Lebeniškiuose rašoma dviejų tautų ir tikėjimų istorija

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Praėjusį antradienį (2009-11-17) Biržų rajone esančioje Lebeniškių cerkvėje vyko Šv. kankinio Nikandro atlaidai.
 
Meldžiasi kiekvieną lapkritį
 
Lebeniškiečiai jau nebegali tiksliai pasakyti, kuriais metais jų kaime buvo pastatyta cerkvė. Bendruomenės pirmininkė Regina Končiauskienė sako, kad ši stačiatikių maldų vieta yra bene paskutinioji prieš Pirmąjį pasaulinį karą, 1914 metais, Lietuvoje pastatyta šventykla. Ši data randama ir Biržų krašto muziejaus „Sėla“ išleistoje knygoje „Biržų istorijos apybraižos“. Tikintieji mini ir kitą, 1909 metų, datą. Svarstoma, jog tuomet galėjo būti pradėti statybos darbai. „Vikipedijos“ duomenimis, cerkvė pastatyta pirklio I. Markovo lėšomis (5 000 rublių), tačiau kaimo bendruomenės kaupiami istoriniai šaltiniai rodo, kad darbus finansavo dvarininkas Kašyrinas iš Gegabrastos kaimo (Pasvalio r.).
 
Medinė, kryžiaus formos, su dviem bokšteliais, užbaigtais kupolu, šventykla matė kelias Lebeniškių stačiatikių kartas. Čia jie buvo krikštijami, čia tuokėsi, šventykloje buvo meldžiamasi už jų sielos ramybę Anapus.
 
Pasak R. Končiauskienės, į Lebeniškius rusai buvo atitremti iš Tambovo, Jaroslavlio ir Samaros sričių. Šiandieniniai kaimo gyventojai sako, kad taip jų proseniai neva buvo bausti už nepaklusnumą valdžiai.
 
Buvę tikrieji lebeniškiečiai mainais ištremti į Rusiją. Tai nutikę po 1863-1964 metų sukilimo. Žmonės pasakoja, jog miškuose įsikūręs kaimas glaudęs sukilėlius, už tai devynios šeimos turėjo amžinai atsisveikinti su gimtuoju kraštu.
 
Jau daugiau kaip pusantro šimto metų Lebeniškiuose gyvena dviejų tautybių ir tikėjimų žmonės. Kaime dažnai švenčiamos dvejos Kalėdos ir Velykos, o tikintieji lankosi vieni kitų šventyklose. Tačiau Anapilin iškeliauja vis daugiau vyresniosios kartos stačiatikių, o jų palikuonys tolsta nuo protėvių tikėjimo.
 
Dabar Lebeniškių cerkvėje gausiau renkamasi tik per Šv. kankinio Nikandro atlaidus, kai į šventyklą atvyksta šventikas iš Panevėžio.
 
Rūpintis šventykla įpareigoja giminės praeitis
 
Pirmasis į cerkvę antradienį skubėjo kaimo senbuvis Genadijus Chotenovičius. Jis jau senokai rūpinasi tvarka šventykloje. Po atlaidų lebeniškietis į namus pakviečia šventiką bei giedotojas, kad prie balta staltiese užtiesto stalo išgertų karštos arbatos.
 
Pasak Genadijaus, kitaip ir negali būti – juk jo tėvelis Nikolajus Krukovskis irgi buvo šventikas, tarnavęs Lebeniškių cerkvėje ir palaidotas jos šventoriuje. Lebeniškius galima vadinti jo tėvo ir kitų šeimos narių gyvybes išsaugojusia vieta.
 
Apie tai praėjusį antradienį Genadijus kalbėjosi ir su cerkvėje tarnavusiu bei prie jo tėvo kapo besimeldusiu Panevėžio stačiatikių Kristaus Prisikėlimo cerkvės klebonu Aleksejumi Smirnovu. Susirinkusieji prie stalo vartė senus albumus, kur nuotraukose galėjo pamatyti kadaise kaime gyvenusių lebeniškiečių šeimas ir žmones, patarnavusius cerkvėje.
 
Senolis Genadijus didžiuojasi, kad jo giminėje buvusi visa šventikų dinastija. Iš Vilniaus krašto kilęs jo tėvas dvasininko keliu pasukęs labai sudėtingomis aplinkybėmis. Nikolajus buvo baigęs medicinos mokslus ir dirbo baltagvardiečių karo gydytoju.
 
Prie Persijos sienos jis pateko į traukinių katastrofą, kur buvo stipriai sužalotas. Dėl patirtos traumos vyrui buvo pažeista klausa, todėl gydytoju dirbti nebegalėjo. Tada dar buvo gyvas Nikolajaus tėtis, Genadijaus senelis, kuris tarnavo šventiku. Šis ir paragino sūnų eiti jo keliu. Daug kalbų mokėjęs gydytojas, tapęs dvasininku, galėjo susišnekėti su įvairių tautybių atstovais. Taip, pasak Genadijaus, Antrojo pasaulinio karo metais pelnė rusų nemalonę. Išgirdęs grasinimų apie tremtį į Sibirą, šventikas Nikolajus 1945 metais iš Maišiagalos pasitraukė į Lebeniškius.
 
Genadijus Chotenovičius apgailestavo, kad jo tautiečių išpuoselėta šventykla ne kartą pateko į plėšikų akiratį, iš jos buvo pavogtos visos ikonos. Grybaudami lebeniškiečiai miške esą rado tik šventųjų paveikslų rėmus, pačios drobės buvo išpjautos. Pasak Genadijaus, į Šv. Nikandro cerkvę buvo suvežtos ikonos ir iš Biržų stačiatikių šventyklos.
 
Gerbia protėvius ir jų tikėjimą
 
Lebeniškių kaimo vienkiemyje gyvenanti Bronė Grigaliūnienė sakė prieš atlaidus kartu su kitais tikinčiaisiais skubėjusi tvarkytis cerkvėje. Žmonės draugiškai rūpinęsi, kad būtų tinkamai pasiruošta atlaidams. Bronė Valavičienė net pasiuvusi naujas servetėles. B. Grigaliūnienė mena laikus, kai moterys vainikais apipindavusios visų šventųjų paveikslus. Pašnekovė sakė gerai nebežinanti, kodėl jos seneliai buvo atitremti į Lietuvą. Protėvių tektų ieškoti ne tik Rusijoje – jos močiutė gimusi Amerikoje.
 
Po vyro mirties į Lebeniškius iš Ančiškių atsikėlusi gyventi Valė Kazlauskienė į cerkvę sakė einanti pagerbti tėvelio ir močiutės atminimo. Jie mažą Valytę visada vedęsi į cerkvę. Moteris gyveno ir mokslus baigė Ukrainoje. Kai Donecko šachtoje žuvo jos tėvas, Valės mama, lietuvė, su dukra ir grįžo gyventi į tėvynę. V. Kazlauskienę paviliojo Lebeniškių kraštas.
 
Nina Čivienė sakė galinti drąsiai save vadinti tikra lebeniškiete. „Čia gimiau, čia užaugau, čia pasenau, čia ir mirsiu“, – kalbėjo septyniasdešimt trečiuosius skaičiuojanti Nina. Ji save vadino penktąja iš Rusijos į Lebeniškius atkeltų protėvių kartos atstove. Kaimo kapinaitėse ilsisi jos tėvai, seneliai ir proseneliai. Jos mama buvo rusė – Beriozova Ana Nikolajevna, tėtis – lietuvis Petras Anikevičius. Dukrelę pora pakrikštijusi Toliūnų Šv. Mikalojaus cerkvėje. Už savo artimus žmones Nina meldžiasi ne tik Lebeniškių ar Panevėžio stačiatikių cerkvėse, bet ir įvairiose katalikų bažnyčiose. Kaip ir dauguma lebeniškiečių, ji mano, jog šie tikėjimai per daug nesiskiria, o Dievas visur esąs tas pats. Dažniausiai Čivai Kūčias, Kalėdas ir Velykas švenčia kartu su sūnaus šeima pagal katalikiškus papročius. Tačiau stačiatikių Kūčių dieną Nina irgi stengiasi laikytis kai kurių šio tikėjimo papročių.
 
Nina pagarbiai kalba apie savo motiną, buvusią žinomą kaimo giedotoją. Su ja visi kartu eidavę į cerkvę, kur Kūčių apeigos vykdavusios visą naktį. Mamą 1947 metų rudenį pro langą nušovę rezistentai. Šalia kritęs ir tuo metu į namus užėjęs ir šeimininkę prie stalo kalbinęs vadinamasis skrebas iš Vabalninko. Pasak Ninos, pokario metais žuvę daugiau nei trisdešimt Lebeniškių gyventojų.
 
N. Čivienė apgailestavo gerai nebemokanti gimtosios motinos kalbos. Keičiant moters asmens dokumentą, jame atsirado įrašas „lietuvė“. „Ir gerai, nes čia gimė mano mama bei tėtis, čia ir aš gimiau, užaugau, pasenau ir nežinau kito tokio mielo krašto“, – sakė N. Čivienė.
 
Iš pasakojimų Nina mena, jog Lebeniškiuose seniau buvusios trys gatvės – Lebeniškių, Cerkvės ir Amerikankos. Pastarojoje esą veikė dvi parduotuvės bei kūrėsi turtingesni žmonės.
 
www.siaure.lt
 
Nuotraukose:
 
1. Medinė, kryžiaus formos, su dviem bokšteliais, užbaigtais kupolu, šventykla matė kelias Lebeniškių stačiatikių kartas
2. Po atlaidų tikintieji kartu su šventiku Aleksejumi Smirnovu ėjo melstis prie šventoriuje palaidoto šventiko Nikolajaus Krukovskio kapo

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra