Leipalingyje – paminklas žuvusiems 1923 m. Varviškės mūšyje

Autorius: Data: 2011-06-13, 14:42 Spausdinti

Gintaras LUČINSKAS, Alytus

2011 m. birželio 11 d. Leipalingyje (Druskininkų sav.) vyko renginys, skirtas paminėti 1923 m. kovo 23 d. Varviškės mūšyje žuvusiems Lietuvos kariuomenės kariams ir Šaulių sąjungos nariams.

Šeštadienio rytą šventės dalyviai rinkosi prie Leipalingio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčios. Atvyko Alytaus apskrities A. Juozapavičiaus šaulių rinktinės Alytaus, Druskininkų ir Lazdijų kuopų šauliai, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Lazdijų skyriaus nariai, žuvusiųjų giminės bei kiti svečiai.

Parapijos klebonas, kun. Paulius Marčiulionis aukojo šv. Mišias už Varviškės mūšyje žuvusius Lietuvos kariuomenės karininkus, karius ir šaulius. Vėliau šaulių rikiuotė atidavė pagarbą bei buvo padėtos gėlės prie paminklo (pastatytas 1928 m., atstatytas 1989 m.) žuvusiems kovose už Lietuvos laisvę.

Po pamaldų susirinkusieji vyko į Leipalingio kapines, kur buvo šventinamas paminklas. Jame juodo marmuro lentoje iškalta: „ŽUVĘ KOVOJE UŽ LIETUVOS LAISVĘ 1923 m. KOVO 23 d. VARVIŠKĖJE ŠAULIAI: FELIKSAS IR VIKTORAS KUCKAILIAI, JUOZAS KVEDARAVIČIUS, 11-OJO PĖSTININKŲ VILNIAUS PULKO KARIAI: LTN. ALEKSANDRAS URBELIS, EILINIAI: MIKAS GIEDRA, JONAS GRABAUSKAS, JUOZAS REVEIKIS, KOSTAS REPEČKA.“ Renginio vedėjas – Sausio 13-osios brolijos Alytaus skyriaus narys Alfonsas Vitkauskas. Padėtos gėlės ir uždegtos atminimo žvakės prie paminklo, tylos minute pagerbtas žuvusiųjų atminimas, tylą sudrebino šaulių pagarbos salvės. Paminklą pašventino kun. P. Marčiulionis. Gausiai susirinkę renginio dalyviai ir plačios Kuckailių giminės atstovai sugiedojo valstybės himną.

Gražiai ir prasmingai, prisimindami žuvusiuosius už Lietuvos Nepriklausomybę, prie paminklo kalbėjo alytiškis A. Vitkauskas, lietuvių kalbos mokytoja, poetė Ona Alesiūtė-Bleizgienė (Leipalingis), Onutė Mikelionienė (Druskininkai). Šių eilučių autorius pateikė Varviškės kautynių apžvalgą:

Varviškė – tai senas kaimas ir buvęs dvaro palivarkas, įsikūręs prie Igaros upės, netoli tos vietos, kur ji ir Juodoji Ančia įteka į Nemuną, 13 km į pietryčius nuo Kapčiamiesčio. XX a. Nepriklausomybės kovų pradžioje Lietuvai netekus pietinių teritorijų, Varviškė liko labiausiai į pietus įsikūręs kaimas prie demarkacijos (administracijos) linijos. 1919–1920 m. šiame kaime pradėjo telktis Lietuvos prijungimo prie Lenkijos šalininkai, kurie paskelbė vadinamąją Varviškės savivaldą (lenk. Samorząd Warwiszki) arba dar kitaip „placufką“ – sustiprintą karišką postą. Šį kaimą ir jo apylinkes netgi stambiu Varviškės „respublikos“, kurios teritorija užėmė apie 30 kv. km, vardu vadino. Neutralioje zonoje esančiuose Varviškės, Bugiedos, Sventijansko kaimuose ir jų apylinkėse susibūrė gerai ginkluotas, apie 300–400 vyrų, lenkų partizanų būrys, kuriuos lietuviai vadino „razbaininkais“.

Lietuva griežtai laikėsi neutralios zonos taisyklių ir iš jos išvedė savo karinius dalinius. Pasienio barą saugojo Lietuvos kariuomenės kareiviai, tačiau jų sargybos postai buvo išdėstyti retai, maždaug kas 7–8 kilometrai. Neutralioji zona buvo „niekieno žemė“, kurioje gyvenimas tapo sunkus ir pavojingas. Kadangi čia daugiausiai gyveno lietuviai, naktiniais kaimų puldinėjimais, žmonių žudymais, sodybų deginimais, grobimais ir apiplėšimais siekta įbauginti gyventojus ir priversti pasisakyti už prijungimą prie Lenkijos. Nepakeldami tokio teroro ir norėdami apsiginti, kaimų gyventojai aktyviai būrėsi į šaulių būrius.

Nors lietuvių milicininkai ir šauliai surengė kelis žygius prieš Varviškės „respublikoje“ įsitvirtinusius lenkų partizanus, bet nepavyko sunaikinti jų štabo ir pagrindinių pajėgų. Lietuvos kariuomenės vadovybės kantrybė išseko, kai 1923 m. kovo 19 d. (per šv. Juozapo religinę šventę) 17 val. apie 150 pėsčių ir 30 raitų lenkų partizanų užpuolė Paliepio k. (Kapčiamiesčio vls.) ir žiauriai nužudė Seinų baro atskirosios lauko sargybos kareivius – 11-ojo pėst. Vilniaus pulko 4-osios kuopos j. psk. Joną Taurį (g. 1900 Biržų aps.), eilinius: Vladą Verpetą (g. 1898 Telšių aps.), Joną Jaruckį (g. 1901 Telšių aps.), Abraomą Štramą (g. 1901 Ukmergės aps.) ir Mordchelį Kacą (g. 1901 Tauragėje) bei sunkiai sužeidė eil. Benadą Rimšą (g. 1901 Švenčionių aps.). Kovo 22 d. žuvusieji iškilmingai palaidoti Alytuje. Toks barbariškas lenkų elgesys sukrėtė visą Lietuvą. Reikalauta likviduoti Varviškės banditų gaują.

Varviškės „respubliką“ likvidavo iš Alytaus atvykęs 11-ojo pėst. Vilniaus pulko I-asis batalionas (vadas kpt. Henrikas Songinas), kurio kuopoms vadovavo: 1-osios kuopos vadas vyr. ltn. Arsenijus Borchertas ir ltn. Jokūbas Gotlybas, 2-osios kuopos vadas vyr. ltn. Vladas Ščepanavičius ir ltn. Aleksandras Beras, 3-osios kuopos vadas vyr. ltn. Vladas Opulskis ir ltn. Bronius Steponavičius, 1-osios kulkosvaidžių kuopos vadas vyr. ltn. Eduardas Berentas; talkino Liškiavos, Merkinės, Perlojos ir vietiniai šauliai bei milicija.

1923 m. prieš šv. Velykas 11-ojo pėst. Vilniaus pulko I-asis batalionas gavo įsakymą pakeisti II-ąjį batalioną, kuris saugojo pasienio barą Leipalingis–Lazdijai. Bet prieš tai I-ojo bataliono vadui įsakyta nuvykti į Varviškę ir sunaikinti plėšikų lizdą. Iš Merkinės plentu nuvykus į Leipalingį, gautas nurodymas: naktį priėjus miško takais, aplenkiant lenkų partizanų sargybas, apsupti Varviškės k. ir sunaikinti visą banditų įgulą. Kovo 23 d., anksti ryte, per naktį atžygiavusios 3 grupės buvo užėmusios pozicijas prieš lenkų partizanus. Viena grupė, vadovaujama ltn. Aleksandro Urbelio, įsitvirtino palei Baltosios Ančios žiotis, antroji grupė – už Baltosios Ančios, palei Bugiedos k., ir trečioji, vadovaujama ltn. A. Bero, – palei Varviškės kaimą. Priartėjus prie Varviškės k. susidurta su lenkų partizanų sargybos žvalgyba. Po susišaudymo sargyba atsitraukė, palikdama 2 nukautus. Subėgę į apkasus, lenkų partizanai tuojau atidengė smarkią kulkosvaidžių ir šautuvų ugnį. Lietuviai puolė į apkasus, užvirė durtuvų mūšis. Lenkų partizanai atsišaudydami pradėjo bėgti iš apkasų. Partizanų štabas buvo apsuptas, po atkaklių kautynių įtvirtinimai užimti ir sugriauti, Varviškė užimta, nepadėjo ir stipri priedanga iš anapus Nemuno. „Placufkos“ įgula valtimis per Nemuną pabėgo į Lenkijos pusę, prieš tai sudegindama trobesius. Sudegė ir koplyčia, kurioje laikyta amunicija. Surasta 150 šautuvų, kurie, negalint išvežti – sunaikinti. Liko apie 30 užmuštų bei sužeistų lenkų partizanų. Mūšio metu taip pat žuvo keli Varviškės k. gyventojai: Karolis Albaitis, Rozalija Šumskiūtė, Stanislovas Radzevičius. Vadinamoji Varviškės „respublika“ nustojo gyvavusi. Kad daugiau tai nesikartotų, ten palikta sustiprinta Lietuvos kariuomenės sargyba. Vėliau sužinota, kad Lenkijos kariuomenė atbėgusius lenkų partizanus nuginklavo. Pabėgėliai rado prieglobstį dideliame lenkiškame Pšelomo kaime.

Varviškės karinė ekspedicija, kurioje dalyvavo apie 300 lietuvių karių ir šaulių, iš jų pareikalavo nemažai aukų. Per kautynes žuvo 11-ojo pėst. Vilniaus pulko ltn. Aleksandras Urbelis (g. 1900 Kėdainių aps.), ltn. Aleksandras Beras (g. 1895 Marijampolės aps.; palaidotas Veiverių mstl. kapinėse) ir 4 kareiviai: 2-osios kuopos eil. Juozas Reveikis (nukautas prie Varviškės) bei 4-osios kuopos eiliniai Jonas Grabauskas, Kostas Repečka, Mikas Giedra (nukauti prie Sventijansko). Eil. Jonas Pakeris ir Bronius Šerelis dingo be žinios (pateko į nelaisvę). Dar žuvo karinėje operacijoje dalyvavę šauliai Feliksas Kuckailis, Jokūbo ir jo sūnus Viktoras Kuckailis (gyv. Leipalingio vls., Mikalinos k.) bei Juozas Kvedaravičius, Stasio (gyv. Leipalingio vls., Neliubonių k.). Sužeisti: vyr. ltn. Vladas Opulskis (g. 1886 Telšiuose), 1-osios kulkosvaidžių kuopos eil. Vincas Akelevičius, kuriam už parodytą narsumą vėliau suteiktas grandinio laipsnis, ir dar vienas karys. Šaulys Vaclovas Jurkonis, Domo (g. 1904, gyv. Leipalingio vls., Neliubonių k.) sužeistas Varviškės mūšyje ir mirė nuo žaizdų namuose (palaidotas Leipalingio mstl. kapinėse). Perlojos būrio šaulys Stasys Ivanauskas sužeistas į dešinę koją ir ranką. Per mūšį susprogdintas lietuvių lengvasis kulkosvaidis.

1923 m. birželio 13 d. Leipalingio kapinėse perlaidoti (iki tol jie buvo palaidoti už demarkacijos linijos) Varviškės mūšyje žuvę šauliai Viktoras Kuckailis ir jo tėvas Feliksas Kuckailis, Antanas Kvedaravičius, taip pat 11-ojo pėst. Vilniaus pulko ltn. Aleksandras Urbelis ir, spėjama, kariai Jonas Grabauskas (g. 1901 Marijampolės aps.), Kostas Repečka (g. 1901 Ukmergės aps.) Mikas Giedra (g. 1901 Tauragės aps.).

Nuo to laiko liovėsi lietuviškų kaimų puldinėjimai, o vietiniai Varviškės gyventojai, lenkų partizanams ir agitatoriams pasitraukus, tapo lojaliais Lietuvos piliečiais. Pietų Lietuvos dzūkams prasidėjo ramesnis gyvenimas.

Nepriklausomos Lietuvos metais Leipalingio šaulių namuose Varviškės mūšyje žuvusiems pagerbti įrengtos atminimo lentos, kuriose įrašytos žuvusiųjų pavardės. 1933 m. kovo 25 d. Leipalingyje vyko šaulių suorganizuotas per Varviškės mūšį žuvusiųjų 10-mečio sukakties minėjimas. Išlikusioje tų metų nuotraukoje matosi didelis medinis kryžius, kuris iki mūsų dienų neišliko.

A. Vitkauskas įteikė Alytaus apskr. A. Juozapavičiaus šaulių rinktinės vado ats. kpt. Skirmanto Valatkevičiaus padėkos raštus asmenims, padėjusiems statyti paminklą ir organizuoti šventę. Žuvusių Varviškės mūšyje ir pokario kovose partizanų atminimui LPKTS Lazdijų skyriaus Laisvės kovų dainų ansamblis „Žilvitis“ atliko keletą tautinių-patriotinių ir partizanams skirtų dainų.

Po minėjimo Leipalingio kapinėse, dauguma renginio dalyvių išvyko į Mikalinos k. (Lazdijų r.), kuriame vyko Kuckailių giminės susibūrimas.

Druskininkų kuopos Jovaišių šaulių būrio vadas Aleksandras Kuckailys papasakojo, kad sumanymas pastatyti paminklą žuvusiems Varviškės kautynėse šauliams ir kariams kilo 2010 metais. Įtakos turėjo ir 2010-ųjų rudenį išleista knyga „Žuvę už Lietuvą. Laisvės kovos Dainavos krašte 1918 – 1923 metais“, kurioje plačiai, remiantis archyviniais dokumentais, aprašyta Varviškės „respublika“ ir jos likvidavimas. 1923 m. mūšyje su lenkais žuvę šauliai Feliksas ir Viktoras Kuckailiai – A. Kuckailio giminaičiai. Iniciatyvai pritarė ir kaunietis Ignas Kuckailis, kurio senelis – Feliksas ir dėdė – Viktoras Kuckailiai, žuvo mūšyje. Akmenys paminklo statybai surinkti iš Mikalinos k. laukų. Tai tarsi simbolis, nes 1923 m. žuvę tėvas ir sūnus Kuckailiai gyveno Mikalinos kaime. Iš kaimo kilę dauguma 1918–1919 m. Lietuvos kariuomenės savanorių, o lauko akmuo simbolizuoja lietuvišką stiprybę. Paminklo pastatymui vadovavo meistrai Arūnas Kuliešius ir Artūras Kuckailis, o svarbiausi padėjėjai – Jovaišių būrio šauliai.

Džiugu, kad vietinių patriotų dėka ne tik pagerbtas, bet ir įamžintas žuvusiųjų atminimas. Nes kiekvienas pastatytas paminklas, kiekviena parašyta knyga Laisvės gynėjų atminimui – dar labiau įtvirtina Lietuvos Nepriklausomybę.

Autoriaus nuotr.

Nuotraukose:

1. Paminklas žuvusiems 1923 m. Varviškės mūšyje Leipalingio kapinėse 

2. Varviškės mūšyje žuvusių karių ir šaulių žūties 10-ųjų metinių minėjimas Leipalingio kapinėse. 1933 03 25. Iš žurnalo: Trimitas. 1933 m. balandžio 6 d. Nr. 14, p. 268

3. Šauliai žengia į Leipalingio parapijos bažnyčią prieš šv. Mišias

4. Šaulių iškilminga rikiuotė prie paminklo žuvusiems kovose už Lietuvos laisvę

5. Renginio dalyviai prie paminklo Leipalingio kapinėse

6. Leipalingio parapijos klebonas, kun. P. Marčiulionis šventina paminklą

7. Renginio dalyviai atlieka valstybės himną

8. Druskininkų kuopos Jovaišių šaulių būrio vadui A. Kuckailiui (centre) įteiktas padėkos raštas

9. Renginio dalyviai prie paminklo Leipalingio kapinėse

Šaulių sąjunga , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra