nuoširdžiai sutiko Lietuvos Niujorke pasiuntinys ponas Simutis ir patarė, kur ieškoti prieglaudos. Nors ir sunki pradžia buvo Niujorke, bet ir čia A. ir J. Kazickų nepaliko lemtingoji jų žvaigždė – protėvių įskiepytas džiaugsmo pojūtis, o Amerika atrodė tikras rojus po nuskurusios Vokietijos: “Kad ir nežinodami, kokia bus mūsų ateitis, džiaugėmės vien tuo, jog esame laisvame, nesugriautame krašte” (178 p.).
Diplomatiniai užkulisiai
Beje, J. Kazickas primena, jog senųjų lietuvių emigrantų pozicija skaudžiai žeidė iš Vokietijos atvykstančius lietuvius, tarp kurių buvo nemažai išsilavinusių,  bet Amerikoje priverstų bent jau iš pradžių dirbti ir juodadarbiais.
A. Kazickienės dienoraštis atspindi ne tik jausmus ar išgyvenimus, bet ir J. Kazicko verslo karjeros pradžią ar užkulisius, kai paaiškėjo, kiek daug verslininkui reiškė ryšiai ir asmeninės pažintys, baigus Jeilio universiteto doktorantūrą, su įtakingais JAV finansininkais ir politikais.
Beje, kai dėl diplomatinių užkulisių, skaitytojas netikėtu rakursu su jais susipažins skyriuje “Diplomatinės vingrybės”, kuriame pateikiamos užsienio lietuvių, tarp jų ir Stasio Lozoraičio, pastangos talkinant “žaibiškai” tuometinės Lietuvos premjerės Kazimieros Prunskienės kelionei penkiose Amerikos ir Europos valstybėse arba Vatikane ieškant pritarimo Lietuvos nepriklausomybei.
Neapsieita ir be nesusipratimų. Tarkim, neapdairiai pradingęs laiškas, kuriame J. Kazickas išsamiai S. Lozoraičiui buvo aprašęs K. Prunskienės kelionę bei susitikimą su sovietiniu diplomatu.
Pozicija, Lietuvai atgavus nepriklausomybę
Įdomi verslininko ir mecenato pozicija, Lietuvai atgaunant nepriklausomybę. J. Kazickas prisipažįsta, kad dar prieš Kovo 11-osios aktą jis ėmė svarstyti, kaip galėtų įsitraukti į ekonominį Lietuvos gyvenimą ir taip prisidėti prie savo krašto gerovės. Tada jam pirmą kartą šovė mintis kurti mobiliojo ryšio bendrovę. Šią idėją pavyko įgyvendinti po trejų metų.
Iš Lietuvos ateidavo visokiausių verslo pasiūlymų, kaip antai pirkti Grigiškių popieriaus fabriką.
“Esu įsitikinęs, – teigia J. Kazickas, – kad dauguma man vienokią ar kitokią bendrą veiklą siūliusių asmenų buvo garbingi žmonės. Tačiau jaučiau, kad aš, turėdamas Vakaruose sukaupto kapitalo, atsiduriu privilegijuotoje padėtyje. Juk iš pradžių už laikinąjį pakaitalą – premjero Gedimino Vagnoriaus įvestus talonus, paskui investicinius čekius galėjau už juokingai menkus pinigus prisipirkti įmonių.
Turbūt būčiau įstengęs supirkti gerą dalį Lietuvos. Tačiau manęs visa tai nedomino. Neturėjau noro pasipelnyti tėvynėje. Iš viso nieko neįsigijau, bijodamas, kad kada nors man nebūtų prikišta, esą, pasinaudodamas pereinamuoju laikotarpiu, pusvelčiui prisipirkau turto” (400 p.).
Gyvenimo credo
Išsamiai savo verslo karjeros pradžią bei užkulisius J. Kazickas išdėsto skyriuje “Verslo sūkuriuose”, pateikia pirmas nesėkmes, sumanius tiekti plieną JAV karinių bazių statybai Libijoje, džiaugiasi 1952 metais su verslininku Kęstučiu Valiūnu įkurta anglių eksporto bendrove.
Knyga baigiama optimistiškai ir tarsi atspindi verslininko bei mecenato bene pagrindinį gyvenimo credo – ištikimybę gyvenimo džiaugsmo pojūčiui: “Vis dėlto visą gyvenimą buvau optimistas. Penkiasdešimt okupacijos metų neabejojau, kad sovietų imperija vis viena kada nors žlugs, ir Lietuva atkurs nepriklausomybę. Dabar, kai mano laikas, atrodo, vis greičiau bėga per devintąją dešimtį, esu dar didesnis optimistas.
Neabejoju, kad Lietuva pasivys Vakarų šalis, ir žinau, kad tų laikų nereikės taip ilgai laukti kaip nepriklausomybės. Pažanga jau šiandien akivaizdi, jos nepastebi nebent tas, kas, nuvargintas sunkumų, nepriteklių, tiesiog nenori atmerkti akių.
Net ir tuomet, kai man būdavo labai sunku, kai jau atrodydavo, kad padėtis – beviltiška, vis viena neprarasdavau vilties. Ir tuomet visuomet išvysdavau į pagalbą skubančią Išeitį – todėl ir šią prisiminimų knygą pavadinau “Vilties kelias” (431 p.).
Knygos bendraautoris – Valdas Bartasevičius, Vilniaus universiteto Komunikacijų fakulteto dėstytojas, “Lietuvos ryto” žurnalistas, padėjęs rengti ir Prezidento Valdo Adamkaus atsiminimų knygą, todėl negali nepastebėti profesionalios rankos.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra