Laima TUBELYTĖ-KRIUKELIENĖ, Utena

„Man svarbus karo, vizualaus triukšmo ir rimties, sakralios tylos kontrastas“ – taip savo kūrinį „Rūstybės diena“ apibūdino Lietuvos tapytojas prof. Giedrius Kazimierėnas.

Prisipažinsiu, labai laukiau 2012 m. lapkričio 21 d., kada Medininkų pilyje (Medininkų km. Vilniaus raj.) išvysiu Lietuvos tapytojo G. Kazimierėno meno kūrinį „Rūstybės diena“. Nuo tos akimirkos, kai sužinojau, kad netrukus bus pristatoma šio talentingo dailininko didžiulė drobė, – akis pražiūrėjau, įdėmiai žvelgdama į kompiuterio monitorių, kad galėčiau kuo atidžiau „ištyrinėti“ šį meno kūrinį. Neslėpsiu, likau sužavėta ir priblokšta… Pirmas įspūdis – nerealus, dvasingumu alsuojantis grožis… Kadangi aš taip pat esu dailininkė, tai nereikia stebėtis, kad pirmiausia bandžiau suprasti šio kūrinio „kalbą“. Taip, taip… mane sudomino tai, kaip, kokia forma bei kokiomis raiškos priemonėmis atskleista meninė idėja. Kompiuterio monitoriuje visu ryškumu atsivėręs nepakartojamo grožio vaizdas „kalbėjo“ pats už save. Paveikslo spalvos švytėjo taip, lyg egzistuotų nežemiškoje erdvėje. Jos sklindo lyg iš ten, iš Anapus. Spalvų, formų ir linijų darinys bei efektingi jų kontrastai sukurė praėjusio laikmečio, nušvitusio dabartyje, emocinį lauką. Pirmas įspūdis – neapsakomai stiprus. Šis kūrinys, tai – gyvenimo pilnatvė ir triumfas, tai – kova, pralaimėjimas ir pergalė, nesustabdoma laiko tėkmė bei esamos ir anapusinės būties sąlyčio akimirka…

Bet juk tapytojas G. Kazimierėnas savo kūrinį pavadino „Rūstybės diena“. Kodėl? Iš kur ta Rūstybė? Skaitau tapytojo žodžius, paaiškinančius kūrinio pavadinimo esmę: „Paveikslo pavadinimą „Rūstybės diena“ inspiravo biblinio Paskutiniojo Teismo motyvas, o paveikslo konfigūracija primena ankstyvosios gotikos altorių, nes „Žalgirio mūšis“ mums yra sakralus dalykas“.

Turbūt šiais dailininko Giedriaus Kazimierėno žodžiais man derėjo pradėti rašyti straipsnį, bet labai norėjosi pasidalinti su skaitytojais patirtu pirmuoju įspūdžiu, išvydus paveikslą. Kūrinio įtaigumas dar labiau sustiprėja, žvelgiant į paveikslą, eksponuojamą Medininkų pilyje. Gotikinį paveikslo rėmą sukūrė dailininkas Virginijus Stančikas. Pasak Trakų istorijos muziejaus direktoriaus Virgilijaus Poviliūno, Medininkų pilies menė – natūrali aplinka dailininko G. Kazimierėno meistriškai nutapytai istorinei drobei….

Štai ir atėjo lauktoji lapkričio 21-oji. Lygiai 15 valanda. Stoviu prieš didžiulį paveikslą – altorių (dydis – daugiau kaip 13 kv. m), eksponuojamą Medininkų pilies menėje, akmens mūro sienos fone. Pasijuntu taip, lyg būčiau neaišku kokiu būdu nuklydusi į Viduramžius, į Gotiką… Menė skendi paslaptingoje šviesoje. Žmonės susikaupę ir tylėdami žvelgia į paveikslą, kur ne kur pasigirsta tylus šnabždesys. Išgirstu kaip netoli manęs stovintys meno mylėtojai tyliai kalba: „Įspūdis neapsakomas. Puikiai atlikta. Talentingas dailininkas…“ Šiems teiginiams mintyse pritariu ir aš. Manau sau: „Verta buvo tapytojui G. Kazimierėnui taip ilgai ir kantriai dirbti, kad vėliau galėtų ramia sąžine pasakyti sau: ne veltui skirtas laikas…“ Turbūt nesuklydau, bandydama atspėti šio dailininko mintis…

Tapyti paveikslus istorine tema yra išties garbinga menininko misija. Tačiau kiekvienas menininkas, atlikdamas kūrinį, kuriame vaizduojami praeities įvykiai, padedantys geriau pažinti senosios Lietuvos valstybės istoriją, – jaučia nemažą atsakomybę. Sukurti drobę istorine tema – nėra tas pats, kas nutapyti peizažą ar natiurmortą. Tapytojas G. Kazimierėnas, lyg patvirtindamas aukščiau išsakytus mano žodžius, teigė: „Mūsų istorija yra tokia didinga…“ Tapant kūrinį istorijos tema visada išlieka pavojus sumenkinti arba atvirkščiai – pernelyg sureikšminti vaizduojamą praeities įvykį ar asmenybę. Norint išvengti tam tikrų nesklandumų, reikalinga išsami ir įvairiapusė informacijos paieška bei tyrinėjimai. Tai atima nemažai laiko. G. Kazimierėnas, tapydamas drobę „Rūstybės diena“, pasitelkė seniausią „Žalgirio mūšį“ vaizduojančią D. Šilingo (Shillingo) kronikos 1485 m. miniatiūrą. Tokį idėjos perteikimo būdą tapytojas pasirinko, „siekdamas maksimaliai priartėti prie autentiškos Žalgirio mūšio pajautos“. Žvelgiant į drobę „Rūstybės diena“, matyti, kiek giliai ir kruopščiai jis įvairiuose informacijos šaltiniuose rinko medžiagą būsimam kūriniui. Žinios, teptuku perkeltos į vaizdus, pasakoja apie kelis šimtmečius trukusią Teutonų Ordino ekspansiją į LDK valdas, kuri galų gale buvo sustabdyta. Pergalė Žalgirio mūšyje – krašto puldinėjimų baigtis.

Baigtis – Paskutinis Teismas – Rūstybės diena. Manau, ši triada inspiravo tapytojo G. Kazimierėno kūrinio idėją. Tokia mano nuomonė, bet iš tiesų tai tik pats autorius geriausiai žino, kas ir kodėl lėmė pasirinkti tokį meninės raiškos būdą, kokį mes dabar galime matyti Medininkų pilies menėje. Galutinis kūrinio meninis išpildymas vienareikšmiai – puikus, įtaigus ir, be abejonės, – ilgaamžis. Tik didelio talento dailininkui, tokiam kaip G. Kazimierėnui, pavyko sukurti tokį kūrinį, kuriame tvyrotų meninė įtampa ir įtaiga, atsiradusi savitai perteikiant kelių praeities šimtmečių kovų laikotarpį bei Žalgirio mūšio viziją.

Šiame didžiame kūrinyje juntama įtampa neabejotinai pažadina orumo ir pasididžiavimo savo krašto praeitimi jausmus. Kūrinio pristatymo metu išgirdus didingąjį choralą, kurį giedojo žygiuojanti Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė, – staiga suvoki, kokia vis dėlto šlovinga mūsų tautos praeitis. Užplūsta nepakartojamas jausmas… Nors pralieta daug kraujo, paaukota tūkstančiai gyvybių, tačiau Žalgirio mūšyje pasiekta pergalė Lietuvos istorijoje yra ypatingai reikšminga, nes ji nulėmė mūsų valstybės likimą. Norėčiau manyti, jog dailininkas G. Kazimierėnas ėmėsi šios didelės istorinės drobės išpildymo, į kurią žvelgiant supranti vaizduojamo laikotarpio svarbą, vardan istorinės atminties įprasminimo. Virtuoziškai teptuku papasakota viduramžių Lietuvos praeitis kūrinyje „Rūstybės diena“ turi neabejotiną prasmę bei meninę ir istorinę vertę.

Prie paveikslo–altoriaus „Rūstybės diena“ norisi ilgai stovėti, jausti ir mąstyti. Po geros valandos atsitraukus, dar ilgai atmintyje skambėjo choralai, girdėjosi žygiuojančių milžiniškų kariuomenių žvangesys. Apskritai, šis didis paveikslas yra gana muzikalus. Tą muzikalumą vizualiai dar labiau sustiprina, kaip, beje, ir pats dailininkas aiškino: „Paveikslo apačioje, sidabriniame fone, – „muzikinis registras“.“ G. Kazimierėnas pavaizdavo kryžiuočius, manančius, kad laimi, todėl užtraukusius pergalingą himną. Na. o dešinėje paveikslo dalyje yra pavaizduoti Lietuvos ir Lenkijos riteriai, kurie, eidami į mūšį, gieda savąjį himną…

Paveikslas išties kupinas vidinės įtaigos ir įtampos, todėl ilgai išliekantis atmintyje.

Tapytojo G. Kazimierėno drobė „Rūstybės diena“ įgauna dar didesnę meninę vertę, palyginus su šiandien triumfuojančiais, lengvai daromais meninės raiškos būdais – abstrakcionalizmu ar minimalizmu, kurie iš atlikėjo nereikalauja didesnių pastangų ir žinių. Todėl G. Kazimierėno kūrinys yra tikra palaima ir atgaiva sielai. Sukurti tokio aukšto meninio lygio kūrinį, kaip „Rūstybės diena“, neužtenka vien žodžių, reikia gebėjimo, atkaklaus užsibrėžto tikslo siekimo, žinojimo, patirties ir darbo. Šis talentingas tapytojas atiduoda visą save vardan Meno, o ne dėl trumpalaikės šlovės. Manau, kad jis dėsningai artėjo ir priėjo prie istorinės tematikos, nes ir ankstesniuose dailininko kūriniuose vyravo figūratyvumas bei įvairios kompozicijos, siejančios tapybą ir piešinį, savitą formą ir spalvą, įvairius kontrastus, siekiant efekto bei pan. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje yra dailininkų, kurie savo laiką skiria kūrinių istorine tema atlikimui. Juk menas turi nemažą reikšmę valstybingumui bei tautiniam identitetui.

Dailininko G. Kazimierėno monumentalūs kūriniai istorine tema daro įtaką valstybės kultūriniam gyvenimui bei reprezentuoja šalį. Belieka palinkėti šiam didžiam tapytojui stiprybės ir naujų užmojų, einant menininko keliu. O šis kelias nėra lengvas. Drįstu pasakyti, jog žinau, kas ateityje laukia dailininko G. Kazimierėno. Laukia ta pati kelionė įdomiu, savitu, kartais nenuspėjamu, bet didžiai prasmingu ir tuo pačiu duobėtu, akmenimis grįstu menininko keliu. Sėkmės Jums einant menininko keliu!

Nuotraukoje: Paveikslas „Rūstybės diena“

Voruta. – 2012, gruod. 8, nr. 25 (763), p. 15.