Lauktos netikėtos Kalėdos : Aleksandr Vvedenskij „Eglutė pas Ivanovus“ premjera

Autorius: Data: 2012-01-09, 11:21 Spausdinti

Milda ARČIKAUSKAITĖ, Vilnius

Užėjau į Rusų dramos teatrą. Didžiojoje scenoje statoma Aleksandr Vvedenskij „Eglutė pas Ivanovus“. Prisėdau salėje – tylomis, prietemoje… Negaliu atitraukti akių – tviska, žiba, švyti, klega, verkia, juokiasi… ir aš verkiu iš džiaugsmo – koks grožis scenoje! Garsas, judesys, spalva, šviesa – ši dermė sudaro teatro magiją, kuri veikia mus, nes pasakoja mums apie mus pačius, o mums tai labai patinka.

Didžiausią įspūdį sukėlė išrengtos sienos scenos šonuose ir gilumoje. Viskas matyti: vamzdžiai, didesni ir mažesni, karnizai, radiatoriai, prožektoriai, kopėčios, štangos, turėklai, scenos darbininkai su kombinezonais, rankomis kilnojantys kabančias dekoracijas. Man dingtelėjo, jog šitos plikos sienos – tai teatro esmė, tai kertinė dekoracijos dalis, ir būtent tai aš jau seniai norėjau išvysti, atėjusi į teatrą, ir kaip nuostabu, kad Lietuvoje, Vilniuje yra toks teatras, turintis tokias sienas! Tada su nerimau: o gal tik per repeticiją nėra užuolaidų, gal per spektaklį vėl viską uždangstys, paslėps visą šią fantastišką teatro virtuvę? Staiga atsisuka į mane režisierius Jonas Vaitkus, visada atviras netikėtumams ir improvizacijoms, ir sako šiltai, tarsi nerūpestingai, taip, kaip jis moka: „Gal nori chore padainuot? Tai bėk ten pas juos į sceną ir klausyk, kaip dainuoja“. Ir štai prasideda teatro pažintis iš vidaus, taip sakant, artėju prie sienų.

1997 metais A. Vvedenskij „Eglutę pas Ivanovus“ režisierius Jonas Vaitkus, dailininkas Jonas Arčikauskas ir kompozitorius Algirdas Martinaitis statė Stockholmo „Cinnober“ teatre Švedijoje. Tąsyk vaikai maudėsi milžiniškoje metalinėje turbinoje – katile, kurį dailininkas ir teatro darbuotojai rado Stockholmo šiukšlyne – turbūt karališkas tas šiukšlynas!

Šįsyk tie patys menininkai vėl susibūrė statyti tą pačią pjesę, taip pat prisijungė choreografė Leokadija Dabužinskaitė, nuoširdžiai „serganti“ už kiekvieną žingsnį ar mostą scenoje. Apskritai nuostabu, jog vienas projektas sujungia tiek daug dirbančių žmonių. Tuomet atsiranda tikimybė, jog projektas bus įgyvendintas. Arūnas Verikas dirba su šviesa. Šmėkšteli ir kelis taktus padiriguoja Vytautas Lukočius. Smagu sutikti Nelę Kovalenkaitę, pažįstamą iš scenos kalbos paskaitų Muzikos akademijoje – ji atlieka ir solistės, ir choristės, ir chormeisterės, ir net dirigentės vaidmenį! Režisieriaus asistentas Algimantas Kvietkauskas kaip koks katinas kur buvęs kur nebuvęs plastiškai nardo po sceną tai kokį daiktą paduodamas ar atimdamas, tai ką nors nurodydamas scenos darbininkui savo katinišku balsu. Jis tikras režisieriaus vietininkas scenoje ir visame šiame absurdo teatre. Prie spektaklio „Eglutė pas Ivanovus“ dirba ir Eglutė Ivanauskaitė, teatro atstovė žiniasklaidai ir ryšiams su užsieniu. Viską fiksuoja budri ir patyrusi Dmitrij Matvejev akis. Visų žmonių ir neišvardinsi, kai kurių nė vardų dar nespėjau paklausti. Greit įvyko šis Kalėdinis stebuklas. Paskutines tris dienas režisierius dirbo meistriškai: taikliai dalino pastabas, mokė intonuoti frazes, vesti dramaturginę mintį, ir aš tikiu, jog šio teatro artistams, įpratusiems gana buitiškai kalbėtis scenoje, šis laikotarpis buvo tarsi koks aukso amžius – jie akivaizdžiai patobulėjo. Kai kurie aktoriai vaidina net po kelis veikėjus, pavyzdžiui, Valentin Krulikovskij geba būti Policininku, Liūtu karalium, Teisėju, Sanitaru bei dainuoti chore. Puikiai vaidina ir dainuoja Anžela Bizunovič, ji džiugi ir šarminga. Kai stebiu Valentin Kirejev Daktarą durnyno scenoje, tikiu šio aktoriaus meistryste – tai jau toli gražu ne buitinis teatras! Smagi scena, kai Dmitrij Denisiuk, medkirtys Fiodor, kalbasi su kitais medkirčiais, nors jie šiaip juk nemoka kalbėti, ir net jei ką nors ir iššlebezuoja, tai vis nepataiko. O vienu metu Fiodor patenka pas džiazuojančią tarnaitę, kurią vaidina Jelena Juščenko, ta pati, kuri yra ir Kiauliškas Paršelis. Yra šioje Kalėdinėje pasakoje ir daugiau žvėrelių: akimis žybsi bebrinis vilkas, visur malasi Sabaka Vera. Ji atlieka išraiškingą solinę partiją prie mirusios mergaitės Sonios Ostrovos, pritariant vienerių metų berniukui Petia Perov, kurį vaidina Sergej Zinovjev. Aktorė Inga Maškarina mėgsta dainuoti – sausio 12 d. Rusų dramos teatre vyks jos muzikinis monospektaklis, kuriame ji atliks dainas įvairiomis kalbomis. Dainuoja ir Jevgenija Gladij, jauna aktorė ukrainietė, atvykusi į Rusų dramos teatrą iš Kijevo, šiame spektaklyje vaidinanti visų vaikų motiną Puzyriovą, o prie mirusios Sonios Ostrovos įvyksta motinos ir tėvo aktas, irgi atliepiant žvėrių temą, nors iš tikrųjų žmonės ir žvėrys čia gerokai persipynę. Vaikų tėvą Puzyriovą vaidina Vladimir Dorondov, Sonią Ostrovą – Julija Krutko. Sonios Ostrovos nukirsta galva guli per du žingsnius nuo kūno, ji nukirsdinama spektaklio pradžioje, tačiau vėliau Sonia dar kalba. Įspūdingas pasirodymas – Jevgenijos Rusakovos žavingoji Žirafa viso Hosanna choro priešakyje: „Žvaigždės švyti./ Kaip avių kraujas./ Kaip jaučių kraujas./ Kaip maitintojos pienas“. Žirafa stilingai šoka, nepriekaištingai valdo kaukę, vylingai šypsodamasi skelbia: „Kur mūsų mirtis?!/ Avių sielose./ Jaučių sielose./ Erdviuose induose“. Muzika šiame spektaklyje labai svarbi, ji pasireiškia įvairiomis formomis. Kai kurios scenos – soliniai muzikiniai numeriai, kai kurios – choro atliekamos giesmės, tokios kaip choralas „Argi mes visi mirtingi?“, litanija „Dieve, pamylėk mus“, himnas „Žvėrys“, finalinis Requiem. Dažnai tie personažai, kurie atliko savo solinį numerį arba svarbų vaidmenį kurioje nors draminėje scenoje, tuoj pat prisijungia prie masinio choro ir vėl gieda kartu su visais. Foninės muzikos vaidmenį kartkartėm atlieka du pranašai su mažyčiais akordeonais – kartais jų rypavimas tylus, vos girdimas, kartais garsiai plėšia, už širdies griebia tartum kokią rusišką kalinką. Iš viso yra keturi pranašai, kuriuos vaidina Aleksandr Agarkov, Viačeslav Lukjanov, Vladimir Serov, Valerij Jevsejev. Jie – pasakotojai. Jie taip pat dainuoja. Tik dar truputį reikėtų jiems padirbėti, kad susidainuotų darniau, ir tuomet spektaklis taps sakralesnis. Po spektaklio teatro kavinėje režisierius pasakė: „Toks ir turi būti aktorius – jis turi mokėti ne tik tekstą šnekėti, bet ir šokti, ir dainuoti“. Galiausiai norėčiau atkreipti visų dėmesį į aktorių Valentin Novopolskij, kuriam tenka vienas sudėtingiausių vaidmenų šiame spektaklyje – Auklės, kuri nužudo mergaitę Sonią Ostrovą – kirviu nukerta jai galvą. Kai tikslingai juda, kai svariai taria žodį, tu supranti ir jauti, kad Auklė atspindi savyje visą beprotybę, neša didžiulį psichinį užtaisą. Originalus ir svarus vaidmuo. Įprasminti jį ypač padeda puikus kostiumas, perukas ir grimas!

Šiame spektaklyje naudojami tam tikri dalykai, kurių bent jau aš nebuvau pastebėjusi teatre anksčiau, man tai nauja. Tarkim, buvau įpratusi manyti, jog gerame spektaklyje muzika nebūna iliustratyvi. Tačiau čia garsai gana dažnai tiesiogiai iliustruoja tai, kas vyksta. Pavyzdžiui, įgarsintas vienerių metų berniuko juokas ir verksmas, kuriuos šaunusis Kastytis Narmontas turi pagroti laiku ir vietoje, suteikia spektakliui teatrališkumo, o tai labai svarbu ir gal net trūksta šių dienų teatre. Kuo natūraliausiai į muzikinę įžangą įsilieja pamišėliškas Sainkho Namtchylak klyksmas. Girdima įvairiausių stilių samplaika: orkestrinė muzika, rusiškas folkloras, repas. Viena aktorė sakė, jog su mikrofonais šiame teatre dar nebuvo vaidinama, dabar jie naudojami, nes aktoriai daug dainuoja.

Kiekviena dailininko Jono Arčikausko kuriama dekoracija, žinoma, turi savo prasmę. Baltas sparnas – vilties, atgailos simbolis. Pagalvės turi daug reikšmių: vaikai kamšomi pagalvėmis, durnyne ligoniui bent į pagalvę nebaisu atsitrenkti, durnyno ligoniai kaip vaikai pagalvėmis žaidžia… Šaukštai, kurių gausu visame spektaklyje, reiškia, jog svarbiausia, kad būtų ko pavalgyti, arba tiksliau – „paėsti“. Žmonės dažnai sugyvulėja, ir dvasios reikalai nuspiriami į šoną. Vienintelis dalykas, kurio jie dar laukia, yra Kalėdos – šeimos šventė, kai visi būna kartu. Vaikai laukia eglutės, ir ją šiame spektaklyje vaidina mirusi Sonia. Bet ir į eglutės šventę jie jau ateina su mirties kaukėmis. Mirties kaukės – skrybėlės, nupintos iš metalinių virbų, su metalinėmis ašaromis, su metaliniais šaukštais – kostiumų dalis. Kokia išdidi procesija artėja spektaklio finalinėje scenoje – artėja į savo mirtį švytinti, prabangi – tikros Kalėdos, tikri Naujieji metai! – blizganti, tviskanti – nors šalyje baisus skurdas. Ne veltui pasirinkta statyti šią pjesę. Liūdnos baigties poetas Aleksandr Vvedenskij, Daniil Charmso bendražygis, savo kūryboje perteikė ano sudėtingo meto netvarką, absurdišką aplinką, beprasmybę, žiaurią valstybės valdžios diktatūrą. Savo ypatingo talento ir išprusimo dėka jis nestokojo originalių idėjų ir gebėjimo viską žaismingai pateikti. Tačiau man keisti žiūrovų pareiškimai, jog šis spektaklis – tai komedija. Man rodos, tai tragiška istorija, kuri, beje, atsispindi ir Lietuvoje. Turime herbą, turime himną, turime vėliavą, linksminamės per visus televizijos kanalus, atrodo, puiki valstybė, nieko netrūksta, tačiau iš tikrųjų santykiai pakrikę, vyrauja chaosas ir neatitikimai, kaip ir šioje pjesėje, ir kartais net nepagalvojam, jog daugybė pensijų ir atlyginimų neišmokama, o mokesčius vis tiek privalo visi mokėti. Šis spektaklis tai parodo. Kokia graži frazė, kurią ištaria vienametis berniukas Petia Perov spektaklio pabaigoje: „Kažin kodėl mirti norisi. Tiesiog aistra. Mirštu. Mirštu. Taip, numiriau“. Miršta visi ir visi dainuoja Requiem – su šypsena lūpose ir akyse.

Aš klausiu tėvo „Kam Tu taip stengiesi? Ar kas nors įvertins, kad čia tiek daug darbo įdedi?“, o jis atsako: „Man tai nesvarbu, aš darau sau“. Dailininkas gerą paskutinį mėnesį dirbo prie kostiumų ir dekoracijų non stop, nuo ryto ligi vakaro. O kada tas rytas prasideda? Gal 8, gal 10? O kada yra vakaras? Gal 12, gal 2… Linksmoji Rusų dramos teatro siuvėja Zina visada ateina į darbą 7 valandą ryto ir pradeda kasdienį šventą ritualą – siuva drabužius. Ji sako man: „Žinote, Jūsų tėvas labai gerai kerpa. Nukerpa viską, kas nereikalinga. Aš taip bijočiau“. Graciela, Larisa ir Vaidas dekoraciniame ceche, Augustinas – kalvis Hefaistas teatro garaže dirbdavo iki išnaktų ir jautė, jog kurti dekoraciją šiam spektakliui – didžiulė patirtis, pamoka ir vienas svarbiausių darbų gyvenime.

Teatras – paslaptingas skruzdėlynas su daugybe užkaborių, intrigų – traukia it magnetas. Nuo mažens sapnuodavau teatrą įvairiausiais pavidalais. Nežinau, ar sapnai pranašaudavo ateitį, ar būdavo praeities atspindžiai. Kartais sapne stebėdavau veiksmą/vyksmą iš salės, kartais ieškodavau sau kostiumo kažkur šalia scenos… Būtent ta riba tarp scenos ir užkulisių labiausiai jaudina, bet ligi šiol negaliu nusakyti, kodėl. Aš taip pat galvodavau, kam mums viso to reikia – tos butaforijos, iliuzijos?.. Ir kartą supratau, jog kuriant ir atliekant spektaklį svarbiausia yra perduoti žmonėms signalą, žinią apie vertybes, valstybės santvarką, apie dar gyvą gėrį ir grožį, įkvėpti vilties ir tikėjimo. Menas gydo sielą. Visada stebėjusi spektaklius iš salės kaip dera publikai, šįkart stebėjau jį iš vidaus. Juk tai mano sapnas! Nejaugi būčiau galėjusi atsisakyti galimybės sudalyvauti šiame spektaklyje? Tuo labiau kad mane šiltai priėmė, kai kurie aktoriai ypač šaunūs, daug man padėjo. Aš dalyvavau repeticijoje tik 29 dieną, o 30 jau įvyko premjera. Kokia ekstremali 2011-ųjų baigtis. Šaunuolės teatro grimerės padengė pudra ir dažais daugiau kaip 40 žmonių veidus, likus vos 1,5 valandos iki spektaklio! Visa tai buvo didelė pamoka – sužinojau ir sutikslinau sau tam tikrus teatro dėsnius. Daugelis idėjų dar nespėta įgyvendinti, daug ką dar reikia gludinti iki antrosios premjeros.

Visi norintys ir galintys tapti šio sceninio vyksmo liudininkais kviečiami į genialaus poeto Aleksandr Vvedenskij pjesės „Eglutė pas Ivanovus“ spektaklio premjerą 2012 m. sausio 14 d. Rusų dramos teatre, Basanavičiaus g. 13. Kai spektaklis prasidės, laikrodis iš kairės prie durų rodys 6 valandą vakaro.

Nuotraukose:

1. Dailininkas Jonas Arčikauskas

2. Režisierius Jonas Vaitkus

3. Eskizas. J. Arčikauskas. Kiauliškojo paršelio kostiumas

4. Eskizas. Vienamečio berniuko Petia Perov kostiumas

Voruta. – 2012, saus. 21, nr. 2 (740), p. 12.

Daugiau informacijos:

http://www.lrt.lt/news.php?strid=5044&id=5944558

Kultūra , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra