Autorius: Voruta Data: 2020-09-24 , 08:36 Spausdinti

Marcelė Kubiliūtė

www.voruta.lt

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda Žydų genocido atminimo dienos proga įteikė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius asmenims, kurie, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir šeimai, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus nuo nacių genocido. Tarp pagerbtųjų apdovanojimu – ir legendinė Lietuvos žvalgė Marcelė Kubiliūtė. Per nacių okupaciją ji gelbėjo žydus. Per sovietinę okupaciją po įkalinimų ir tremties rėmė tremtinius ir politinius kalinius. 

1998 m. Vilnius, Rasų kapinės. Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas ir susirinkusieji pagerbia prieš 100 metų, 1898 m. gimusią Marcelę Kubiliūtę.  Antroje eilėje antras iš dešinės – istorijos žurnalo „Voruta“ vyr. redaktorius Juozas Vercinkevičius. V.Kapočiaus nuotr.

Marcelė Kubiliūtė – tyli, nežinoma Lietuvos didvyrė, prisiminta Tauragėje

2019 metų pabaigoje, gruodžio 2 d. Tauragės krašto visuomenei buvo pristatyta „Lietuviškąja Orleano mergele“ vadinam Marcelė Kubiliūtė (1898–1963) – legendinė Lietuvos žvalgė, spaudos ir visuomenės veikėja, 1950–1956 m. gyvenusi ir dirbusi Tauragėje.

Vakaras, skirtas šios iškilios moters atminimui prasidėjo iškilmingomis Šv. Mišiomis Tauragės Švč. Trejybės bažnyčioje, o vėliau persikėlė į Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešąją biblioteką. Šv. Mišių metu buvo pašventintas ir visuomenei pristatytas iš Airijos atgabentas Marcelės Kubiliūtės portretas. Jį iš nespalvotos nuotraukos nutapė dailininkas Tom Byrne (Airija). Portreto, kuris po renginio liko kabėti Viešojoje bibliotekoje, nutapymo iniciatorius – iš Tauragės kilęs Lietuvių katalikų misijos Airijoje kapelionas kunigas Egidijus Arnašius. Pristatydamas portretą, kraštietis papasakojo apie dailininko paieškas, iššūkius, su kuriais teko susidurti siekiant geriausio rezultato.

Pranešimą apie M. Kubiliūtę skaitė istorijos mokslų daktarė, Signatarų namų istorikė Vilma Bukaitė, mintimis apie šią iškilią asmenybę dalijosi ir vienuolė sesuo Regina Edita Teresiutė, M. Kubiliūtės artimieji – Regina Rasikienė, Vytautas Pupšys.

Vakaro metu skambėjo lietuvių liaudies dainos ir užsienio klasikų kūriniai, kuriuos atliko kunigas Egidijus Arnašius (violončelė), Zita Astrauskienė (smuikas) ir Virginija Rožukienė (kanklės).

Renginyje dalyvavo Tauragės rajono savivaldybės meras Dovydas Kaminskas, buvęs meras Sigitas Mičiulis, generalvikaras kanauninkas Vilius Viktoravičius, Švš. Trejybės parapijos klebonas dekanas Marius Venskus, klebonas kan. Jonas Paulauskas, kunigas Mindaugas Stonys, klebonas Eduardas Semaška, klebonas Kęstutis Pajaujis.

Susirinkusieji bei bibliotekos lankytojai plačiau apie Marcelės Kubiliūtės gyvenimą ir didžius darbus bei jos sąsajas su Taurage galėjo sužinoti iš bibliotekininkų parengtos spaudinių parodos. Joje eksponuota ir iš Lietuvos ypatingojo archyvo gauta Marcelės Kubiliūtės bylos kopija.

Marcelė Kubiliūtė gimė 1898 m. liepos 28 d. Tindžiulių kaime, Panemunėlio valsčiuje, (Rokiškio r.), ūkininkų šeimoje. Augo kunigo Jono Katelės (1831–1908) išgarsintoje Panemunėlio parapijoje, kurioje sukurtas lietuvybės židinys ir patriotizmo aplinka subrandino ne vieną Lietuvos valstybės kūrėją.

Į lietuvybės veiklą M. Kubiliūtė įsijungė gyvendama Vilniuje, pas brolį Juozą (jis buvo visuomenės veikėjas, draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojas). Platino atsišaukimus, spaudą. Nuo 1912 m. dirbo laikraščio „Viltis“ redakcijoje Vilniuje, baigė dviklasę lietuvių mokyklą, lankė „Saulės“ kursus. Pirmojo pasaulinio karo metais kartu su evakuojamomis mokyklomis atsidūrė Voroneže. Sergančią brolis Juozas parsivežė į Petrapilį, ten ji baigė gimnaziją ir buhalterijos kursus. Įsijungė į lietuvių visuomeninį gyvenimą, dalyvavo Lietuvių partijų suvažiavime, kuriame svarstyta Lietuvos politinė ateitis. 1918 m. spalio 30 d. su pabėgėlių ešelonu grįžo į Vilnių. 1919 m.  dirbo laikraščio „Nepriklausomoji Lietuva“ atsakingąja sekretore, redaktore. Rūpinosi lietuvių kariais, patekusiais į nelaisvę, ir lenkų valdžios suimtais vilniečiais.

1918–1925 m., dirbdama Lietuvos žvalgyboje, ji sukliudė Lenkų karinės organizacijos (POW) perversmą prieš Lietuvos valstybę. Kartu su savo bendraminčiais teikė Kaunui informaciją apie lenkų invazinės kariuomenės judėjimą, jos veiklą. Okupantai Marcelę sekė, jos ieškojo. Teko pakeisti savo vardą ir pavardę, ji tapo Elžbieta Banevičiūte. 1922 m. spalio 27 d., gresiant suėmimui, pasitraukė iš Vilniaus ir nuvyko į Kauną. Ten nuo 1923 m. iki 1940 m. dirbo Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje šifruotoja, pirmąja sekretore. Dalyvavo Šaulių sąjungos veikloje.

M. Kubiliūtė studijavo Vytauto Didžiojo universitete ir 1936 m. gavo istorikės diplomą. Nuo 1940 m. vėl gyveno Vilniuje. Prasidėjus sovietinei okupacijai dirbo Socialinio aprūpinimo liaudies komisariate, vėliau Mokslų akademijoje Istorijos skyriaus bendradarbe, bibliotekininke, bibliografe. Dalyvavo antisovietiniame ir antinaciniame pogrindyje. Per nacių okupaciją gelbėjo žydus. 1944 m. rugpjūčio 17 d. buvo suimta NKVD ir po ilgų tardymų 1945 m. liepos 7 d. nuteista penkeriems metams tremties Tiumenės srityje, vėliau Akmolinsko srityje. 1949 m. rugpjūčio 22 d. pasibaigus tremties laikui, rugsėjo 30 d. Marcelė grįžo į Lietuvą. Sovietinis saugumas jos ramybėje nepaliko ir sekė. Darbą gauti tremtinei buvo labai sunku.

Tauragiškiai gali didžiuotis, kad tuo sunkiu laikotarpiu darbą ji gavo šiame mieste ir jame gyveno 1950–1956 m. Nuo 1950 m. gegužės 2 d. ji dirbo Tauragėje Kelių ruožo sąskaitininke ir invalidų artelės „Tiesa“ kasininke. Gyveno Žemaitės gatvėje, nuomojamame kambarėlyje. Savo atsiminimuose, kurie 1998 m. buvo išspausdinti knygoje „Dek, širdie, ant amžinojo aukuro…: Marcelės Kubiliūtės 100-sioms gimimo metinėms (1898 07 28 – 1963 06 13) paminėti“, apie šį savo gyvenimo laikotarpį ji rašė: <…> 1950 m. kovo mėnesį išvykau Tauragėn. Pas giminaičius [Ščiukus] išbuvau 2 mėnesius ieškodama darbo. Tauragėje gyvenau šeimoje. Man buvo gerai. Žaisdavau su 2 metų berniuku, kai jo motina išeidavo miestan. 1950 m. gegužės 2 pradėjau dirbti Tauragės kelių [eksploatacijos] ruožo valdyboje sąskaitininke. Pasijutau, kas pradedu gyventi po 5 metų klajonių, po kalėjimų, Sibiro platybių. Jaučiu, kas esu žmogus, o ne koks daiktas. Mane žavi aplinkiniai, visi žmonės domina. Man norisi gyventi, dirbti, dirbti“.

M. Kubiliūtės krikštasūnis, kraštotyrininkas Vytautas Pupšys, 1953 m. lankęsis pas ją Tauragėje, prisiminė, kad ji gyveno kaip vienuolė: daiktų nedaug, kryželis ant stalo ir truputis literatūros. Ji sakydavusi: „Man visi geri, aš pasiruošus padėt, kad tik nekenktų Lietuvai“.

Tauragės KGB skyriaus viršininkas Dargis norėjo užverbuoti M. Kubiliūtę sekti kunigą Joną Beinorį ir buvusį Lietuvos kariuomenės pulkininką gydytoją Mečislovas Norkų (jo namuose ji gyveno), bet tai nebuvo sankcionuota. Tauragės KGB skyrius M. Kubiliūtę sekė iki pat jos išvykimo į Vilnių – 1956 m.

Tremtyje įgyta tuberkuliozė pakirto Lietuvos patriotės sveikatą. Tik sunki liga privertė sovietinį saugumą palikti M. Kubiliūtę ramybėje: jos sekimą nutraukė 1957 metų rugsėjo mėnesį. M. Kubiliūtė mirė 1963 m. birželio 13 d. Vilniuje, palaidota Rasų kapinėse – ten, kur pati laidojo Lietuvos savanorius tais tolimais 1919 metais.

Marcelė Kubiliūtė – vienintelė Lietuvos moteris, apdovanota visais svarbiausiais Lietuvos ordinais: 1928 m. – 2 rūšies Vyčio kryžiaus 3 laipsnio ordinas; 1928 m. – Gedimino 4 laipsnio ordinas; 1938 m. – Gedimino 3 laipsnio ordinas; 1930 m. – Vytauto 5 laipsnio ordinas.

Vaiva Keserauskaitė, Laima Pikčiūnienė

Istorija Naujienos Rezistencija Lietuvos žvalgyba, Marcelė Kubiliūtė, Rezistencija, Tauragė, Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius, žvalgai, Žydų genocido atminimo diena