LDK vėliavininkas kunigaikštis Boguslavas Radvila

Dainius ELERTAS, Lietuvos jūrų muziejaus istorikas, ve.lt

Taip susiklostė, kad jūriniai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos puslapiai nėra patys ryškiausi. Šios stichijos galia ir nauda buvo pažinta, bet su kitų šalių pagalba. Kiekvienas LDK praeities epizodas su šmėkščiojančiu jūrinio burlaivio siluetu – retenybė… Visgi jų esama.

Šiame straipsnyje pristatysime prieš daugiau kaip tris šimtų metų aprašytus dviejų bendrakeleivių iš LDK įspūdžius iš kelionių jūra.

Jūros keliauninkai

Apie jų keliones sužinome iš dviejų autobiografijų. Vieną parašė buvęs LDK vėliavininkas kunigaikštis Boguslavas Radvila (Bogus?aw Radziwi??, 1620-1669 m.), o kitą – tuo metu jam tarnavęs Janas Cedrovskis (Jan Cedrowski, 1617-1682 m.).

Jūroje patirti įspūdžiai liko neužgožti vėlesnių įvykių ir abiejų įamžinti prabėgus 30-40 metų. B. Radvila savo autobiografiją užbaigė 1666 m., o J. Cedrovskis užrašų knygą rašė 1673-1682 m. Tai rodytų, kad neįprasta – geriau įsimenama nei kasdieniška. Tuo labiau kad abiejų gyvenimas sutapo su audringu tragiškų įvykių turtingu laikotarpiu. Jis žymus visą Europą ir mūsų kraštus siaubusiu Trisdešimties metų karu, karais su sukilusia kazokija, Tvanu praminta švedų ir maskvėnų okupacija, badmečiais ir marais…

Karvedys, diplomatas, administratorius kunigaikštis B. Radvila iš šalies gelbėtojo Kėdainiuose nepalankiai susiklosčius aplinkybėms buvo išvadintas išdaviku ir tapo tremtiniu Prūsijoje. 1888 m. spalvingas, bet vienpusiškas šio kunigaikščio portretas sukurtas Litwos pseudonimą pasirinkusio rašytojo Henriko Sienkievičiaus (Henryk Sienkiewicz) romane „Tvanas“ ir 1974 m. pagal jį pastatytame režisieriaus Ježio Hofmano (Jerzy Hoffman) filme.

Jo jaunystės dienų kelionių į Amsterdamą, Paryžių, Londoną palydovas ponas J. Cedrovskis vėliau ragavo kunigaikščio tarnautojo, žemvaldžio, pasiuntinio, teisėjo duonos. Jis ištikimai tarnavo paskutiniam Mykolo Radvilos Juodojo palikuoniui kunigaikščiui Boguslavui net 32 metus. J. Cedrovskio gyvenime sukrėtimų netrūko – trijų žmonų ir vaikų mirtys, artimųjų savižudybės, badmečiai, epidemijos, pavaldinių maištai… Tačiau grįžkime prie jūros.

Kunigaikščio kelionė

17 metų kunigaikštis Boguslavas susiruošė į užsienį semtis kariavimo, diplomatijos patirties ir megzti naudingų pažinčių. Iš Vilniaus iki Gdansko uosto jaunuolį lydėjo dėdė, LDK didysis etmonas, kunigaikštis Kristupas Radvila jaunasis (Krzysztof Radziwi?? m?odszy, 1585-1640 m.).

Anksti tėvų netekusio našlaičio globėjas turėjo ką patarti savo giminaičiui. Etmonas ir pats 1601 m. studijavo Lepcigo ir Heidelbergo universitetuose, o vėliau mokėsi karybos paslapčių Olandijoje. Gdanskas buvo gimtasis jaunojo kunigaikščio Boguslavo miestas. Čia jis išvydo pasaulį 1620 m. gegužės 3 d. Vilniaus kašteliono Jonušo Radvilos I (Janusz Radziwi??, ) ir Prūsijos – Brandenburgo kunigaikštytės Elžbietos Sofijos Hohencolern (Elisabeth Sophie Hohenzollern von Brandenburg, 1589-1629 m.) šeimoje.

Tuo metu tai buvo vienas iš trijų svarbiausių LDK eksporto uostamiesčių. Sparčiai augantis Karaliaučius jam stipriai nusileido, o lygiavertė Ryga – priėmė kitą prekių srautą. Karališkųjų Prūsų pažiba Gdanskas tapo didžiausiu javų eksportuotoju iš Lenkijos ir LDK. Per jį į Vakarų Europą gabenti javai, kanapių pluoštas, linai, mediena. Tuo metu Gdanske gyveno apie 77 000 žmonių. Jis laikytas vienu iš didžiųjų Europos miestų. Palyginimui – 1636 m. Vilniuje surašytos gynybine siena apsuptos 717 valdų. Pridėjus maždaug dvigubai tiek priemiesčio valdų už miesto sienos, o gautą sumą padauginus iš vienai valdai vidutiniškai tenkančių 10 gyventojų – gausime gerokai mažesnius skaičius.

1637 m. rugsėjo 2 dieną Gdanske jaunasis kunigaikštis įsiminė visam gyvenimui. Po 29 metų jis rašė: „[…] į laivą sėdome, norėjome iki Liubeko nuplaukti, tačiau tuomet audra prasidėjo. Aštuonias dienas tarp Liubeko ir Gdansko vartėmės. Teko vėlei į Gdanską grįžti. Spalio 16 leidomės sausuma iki Olandijos, o prieš tai per Meklenburgo žemę į Hamburgą, Liubeką ir Bremeną.“

Kunigaikščiui dar ne kartą teko plaukti laivais, tačiau savo autobiografijoje tam didesnio dėmesio nebeskyrė.

Dvariškio nesėkmė

Kitaip ir kitokią jūrinę patirtį perteikė trejais metais vyresnis jaunojo kunigaikščio bendrakeleivis J. Cedrovskis. Jis nurodė, kad kunigaikščiui su palyda patraukus sausuma visa manta buvo išsiųsta laivais.

J. Cedrovskis buvo gimęs toli nuo didžiųjų vandenų. Kartu su broliu Stefanu augo tėvo dvare Ainarovičiuose prie Slucko. Prakutę broliai tėvo pasiųsti į Karaliaučiaus universitetą mokytis vokiečių kalbos. 1631 m. čia J. Cedrovskį ištiko likimą pakeitusi nelaimė. Jaunuolis užkliuvo už marmurinio stalelio, kuris krisdamas sulaužė dešinį kelį. Gulėdamas sužalotasis visus metus gydėsi kaip galėjo.

1635 m. šlubčiojantis aštuoniolikmetis kartu su broliu nukreipti tėvo tęsti mokslo Krokuvos universitete. Mokantį svetimas kalbas, išsilavinusį jaunuolį tėvas atidavė tarnauti kunigaikščiui B. Radvilai. Lydėdamas jaunąjį kunigaikštį šis ne kartą plaukė jūra. Jie su palyda laivu iš Prancūzijos uosto Kalė pasiekė Anglijos uostą Duvrą. Jame palikę palydovus J. Cedrovskis su kunigaikščiu tęsė kelionę į Londoną. Po to jūra visi drauge išplaukė į Olandiją.

Jauniausius palydovus kunigaikštis laivu pasiuntė atgal į Lietuvą. Jų vadovu buvo paskirtas patyręs keliautojas J. Cedrovskis. Burlaivis sėkmingai pasiekė Gdansko uostą. Tačiau vėliau kelionę sudrumstė smurtinis incidentas: „Atplaukus jūra į Gdanską ir vėliau (keliaujant. – Autor. past.) valtimis į Karaliaučių, prieš pat Karaliaučiaus pilį, iš Jo Didenybės malonės išgėrusio kunigaikščio jaunimėlio buvau sužeistas į galvą (taip stipriai, kad man galėjo baigtis mirtimi), o būtent pono Samuelio Stabrovskio, nežinomo žmogaus raštininko Adomo Stabrovskio sūnaus“.

Tik išgydęs žaizdą J. Cedrovskis parvyko į tėviškę. Ten rado sunkiai sergantį tėvą, kuris netrukus 1640 m. rugsėjo 20 mirė.

Audra ir piratai

Po metų J. Cedrovskio laukė didžiausias jūrų nuotykis. 1641 m. visų LDK vėliavininko kunigaikščio B. Radvilos dvarų ekonomas Urzendovsko seniūnas ponas Rzeczyckis pasiuntė jį į Olandiją pas kunigaikštį. J. Cedrovskiui patikėta šeimininkui nuvežti dvaruose surinktus pinigus.

Dabar leiskime toliau pasakoti pačiam kunigaikščio tarnybininkui: „…. atvykęs į Gdanską aš pasileidau jūra iki Zundo nauju kažkokio Petro Peterseno laivu. Šis ir pats plaukė tuo laivu. Tuo metu iš Zundo mums pasukus link Olandijos ir jau praplaukus Colno kalną Olandijos pirklių laivų šioje flotilėje būta aštuoniasdešimt, be dviejų – konvojaus (lydinčių apsaugos karinių laivų. – Autor. past.). Ir tada jūroje prasidėjo audra ir didelis bangavimas. Mūsų laivas, kuriame aš plaukiau su dalimi mūsų žmonių […], iš tiesų perkrautas javais ėmė siaubingai svirti ant vieno šono. Jūreiviai atidarė laivo viršų (denyje esančius liukus ar atlupo denio lentų paklotą. – Autor. past.) ir pradėjo į jūrą semti javus. Tačiau užgriuvusių bangų smūgiai vos nepražudė laivo. Po to vėl uždarytas viršus, bet tęsti kelionės su kitais laivais buvo nebeįmanoma.

EKSPONATAS. Vyriškos kojinės iš nuskendusio XVIII a. anglų burlaivio „Carleton“, saugomos Gdansko jūrų muziejuje. Alfonso MAŽŪNO nuotr.

Ant mūsų laivo iškeltas skęstančiųjų žmonių ženklas t. y. juoda vėliava, kuria reikalauta gelbėjimo. Tačiau tokioje didžioje audroje kiekvienas galvojo tik apie save. Todėl visi kartu su konvojaus laivais nuplaukė į Amsterdamą, o mūsų laivas pavėjui grįžinėjo link Zundo. Ir kai mes priartėjome prie Colno kalno, tai pastebėjome kelis piratų laivus, t. y. jūrų plėšikus iš Dunkerko uosto. Juos pamatę su binokliu (įdomu, kad šis prietaisas lenkiškai vadinamas „perspektywa“. – Autor. past.) mūsų jūreiviai ėmė savimi abejoti ir vėl apsigręžę nuplaukė pavėjui. O piratai plaukė iš paskos. Nors mes nuo jų bėgome dvi naktis ir dvi dienas, bet pasprukti nepajėgėme.

Pagaliau trečią dieną mūsiškiai binokliu pastebėjo žemyno krantą. Link jo mus nešė vėjas. Vėliau šis nubloškė tarp uolų, į kurias pradėjo daužyti mūsų laivą. Mes puolėme prie laive buvusios valties. Visi laivu keliavę žmonės Danijai priklausantį krantą Jutlandijoje pasiekė gyvi, o laivas sudužo į šipulius. Piratai mus aplenkė iš tolo. Po to pajūriu mes ėjome pėsčiomis iki Holšteino. Vėliau pasamdėme sau vežikus iki Hamburgo ir Amsterdamo. Kunigaikštiškajai Didenybei gabenti pinigai buvo auksinėmis monetomis. Todėl juos atsigabenau su savimi, o likusiems – buvo duotas vekselis iš Gdansko. Kiti Jo Didenybei Kunigaikščiui gabenti daiktai nuskendo. Būtent: turkiška palapinė, vengriškas vynas. Dėl jo mūsų vos neužmušė jutlandiečiai, kai jūra išmetė statinaitę į krantą. 1642 m. Jo Kunigaikštiškoji Didenybė vėl išsiuntė mane iš Olandijos į Lietuvą.“

Post scriptum

Dabartiniam skaitytojui šis XVII a. amžininko liudijimas reikalauja kelių nedidelių paaiškinimų. Olandų ir kiti prekes gabenusių laivų šeimininkai samdydavosi ginkluotai apsaugai lydinčius karo – konvojaus laivus. Siekdami saugumo iš didesnių uostų ilgesniems maršrutams buvo sudaromi prekybinių laivų būriai – flotilės. Flotilei vadovauti buvo išrenkamas arba samdomas vadovas. Tarpusavio ryšiams tarp laivų palaikyti ir veiksmams derinti perdavinėti garso ir vaizdo signalai: patrankos šūviais, iškeltomis vėliavomis ir žibintais. Tokią signalinę vėliavą paminėjo ir J. Cedrovskis.

Jo minėti anglų piratai taikėsi į turtingus olandų laivus. Didėjanti konkurencija tarptautinėje prekyboje ir trintis kolonijose tarp Olandijos bei Anglijos buvo paskata imtis nelegalaus verslo iki prasidedant oficialiems Olandijos ir Anglijos jūrų karams. Jiems įsiplieskus dažnas piratas tapdavo gavusiu valstybės licenciją korsaru. Prabėgus metams po aprašomų įvykių Anglijos karalystė nuskendo revoliucijos sukeltame pilietiniame kare, o tuo pasinaudojusi Olandija pasiekė aukščiausią savo galios viršukalnę…

Tuo šią pažintį su dviem istorijos šaltiniais apie LDK piliečių keliones jūra baigiame.